Kultūra

2019.07.23 05:30

Naujoji žydų muziejaus vadovė: praeitis turi susitaikyti su dabartimi – tik taip galima kurti ateitį

Mindaugas Klusas, LRT.lt2019.07.23 05:30

Artimųjų netekę, per stebuklą holokausto pragarą išgyvenę litvakai – daugelis jų – su Lietuva nenori turėti nieko bendra. Todėl susitaikymo, atleidimo atvejai, tarkime, menininko Samuelio Bako sugrįžimas, yra nepaprastai reikšmingi. Kaip viltingo dialogo pradžia. Vis dėlto neišmoktų pamokų dar labai daug, mano naujoji Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus (VVGŽM) vadovė Kamilė Rupeikaitė-Mariniuk.

Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) muzikologiją baigusi K. Rupeikaitė hebrajų kultūra susidomėjo perskaičiusi Naująjį Testamentą, paskui pasiryžusi ir įveikusi Senąjį.

Pasaulio kultūros, sako, ją dominusios nuo mažumės. Skatino ir tėvai – architektas ir architektūros istorikė. Namuose skaitytos knygos apie Šumero, Egipto, inkų, actekų ir kitas civilizacijas.

„Jaučiausi maža dalelė viso to, kas buvo iki mūsų“, – LRT.lt teigė K. Rupeikaitė. Kultūriniam lavinimuisi šeimoje skirtas deramas dėmesys – lankyti muziejai, teatrai, koncertai. Pasak Kamilės, jei Maskvoje ar Leningrade duris atverdavo garsaus autoriaus paroda, tėvai sėsdavo į traukinį ir važiuodavo jos pasižiūrėti.

„Literatūra pati tave atras“

Skaitydama Bibliją K. Rupeikaitė atkreipė dėmesį, kaip gausu joje minimų įvairių muzikos instrumentų, reiškinių, muzikantų vardų. Todėl įstojusi į LMTA nusprendė nuodugniau tai patyrinėti.

Reikėjo daug papildomų žinių, tad paraleliai lankė paskaitas Vilniaus universitete, mokėsi žydų istorijos, senosios hebrajų kalbos. Stažavo keliose aukštosiose Švedijos mokyklose.

„Tais laikais Lietuvoje literatūros šiomis temomis beveik nebuvo. Vienas dėstytojas pasakė: „Jei tau tikrai įdomu, literatūra pati tave atras.“ Taip ir atsitiko“, – nusišypsojo Kamilė.

Apsigynusi daktaro disertaciją 2007 metais ji pradėjo dirbti VVGŽM moksline sekretore. 2009-aisiais tapo muziejaus direktoriaus rašytojo Marko Zingerio pavaduotoja. „Tad ta seka, kaip atėjau į šią sritį ir atsidūriau dabartinėse pareigose, klostėsi gana natūraliai“, – teigė K. Rupeikaitė.

Šeimoje – Pasaulio tautų teisuolis

2015 metais Tautos atminimo institutas (Jad Vašem) K. Rupeikaitės seneliui Baliui Simanavičiui suteikė Pasaulio tautų teisuolio vardą. Per vokiečių okupaciją vyriškis išgelbėjo daugiau kaip dvidešimt žydų.

Gerai žinoma istorija, kaip jis bulvių maiše išnešė Kauno gete gimusią Danutę (Siuzi) Pomerancaitę – būsimą smuikininkę, pedagogę – ir atidavė Kipro ir Elenos Petrauskų šeimos globai. Apdovanojimas Kamilės seneliui buvo įteiktas po mirties. B. Simanavičius išėjo dar 1984-aisiais, tačiau spėjo palikti svarbų liudijimą.

„Kai buvau vaikas, tą istoriją man tėvai pasakojo. Bet, žinote, vaikas kaip vaikas – nelabai giliniesi į panašius dalykus. Vis dėlto mama – ir aš jai labai dėkinga – paprašė senelio, kad šis užrašytų savo prisiminimus. Senelis spėjo juos pradėti“, – pasakojo pašnekovė.

Beje, jos mama Marija Rupeikienė taip pat dirbo VVGŽM – visą dešimtmetį tyrinėjo Lietuvos žydų sakralinę architektūrą.

Unikalus eksponatas

VVGŽM turi per 30 tūkst. eksponatų, tačiau visuomenei, pasak K. Rupeikaitės, vienu metu gali parodyti tik nedidelę jų dalį – nuo seno stinga ekspozicinių erdvių, nuolat reikia prasimanyti lėšų naujoms parodoms.

„Kolekcija yra muziejaus širdis“, – įsitikinusi VVGŽM direktorė. Viena jos programinių nuostatų, kandidatuojant į šias pareigas, buvo stiprinti mokslinių tyrimų grandį. „Kolekcija turi būti tiriama. Eksponatus kuria jų istorija. Be jos jie neturi jokios vertės, neprabyla į žiūrovą“, – teigė K. Rupeikaitė.

