Gyvenimas

2020.07.11 21:12

Itališkasis Vilnius: nuo Valdovų rūmų iki Aušros vartų

II dalis
Dr. Rūstis Kamuntavičius, Vytauto Didžiojo universiteto docentas2020.07.11 21:12

Kas buvo Lugano pakrančių menininkai? Kas buvo mecenatai, suradę ir atsigabenę juos į LDK? Kur ryškiausiai matyti jų palikimas, kurie kūriniai tobuliausi? Galų gale, ar galime rasti lietuviškų ženklų, kuriuos šie migrantai menininkai prieš kelis šimtmečius galbūt parsigabeno atgal į Lugano pakrantes? Apie visa tai pasakojame straipsnių cikle „Italų pėdsakas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje“.

Pirmą ciklo dalį skaitykite čia.

Žemutinė pilis ir Katedra

Vilniaus Žemutinės pilies kompleksas – tai ta vieta, kur ilgam laikui materializavosi pirmosios itališkos įtakos. 16 a. viduryje čia darbavosi itališkai kalbančių meistrų, mūrininkų ir menininkų grupė. Tai buvo pirmasis didelis italų „desantas“ LDK istorijoje. Dauguma jų – tokie kaip broliai Grepiai ir Kantoniai – buvo kilę nuo Lugano ežero pakrančių.

Sunku atsekti, kiek ten jų tiksliai buvo, tikriausiai, apie dešimt asmenų. Jokie konkretūs šių meistrų ir mūrininkų kūriniai nėra identifikuoti, tačiau šaltiniuose jie minimi tarp Šv. Onos ir šv. Barboros bažnyčios statytojų (16 a. 7 dešimtmetis). Ši bažnyčia, projektuota iš Sienos kilusio Džovanio Činio (1495–1564) ir skirta dviem valdovo Žygimanto Augusto žmonoms, taip ir nebuvo baigta.

17 a. 3–5 dešimtmečiuose prie Valdovų rūmų vidaus ir išorės dekoravimo su pertraukomis darbavosi du broliai Kostantė Tenkala (apie 1590–1646) ir Džovanis Džakomas Tenkala (apie 1593–1653), kilę iš nedidelio kaimelio Lugano ežero pakrantėje (Bisonė). Jie restauravo Valdovų rūmų fasadą, kuris buvo atstatytas 21 a. amžiuje ir šiandien visiems gerai žinomas, įrenginėjo šiandien atkurtus židinius rūmų kambariuose.

Labai tikėtina, kad jie sukūrė į Katedros aikštę atgręžto pagrindinio įėjimo į rūmus dekorą (portalą). Penktojo dešimtmečio pirmoje pusėje Džovanis Džakomas remontavo galeriją, jungusią Šv. Kazimiero koplyčią su karaliaus apartamentais Valdovų rūmuose: klojo akmenimis jos grindis, taisė perdengimus. Ta galerija buvo labai ambicingo valdovo Zigmanto Vazos (1587–1632) plano dalis. Plano esmė buvo ne tik pastatyti labai gražią, novatorišką ir prabangią koplyčią, palaidoti joje šventąjį, bet ir sujungti ją su savo apartamentais.

Šis planas pranoko daugelį tuometinėje Europoje įgyvendintų panašių sumanymų – nė vienas valdovas neturėjo galimybės sujungti savo apartamentų su šventove, kuri kartu yra ir šventojo kapas.

Tikriausiai, didingiausias iki mūsų dienų išlikęs objektas, prie kurio dirbo didžiausias italakalbių menininkų skaičius, yra Šv. Kazimiero koplyčia prie Vilniaus katedros. Jos statybas finansavo Lenkiją ir Lietuvą valdžiusi Vazų (1586–1668) dinastija. Šiems iš Švedijos kilusiems karaliams buvo ypač̌ svarbu parodyti savo ryšius su senąja Jogailaičių dinastija. Kaip tik dėl to Vilniaus širdyje jie pastatė iš lietuviškosios dinastijos kilusio šventojo Kazimiero koplyčią, ją sujungė su savo rezidencija – Žemutinės pilies Valdovų rūmais.

Šv. Kazimiero koplyčios statybos vyko 1622–1636 m. Mokslininkai ginčijasi, kas buvo pagrindinis jos architektas – Mateo Kastelis (apie 1560–1632) ar K. Tenkala. Įdomi detalė – Kastelis buvo Lenkijos-Lietuvos valdovo architektas, o Tenkala – jo sūnėnas.

