Kultūra

2020.07.26 19:45

„Sugiharos pabėgėliai“ Šanchajuje: per juos Lietuva tapo Kinijos istorijos trupinėliu

Mindaugas Klusas, LRT.lt2020.07.26 19:45

Per Antrąjį pasaulinį karą, bėgdami nuo sunaikinimo, Vilniaus krašto ir Lenkijos pakraščio žydai atsidūrė gana neįprastoje pasaulio vietoje – Šanchajuje. Ši istorijos detalė iki šiol beveik netyrinėta. Tenykščių europiečių bendruomenėje litvakai išsiskyrė kalba, išvaizda ir papročiais, atrodė, kad su jais į Kiniją persikėlė ir dalelė ano laiko Vilniaus. Apie tai LRT.lt papasakojo Britų Kolumbijoje (Kanada) gyvenantis kultūros geografas Laimonas Briedis. 

Per karantiną Kinijoje pasirodė L. Briedžio knyga „Vilnius: savas ir svetimas“. Jos įvade apžvelgdamas istorinius Kinijos ir Lietuvos saitus, autorius ir papasakoja apie nepaprastą „Sugiharos pabėgėlių“ kelionę į Tolimuosius Rytus.

2009 metais anglų kalba išleistas ir netrukus lietuviškai prabilęs veikalas „Vilnius: savas ir svetimas“ (leidykla „Baltos lankos“) tapo tikru kultūros įvykiu. Autorius estetiškai ir aistringai griovė įsisenėjusius Vilniaus mitus ir stereotipus, bene pirmasis pamėgino miesto istoriją pateikti per svetimšalių pasakojimus ir iš kelių miestą formavusių tautinių grupių perspektyvos.

Prieš keletą metų knyga pasirodė vokiečių, netrukus bus išleista ir rusų, portugalų kalba. „Kad knygos gyvenimas tęsiasi jau antrą dešimtmetį – nuostabu. Viliuosi, kad ji keičia mąstyseną“, – kalbinamas LRT.lt sako L. Briedis.

Pakeitė margą Šanchajų

– Kada ir kokiomis aplinkybėmis buvo parašytas knygos įvadas apie litvakų diasporą Šanchajuje?

– Jis atsirado prieš keletą metų porą mėnesių viešint Šanchajuje. Didžiausią įspūdį paliko „Sugiharos pabėgėlių“, jei taip galima juos pavadinti, likimas. Vilniečiai ir Vilniaus krašto žmonės, taip pat Lietuvoje glaudęsi žydai iš Lenkijos diplomato Čijunės Sugiharos vizų dėka atsidūrė Japonijoje.

Pusę jų japonų vyriausybė netrukus ištrėmė į Šanchajų. Megapolis tada buvo okupuotas Japonijos. Jie įsiliejo į gana didelę žydų pabėgėlių iš Vokietijos ir kitų Europos kraštų bendruomenę. Beje, kelis tokio likimo žmones esu sutikęs Niujorke ir Vankuveryje.

Jidiš, taip pat lenkiškai ir rusiškai kalbantys pabėgėliai iš Lietuvos pakeitė ir taip gana margą Šanchajaus žydų bendruomenės veidą. Jis net labiau panašėjo į to laiko Vilnių.

Jidiš, taip pat lenkiškai ir rusiškai kalbantys pabėgėliai iš Lietuvos pakeitė ir taip gana margą Šanchajaus žydų bendruomenės veidą.

Antra, suradau Lietuvos pėdsakų tarpukario Šanchajuje ir Charbine. Po bolševikų perversmo Rusijoje šiuose miestuose buvo atsidūrę iš Lietuvos kilusių žmonių. Šanchajus tada buvo vienas didžiausių pasaulio kosmopolitinių miestų. Tuo pačiu ir didžiausiais rusakalbių miestas už Rusijos ribų.

Lankydamasis Šanchajaus bibliotekoje „Bibliotheca Zi-Ka-Wei“, įkurtoje jėzuitų, peržiūrėjau rusų kalba leistus laikraščius ir radau nemažai Lietuvos žydų paminėjimų, pavyko aptikti ir lietuviškų pavardžių. Šį įdomų aspektą dar vertėtų patyrinėti.

