„Indrė iki dvidešimties metų turėjo labai daug baimių ir jų nepripažino, o Indrė, sėdinti čia, turi labai daug baimių, bet jas pripažįsta“, – sako LRT.lt laidos „Laimės dieta“ pašnekovė Indrė Kručaitė. Mokytis priglausti savo baimes, paversti jas privalumais mergina pradėjo sulig 20-uoju gimtadieniu, kai viešai paskelbė apie negalią. Iki tol ji po pėdkelnėmis ir plačiais džinsais kruopščiai slėpė, kad neturi kojos.
Viena iš šimto tūkstančių – tokia yra šios „Laimės dietos“ viešnia. Gimusi su itin reta negalia tam, kad galėtų vaikščioti, ji naudoja kojos protezą. Tačiau tarp žodžių „negalia“ ir „negaliu“ ji nepadėjo lygybės ženklo ir per gyvenimą eina šuoliais: drąsiai publikuoja savo nuotraukas, dirba modeliu ir kasdien įkvepia daugybę žmonių.
Apie kovą su vidinėmis baimėmis, ribojančių įsitikinimų įveikimą ir kitus laimę į gyvenimą atnešančius receptus I. Kručaitę kalbina LRT.lt laidos „Laimės dieta“ vedėja Rimantė Kulvinskytė.
– Sunkiausia pristatyti save. Man kažkada bičiulis pasakė: pristatyk save, kas tu esi, neapibūdindama savo profesijos, šeiminės padėties, kilmės... Aš pasimaiviau, natūralu, turbūt kažkokia apsauginė kūno reakcija, ir tada pradėjau verkti, nes supratau, kad nežinau, kas aš esu. Indre, tu žinai, kas esi?
– Žinau, kad esu žmogus, o tada tai irgi... Kartais pagalvoju, kaip aš pati save pristatyčiau, nes modeliu save pristatyti man gal dar truputį per drąsu. Gal dar yra savęs lyginimas su modelių etalonais ir pan. Kartais nesijaučiu juos atitinkanti, bet stengiuosi savęs niekada nelyginti su kitais, kuo toliau, tuo labiau. Kartais pavyksta, kartais nelabai.
– Man atrodo, kad tu šiaip labai unikali. Kaip šioje vietoje apibrėžti kažkokius standartus?
– Man atrodo, kad aš neatitinku jokių standartų nei savo išvaizda, nei negalia. Tarp kitko, sakėte, kad viena iš šimto tūkstančių, o pasirodo, kad mano patologija pasitaiko vienam iš šimto penkiasdešimties tūkstančių. Tai sužinojau visai neseniai. Vis atrandu naujų dalykų savo sveikatos tema.
Dabar nešioju protezą, kuris yra be apdailos, su strypu. Vaikštau su sijonais, suknelėmis, einu į miestą ir tai irgi nėra labai lengva, bet su tomis baimėmis susiduriu akis į akį, stengiuosi jas priimti ir priglausti prie savęs.
– Indrė yra mano geriausia draugė. Šis vardas labai svarbus mano gyvenime. Jis reiškia nendrę, o man nendrė yra tvirtybės simbolis. Gali stipriausias vėjas ją prilenkti prie žemės, o ji nelūžta, vėl atsitiesia. Tarkime, koks ąžuolas, kurį įprasta matyti kaip tvirtą, laikosi, nepasiduoda tam vėjui, bet galiausiai yra išverčiamas su visomis šaknimis. Ar tu kada nors galvoji apie savo vardo reikšmę savo gyvenime?
– Aš savo gyvenime sutikau labai mažai Indrių. Kai augau, jaučiausi labai ypatinga, galvojau, va, aš tokia viena. Bet kuo toliau, tuo daugiau jų sutinku. Smagu girdėti tą vardą. Nendrė man visą laiką atrodydavo tokia laiba, blaškoma to vėjo, bet vis tiek besilaikanti. Kartais galvodavau, kad nelabai mane atitinka, bet dabar kuo toliau, tuo labiau galvoju: iš tikrųjų ją tas vėjas mėto, vėto į visas puses, bet ji vis tiek laikosi, auga, po žiemos vis tiek gyvuoja.
– Indre, pristačiau tave su tokiu lengvumu, bet to lengvumo ilgus metus nebuvo. Apie savo negalią simboliškai prabilai per savo dvidešimtą gimtadienį, pasidalinai savo nuotraukomis atvirai su internautais. Aš niekada iki perskaitydama pokalbį su tavimi nesusimąsčiau, kad tu gali slėpti savo negalią. Tos dvi Indrės, Indrė iki dvidešimties metų ir Indrė, kuri šiandien sėdi priešais mane, – kuo jos skiriasi?
– Indrė iki dvidešimties metų turėjo labai daug baimių ir jų nepripažino, o Indrė, sėdinti čia, turi labai daug baimių, bet jas pripažįsta, stengiasi paversti savo privalumais. Aš dvidešimt metų slėpiau savo negalią. Tas slėpimas buvo toks, kad aš tiesiog to nerodydavau. Vaikščiodavau su pėdkelnėmis, su plačiais džinsais. Aišku, ir protezai buvo daromi tokie, kad nelabai matytųsi vizualiai, kad kažkas skiriasi. Mokykloje galvodavo, kad turiu traumą ar šiaip man sunkiau vaikščioti, arba pati meluodavau, sakydavau, kad čia longetė ar kažkas tokio.
