Kultūra

2020.08.30 17:22

Inga Mitunevičiūtė. Toliau nei žvaigždės ir vandenynas: piligriminės vabalų ir žmonių kelionės

knygų apžvalga
Inga Mitunevičiūtė, LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt2020.08.30 17:22

Šią apžvalgą pradėsiu nuo labai nedidelės knygos, norėtųsi pasakyti – knygelės, jei apsiverstų liežuvis tariant tokį nusaldintą ir dažnai knygoms vaikams įvardinti taikomą žodį, tad susilaikysiu.

Jokia ne knygelė, tikra knyga – maža savo formatu ir teksto apimtimi, didelė savo talpumu ir horizontu, kurį atveria ne tik vaikui, bet ir suaugusiajam. Tai Kotrynos Zylės paveikslėlių knyga „Mažas kaip vabalėlis“.


Kotryna Zylė „Mažas kaip vabalėlis“ (leidykla „Dvi tylos“)

Norisi tik pasidžiaugti, kad vabalėlis, kad ir koks mažas, susiruošė į nemenką žygį – įkėlė savo nariuotą kojelę į lietuvių autorių kartoninių paveikslėlių knygų rinką. Nemenką todėl, kad, pasirodo, ne taip jau ir lengva rasti leidyklą, kuri ryžtųsi tokias knygas leisti Lietuvoje (jos vis dar laikomos komercinės naudos neteikiančiomis), tad pagyros keliauja leidyklai „Dvi tylos“, po savo sparneliu priglobusiai mažo vabalėlio didelę ir labai svarbią kelionę.

O svarbi ji dar ir tuo, kad visų pirmiausia skirta tai amžiaus grupei, kuriai skaitymas yra be galo svarbus, esminis procesas, galintis turėti nemažą įtaką tolimesnei psichofizinei, asmenybės raidai, mokymosi pasiekimams ir net ateityje sėkmingai susiklosčiusiai karjerai. Tokią tad galią turi istorijos apie mažus vabalėlius, laiku ir vietoje perskaitytos. Tik supratimo apie tai mūsuose dar mažoka, bet – tikėkimės – skaitymo ir vaikų literatūros specialistams nepaliaujamai apie tai trimituojant, ši aksioma pamažu bus įsisavinta, o tokios estetinį pasigėrėjimą keliančios knygos kaip „Mažas kaip vabalėlis“ taps neatsiejama vaikystės dalimi.

„Mažas kaip vabalėlis“ – tai ketvirtoji dailininkės ir rašytojos Kotrynos Zylės knyga, labai besiskirianti nuo kitų ne tik tuo, kad šįsyk skirta mažiesiems skaitytojams ir jų tėveliams, bet ir poslinkiu nuo pamėgtos mitologinės tematikos link, sakyčiau, universalaus, net kosminės plotmės pasakojimo. Paprasčiausiame, siužetiniame, lygmenyje tai pasakojimas apie mažą vabalėlį, kuris atkeliauja į pasaulį ir, pradėjęs gyvenimą jaukioje ir saugioje gilėje ir vis užduodamas klausimą, iš kur sklinda šviesa, atranda drevę, po to mišką, po to žvaigždėtą dangų, kol galiausiai supranta, kad pasaulis didžiulis didžiulis, o jis – mažas mažas. Kaip vabalėlis.

Kartu tai metafizinis išėjimas už komforto ir saugumo ribų į atsiveriančią visatos begalybę, kurioje vargu ar įmanoma jaustis labai reikšmingam ir reikalingam, bet galima jaustis pakankamai jaukiai, nes lieka ir gilė, ir drevė, ir miškas, ir neišmatuojamas beribis žvaigždėtas dangus. Ši knyga taip pat ir vaiko atsiradimo alegorija, simbolinė kelionė į didįjį pasaulį, todėl pasakojimas neabejotinai universalus ir tinkantis visiems vaikams iki šimto ir daugiau metų.

Jei reiktų apibūdinti šią knygą vienu žodžiu, jis neabejotinai būtų šviesa. Klausimas „iš kur ta šviesa?“ verčia vabalėlį atrasti vis naują, vis didesnį pasaulį, o suaugusį skaitytoją priverčia susimąstyti, kas jo gyvenime yra tas šviesos šaltinis, galbūt kartais prigesęs, bet neabejotinai kažkur esantis, tik reikia jam atsiverti, nebijoti pabūti mažu vabalėliu dideliame dideliame pasaulyje.

Knygos vizualinė pusė tik dar labiau sustiprina šviesos pojūtį. Sodri mėlyna atveria dangaus gelmę, o prislopinta geltona ir rusva – pro medžių šakas besiskverbiančių saulės spindulių švelnumą. Visa tai liudija apie pagarbą vaikui ir vaikystei, kuri neturėtų būti užteršta fontanais trykštančių neoninių spalvų ir menkaverčių pasakojimų.

