Kultūra

2020.06.28 06:59

Nacių sunaikinta dailininkė Rachelė Suckever: menas – prasmingiausia, ką galėjo daryti mirties akivaizdoje

Mindaugas Klusas, LRT.lt2020.06.28 06:59

Dailės istorikė, Vilniaus dailės akademijos profesorė Giedrė Jankevičiūtė LRT.lt pasakoja apie nacių sunaikintą talentą – dailininkę Rachelę (Rozą) Suckever. Meno kūryba merginą išvadavo iš skurdo, padėjo tapti aktyvia tarpukario Vilniaus kultūrinio gyvenimo dalyve. Neprarado savo energijos net įkalinta gete, tapė kalinių portretus, dokumentavo gyvenimą ir gyventojus – prasmingiausia, ką galėjo daryti mirties akivaizdoje.

Anot G. Jankevičiūtės, dailė iš įprasto gyvenimo brutaliai išplėštiems ir svetimoje aplinkoje įkalintiems žmonėms, nuolat kenčiantiems dvasios ir kūno kančias, gyvenantiems skurde, paniekoje ir nuolatinėje mirties baimėje, negalėjo suteikti tokių intensyvių paguodos ir džiaugsmo akimirkų kaip muzika, teatras ar literatūra, bet ji irgi buvo reikalinga ir niekuo kitu nepakeičiama.

„1942 metais tikros mirties aplinkui buvo tiek daug, kad dažnai ji nebeatrodė nei unikali, nei reikšminga. Dailės kūrinys tarsi padėdavo suvokti pavaizduoto įvykio išskirtinumą ir unikalumą, perkeldavo kasdienybę į kitą lygį, ją sureikšmindavo ir sutaurindavo“, – teigia G. Jankevičiūtė.

Rachelė (Rachel, Rochl, Roza) Suckever-Ušajeva gimė 1904 metų lapkričio 2-ąją Smurgainyse (dabar – Baltarusija), turėjo jaunesnę seserį Chają. Nuo 1915 metų, kai šeima buvo perkelta į Rusijos gilumą, gyveno Sibire. 1922 m. atvyko į Vilnių.

– Kaip ir kodėl Suckeverių šeima, kilusi iš Baltarusijos, po Pirmojo pasaulinio karo atsidūrė Vilniuje? – LRT.lt klausė G. Jankevičiūtės.

– Dokumentiškai pagrįstos informacijos neturime, tačiau greičiausiai jų istorija nesiskiria nuo kitų panašių. Artėjant vokiečiams Suckeveriai, kaip dauguma pafrontės gyventojų, buvo perkelti į Rusijos gilumą. Į kalbančius jidiš žiūrėta ypač įtariai: rusai manė, kad žydai lengvai susikalbės su vokiečiais ir perduos jiems strategiškai svarbią informaciją.

Karo metus Suckeveriai praleido Sibire. Po karo, be abejo, stengėsi ištrūkti iš suirutės draskomos Rusijos, pajudėjo namų link, bet atsidūrė Vilniuje – nemažame mieste, kur, matyt, tikėjosi užsikabinti, rasti pragyvenimo šaltinį.

1922 metais jie tikrai jau buvo čia. Apsigyveno senamiestyje. Pagal išlikusius dokumentus Roza iki 1933-iųjų, kol susituokė su amatininku, kepurių dirbėju Kalmanu Ušajevu, gyveno su tėvais Gaono ir Stiklių gatvėse. Kitaip sakant, pačiame senojo žydų kvartalo tirštume.

Jau vien adresas patvirtina, kad šeima vertėsi sunkiai ir, matyt, laikėsi tradicinio gyvenimo būdo. Emancipuoti, modernias profesijas turėję, labiau pasiturintys Vilniaus žydai kūrėsi ant kalno dabartiniame Naujamiestyje tarp Šopeno ir dabartinės Basanavičiaus gatvės.

Rachelė nuo jaunystės prisižiūrėjo skurdo scenų, jas vėliau vaizdavo ir savo kūriniuose.