Akivaizdu, kad pastarasis Vilniuje atsidūrė įprastu Lugano ežero pakrančių menininkams būdu – per giminaičio protekciją. Manoma, kad šie padėjėjais pasikvietė kitus savo tautiečius skulptorius – Kostantės Tenkalos brolį Džovanį Džakomą ir dar du iš Lugano kilusius menininkus – Andrėją Kastelį (1587–1637) ir Sebastjaną Salą (po 1587–1653). Be to, kažkokius darbus prie koplyčios porą metų atliko taip pat iš Lugano kilęs Džovanis Batista Trevanas (m. 1644).

Matome, kad visa prie Šv. Kazimiero koplyčios dirbusių asmenų grupė buvo nuo Lugano ežero pakrančių, o tiksliau – iš Šveicariškos šių pakrančių dalies – šiandienio Tičino kantono. Nors tarp koplyčios statytojų ir dekoruotojų minimi ir kitų tautybių menininkai, tačiau šie iš itališkai kalbančios Šveicarijos dalies kilę žmonės nulėmė pastato išvaizdą ir bendrą idėją. Tai vienintelis pastatas LDK žemėse, prie kurio kūrimo dirbo tokia didelė iš Šveicarijos kilusių profesionalų grupė.

Dar galime pridėti ir tai, jog, prieš atvykdamas į Lenkiją-Lietuvą, M. Kastelis Romoje garsėjo kaip vienas svarbiausių amžinojo miesto, o drauge ir viso Vakarų civilizacijos baroko architektų. Kai kurių mokslininkų jis yra statomas į vieną gretą šalia Domeniko Fontanos (1543–1607) ir Karlo Maderno (1556–1629), neabejotinų architektūros korifėjų, kuriais net šiandien didžiuojasi Roma.

Apibendrinant galima sakyti, kad Kastelis buvo pats garsiausias kada nors, įskaitant mūsų laikus, Lietuvoje dirbęs architektas, o Šv. Kazimiero koplyčia yra laikoma brandžiausiu kūriniu, prie kurio jis (o kartu ir nuo Romos laikų jį lydintis sūnėnas Tenkala) prisidėjo.

17 a. viduryje Šv. Kazimiero koplyčia buvo išplėšta Vilnių užėmusios Maskvos kariuomenės. Amžiaus antrojoje pusėje ją restauravo įvairūs menininkai, tarp kurių buvo taip pat iš Tičino kilęs Džovanis Pjetras Pertis (1648–1714). Vėliau koplyčios vidus beveik nekito.

Iki mūsų dienų išliko apatinė jos dalis, padengta įvairiaspalviu marmuru, likusiu iš 17 a. pirmosios pusės. Viršutinė dalis papuošta apie 1692 m. sukurtomis Perčio stiuko dekoracijomis. Dž. P. Perčio uošvis, iš Florencijos atvykęs Mikelandželas Palonis (1637–1712) maždaug tuo pat metu sukūrė dvi dideles šoninėse sienose esančias freskas.

Aptarę Valdovų rūmus ir Šv. Kazimiero koplyčią neturėtume užmiršti Vilniaus katedros, ji su itališkais kraštais yra susijusi pačiu plačiausiu laike ir erdvėje išsidėsčiusių saitų spektru. Pirma, tai yra svarbiausias visos istorinės Lietuvos katalikų centras, t. y. religijos, tiesiogiai susijusios su Roma ir ten reziduojančia tos bažnyčios galva – Popiežiumi, centras.

Antra, meninės šios šventovės sąsajos su Italija, ir ypač Roma, yra labai sodrios. Vilniaus šventovė pradėta statyti dar viduramžiais, Mindaugo laikais, ir patyrė daugybę transformacijų, kurios iš esmės keitė jos išvaizdą. Galų gale, 18 a. pabaigoje ji tapo tokia, kokią matome šiandien. Tuomet ją perstatęs architektas buvo Laurynas Gucevičius (1753–1798). Nors tai buvo pirmas didis lietuvių kilmės Vilniaus architektas, tačiau perstatomą katedrą jis derino prie S. Maria Maggiore bazilikos – vienos didžiausių ir seniausių (pradėta statyti 5 a.) Romos šventovių.

Faktiškai Gucevičius nugriovė visą senąjį katedros pastatą, paliko tik anksčiau plačiai aptartą Šv. Kazimiero koplyčią. Nors naujai pastatyta šventovė buvo klasicistinio, o ne barokinio stiliaus kaip minėta koplyčia, jis sumaniai priderino naująją konstrukciją prie senosios koplyčios. Panašiai kaip ir Romos S. Maria Maggiore bazilikoje Vilniaus katedros viduje dominuoja plati ir erdvi centrinė nava, jos šonuose – kolonos, už jų slepiasi koplyčios.