Vienas tokių muziejaus eksponatų – Rothschildo fondo lėšomis restauruotas Vilniaus miesto plastinis maketas. Išliko 4 jo dalys.

„Vilniaus gebitskomisaro įsakymu jį savo rankomis kūrė didelė architektų, braižytojų ir menininkų grupė – geto kaliniai. Šis eksponatas yra absoliučiai unikalus“, – teigė K. Rupeikaitė.

Maketas bus rodomas naujajame Holokausto Lietuvoje ir Vilniaus geto memorialiniame muziejuje sostinės Žemaitijos g. 4. Pastate, kuriame prieškariu veikė viešoji „Meficei Haskala“ biblioteka, vėliau – Vilniaus geto biblioteka.

Dabartinėje Holokausto ekspozicijoje Pamėnkalnio gatvėje didelės vertės originalų nebegalima rodyti. Pasak pašnekovės, vadinamojo Žaliojo namelio būklė ir eksponavimo sąlygos nebeatitinka šiuolaikinių normų.

Ditos skarelė iš Štuthofo

Dar vienas nepaprastas eksponatas VVGŽM muziejaus kolekcijai atiteko 2015 metais. Tai Ditos Šperlingienės skarelė.

„Ji mums padovanojo tamsiai mėlyną skarelę su baltais taškučiais. Sakysite, kas čia tokio. Tačiau ją jauna mergina, ką tik baigusi gimnaziją, ryšėjo Štuthofe. Jai tai buvo išlikimo ir stiprybės simbolis. Kalinius reikėjo truputį padoriau aprengti, nes į darbus jie buvo varomi per miestelį. Nuo prastų gyvenimo sąlygų audinys brizgo, iro. Mergina jį taisė kaip įstengdama. Siuvo adata, kurią gavo iš mamos, dantų gydytojos. Iš bulvės, gabaliuko margarino ir susukto siūlo pasidarė lempą“, – pasakojo K. Rupeikaitė.

Muziejus turi didelį raštijos rinkinį, tarp kurio eksponatų – Grigorijaus Šuro ir Zeligo Kalmanovičiaus Vilniaus geto dienoraščiai, Gerberio Kauno geto ir Piko Šiaulių geto rankraščiai, Icchoko Rudaševskio, Kazimiero Sakovičiaus dienoraščių fragmentai. Nemaža ir dailės kolekcija.

Taip pat VVGŽM vertybių rinkinį pastaraisiais metais papildo Vilniaus Didžiosios sinagogos radiniai.

Sutaikė su skausminga istorija

Ne mažiau už eksponatus, K. Rupeikaitės įsitikinimu, svarbūs gyvų istorijos liudininkų pasakojimai, jų saitai su Lietuva, litvakų ir jų palikuonių pasiekimai. Tam sostinės Pylimo g. 4 kuriamas Lietuvos žydų kultūros ir tapatybės muziejus.

Jį norėta atidaryti 2020-aisiais, Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metais. Tačiau nespėta, todėl dabar viltingai laukiama 2021 metų. Muziejus bus skirtas žydų istorijai, kultūrai ir atskiroms meno sritims – literatūrai, dailei, teatrui, muzikai. 4 pastato aukšte įsikurs Vilniuje gimusio dailininko Rafaelio Chvoleso kūrinių ekspozicija.

Prieš porą metų Lietuvoje lankėsi pasaulinio garso fotomenininkas iš Pietų Afrikos Respublikos Davidas Goldblattas. Jo seneliai buvo kilę iš Papilės.

„Lankytis Lietuvoje jis neturėjo jokio intereso. Įkalbėjo vaikai. Paskutiniais gyvenimo metais jau nefotografavo. Tačiau atvažiavęs padarė vieną vienintelę nuotrauką – žudynių vietoje prie Papilės. Kur iš esmės baigėsi Papilės žydų istorija, – pasakojo K. Rupeikaitė ir pridūrė: – Daugelis dėl tragiškos praeities, sunaikintų artimųjų nenori pas mus važiuoti.“

Neseniai Žydų muziejuje viešėjo kantorė Rita Glassman, kilusi iš Vilniaus žydų ortodoksų šeimos. Jos tėvas, atsidūręs JAV, pasakojo apie Vilnių, kaip apie idealų pasaulį. Todėl R. Glassman ilgai delsė, tėvų gimtinėje apsilankė tik sulaukusi vyresnio amžiaus. Nuolat būgštavo, kad tokio miesto, apie kokį pasakojo tėvas, neišvysianti.

„Atradau namus. Tai, kas įvyko manyje, sutaiko mane su skausminga istorija“, – šiuos žodžius viešnagės dienomis K. Rupeikaitei ištarė R. Glassman.

Tokių svečių, pasak K. Rupeikaitės, muziejus sulaukia nemažai. „Kad kurtum ateitį, praeitis turi susitaikyti su dabartimi. Privalome mokytis ir iš pačių tragiškiausių, ir iš šviesiausių istorijos puslapių“, – reiškė įsitikinimą ji.