Tad Rachelė nuo jaunystės prisižiūrėjo skurdo scenų, jas vėliau vaizdavo ir savo kūriniuose. Kartu ji ieškojo galimybių ištrūkti iš šios aplinkos. Svajonės apie geresnį gyvenimą ir viltis jį tokį suteikti kitiems pastūmėjo Suckeveraitę susidomėti kairiųjų politinėmis idėjomis. Pastangas nutraukti ryšį su religija pagrįsta tradicija liudytų vardo pakeitimas: vietoje Rachelės ji kažkuriuo metu persivadina moderniau – Roza.

Suckeveraitė buvo stipri, veržli mergina: ji mokėsi žydų gimnazijoje, paraleliai lankė lenkiškos Vilniaus dailininkų draugijos piešimo mokyklą, o 1925 metais kaip laisvoji klausytoja užsirašė į Stepono Batoro universiteto Dailės fakultetą.

LRT tęsia projekto „Atminties akmenys“ pasakojimus, skirtus prisiminti ir pagerbti Lietuvoje gimusius, gyvenusius ar į pasaulį iš Lietuvos pasklidusius iškiliausius litvakus.

– 1928 metais Roza su tėvu Naumu Suckeveriu leidosi į JAV. Kokios tos kelionės priežastys?

– Juodu iškeliavo pas gimines. Tikėtina, kad kelionės motyvai buvo ekonominiai – viltis užsidirbti ir pagaliau bent kiek prasigyventi. Žinoma, bent jau Rozai prisidėjo ir smalsumas, noras pamatyti pasaulio: juk Vilnius 3-iuoju dešimtmečiu buvo provincialus, gerokai apleistas miestas.

Niujorke Roza išbuvo dvejus metus (1928–1930). Iš JAV ji atplaukė į Brėmeną, paskui kirtusi Vokietijos ir Lenkijos sieną parvyko į Vilnių. 1930 metų sausio 24-ąją Roza perdavė Vilniaus gyventojų registro įstaigai Lenkijos konsulate Niujorke 1929 metais gautą pasą. Šis labai įdomus dokumentas išliko, saugomas Lietuvos centriniame valstybės archyve.

Žinoma, kad Niujorke Roza dirbo viešbutyje, regis, kambarine. Laisvalaikiu piešė ir tapė, be jokios abejonės susitikinėjo su bendraminčiais, dalijosi žiniomis apie meną, taip pat pasaulio politinio pertvarkymo idėjomis ir planais. Niujorke jos kūriniuose pagausėjo socialinės kritikos. Niujorko patirties įkvėpta jau Vilniuje Roza sukūrė vėliau nemažai triukšmo sukėlusią tapybos kompoziciją „Streikas Amerikos uoste“.

Niujorko patirties įkvėpta jau Vilniuje Roza sukūrė vėliau nemažai triukšmo sukėlusią tapybos kompoziciją „Streikas Amerikos uoste“.

Kelionė buvo sėkminga, nes grįžusi namo Roza galėjo pratęsti studijas Vilniaus universitete (VU). Tapybos ji mokėsi pas vieną įtakingiausių tarpukario Vilniaus dailininkų Liudomirą Slendzinskį.

Įdomu, kad vieno studentiško jos kūrinio reprodukcija studentų metinės parodos kataloge atsidūrė tame pačiame atvarte su Vlado Drėmos paveikslu „Mergaitė“. Jis eksponuojamas Nacionalinės dailės galerijos nuolatinėje parodoje. Tai apčiuopiamas saitas, susiejantis mūsų dabartį su Drėmos ir R. Suckever jaunystės laikais, apskritai – lenkiško Vilniaus universiteto studentišku gyvenimu ir jo dalyviais.

Grįžusi iš Niujorko Roza įsitraukė ir į žydų menininkų grupės „Yung Vilne“ („Jaunasis Vilnius“) veiklą.

– Kokios buvo šio Vilniaus dailininkų ir literatų sambūrio radimosi intencijos? Kas juos vienijo?

