Kaip nuo klausyklų bažnyčiose žmonės pabėgo į psichologų kabinetus, taip ir piligriminės kelionės tapo sekuliarios. Piligrimai dabar nešiojami „ant rankų“, bet tai kelionės prasmės neiškreipia, LRT.lt sako Narius Kairys, kurio debiutinėje knygoje veikėjas taip pat išeina piligriminiu keliu. Anot kūrėjo, knygai įtakos turėjo paties patirtys, lauko užrašai, sutikti žmonės, tačiau autobiografine jos vadinti tikrai nereikėtų.
Narius Kairys – vertėjas ir kino kritikas, visiškai neseniai išleidęs ir pirmąjį romaną „Toliau nei vandenynas“. LRT.lt jis papasakojo apie savo kelionių patirtis ir tai, koks buvo romano atsiradimo kelias. Kone piligriminis.
Populiarūs piligrimų takai – „ant rankų“ nešiojami keleiviai
– Jūsų ką tik pasirodęs romanas „Toliau nei vandenynas“ pasakoja vaikino, išėjusio į piligriminę kelionę ir dingusio, istoriją. Pats taip pat turite patirties piligriminėse kelionėse. Papasakokite, kas patraukė eiti?
– Aš labai mėgstu vaikščioti ir neįsivaizduoju savęs nenueinančio kelių kilometrų per dieną. Mūsų Vilnius – labai parankus miestas vaikščioti, o kažkada net turėjau teoriją, kad kai esi užsienyje, miestą vertini būtent pagal tai, kiek jis pritaikytas vaikščioti. Taigi vaikščiodamas aš patiriu pasaulį, tai integrali mano gyvenimo dalis.
Piligriminių kelionių yra pačių įvairiausių. Pasiryžimas Jokūbo keliui (Camino de Santiago) ir visa kelionė buvo labai stipri patirtis. Juk paprastai net didžiausi vaikščiotojai per dieną nenueina 30-40 kilometrų.
Kai eini piligriminiu keliu, viskas kitaip – ir tai, kaip žiūri į pasaulį, ir kaip patiri pasaulį, svečią šalį, kaip kuriasi santykis su aplinka ir sutiktais žmonėmis. Santykiai konstruojasi visiškai kitaip, kas man labai patiko. Eidamas Jokūbo keliu sužinojau ir apie kitus kelius bei pamaniau, kad tai galėtų tapti prasminga tradicija.
– Kartais sakoma, kad piligriminės kelionės – užkrečiamas dalykas. Nuėjęs vieną, negali sustoti, tiesa?
– Taip. Štai ir mano tėtis yra nuėjęs gal tris ar keturis piligriminius kelius. Dėl vienokių ar kitokių priežasčių tai tampa natūraliu ir trokštamu užsiėmimu.
– Laikai keičiasi, bet piligriminės kelionės vis tiek turi neatsiejamą religinį aspektą. Kiek jis svarbus jums?
– Piligriminė kelionė a priori yra religinė. Visos pasaulio religijos turi savus piligriminius kelius, skiriasi tik jų paskirtys. Pavyzdžiui, mano jau minėtas ir tarp katalikų labai populiarus Jokūbo kelias susiformavo kaip viena Rekonkistos dalių. Tai buvo dviejų civilizacijų susidūrimas. Piligriminių kelionių ištakų yra nemažai.
Dabar puikiai matome ir fiksuojame, kad visuomenė tampa vis sekuliaresnė. Nuo klausyklų žmonės pabėgo į psichologų kabinetus, eiti piligriminiu keliu iki kokio nors šventojo kaulelio ar kapo tapo daugiau savišvietos ir susidomėjimo pasauliu išraiška.
Jei žmogus leidžiasi eiti tikrai populiariu maršrutu, jis gali pasijusti kone nešiojamas ant rankų. Kai kurie piligriminiai keliai tapę industriniais projektais, kai teikiamos visos įmanomos paslaugos, o tu tik eik. Nenori nešti sunkios kuprinės – paskambini ir tavo kuprinę nuveža į reikiamą vietą. Paeini kelis kilometrus, pavargsti, ir tavęs atvažiuoja autobusiukas.
– Ar tokie siūlomi patogumai piligrimams neiškreipia pačios kelionės prasmės?
– Manau, kad tikrai ne. Juk eini dėl savęs, ne kitų. Jei žinočiau geriausią piligriminės kelionės formulę, ją ir užrašyčiau, bet man baisu, kai žmogus įstumiamas į vandenį ir jam sakoma – kapanokis. Manau, kad tai, jog religinis ir sekuliarus kelionės aspektai susiję, yra visai žavu. Kartais tai net prilygsta savotiškam stebuklui, kai žengdamas žingsnį po žingsnio cinikas atsiveria tai patirčiai.