Pasaulinio garso smuikininkas Jascha Heifetzas, Nobelio taikos premijos laureatas, defibriliatoriaus išradėjas Bernardas Lownas, daugybė kitų pasaulio garsenybių – litvakai.

Muziejaus vadovė įsitikinusi, kad jų kilme turime didžiuotis, o sėkmės istorijas sieti su Lietuva. „Panašių istorijų daugybė ir jas reikia skelbti, garsinti. Jos ugdo mus, kelia pasitikėjimą“, – buvo įsitikinusi LRT.lt pašnekovė.

Sovietmetis išdildė atminimą

Didelę žalą, pasak K. Rupeikaitės, padarė sovietmetis. Per 50 metų kelių kartų likimai nužengė į praeitį, beveik užsimiršo, nes atminties tyrimams nebuvo jokių sąlygų.

Muziejaus vadovė džiaugėsi, kad pernai pavyko užmegzti saitus su Brazilijos litvakais. Labai pagelbėjo Lietuvos generalinė konsulė San Paule Laura Tupe. Rodyta kilnojamoji paroda „Akimirkos iš Lietuvos žydų istorijos“, skirta žydų indėliui į nepriklausomos Lietuvos kūrimą, kultūrą.

Praėjusią savaitę, liepos 15-ąją, šią parodą K. Rupeikaitė pristatė Buenos Airėse. Didžiausias dėmesys sutelktas į fotografiją, kuri atskleidžia žydų architektūrą, verslus, pramonę.

Per viešnagę Brazilijoje K. Rupeikaitę aplankė neišdildomas įspūdis – pamačiusi, kad ištisoms San Paulo gatvėms suteikti Lietuvoje gimusių žydų vardai. Emigrantai Brazilijoje tapo garsiais mecenatais, verslininkais, pramonininkais.

„Tada supranti, kad mums tai buvo visiškai nežinoma. Atsiveria nauji istorijos puslapiai, naujos galimybės“, – kalbėjo VVGŽM vadovė.

Grįžta Lasaras Segallas

Viena tokia garsenybė, kilusi iš religingos Vilniaus šeimos, vėl lankysis savo gimtajame mieste. Tiesa, tik savo darbais. Dailininkas Lasaras Segallas (1891–1957) studijuodamas Drezdeno dailės akademijoje įsiliejo į garsiąją ekspresionistų grupę „Die Brucke“ („Tiltas“), ėmė garsėti Vakarų Europoje. Vėliau persikėlė gyventi į Braziliją, tapo bene didžiausiu šios šalies menininku modernistu.

Į Vilnių kūriniai atkeliaus iš L. Segallo vardo muziejaus San Paule. „Šiemet tai vienas didžiausių mūsų muziejaus projektų, jis skiriamas dailininko 130-osioms gimimo metinėms, VVGŽM 30-mečiui. Tokios vertės parodos mūsų muziejuje dar nebuvo“, – pabrėžė K. Rupeikaitė. Paroda duris atvers lapkritį.

„Bene svarbiausia mūsų muziejaus misija yra kurti ir puoselėti saitus, atrasti litvakų istorijas ir grąžinti jas į Lietuvą – per parodas, grįžtančius žmones ar jų darbus. Juolab kad sovietmečiu ta istorija nutrūko. 30 metų esame nepriklausomi, bet iki šiol taip ir neatlikome „namų darbų“. Istorinės dėlionės dalys į vientisą paveikslą susijungia labai pamažu, tik dabar“, – apibendrino VVGŽM direktorė.

Susidomėjimas žydų kultūra ir istorija

K. Rupeikaitė patikino, kad lietuvių visuomenės susidomėjimas žydų istorija ir kultūra auga. Paklausta, kas tai lemia, ji rėmėsi vadovaujamo muziejaus pavyzdžiu, didėjančiu lankytojų skaičiumi. Didžiulio rezonanso, esą, sulaukė Vilniuje gimusio, Bostone gyvenančio dailininko Samuelio Bako muziejaus atidarymas 2017 metais.

„Jaudinanti ir paties menininko istorija. Jiedu su mama per stebuklą išvengė Vilniaus geto sunaikinimo. Patirtį kūrėjas perteikė tapybos darbais, tačiau puikiai ją atskleidė ir pasakojimais, publikacijomis, paskaitomis. Jis atgręžė širdį į vaikystės miestą, kuriame buvo sunaikinta visa jo šeima, padovanojo Vilniui savo kūrinius – šis susitaikymas nepaprastai reikšmingas. Mums, Lietuvai, tai žinia, kad galimas atleidimas. S. Bako istorija skatina gražų dialogą, primena, kad nepaisydami tragiškos praeities turime neprarasti vilties ir kartu žvelgti į bendrą ateitį“, – kalbėjo K. Rupeikaitė.

Nauji dailininko rinkinio darbai jau atkeliavo į Vilnių. Laukia saugykloje, kada galės pradžiuginti lankytojus dar keturiose salėse. Palūkėti teks bent penkerius metus, nes lėšos muziejaus plėtrai bus renkamos nuo pradžių.