Tiesa, Vilniuje kolonos gerokai masyvesnės, tačiau akivaizdu, kad abiejose šventovėse tiek išorės formos, tiek vidaus erdvės dalijimas turi panašumų. Natūralu, kad detalės gerokai skiriasi, nes prie pastatų dirbo skirtingi menininkai labai skirtingais laikotarpiais.

Pagrindinė priežastis, dėl kurios perstatoma Vilniaus katedra buvo derinama prie Romos bazilikos, buvo ta, kad Šv. Kazimiero koplyčia turėjo sąsajų su S. Maria Maggiore Siksto koplyčia (1584–1590). Abi koplyčios sukurtos toje pačioje epochoje ir turi akivaizdžių architektūrinių panašumų. Į akis krenta beveik identiški kupolai.

Abiejų koplyčių išorė gana santūri, be prabangių dekoro elementų. Toks pat yra abiejų išdėstymas – centrinis planas su kupolu. Tiesa, Vilniaus koplyčia yra gerokai mažesnė, nes daug mažesnių formų buvo ir pati katedra, prie kurios ji pastatyta.

Romos ir Vilniaus koplyčių panašumą lėmė tai, jog abi jas kūrė kraštiečiai ir bendradarbiai. Siksto koplyčios projektuotojas – iš Lugano ežero pakrantėje esančio Melidės miestelio kilęs D. Fontana. Tai buvo svarbiausias 16–17 a. sandūros Romos architektas ir vienas žymiausių Europos baroko kūrėjų.

Būtent jo indėlio dėka Roma buvo paversta baroko miestu: šio stiliaus elementai pradėti plačiai taikyti ne tik bažnyčių, bet ir rūmų, gatvių bei kitų urbanistinių detalių projektavimui.

Jis sukūrė dabartinį Romos gatvių tinklą ir pastatė svarbiausius obeliskus, jie turistus stebina dar ir šiandien. Tarp svarbiausių jo kūrinių buvo minėtoji Siksto koplyčia. O štai Šv. Kazimiero koplyčios architektas buvo vienas D. Fontanos padėjėjų ir bendradarbių M. Kastelis, kilęs iš to paties Lugano ežero pakrantės Melidės miestelio.

Jis dirbo prie Siksto koplyčios rekonstrukcijų bei priešingoje bazilikos pusėje esančioje Paolinos koplyčioje. Čia kūrė įrėminimo dekoracijas garsiajam Švč. Mergelės Marijos Snieginės paveikslui.

Italų pėdsakas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje II d.

Pilies ir Didžioji gatvės

Kaip išmatuoti italų indėlį į Vilniaus architektūrą? Kokį atspaudą šios tautos menininkai paliko Lietuvos sostinės mene? Paprasčiausia, turbūt, būtų pasižvalgyti po pastatus, einant centrine miesto gatve. Istoriškai svarbiausias miesto kelias ėjo nuo Valdovo rūmų per Rotušės aikštę link Aušros vartų. Šiandien tai yra Pilies ir Didžioji gatvės. Būtent šioje miesto dalyje buvo turtingiausių miestiečių pastatai, vyko turgūs, virė gyvenimas, o iškilmingomis progomis žygiuodavo eisenos.

Pradėkime nuo Pilies gatvės, kur LDK laikais gyveno daugiausia vokiškai kalbantys pirkliai ir auksakaliai. Greta buvo gudų namai, o kiek tolėliau – žydų. Vis dėlto netgi tokiame stačiatikių, protestantų ir judėjų kultūros dominuojamame kvartale galima rasti į akį krentančių itališkų žymenų.

Pirmiausia tai yra Vilniaus universiteto renesansiniai kiemai, o taip pat greta esantis alumnatas – per kelis aukštus išsidėstę atviri koridoriai su arkomis. Akivaizdu, jog tokia konstrukcija, kaip ir visas Renesanso meno stilius savo šaknimis yra Italijos žemių produktas. Todėl ryšys čia akivaizdus, nors patys architektai nebūtinai turėjo būti iš to krašto. Simboliška, kad alumnate šiandien yra įsikūręs Italų kultūros institutas.

Dar vienas Pilies gatvės erdvėje esantis objektas, kuris galėtų būti siejamas su itališkai kalbančiaisiais, yra Šv. Mykolo bažnyčia. Ji yra priešais gotikinę Šv. Onos bažnyčią, todėl dažnai nustelbiama šios išskirtinumo ir lieka nepastebėta. Ši šventovė galingai Sapiegų giminei reiškė panašiai tą patį kaip Radviloms Nesvyžius.

