Gyvenimas

2020.07.25 14:57

Inovatyvi LDK architektūra: ko pavydėti turėjo visa Vakarų civilizacija

4 dalis
Dr. Rūstis Kamuntavičius, Vytauto Didžiojo universiteto docentas2020.07.25 14:57

Kas buvo Lugano pakrančių menininkai? Kas buvo mecenatai, suradę ir atsigabenę juos į LDK? Kur ryškiausiai matyti jų palikimas, kurie kūriniai tobuli? Galų gale, ar galime rasti lietuviškų ženklų, kuriuos šie migrantai menininkai prieš kelis šimtmečius galbūt parsigabeno atgal į Lugano pakrantes? Apie visa tai pasakojame straipsnių cikle „Italų pėdsakas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje“.

Pirmą ciklo dalį skaitykite čia.

Antrą ciklo dalį skaitykite čia.

Trečią ciklo dalį skaitykite čia.

Kiekvienas meno stilius turi savas formas, linijas, savą filosofiją ir savas proporcijas. Kuo visuomenė turtingesnė ir sąmoningesnė, tuo daugiau išteklių skiria menui. Taip bent jau yra Europoje pastaruosius tūkstantį metų. Kaip viena iš Vakarų civilizacijos veikėjų Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė turėjo elitą, mąstantį tokiomis pat kategorijomis. Buvo gerai suprantama, kad didybė ir turtai taps matomi ir prasmingi tada, kai bus investuoti ne į bet kokį, o į patį naujausią meną ir architektūros formas.

Italų pėdsakas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje IV d.

Šiandien nėra lengva atsekti, kada Lietuva ėjo koja kojon su didžiuoju Europos menu ir kokios konkrečios detalės gali būti laikomos inovatyviomis ir avangardinėmis. Tai labai priklauso nuo vertintojo nuostatų. Tačiau atrodo, kad dauguma tyrinėtojų sutinka, jog mūsų krašto istorijoje išsiskiria du šimtmečiai, kai Lietuva akivaizdžiai buvo tarp lyderių, – 17 ir 18 amžiai.

Ilgus šimtmečius prieš tai ir kelis amžius po to Lietuvoje būta įdomaus, savito ir vertingo meno bei architektūros, tačiau bendrame Vakarų civilizacijos kontekste jis niekuomet nepasiekė tokių aukštumų kaip tais paskutiniais LDK gyvavimo šimtmečiais. Tai buvo ankstyvojo ir brandžiojo baroko bei baroko paskutinės stadijos – rokoko – epochos.

Ankstyvas, labai lengvai randamas ir pamatomas avangardo pavyzdys yra Šv. Kazimiero koplyčia Vilniaus katedroje. Prieš atvykdami į Lietuvą, jos kūrėjai dirbo Romoje kartu su žymiausiais epochos baroko architektais. Vilniuje jiems buvo sukurta galimybė pratęsti savo inovacijas, pradėtas Amžinajame mieste, ypač S. Maria Maggiore bazilikoje ir S. Andrea della Valle bažnyčioje, tokiu būdu pernešant avangardiškiausios to meto architektūros bruožus į LDK žemes.

17 a. pirmoje pusėje visoje Vidurio Europoje vyko milžiniškas Trisdešimties metų karas, kuris įtraukė ir kai kurias Vakarų Europos valstybes. Tai lėmė, kad daugeliui žemyno valdovų galvoje buvo tikrai ne meno finansavimo projektai. Tuo metu Lenkija ir Lietuva, išgyvenusios finansinio ir politinio klestėjimo laikotarpį, galėjo remti ypač brangius projektus. Tokiu būdu architektūros avangardas iš Romos perneštas į Lietuvą, o ne į Austriją, Prancūziją ar kokį kitą žemyno kraštą.

Šv. Kazimiero koplyčioje Tičino meistrai sukūrė iliuzinius efektus, kurie ateinančiais dešimtmečiais bus plėtojami visame Europos baroko mene. Koplyčios erdvė padalyta į dvi dalis. Apatinė yra padengta juodu marmuru, kurį prabangiai papildo baltasis ir raudonasis, įvairių spalvų detalės, auksinės ir sidabrinės dekoracijos bei skulptūros.

Viršutinė sienų dalis ir kupolas yra šviesūs, čia pilna žaismo ir lengvumo. Tokiu būdu atskiriami du pasauliai: žemiškasis – marmurinis, tamsus, sunkus, niūrus, racionalus ir dangiškasis – aukštas, šviesus, begalinis, nežemiškas. Visa tai yra aliuzijos į pomirtinį, dievišką gyvenimą, į religingumo išaukštinimą, o kitame lygmenyje – baroko kultūros niekinamas žmogiškasis, kasdienis materialusis pasaulis.