Narius Kairys „Toliau nei vandenynas“ („Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla“)

Antroji mano pasirinkta knyga taip pat apie kelionę, o gal tiksliau, apie keliones, nes kalbant apie vieną realią kelionę, atsiveria ne viena jos plotmė – išorinė ir vidinė, fizinė ir metafizinė, buitinė ir sielovadinė, žemiška ir kosminė, kelionė po atokiausias savo sielos kertes, į kurias gali nugabenti įvairūs potyriai ir patirtys ar net Amsterdamo kavinių pyragaičiai. Tai Nariaus Kairio knyga „Toliau nei vandenynas“, išleista Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos.

Tai pirmasis autoriaus romanas, knyga, pasakojantį apie išėjimą iš namų, iš gimtojo miesto, artimųjų bei mylimosios glėbio ir leidimąsi į piligriminę kelionę – nesaugią ir visomis prasmėmis nepatogią – nuo skaudančių kojų iki savo sielos kerčių pažinimo. Kerčių, kuriose galbūt niekada nenorėtum atsidurti, bet tam ir išėjai, kad susidurtum akis į akį su savimi, nes juk šventieji palaikai yra tik pretekstas, retas kuris iš tikrųjų leidžiasi aplankyti jų, greičiau jau į kelionę savęsp link.

Bene didžiausias žmoniškosios padermės paradoksas tikriausiai ir slypi tame, kad nenurimstanti vidinė paieškos sistema vis veda į naujus tolius ir naujas keliones, nors pažinti save berods nereikia daugiau nieko tik būti... Nors piligrimystės priežasčių esama įvairiausių ir visos jos pamažu atsiskleidžia per kelyje sutiktų pakeleivių istorijas, tiksliau, jų gyvenimų nuotrupas, trupinėlius, kuriuos visi noriai pasakojasi vakarais, nusiprausę kelionės dulkes ir susišildę kūnus ir sielas sriuba ar kuo nors stipresniu.

Tačiau čia prasideda puikusis pasakojimo menas, nes tai, ką tu apie save papasakosi ir kokius vardą ir tapatybę susikursi gali būti visiškai toli nuo tikrovės. Tad gal į piligrimines keliones leidžiamasi ne kad save atrastum, o kad nuo savęs pabėgtum? Vieni meta prestižinius darbus, atsisveikina su šeima, atsižada pasaulietinio gyvenimo ir neria į psichonautines gelmes, kiti skuodžia piligriminiu keliu kuo greičiau norėdami jį įveikti, tikslingai ir sistemingai, vedami į priekį iššūkio, tikslo, dar vieno patvirtinimo, kad štai, įveikiau, padariau ir grįžęs papasakosiu draugams prie alaus bokalo.

Treti eina dvejodami ir ieškodami, įsiklausydami, nuklysdami, pasiklysdami ir klysdami, labiau vedami paties kelio nei tikslo, nes jis juk vargu ar tas tikrasis ir pasitenkinimą garantuojantis, juk šventųjų palaikų galima rasti tikrai ne viename pasaulio mieste ir prisilietimas prie jų vargiai suteiks tą satisfakciją ar nušvitimą, kurio iliuziškai viliantis ir leidžiamasi į kelionę. Tačiau nuo vienų palaikų iki kitų plyti vidinis vandenynas, kurį reikia perplaukti.

Ir jei jam atsiversi – jo bangoms, vėjams, audroms, jo didybei, jo paviršiniam nesvetingumui ir gelmių nepajudinamai ramybei – galbūt, bet nebūtinai iššluosi vieną kitą sielos kertę ir galiausiai ištiks suvokimas, kad kartą prasidėjusi piligrimystė niekada nesibaigia, kad ir kokiu keliu eitum – Santjago de Kompostelos, Šv. Pranciškaus ar Japonijos 88 šventyklų keliu, keliautum į Indiją, ropštumeisi į Himalajus, bėgtum ultramaratoną ar pasinertum į ledinį vandenį.

„Norėčiau plačiai atlapoti savo miegančios sąmonės duris ir keliauti į dykumą, kur iš tiesų keliauja visi tikri, taigi bebaimiai, tikintys ir viską pasitinkantys atvira širdimi piligrimai. Tačiau dykumos nėra“, – sako mums autorius. Ar pasiekus vandenyną pasieki ir tikslą, simbolinį pasaulio kraštą, tašką, nuo kurio kelias veda atgal, namo? Kur tie namai yra? Ar čia ir dabar, kur esi tu, ar ten, kur nepaisant visų klystkelių, tavęs ištikimai laukia?

Kartą prasidėjusi, jei į ją leidžiamasi atvira širdimi, piligriminė kelionė niekada nesibaigia ir nežinai, kur ji nuves ir kokius vandenynus teks perplaukti. Ši knyga gali būti tokios kelionės pradžia.

Ingos Mitunevičiūtės knygų apžvalga skambėjo LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“:


Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt