Kultūra

2020.02.22 10:11

Matilda Olkinaitė – poezijos talentas, kurio nepajėgė nutildyti lietuvio baltaraiščio kulka

Mindaugas Klusas, LRT.lt2020.02.22 10:11

Į lietuvių kultūros istoriją, literatūrą sugrįžta vos devyniolika metų šiuo pasauliu galėjusi pasidžiaugti talentinga Lietuvos žydų poetė Matilda Olkinaitė. Jofių ir jos šeimą – tėvus ir dvi sesutes – 1941 metų liepą dykynėje, kurią Panemunėlio gyventojai iki šiol vadina Sachara, sušaudė lietuvių baltaraiščių būrys. Devynis kūnus negilioje duobėje atrado kaimelio gyventojai, tik kitą dieną išdrįsę prisiartinti prie vietos, kur aidėjo šūviai ir klyksmai.

Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto (LLTI) išleistos knygos „Matilda Olkinaitė. Atrakintas dienoraštis“ (dailininkė – Sigutė Chlebinskaitė) radimosi istorija – ilga, kupina liūdesio, bet pagaliau sugrąžinta iš užmaršties. M. Olkinaitė lygiavosi į garsiausius tarpukario Lietuvos poetus, draugavo su bendraamžiais žemininkais, turėjo mylimąjį, spėjama – lietuvį, kurio vardo galbūt dėl saugesnės jo būties dienoraščiuose nė karto nepaminėjo.

Pakelėje tarp Panemunėlio ir Kavoliškio sunaikintos Vilniaus universiteto (VU) studentės M. Olkinaitės (1922–1941) rankraštis su eilėraščiais, prozos kūrinėliais, piešiniais sovietmečiu pateko į germanistės, teatrologės prof. Irenos Veisaitės rankas.

Šviesaus ir viltingo gyvenimo liudijimą jai atnešė germanistikos aspirantas, kuklus ir išsilavinęs filologas, vargonininkas Alfredas Andrijauskas. Jam pačiam spynele užrakintą knygelę atidavė Panemunėlio klebonas Juozapas Matelionis, slėpęs ją po bažnyčios altoriumi, nuo nacių klebonijoje slapstęs ir pačią Olkinų šeimą.

„Tris savaitės negalėjau užmigti, – prisimena I. Veisaitė. – Mane kamavo sąžinė, kad štai tokia talentinga mergina buvo sunaikinta, o aš likau gyva.“

1989 metais ji parengė apie M. Olkinaitę publikaciją „Literatūroje ir mene“, greta išspausdino kelis grubia jėga sunaikintos poetės eilėraščius. „Paskui prasidėjo Sąjūdis, mūsų galvos buvo užimtos kitais reikalais, tad Matildos sąsiuvinis taip ir liko nerealizuotas ilgus metus“, – pasakoja profesorė.

Sužinojo visas pasaulis

Iš naujo – šiems laikams ir ateities kartoms – M. Olkinaitę atrado kraštiečiai rokiškėnai. Rokiškio teatro vadovė Neringa Danienė parašė dokumentinę pjesę, paremtą poetės eilėmis, dienoraščiu ir Violetos Aleknienės užrašytais pasakojimais. Su mėgėjais aktoriais pastatė spektaklį „Nutildytos mūzos“.

Vieno bičiulio amerikiečio paskatinta šį spektaklį išvydo trumpai į tėvų žemę pailsėti grįžusi išeivių rašytoja, vertėja Laima Vincė. Rokiškėnų sukurtas reginys Amerikos lietuvei padarė tokį įspūdį, kad ji pasiryžo „sugrąžinti“ balsą anksti užgniaužtam talentui.

Iš pradžių rinko medžiagą, kalbino kelias Matildos jaunystės drauges, kurioms dabar jau per 90 metų. Galiausiai išvertė visą poetės kūrybą, paskyrė jai išsamią publikaciją Latvijoje anglų kalba leidžiamame interneto žurnale „Deep Baltic“.

„Po publikacijos internetas tiesiog „susprogo“. Į mano elektroninį paštą plūstelėjo laiškai net iš kelių žemynų“, – pasakoja L. Vincė.

M. Olkinaitės istorija susidomėjo JAV žurnalo „Smithsonian“ žurnalistai, parengė apie poetę savo publikaciją. Galiausiai keli jos eilėraščiai buvo įtraukti į pasaulinės reikšmės antologiją „Poetry of the Holocaust“.

Tokiu būdu apie nepaprasto likimo poetę sužinojo visas pasaulis.

Lietuvių literatūroje – sava

„Ji labai norėjo prabilti minioms ir tautoms, norėjo, kad jos balsas būtų išgirstas, – sako I. Veisaitė. – Svajojo išleisti ir savo poezijos knygą. Deja, holokaustas anksti nutraukė jos gyvenimą.“

Talentingos kūrėjos vieną eilėraštį Lietuvos mokyklose dabar skaito aštuntos klasės mokiniai. Poetės gabumus yra paliudijęs ir šviesaus atminimo literatūrologas Vytautas Kubilius. Matildos verstą vieną Goethe`s eilėraštį pavadino geriausiu vertimu.