Dabar nešioju protezą, kuris yra be apdailos, su strypu. Vaikštau su sijonais, suknelėmis, einu į miestą ir tai irgi nėra labai lengva, bet, kaip ir sakiau, su tomis baimėmis susiduriu akis į akį, stengiuosi jas priimti ir priglausti prie savęs. Dabar man gamina naują protezą. Su 3D aparatu man padarys ryškią juodą formą, tai matysiuosi iš toli.
Savo negalią stengiuosi paversti savo gyvenimo varikliu. Man atrodo, kas iš to, jeigu aš gulėsiu ir gailėsiu savęs, kad aš neturiu tos kojos, kad man sunkiau, jeigu aš galiu kaip tik sakyti: man tai suteikė tiek daug galimybių.
– Iš tikrųjų tas kelias į bet kokį sveikimą ar tobulėjimą yra problemos įvardijimas. Ir aš turiu visokių baimių, bet mano kasdienė mantra yra: baime, būk. Aš bijau, bet vis tiek darau. Nėra, kad palengvėja, bet tai tampa įgalinančiu dalyku. Vis dėlto baimė atliko labai svarbų vaidmenį mūsų, kaip rūšies, išlikimui. <...> Su kokia žinia pati augai, kas tave vedė, gal kažkokios mintys, kurias bandei prisijaukinti, gal jos ne visos veikė?
– Aš paauglystėje gulėdavau lovoje tamsoje ir klausdavau Dievo, kodėl aš tokia gimiau? Kodėl jis mane nubaudė? Kodėl kiti žmonės turi dvi kojas, gali lakstyti, gali laipioti kalnais, o aš negaliu daug vaikščioti? Kodėl man taip dažnai skauda? Labai kankindavausi ir klausdavau. Bet šeimoje mane visi labai palaikė ir laikė visaverčiu žmogumi. Niekada nebuvo gailesčio, kad tu negali, tu tą, tu aną. Visą laiką buvo: Indre, varyk į priekį.
Dabar aš gyvenu su tuo, kad savo negalią stengiuosi paversti savo gyvenimo varikliu. Man atrodo, kas iš to, jeigu aš gulėsiu ir gailėsiu savęs, kad aš neturiu tos kojos, kad man sunkiau, kad man kartais reikia pagalbos, jeigu aš galiu kaip tik sakyti: man tai suteikė tiek daug galimybių, aš fotografuojuosi, galiu apie tai rašyti tekstus. Aš turiu tiek daug patirties gyvenime, tiek daug visko patyriau ir mane tai suformavo į tokį žmogų, koks aš esu dabar. Stengiuosi gyventi su ta idėja. Aišku, būna visokių akimirkų, bet manau, kad visi žmonės turi tokių akimirkų. Tiesiog reikia tas akimirkas išgyventi ir tiek.
– Atsinešei laimės receptų.
– Negalią turiu nuo gimimo. Niekada nepriklausiau jokiai bendruomenei, visą laiką buvau vienišas vilkas. Tad pirmas dalykas, kurį užsirašiau, – „žmogus, turintis negalią“. Aš visą gyvenimą galvojau ir sakiau „neįgalus žmogus“. Ir tiktai neseniai sužinojau, kad yra sakoma „žmogus, turintis negalią“, o ne „neįgalus žmogus“. Tokį žmogų, visų pirma, reikia traktuoti kaip individą, žmogų, o tik tada kažkas yra šalia.
Tai toks patarimas ir atradimas. Aš pati su tuo gyvenu, bet to nežinojau. Dabar, kai kiekvieną kartą tai sakau, man labai gera širdyje. Man tai labai gražiai skamba.
– Dalykų įžodinimas – ar sakai „problema“, ar „iššūkis“. Mes kažkaip nuvertiname žodžių reikšmę, bet tai labai formuoja mūsų pasaulėvoką. Koks kitas receptas?
– „Priimk savo negalią ir kiti ją priims.“ Aš 20 metų savo negalią neigiau, buvau pasiklydusi tarp to, ar aš esu sveikas žmogus, ar neįgalus žmogus. Buvau paklydusi, nežinojau, kur esu. Kai 20-ies metų viešai paskelbiau apie savo negalią, aš supratau, kad esu žmogus, turintis negalią, ir tame nėra nieko gėdingo, tai tiesiog mano dalis ir aš ją priimu. Tada, kai pradėjau apie tai daug kalbėti, pamačiau, kad ir kiti žmonės tai priima, jiems įdomu, jie tuo žavisi, jie sako, kad aš juos įkvepiu. Jie ir patys pradeda priimti savo kažkokius dalykus, kurių gėdijosi.
Daugiau I. Kručaitės laimės receptų – sausio 20 d. laidos „Laimės dieta“ įraše.
Parengė Indrė Motuzienė.