Toks erdvės dalijimas į šviesą ir tamsą atsikartoja daugelyje Vilniaus, o ir visos Europos bažnyčių, kurios buvo statomos 17, 18 ir net 19–20 a. Svarbu suprasti, kad Šv. Kazimiero koplyčia buvo vienas iš pirmųjų ir visapusiškai išreikštų tokio meninio architektūrinio sprendimo pavyzdžių.

Koplyčioje yra dar bent kelios įdomios inovacijos. Didysis Europos menas, o ypač barokas, labai mėgo kurti formas ir proporcijas, kurios atrodo iškreiptos, deformuotos ir netgi bjaurios, jei stebėtojas į jas žvelgia iš blogai pasirinkto taško.

Freskos, skulptūros, linijos ir krintanti natūrali šviesa tobulai susidėlioja tik tuomet, kai žiūrovas po tam tikrą simbolinę ir religinę prasmę turinčių „klajonių“ atsistoja ten, kur reikia. Jeigu vaikščiodami po koplyčią žiūrėsite į ant sienų M. Palonio nupaišytas freskas, tai matysite, kaip neproporcingai didėja jose pavaizduotų žmonių kojos ir mažėja galvos.

Pavargsite, kol rasite tokį tašką, kuriame stovėdami „gerai“ matysite ne tik freskas, bet ir visus kitus koplyčios interjero elementus. Natūrali krintanti šviesa ten irgi ne vargins, o padės įžiūrėti detales. Tas taškas – tai pats koplyčios centras, ten kur sufleruodamos nurodo ant grindų nupaišytos linijos. Tai vieta, esanti tiesiai virš Šv. Kazimiero kapo. Tokio tipo „triukai“ atsikartoja šimtuose Europos bažnyčių, o mums svarbu žinoti, jog ši koplyčia yra viena pirmųjų iš tokių šventovių.

Jei ieškotume pastatų, į kuriuos sudėta daugiausia inovatyvių elementų per visą Lietuvos istoriją, tai būtų Pažaislis. Ši bažnyčia yra vienas iš pirmųjų Europos baroko statinių su dviem bokštais ir į vidų įgaubtu fasadu, kuris žymėjo naują epochą baroko architektūroje.

Iki tol žemyne dominavo plokšti fasadai. Būtent nuo 17 a. antros pusės jie pradeda vis dažniau lankstytis ir banguoti. 18 a. tokios formos tampa visuotinai paplitusios Europoje, įsivyrauja ir LDK architektūroje – pažiūrėkite į garsiausių Vilniaus baroko bažnyčių fasadus, kurių dauguma sukurti būtent 18 a.

Dar viena svarbi Pažaislio fasado detalė – į priekį vizualiai išvestas kupolas. Reta bažnyčia pastatyta taip, kad kupolas taip aiškiai matytųsi iš priekio. Pastebime tris viršūnes, išsidėsčiusias vienoje linijoje, nors tai tik iliuzija (tai būdinga rafinuotam barokui) – kupolas yra gerokai toliau nuo stebėtojo taško nei bokštai. Bendrai kalbant, trejetas yra pats pagrindinis Pažaislio architektūroje įkoduotas skaičius, pasitaikantis daugybėje komplekso vietų.

Architektūros formos, kaip ir pagrindiniai civilizacijos simboliai, atsikartoja įvairiose Europos vietose. Vienur jie išvystyti daugiau, kitur – mažiau. Meno istorikai randa daugybę bažnyčių, ypač Italijoje ir Lenkijoje, kurių tam tikros detalės galėjo būti panaudotos Pažaislyje. Dažniausiai tarp jų yra minimi pastatai to meto Europos meno sostinėje – Romoje, projektuoti, kaip ir Pažaislis, Lugano ežero pakrančių menininkų.

16 a. pabaigoje Džakomas dela Porta (apie 1533–1602 m.; kilęs iš Porlecos, esančios rytinėje Lugano ežero pakrantėje) sukūrė dvibokštį Ispanijos laiptų viršuje esančios bažnyčios SS. Trinità dei Monti fasadą. Jis tikrai panašus į Pažaislio, tik ne toks prabangus, neįgaubtas, o ir kupolo nesimato. 17 a. viduryje Frančeskas Borominis (1599–1667 m.; kilęs iš Bisonės dabartiniame Tičino kantone), vienas garsiausių visų laikų Europos architektų, Romos Navonos aikštėje įgaubė S. Agnese in Agone fasadą, pastatė du bokštus ir iškėlė kupolą į priekį.