O pats lotyniškas žodis „religare“, nuo kurio ir kilo terminas „religija“, reiškia santykio užmezgimą. Kokio santykio? Su žmogumi, antgamtinėmis būtybėmis, absoliutu ar savimi pačiu ir t. t.
Jei religiją atskirsime nuo institucijos ir žiūrėsime į ją kaip į santykį, tai piligriminis kelias – visuomet religinis kelias, net jei neišpažįsti jokio dievo. Krikščionys iki kaukų šaknų, einantys piligriminiu keliu, neišvengiamai naudojasi sekuliaraus pasaulio atributais ir paslaugomis, gurkšnoja kavą ar vyną su sutiktais žmonėmis.
– Ką supratote apie žmones – sutiktus kelionėse, aprašytus ar tik susikurtus savo galvoje ir nugulusius į knygą? Ar esate bent kiek juos perpratęs?
– Žmonių perprasti neįmanoma, nors manau, kad anksčiau ar vėliau atrasime ir užrašysime ir šį algoritmą. Man nuostabu išlaikyti žmogaus paslaptį, nes jeigu ją įminsi, įstatysi asmenį į racionalumo schemą, iš karto imsi klasifikuoti ir tipologizuoti. Kokia tuomet buvimo kartu ir bendravimo prasmė? Palikime tai mokslininkams.
Didelė mūsų, kaip rūšies, tragedija yra tai, kad nesupratome, kas esame ir kokios iš tikrųjų mūsų galimybės. Pasaulio pusiausvyra palaikoma per pačius žiauriausius aktus, kuriuos atsveria gražiausi altruistiški veiksmai. Taip ir gyvename švytuoklėje tarp šlykščios beprotybės ir gražių poelgių. Tos švytuoklės, kad ir kaip bebūtų, reikia. O ypač kai kalbame apie meną – švytuoklė neleidžia jam tapti ideologizuotu.
Ilgai trukęs knygos atsiradimas – teko ir kilti, ir leistis
– Plačiau pakalbėkime apie jūsų knygą „Toliau nei vandenynas“. Koks buvo jos atsiradimo kelias?
– Procesas buvo ilgas, reikėjo ir kilti, ir leistis. Visa ko pradžia galėčiau laikyti tą pirmąją, maždaug prieš devynerius metus, patirtą piligriminę kelionę. Jos metu gimė įvairūs pastebėjimai, lauko užrašai. Manau, kad kai kažką darai ilgėlesnį laiką, natūraliai nori tai reflektuoti, išreikšti, o mano išraiškos priemonė yra tekstas.
Tačiau kelionės užrašai toli gražu netapo knyga. Ėjo laikas, pradėjau rašyti kitokio pobūdžio tekstus, pavyzdžiui, kino kritiką. Tam, kad mano galvoje gimtų romanas, o vėliau įgautų tokį pavidalą, prireikė gal trejų metų darbo, o paskata rankraštį išsiuntinėti leidykloms atsirado tik 2018 m., kai lankiausi Irane, Širazo mieste. Kartais tiesiog laukiu esminio lūžio, kad pajusčiau, jog laikas padaryti vieną ar kitą veiksmą.
– Ar įvykiai, kaip šis knygos pasirodymas, džiugina? Kaip reaguojate į tokias, sakykim, mažas pergales?
– Knygos pasirodymas tikrai svarbu, tik klausimas, koks santykis su tokiais įvykiais. Galima juos labai sureikšminti, nešioti tarsi etiketę ant kaktos, bet tai nieko nekeičia – priešaky juk laukia dar didesni įvykiai. Man įdomus knygos likimas, kai ją „atrišiu“ nuo savęs ir knyga gyvens savo gyvenimą.
– Ieškant informacijos apie jus, nesunku sužinoti, kad užsiimate vertimu, rašote kino kritikos tekstus, esate „Nepatogaus kino“ programos sudarytojas. Sukatės kultūros lauke, tad įdomu, kas suformavo tokią jūsų asmenybę?
– Tai labai platus klausimas – kas mus padaro mumis? Labai sudėtinga atsekti, nes visi esame kultūros vaikai, savo tėvų vaikai, savo draugų vaikai, klimato, minčių vaikai... Skirtingų reiškinių dariniai. Tačiau bet kuris rašantis žmogus, paklaustas, kas jį padarė tokiu, koks yra, parodys į stačiakampio formos daiktą – knygą. Aš pats labai anksti pradėjau skaityti ir nerte panirau į literatūros pasaulį.