– Šiai grupei priklausė rašytojai Chaimas Gradė, Abraomas Suckeveris, Elchananas Vogleris, dailininkai Šeinė Efron, Hadasa Gurevič, Mozė Levinas, Bencionas Michtomas. Visi buvo jauni, dauguma kilę iš neturtingų šeimų, juos vienijo socialinės lygybės troškimas ir siekis prabilti šiuolaikiškai namuose išmokta jidiš kalba, kuri daugumai jos vartotojų asocijavosi su tradicija, taigi tarsi su vakarykščiu pasauliu.

„Yung Vilne“ nariai, viena vertus, siekė saugoti jiems brangius praeities dalykus, bet ir norėjo, kad šis paveldas būtų pamatytas iš naujo, susietas su šia diena. Apie „Yung Vilne“ pastaruoju metu daug kalbama ir rašoma, išleisti jos narių kūrybos vertimai į lietuvių kalbą.

Grupė susibūrė stiprėjant žydų emancipacijai, taigi suvokiant atotrūkį nuo tradicijos ir jai kylančias grėsmes. Tokiame pačiame kontekste dėl labai panašių priežasčių Kaune atsirado lietuvių modernistų grupės „Keturi vėjai“ ir „Ars“.

Modernėjančios jidiš kultūros vaisius buvo ir 1925 metais Vilniuje įsteigtas tarptautinis Žydų mokslo institutas YIVO. Instituto dešimtmečio proga Antano Vivulskio gatvėje atidaryti nauji instituto rūmai, juose įvyko pasaulinis YIVO narių ir rėmėjų suvažiavimas, ta proga surengta ir dailės paroda. Vilnių aplankė Vakaruose pagarsėję iš Lietuvos ir Baltarusijos žemių kilę žydų dailininkai Markas Chagallas ir Emmanuelis Mane-Katzas. Parodoje dalyvavo Vilniaus, Varšuvos, Lodzės, Berlyno, Niujorko dailininkai.

Joje eksponuotas ir minėtas R. Suckever paveikslas „Streikas Amerikos uoste“, sukėlęs gyvas diskusijas Vilniaus žydų ir lenkų spaudoje. Kūrinys neišliko, tačiau jo reprodukciją 1936-asiais išspausdino grupės „Yung Vilne“ almanachas. Roza sukūrė viršelių „Yung Vilne“ rašytojų kūriniams: Voglerio, Suckeverio poezijos rinkiniams. Beje, A. Suckeveris prisiminimuose rašė, kad jiedu su Roza ne giminės, nebent labai tolimi.

– Kas žinoma apie dailininkės asmeninį gyvenimą?

– Roza buvo ištekėjusi, kartais net pasirašydavo dviguba pavarde: Suckewer-Uszajewa. Tačiau apie jos asmeninį gyvenimą žinių neturime.

Amžininkų atsiminimuose apie ją pasakojama taip, tarsi ji neturėjo asmeninio gyvenimo, tiksliau jis sutapo su organizacine menine ir kultūrine veikla, reiškėsi per parodas, bendradarbiavimą su kitais menininkais – Š. Efron, Uma Olkienicka, grupės „Yung Vilne“ poetais. Vadinasi, amžininkams tai atrodė svarbiausia jos asmenybės dalis. Taigi ir mums tenka tenkintis tik tokiu jos paveikslu, nebent netikėtai atsirastų daugiau liudijimų.

– Ar yra bent mažiausia galimybė, kad tarp jos pažįstamų buvo lietuvių inteligentų?

– Bent iš matymo Roza tikrai buvo pažįstama su V. Drėma, kuris tik metais vėliau už ją įstojo į VU Dailės fakultetą. Su Kauno dailininkais lietuviais R. Suckever susidūrė po 1939 metų. Ji – vienintelė moteris ir vienintelė žydė tarp daugiataučio 1940 metais Oginskienės rūmuose, kuriuose dabar įsikūrusi Rašytojų sąjunga, vykusios Vilniaus dailininkų parodos organizacinio komiteto narių.

Komiteto narius vilniečius – skulptorius Rapolą Jakimavičių ir Tadeuszą Godziszewskį, tapytojus Tymoną Niesiołowskį ir Piotrą Sergijevičių – ji greičiausiai pažinojo iš anksčiau. Tačiau su parodą globojusiais LSSR dailininkų sąjungos valdybos nariais kauniečiais Mečislovu Bulaka, Petru Kalpoku, Povilu Kaufmanu, Juozu Mikėnu ir Stepu Žuku greičiausiai susipažino tik 1940-aisiais dalyvaudama parodos rengimo darbe.

Tikėtina, kad maždaug panašiu laiku susidūrė ir su Vilniaus dailės muziejui vadovavusiu Adolfu Valeška, su atsakingais už dailės reikalus lietuvių biurokratais, pradėjusiais dirbti Vilniuje. Ji juk buvo ne tik dailininkė, bet ir aktyvi dailės gyvenimo veikėja. Neprarado savo energijos net įkalinta gete.

– Ką mums byloja dailininkės kūryba Vilniaus gete?

– Roza išgyveno didžiąsias žudynes ir sulaukė vadinamojo stabilizacijos laikotarpio, kuris prasidėjo 1942 m. pradžioje. Dirbo pagalbine darbininke (Hilfsarbeiterin) Lauko komendantūroje (Feldkommandantur).

Pasak amžininkų, gaudavo vokiečių užsakymų nutapyti tai portretą, tai peizažą. Už tai gaudavo maisto, taip pat jai pasisekdavo sutaupyti dailės medžiagų.

Gete ji kaip ir kiti dailininkai dokumentavo įkalintųjų tikrovę. Kasdienybės scenų nelabai mėgo, tad kūrė geto kalinių portretus.

Gete ji kaip ir kiti dailininkai dokumentavo įkalintųjų tikrovę. Kasdienybės scenų ji, matyt, nelabai mėgo, tad kūrė geto kalinių portretus. Vienas įspūdingiausių ir geriausiai dokumentuotų – mokytojo, kompozitoriaus, chorvedžio Jokūbo Geršteino portretas, tiksliau keli portretai, kurie buvo naudojami per šio visuotinai mylimo žmogaus mirties paminėjimo renginius.

Pagal žydų tradiciją, iškilmės rengiamos praėjus savaitei, o paskui mėnesiui po mirties. Išliko šių iškilmių aprašymai, jų autoriai prisimena R. Suckever pieštus J. Geršteino atvaizdus, aprašo stiprų įspūdį, kurį jiems padarė šie šiandienos akimis kuklūs meno kūriniai.

Valstybiniame Vilniaus Gaono žydų muziejuje išliko ir Rozos kaligrafiškai išrašytas ir iliustruotas A. Suckeverio gete sukurtas eilėraštis „Un azoj zolstu rejdn cum josem“ („Pasakyk taip našlaičiui“). Tai akvarele spalvintas kaligrafijos ir dailės kūrinys ant geros kokybės storesnio popieriaus. Geto sąlygomis retos ir brangios medžiagos liudija šio teksto svarbą amžininkams. Kaip ir J. Geršteino portretas, šis eilėraštis turėjo tapti geto kultūros gyvenimo įvykiu.

1943-iųjų kovo pabaigoje geto teatro vestibiulyje vyko dailės paroda. Ją aprašęs Vilniaus geto metraštininkas Hermanas Krukas mini, kad R. Suckever eksponavo ne tik akvarele, bet ir aliejiniais dažais tapytus paveikslus. Greičiausiai tai dar iki karo nutapyti darbai, kokiu nors būdu pergabenti į getą – „Benamis berniukas“ ir „Mergaitė“. Jie per stebuklą išliko geto slėptuvėse, buvo surasti po karo ir perduoti 1946 metais įsteigtam Žydų muziejui. Ten pat atsidūrė ir R. Suckever akvarele lieti ir piešti geto gyventojų portretai.

Kai Žydų muziejus sustiprėjus Stalino inicijuotoms antisemitinėms kampanijoms 1949-aisiais buvo likviduotas, R. Suckever portretai buvo perduoti LSSR revoliucijos muziejui, nutarus, kad tai ne dailės kūriniai, bet dokumentai, o aliejiniais dažais ant drobės tapyti „Berniukas“ ir „Mergaitė“ pateko į LSSR dailės muziejų. R. Suckever meninis palikimas vėl susijungė į visumą įsteigus Valstybinį Vilniaus Gaono žydų muziejų.

– Rachelė buvo viena Vilniaus maketo kūrėjų. Apie šį projektą dabartinė visuomenė žino gana nedaug.

– Žydų muziejus prieš keletą metų išleido puikią, itin informatyvią Aistės Niunkaitės-Račiūnienės knygutę apie šį keistą ir kraupų projektą, kuris galbūt išgelbėjo keletą gyvybių. Tai milžiniškas Vilniaus maketas, kurį gebitskomisaro įsakymu vokiečiams gamino apie trisdešimt gete įkalintų žydų architektų, inžinierių, braižytojų, technikų ir dailininkų.

Šiam darbui buvo įkurta speciali įstaiga – vadinamosios „Plastiker plan Vilna“ dirbtuvės, joms vadovavo architektė Flora Rom ir inžinierius Grigorijus Gutmanas. Tarp dailininkų, kūrusių Vilniaus maketą, buvo R. Suckever, U. Olkienicka, visiškai jaunutė Liza Daiches, skulptorius Judelis Mutas. Iš jų, deja, nė vienas neišgyveno.

Iš keturiasdešimties 82 × 60 cm maketo plokščių išlikusios tik keturios. Jos apima Žvėryną, Lukiškes, dalį Šnipiškių, dalį Antakalnio, Naujamiestį, dalį Naujininkų, Liepkalnį, Rasas. Kur dingo likusios, nežinia. Tačiau ir iš liekanų atsiskleidžia projekto mastas. Pagrindinė medžiaga – gipsas, bet naudoti medžio elementai, viela, siūlai.

A. Račiūnienė savo knygoje mini, kad simboliška, jog maketo likučiai buvo restauruoti tose pačiose patalpose Rūdininkų, buvusioje Rudnickos gatvėje, kuriose veikė „Plastiker plan Vilna“ dirbtuvės.

– Rachelė buvo nužudyta 1943 arba 1944 metais, tiksli data nežinoma. Tačiau gal žinoma, kokiomis aplinkybėmis?

– Naikinant Vilniaus getą žmonės buvo skirstomi po įvairias darbo stovyklas, silpniausieji siunčiami į mirties lagerius. Roza pasirinko mirtį su motina ir seseria Chaja. Greičiausiai jos nužudytos Treblinkoje.

Roza pasirinko mirtį su motina ir seseria Chaja. Greičiausiai jos nužudytos Treblinkoje.

– Kaip būtų galima įvertinti R. Suckever kūrybą 20 amžiaus pirmosios pusės dailės kontekste?

– R. Suckever kūrinių išliko labai nedaug. Tačiau turime taip pat ir keletą reprodukcijų. Studijų metais ji, kaip ir kiti VU tapytojai, buvo pasidavusi Slendzinskio įtakai, taigi taikė art deco stilizaciją, orientavosi į neoklasicizmo monumentalumą.

Tačiau baigus studijas jos individualus stilius smarkiai pasikeitė, matyt, ją sprogdino emocijos, kurias Roza perteikė ekspresionistinei manierai būdingu būdu – ji deformuoja figūras, tapo tirštais potėpiais, palikdama gyvą faktūrą, naudoja kontrastingas spalvas.

Šį kūrybos etapą reprezentuoja gete išsaugoti benamio berniuko ir mergaitės su kaspinais kasose atvaizdai. Tuo požiūriu Roza artima labai stipriai 20 a. Lietuvos dailėje pasireiškusiai tendencijai, kurią puoselėjo ir lietuvių, ir kai kurie lenkų dailininkai. Gete ji labai stengėsi kuo tiksliau užfiksuoti portretuojamųjų bruožus, matyt, neabejodama, kad įamžina mirčiai pasmerktuosius.