Taip pat gana netikėta buvo Šanchajuje atrasti religinių Vilniaus įvaizdžių. Vienas tokių yra Gailestingojo Jėzaus paveikslas, kurį išvydau viename Šanchajaus katalikiškos katedros altorių.

Priminė priverstinio darbo stovyklą

– Papasakokite Č. Sugiharos išgelbėtų žydų istoriją detaliau. Manau, daugeliui skaitytojų tai bus naujiena.

– Labai netikėta ir neįprasta, kad litvakiška bendruomenė karo negandą ir genocidą išgyveno susitelkusi gana netikėtoje pasaulio vietoje – Šanchajuje. Kai 1939-ųjų rudenį Vilnius atiteko Lietuvai, mieste buvo daug pabėgėlių iš istorinės Lietuvos teritorijų ir Lenkijos.

Jiems atsirado proga per Č. Sugiharą gauti SSRS tranzito vizas ir Transsibiro magistrale pasiekti Vladivostoką, paskui Kobės miestą Japonijoje. Tokių žmonių, pasiryžusių bėgti iš karo apimtos Europos, susidarė pora tūkstančių.

Dalis jų iš Japonijos sėkmingai pasiekė kitus kraštus, Lotynų ir Šiaurės Ameriką. O daugiau kaip tūkstantis pabėgėlių prabangiu Ramiojo vandenyno laineriu „Asama Maru“, virtusiu gelbėjimo laivu, buvo išplukdyti į tuo metu Japonijos okupuotą Šanchajų.

1941–1942 metais jie visi buvo priverstinai apgyvendinti rajone Hongkou (Hongkew). Ši miesto dalis buvo itin skurdi, nuniokota karo veiksmų. Gyventojų daugumą sudarė kinai, pabėgę iš kaimyninių miestų ir provincijų. Paskelbus karą Europoje, japonų karinė valdžia įkūrė taip vadinamą žydų getą, į kurį suvarė pabėgėlius iš Europos.

„Baltagvardietiška“ Rusijos žydų bendruomenė, įsikūrusi Šanchajuje po Rusijos pilietinio karo, didesnių suvaržymų nepatyrė. Ji šelpė „Sugiharos pabėgėlius“, ką tik atgabentus į Kiniją.

Beveik tuo pačiu metu buvo įkurtas Vilniaus getas. Vis dėlto gretinti jų nederėtų. Pirmasis buvo kalėjimas su mirties nuosprendžiu, o antras labiau priminė priverstinio darbo stovyklą. Nors žydams išeiti iš geto be leidimo buvo draudžiama, jų kaimynai kinai turėjo tam tikrą judėjimo laisvę. Net ir kai kurie pabėgėliai galėjo lankyti mokyklas, dirbti kaimyniniuose rajonuose.

Pirmasis buvo kalėjimas su mirties nuosprendžiu, o antras labiau priminė priverstinio darbo stovyklą.

Hongkau gete nuolat trūko maisto, aprangos. Buitinės sąlygos buvo sunkiai pakeliamos, dažnai kelios šeimos glaudėsi viename kambaryje. Klimatas – nepalankus, tvankios vasaros, šaltos, drėgnos žiemos. Be ligų ir epidemijų, prisidėjo ir japonų karinės administracijos nepakantumas okupuotiems gyventojams, rasizmas. Karui baigiantis prasidėjo amerikiečių bombonešių akcijos.

Gyvendami panašiomis sąlygomis žydais ir kinai pamažu įgijo pasitikėjimą vieni kitais, atsirado bendrumo jausmas. Tai ypač išryškėjo per Sąjungininkų bombardavimą. Netausodami jėgų ir sveikatos, kinai ir žydai kartu gelbėjo po griuvėsiais atsidūrusius kaimynus. Hongkou ligoninėse visus sužeistuosius gydė tie patys gydytojai.

Buvo nepaprastai įdomu skaityti prisiminimus, kaip „Sugiharos pabėgėlių“ atvykimas pakeitė ankstesnę žydų bendruomenę. Ji praturtėjo aškenazių – Rytų Europos – gyvensenos bruožais.