Tai galima pavadinti giminės panteonu, todėl ypatingas dėmesys buvo kreipiamas į meninius sprendimus. Manoma, kad architektais galėjo būti itališkai kalbantys meistrai iš Šveicarijos Graubiundeno kantono. Jų skiriamasis braižas – specifiškai dekoruoti lubų skliautai, 16–17 a. sandūroje kurti visoje Lenkijos-Lietuvos erdvėje. Bažnyčioje eksponuojami Sapiegų giminės antkapiai ir epitafijos.

Remiantis hipotezėmis, 17 a. pirmojoje pusėje Leonui Sapiegai antkapį sukūrė S. Sala, Jonui Stanislovui Sapiegai – Dž. B. Falkonis, o epitafiją Kristupui Sapiegai – S. Sala su A. Kasteliu arba broliai Kostantė ir Džovanis Džakomas Tenkala. Visi šie paminėtieji skulptoriai yra iš šveicariškų Lugano ežero pakrančių.

Vos įžengus į Didžiąją gatvę, dešinėje pusėje yra didžiuliai Pacų rūmai. 17 a. pabaigoje juos dekoravo du genialūs menininkai – skulptorius Dž. P. Pertis ir tapytojas M. Palonis. Panašiu metu jie darbavosi prie jau aptartos Šv. Kazimiero koplyčios. Deja, dėl daugybės perstatymų iki mūsų dienų autentiškų 17–18 a. sandūros detalių yra likę mažai, tačiau jos išradingai integruotos į neseniai rūmuose įkurto prabangaus viešbučio interjerą.

Nuo Didžiosios gatvės atsišakojančioje nedidukėje Savičiaus gatvėje 18 a. antrojoje pusėje iškilo augustinų Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčia. Nors bažnyčia laukia remonto, tačiau jos bokštas dar ir šiandien išsiskiria Vilniaus senamiesčio panoramoje. Nėra žinoma, kas buvo šios įspūdingos bažnyčios architektas. Išsiskiria dvi hipotezės.

Pagal vieną jų tai buvo Gėtanas Kjaveris (1689–1770). Iš Romos kilęs architektas ir darbų vadovas, pasižymėjęs katedros Drezdene ir Karališkosios pilies sparno Varšuvoje statybose. Pagal kitą hipotezę – tai buvo Antonijus Paraka (1722–apie 1790). Šis Platerių giminės architektas buvo kilęs iš nedidelio daug žymių menininkų išugdžiusio Valsoldos slėnio, esančio dabartinės Italijos pusėje išsidėsčiusioje Lugano ežero pakrantėje.

Priešais Vilniaus rotušę iškyla milžiniškas Šv. Kazimiero bažnyčios fasadas. Vienas iš architektų buvo Jonas Frankevičius. Manoma, kad jis, tikriausiai nuo Lugano ežero pakrančių kilusio Džovanio Marija Bernardonio (1541–1605) mokinys, projektavo pagal savo mokytojo brėžinius. Gali būti, jog pats Dž. M. Bernardonis sukūrė bažnyčios projektą.

Bažnyčia pastatyta 1604–1618 m., 18 a. viduryje bažnyčios fasadas buvo perstatytas, sukuriant modernesnę rokoko išvaizdą. Tačiau šis perstatymas buvo atliktas ne italų, greičiausiai, J. K. Glaubico. Atitinkamai buvo pakeistos ir vidaus dekoracijos. Taigi, šiandien iš 17 a. pradžios tėra išlikęs bažnyčios išdėstymas, kuris yra toks pat kaip Il Gesù bažnyčios Romoje.

Be to, ši bažnyčia pagal savo tūrį yra pati didžiausia Vilniuje ir viena didžiausių visoje LDK teritorijoje. 18 a. viduryje prabangiai perstatytas kupolas, ant jo uždėta Lietuvos didžiojo kunigaikščio kepurė – vienas iš LDK valstybingumo simbolių.

Nuo Rotušės aikštės pasukus link Aušros vartų į akis iš karto krenta du išskirtiniai Vilniaus senamiesčio fasadai, įrašyti į visas miestui skirtas meno ir architektūros knygas. Be to, gerai žinomi ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europos baroko architektūroje.

Pagal geriausias itališkas baroko miestų planavimo tradicijas, jie sąmoningai yra pakreipti taip, kad kristų į akis visiems, kurie eina pagrindiniu miesto keliu: nuo Katedros link kitos gerai visiems žinomos šventos miesto vietos – Aušros vartų. Tas Vilniaus kvartalas turbūt nuo pat savo įsikūrimo pradžios buvo gudiškas ir stačiatikiškas, keliantis asociacijas su Maskva.