Poetės talento mastą patvirtino ir knygos „Atrakintas dienoraštis“ sudarytojas literatūrologas Mindaugas Kvietkauskas. M. Olkinaitė rašė gimtąja jidiš kalba, taip pat – lietuvių, ir abiem, anot jo, jautė stiprią meilę. Poetės kūryba buvo spausdinama prieškario Lietuvos spaudoje, tada poetė jau studijavo VU.

„Žydų poetė rašė nuostabia lietuvių kalba. Ji baigė Rokiškio Juozo Tumo-Vaižganto gimnaziją. Į lietuvių literatūrą įėjo kaip į visiškai savą. M. Olkinaitės poezijoje atskamba neoromantinės lietuvių lyrikos tonacijos. O kartu jos susilieja su žydiškais motyvais, bibline išmintimi. Jos poezija – nepaprasta lietuvių ir žydų kultūros amalgama“, – teigia literatūrologas.

Mėlynas talento paukštis

M. Olkinaitė užaugo Panemunėlyje netoli Rokiškio. Pasak M. Kvietkausko, tokioje aplinkoje, bendruomenėje, kur ribos tarp lietuvių ir žydų šeimų buvo gerokai išsitrynusios.

Dienoraštyje Matilda pasakoja, kaip artimai bendrauja Olkinų ir kaimynų Neniškių šeimos. Taip pat ji rašo apie kleboną J. Matelionį, kuris draugavo su jos tėvu Naumanu Olkinu, miestelio vaistininku. Vėliau kunigas slapstė šeimą klebonijoje.

„Visa ši istorija yra didžiulė pynė, kelianti labai stiprias emocijas. Talentinga jauna poetė VU mokėsi kartu su lietuvių poetais žemininkais. Ji studijavo prancūzų kalbą, vienas jos kurso draugas buvo Alfonsas Nyka-Niliūnas.

Ji skaitė savo eilėraščius žemininkų susirinkimuose. Vincas Mykolaitis-Putinas buvo jos lietuvių literatūros dėstytojas. M. Olkinaitė augo kartu su žymiausių mūsų poetų plejada ir staiga – taip brutaliai nutrauktas likimas“, – pabrėžia M. Kvietkauskas.

1941 metų vasarą drauge su savo šeima – tėvais ir dviem sesutėmis, ji buvo nušauta baltaraiščių. Užkasta nuošalioje vietoje, durpyne, kurį vietiniai iki šiol vadina Sachara.

„Kaip iš pradžių viskas atrodė nuostabu, kaip viskas buvo prarasta ir kaip visa tai dabar sugrįžta... – atsidūsta M. Kvietkauskas. – Tarsi tas mėlynas jos talento paukštis vėl prisikeltų iš pelenų.“

Mano tauta

M. Olkinaitė

Dvi juodos akys vėl užsiliepsnojo
Negęstančiu, nemirštančiu skausmu
O jie – pro šalį eina ir praeina,
O man, o Viešpatie, taip neapsakoma.
Jūs girdit? Girdit klaikų juoką?
Kalnai, kalnai drebės nuo jo –
Ir upės alps, ir jūros alps –
Ir verks akmuo, ir verks akmuo.
Jūs juokiatės? Jūs einat ir praeinat
O man, o Viešpatie, taip neapsakomai baugu
Tas juokas – toks klaikus… Ir akys juodos dega
Negęstančiu, nemirštančiu skausmu.

Lietuviškas ornamentas poetės biografijoje

M. Olkinaitės sugrįžimo istorijoje yra ir daugiau stebuklų, mistinių sutapimų. Baigiant rengti knygą atrastas dokumentas, kuriame surašytos universiteto studentų gyvenamosios vietos Vilniuje.

Paaiškėjo, kad M. Olkinaitė gyveno Jono Basanavičiaus gatvės 16 name. Po kelių dešimtmečių į tą namą sugrįžo jos rankraštis, mat jame apsigyveno I. Veisaitė.

M. Olkinaitės dienoraščio knygelė, pasak M. Kvietkausko – labai graži, lietuvių tautiniu ornamentu papuoštais viršeliais. Jame Matilda rašiusi, kad tą knygelę jai padovanojęs mylimas žmogus. Tik jo vardo ji taip ir neištaria.

Dienoraštis pasakoja gana skaudžią meilės istoriją lemtingais 1940–1941 metais. „Matilda gyvena Vilniuje, mylimasis – Kaune. Jiedu susitinka, svarsto apie bendrą ateitį, tačiau pamažu ryškėja, kad jai nelemta išsipildyti. Iš tam tikrų užuominų galima spėti, kad mylimas žmogus buvo lietuvis. Dienoraštis nutrūksta 1941 metų pavasarį, kai nutrūksta ir meilės istorija“, – pasakoja literatūrologas.

Kodėl knyga pavadinta „Atrakintas dienoraštis“? Matildos knygelė turėjo spynelę ir raktą. Dienoraštyje ji rašo apie tai, kaip jį užrakinanti ir vėl atrakinanti. I. Veisaitė knygelę gavo jau su įplyšusiu užrakto juostele.

„Kai susitikome pas Ireną kalbėtis apie knygos leidimą, sagtelė atsivėrė ir nukrito. Simboliška akimirka – tekstas mums tarsi pats atsirakino“, – sako M. Kvietkauskas.