Šanchajaus žydų bendruomenė tuo metu buvo labai įvairi – kalbanti rusiškai, vokiškai, prancūziškai, lenkiškai, ladino ir angliškai. Įtakingiausios Šanchajaus žydų šeimos, tarkime, buvo kilusios iš Bagdado, bet tuo pačiu tvirtai atstovavo „europietiškai“ miesto kultūrai. Ir staiga apie tūkstantis žmonių prabilo Vilniaus žydų kalba! Atsirado jidiš laikraščiai ir žurnalai, kasdien transliuota speciali radijo programa. Trumpam atsidarė net teatras–vodevilis.

Ir staiga apie tūkstantis žmonių prabilo Vilniaus žydų kalba!

Maža to, Šanchajuje, nors ir labai sunkiomis sąlygomis, pradėjo veikti religinės mokyklos ir maldos namai, primenantys paliktus istorinėje Lietuvoje. Tokiu būdu išliko mažai pakitusi garsi Mir ješiva (iš Radvilų miesto Myro). Paskutiniai Europos pabėgėliai, Myro ješivos studentai, Šanchajuje išsiskyrė ir išvaizda – barzdomis, ilgais, juodais paltais ir plačiabrylėmis skrybėlėmis. Šanchajaus pasaulietiškai žydų bendruomenei tai buvo savotiškas savo tradicinių „šaknų atradimas.“

Šanchailanderiai

– Ar Šanchajuje dar galėtume sutikti tos bendruomenės palikuonių?

– Beveik visi taip vadinami „šanchailanderiai“ paliko Šanchajų dar prieš įžengiant Kinijos Liaudies Išlaisvinimo Armijai 1949 metais. Tačiau liko taip vadinama atminties topografija – pastatai, šventyklos, Šanchajuje amžiams pasilikusių kapai, Hongkou kalėjimas, kuriame laikyti geto prasižengėliai. Beje, labai primenantis Lukiškių kalėjimą, tik žymiai didesnis.

Deja, po Mao Dzedungo inicijuotos kultūrinės revoliucijos 1966–1969 metais ir vėlesnių ekonominių procesų mažai kas išliko pačiame Šanchajuje. Kaip ir Vilniuje, Hongkou žydų kapinės buvo nugriautos ir sulygintos su žeme – dabar ten (ironiškai, irgi kaip Vilniuje) yra nedidelis parkelis su mažu memorialu žydų pabėgėliams.

Čia Vilnius ir Lietuva įsilieja į šanchailanderių pasakojimus, tuo pačiu tapdama Kinijos istorijos trupinėliu.

Kai Kinija atsivėrė pasauliui, nemažai buvusių pabėgėlių turėjo progos apsilankyti Šanchajuje. Dabar Hongkou yra beveik naujai pastatytas, todėl surasti buvusio geto teritoriją nelengva. Vis dėlto atrestauruotame Rusijos aškenazių žydų bendruomenės sinagogos pastate 2014 metais buvo įkurtas Šanchajaus žydų pabėgėlių muziejus. Jį dažnai aplanko palikuonys. Čia Vilnius ir Lietuva įsilieja į šanchailanderių pasakojimus, tuo pačiu tapdama Kinijos istorijos trupinėliu.

Kitoks miesto pasakojimas

– Turbūt sutiksite, kad jūsų knyga „Vilnius: savas ir svetimas“ jau antrą dešimtmetį gyvena gražų ir nepaprastai produktyvų gyvenimą?

– Man svarbiausia buvo rašyti ir vietiniams, vilniečiams, ir pasaulinei skaitytojų auditorijai – jaučiantiems intymų ryšį su miestu ir visai nieko apie jį nežinantiems. Net ir čia gimę ar užaugę žmonės knygoje atrado nepažįstamų, intriguojamų, gal net provokuojamų dalykų.

Antra, rūpėjo pateikti nedalomą „Vilniaus pasakojimą“. Ne tik lietuvišką, žydišką ar lenkišką, o vientisą. Požiūrio į miestą kaip visumą pasigendu iki šiol. Dar ir šiandien tas pasakojimas tarsi padalijamas, suskirstomas į etnines, kalbines grupes ir istorinius periodus, remiantis politine miesto priklausomybe, nors taip neturėtų būti. Pati miesto istorija yra vientisa, bet jos pasakojimas – vis dar ne.