Dar šiandien ten stovi įspūdingo dydžio stačiatikių Šv. Dvasios cerkvė ir unitų Švč. Trejybės bažnyčia. LDK tolerancijos ir laisvės tradicijos neleido jėga perkalbėti kitaip mąstančių ir nugriauti jų šventovių. Buvo pasirinktas kitas kelias – šalia jų pastatyti Europinio baroko akcentus, reprezentuojančius vakarietišką kultūrą ir katalikų tikėjimą. Kad būtų dar įtikinamiau, buvo pasisamdyti išskirtiniai architektai.

Pirmiausia tai yra Šv. Teresės bažnyčia. Fasadas sukurtas K. Tenkalos. Gyvenęs ir dirbęs Romoje architektas avangardiškas ankstyvojo baroko fasado formas greitai ir elegantiškai perkėlė į Vilnių.

Nors tokio tipo fasadai atsikartoja tūkstančiuose Europos bažnyčių (nuo 17 a. tai vienas labiausiai paplitusių fasado tipų), tačiau Vilniuje Tenkala padarė du ypatingus dalykus: sukonstravo jį iš karto po to, kai tokie fasadai pradėti statyti Romoje, o kitur Europoje tuo metu buvo vos vienas kitas ir nė vieno taip toli nuo Romos, be to, jis panaudojo ypač grakščias proporcijas, kurios gali drąsiai varžytis su tuo, kas buvo kuriama to meto Romoje.

Atkreiptinas dėmesys, kad čia panaudota prabangiausia to laikotarpio medžiaga – Gotlando smiltainis. Pridėkime dar vieną itališką akcentą – 17 a. pabaigoje bažnyčios restauravimo darbus, manoma, atliko irgi nuo Lugano ežero pakrančių kilęs Pjetras Putinis.

Kitas nuo Rotušės žengiant link Aušros vartų matomas fasadas – tai Bazilijonų vartai (18 a. antroji pusė). Lietuvoje įsitvirtinusi nuomonė, kad šių vartų architektas buvo vokietis (austras) J. K. Glaubicas. Tačiau tai nėra pagrįsta jokiais šaltiniais.

M. Karpowicz spėja, kad tikrasis architektas buvo italas A. Paraka. Banguotos pastato formos labiau atitinka Šiaurės Italijos, Pjemonto, kur A. Paraka buvo baigęs architektūros mokslus, o ne Vidurio Rytų Europos daug santūresnes vokiškąsias. Taigi, net jei vartų kūrėjas buvo vokietis, jis įkūnijo būtent itališkas linijas ir formas.

Bazilijonų vartai – tai vienas geriausiai žinomų Vilniaus baroko pavyzdžių. Ši LDK žemėse susiformavusi ir tik čia išplitusi formų įvairovė yra vienintelis atvejis, kai Lietuva pati sukuria savą ir išplėtotą Europinio meno stiliaus atmainą. Niekuomet anksčiau nei vėliau taip gausiai ir tokio savito bei inovatyvaus Europinio meno Lietuvoje nebuvo kuriama.

Idealiai Bazilijonų vartuose įkūnytos Vilniaus baroko formos atsispindi šimtuose kitų po buvusias LDK žemes išsimėčiusių bažnyčių, vienuolynų, gyvenamųjų namų ir rūmų fasadų, bokštuose, arkose ir kitose detalėse. Vienur jos matomos geriau, tobuliau ir gausiau, kitur – blogiau, konservatyviau ir menkiau išreikštos.

Štai, šalia Aušros vartų esančios Švč. Trejybės unitų bažnyčios bokšteliai yra vienas iš šio fenomeno apraiškų. Manoma, kad juos 18 a. antroje pusėje sukonstravo A. Paraka. Tai buvo dar vienas (gana sėkmingas) bandymas katalikiško baroko formas akcentuoti stačiatikių dominuojamame kvartale. Be to, toje pat bažnyčioje rasime kitą itališkai kalbančių skulptorių palikimą – B. Naruševičiūtės-Tiškevičienės antkapį (17 a. pirma pusė).

Spėjami jo skulptoriai – jau anksčiau ne kartą minėti S. Sala su A. Kasteliu arba broliai Kostantė ir Džovanis Džakomas Tenkalos.

Daugiau apie italų pėdsakus LDK – kitą savaitgalį portale LRT.lt pasirodysiančiame straipsnyje.

Projektą remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

Taip pat skaitykite