Šios Borominio inovacijos laikomos avangardinėmis, padariusiomis milžinišką įtaką baroko architektūrai. O mums svarbu tai, kad visos šios formos ne tik kad panašios į Pažaislio, bet ir vienalaikės. Kai svarbiausiame Europos kultūros ir meno centre – Romoje – buvo kuriamas avangardas, tokios pat inovacijos buvo diegiamos ir Pakaunės miške!

Pažaislio fasadas tikrai gražus, bet ne dėl prabangaus akmens ar dekoro. Esmė – linijos ir proporcijos, kurios svarbios visuose Vakarų civilizacijos meno šedevruose. Tai vienas iš Europos meno pavyzdžių, kai panaudotas „aukso pjūvis“, arba „dieviškoji proporcija“. Tai skaičius Fi – atkarpos dalyba į dvi dalis taip, kad didesnės ir mažesnės dalių santykis būtų lygus visos atkarpos ir didesnės dalies santykiui. Šis skaičius apytiksliai lygus 1,618.

Pažaislio bažnyčios fasado aukščio ir pločio santykis lygus Fi skaičiui. Fasade dominuojančios horizontalios linijos (baltos ištisinės: 38,2 % ir 61,8 %) irgi atitinka šias proporcijas. Matome, kad architekto paryškintos dekoro linijos, kurios, atrodo, neturi jokios funkcijos, sudeda labai svarbius akcentus, kurie fasadą padaro patrauklesnį akiai.

Abi vertikalios Fi linijos įrėmina centrinį akcentą, į kurį įsikomponuoja durys, Pacų herbas ir kupolo viršutinė dalis. Neatsitiktinai šioje dviejų linijų apribotoje erdvėje yra būtent 6 langai, o Pacų giminės herbas su dviem šoniniais langeliais sudaro dar vieną nuorodą į Švč. Trejybę.

Baltos punktyrinės horizontalios linijos (23,6 % ir 76,4 %) žymi dar vieną Fi skaičiaus proporciją. Matome, kad viršuje ši linija atskiria kupolo viršūnę, o apačioje būtent nuo jos prasideda langų zona. Taigi, apačioje – žmogiškojo pasaulio sritis, į kurią galima patekti tik pro duris ir kuri ribojama aklinų sienų. Taip sukuriama iliuzinė skirtis tarp niūraus žmogiškojo ir šviesaus dangiškojo pasaulio.

Fi proporcija laikoma grožio etalonu ir naudota nuo neatmenamų laikų. Ją randa didžiojoje Gizos piramidėje, žinomiausiuose senovės Graikijos pastatuose, Leonardo da Vinci paveiksluose „Vetruvijaus žmogus“ ir „Mona Liza“, taip pat moderniojoje architektūroje ir mene. Vienas žymiausių 20 a. architektų Le Corbusier net sukūrė proporcijų sistemą, paremtą skaičiumi Fi. Garsiausias dabartinis Lugano ežero pakrančių architektas, kuriantis visame pasaulyje, Mario Botta (g. 1943 m.), irgi naudoja šią proporciją savo statiniuose.

Pabaigoje svarbu pastebėti, kad barokas tobulą grožį susiejo su dieviškumu. Taigi, Fi simbolizavo Dievo pasireiškimą žemėje. Žiūrovas, atradęs šią proporciją, artėjo prie Dievo pažinimo. Ieškojimas buvo labai svarbus tokio tipo mąstyme ir jį įkūnijančiame mene. Pažaislio kūrėjai liko ištikimi principui, kad idealios proporcijos matomos tik iš tam tikrų taškų.

Todėl pajudėję nuo to taško, iš kurio fasadas matosi savo „dieviškajame grožyje“, link centrinio įėjimo į bažnyčią, nesunkiai pastebėsime, kaip proporcijos išsikraipo, kupolas slepiasi. Kuo arčiau durų, tuo pločio ir aukščio santykis labiau artėja link 1 prie 1. Architektūros tyrinėtojai labai mėgsta Pažaislį. Štai ant vienos žymiausių Lietuvos architektūros istorijos studijų viršelio matome fasado nuotrauką. Ši daryta ne nuo antrųjų durų slenksčio, bet, regis, nuo priešais fasadą esančio pastato stogo.

Pamatavę pastebėsime, kad proporcijos išsikraipo: fasadas pailgėjo, pločio ir aukščio santykis tapo vienas prie dviejų. Visi šie optiniai ir iliuziniai, o tuo pat metu meniniai ir architektūriniai triukai yra ne kas kita, kaip 17 a. antros pusės Vakarų meno avangardo ir pačių subtiliausių inovacijų elementai.

Daugiau apie italų pėdsakus LDK – kitą savaitgalį portale LRT.lt pasirodysiančiame straipsnyje.

Projektą remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

Taip pat skaitykite