Mane visada domino Vilniaus pasakojimas pasauliniame kontekste.

Mane visada domino Vilniaus pasakojimas pasauliniame kontekste. Kaip miestas atskleidžiamas per jo gyventojų ir svetimšalių gyvenimo istorijas. Kitaip tariant, siekiau pažvelgti į miestą kitų akimis, tuo pačiu surasti ir suprasti, kaip jis įsiliejo į platesnį istorinį ir geografinį kontekstą.

Vilnius labai diasporiškas, emigrantiškas. Miesto gyventojai nuolat keičiasi. Tai – jo turtas ir nesėkmė. Jis turi stiprių gyvenimiškų ryšių su kitomis pasaulio vietomis, bet mažai teišsaugojo, koks buvo prieš šimtą metų.

Vienam rusų poetui, užaugusiam Vilniuje 19 a. antroje pusėje, miestas priminė atnaujintą kapą – makabriškas, bet iškalbingas palyginimas.

O rašytojas Chaimas Gradė, grįžęs namo į Vilnių 1944-aisiais po kelių metų pabėgėliško gyvenimo sovietų Vidurinėje Azijoje, rado miestą apsėstą griuvėsių dvasia. Jam miestas buvo dybukas, iš savo vietos išstumta mirusiojo siela.

Vilnius didesnis už Lietuvą

– Esate ištaręs, kad blogiausia, kas Vilniui gali atsitikti, kad jis taps tik lietuviškas, tik lenkiškas ar tik rusiškas.

– Blogai, kai miestas yra „rašomas“, „skaitomas“ ar suvokiamas kaip vienakalbis, monochroniškas, priklausantis tik vienai tautai ar nacionalinei literatūrai. Faktas, kad Vilnius yra Lietuvos sostinė, nereiškia, jog lietuviai turi didesnį prioritetą, gilesnę atmintį, didesnes pasakojimo galimybes ir vaizduotės apimtį nei kitos Vilniaus tautos.

Taip miesto reikšmė nuskurdinama. Iš tiesų Vilnius yra platesnis už Lietuvą – tiek geografiniu, etniniu, kalbiniu požiūriu, tiek ir savo dvasia. Kaip vienas mažiau žinomų Europos centrų, jis vis dėlto brendo kosmopolitinėje erdvėje, kurią lietuviška istoriografija gerokai susiaurina.

Iš tiesų Vilnius yra platesnis už Lietuvą – tiek geografiniu, etniniu, kalbiniu požiūriu, tiek ir savo dvasia.

YIVO įkūrėjai 1925 metais teigė, kad gana mažas, skurdus, provincialus Vilnius vis dėlto išlaikė idėją, jog miestas yra pasaulis. Arba, kaip tada pasakė jidiš poetas Moišė Kulbakas, jis yra „tūkstančiai durų į pasaulį“. Tai tragiško Vilniaus likimo „dovana“ Lietuvai.

– Ar banguota ir vingiuota Vilniaus istorija rodo, kad ir jo ateitis bus tokia pati? Galbūt mums jį parasti tiesiog neišvengiama?

– Kokia bus ateitis, gali pasakyti tik orakulai. Viena aišku, kad ji nebus tokia, kokia įsivaizduojama. (Nusijuokia.)

O atvirai tariant, Vilniaus likimas yra neperskiriamai susietas su Lietuvos likimu. Čia gal tektų leistis į katastrofiškus scenarijus, pagal kuriuos, jei neliktų Lietuvos, tai ir Vilniaus kontekstas radikaliai pasikeistų. Miestas gal ir išliktų, bet tik kaip dybukas.

Miesto likimas priklauso nuo bendro Europos likimo.

Kita vertus, keli pastarieji dešimtmečiai rodo, kad miesto likimas priklauso nuo bendro Europos likimo. Europai Vilnius nėra jau toks reikšmingas, bet be Europos, tai yra, vien tik nacionaliniame kontekste, Vilnius gali būti tik savo paties šešėlis. Galima išplėšti Vilnių iš Europos, bet negalima paneigti Europos Vilniuje.