Gyvenimas

2020.07.06 13:17

Italų įtaka Lietuvos architektūroje – fenomenas, palikęs pėdsakus iki šių dienų

I dalis
Dr. Rūstis Kamuntavičius, Vytauto Didžiojo universiteto docentas2020.07.06 13:17

Italų paliktas pėdsakas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvo toks stiprus, kad net ir šiandien jį matome, tiesa, įprastai visai apie tai nesusimąstydami. Tuo metu vienoje ir galingiausių, ir turtingiausių valstybių Europoje šeimos nestokojo ambicijų, tarp jų buvo ir siekis įamžinti savo giminių vardus pažangiausiuose architektūriniuose projektuose. 

Keliaudami po dabartinę Lietuvą, Baltarusiją, šiaurės rytų Lenkijos ir pietryčių Latvijos dalis, dažname miestelyje pamatysite virš žemų namukų iškilusias grakščias dvibokštes mūrines bažnyčias, išsiskiriančias lygumų kraštovaizdyje. Daugiau Europoje nėra tokio krašto, kuriame yra būtent tokia konfigūracija – kitur bažnyčios dydžiu taip ryškiai nekontrastuoja ir toli gražu ne visada turi du bokštus.

Tai paveldas, kurį mums paliko italų kilmės menininkai, finansuoti neribotais LDK didikų ištekliais. Tuo metu vienoje ir galingiausių, ir turtingiausių valstybių Europoje didikų šeimos nestokojo ambicijų, tarp jų buvo ir siekis įamžinti savo giminių vardus pažangiausiuose architektūriniuose projektuose.

Italų pėdsakas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje I d.

Nuo 16 a. vidurio iki 18 a. pabaigos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje savo pėdsakus paliko apie 40 pietinės Šveicarijos ir Italijai priklausančių Lugano ežero pakrančių menininkų – architektų, skulptorių, dailininkų. Jų kūriniai išsibarstę maždaug pusšimtyje dabartinės Lietuvos, Baltarusijos, Latvijos ir Lenkijos vietovių.

Šių menininkų, taip pat ir neišsemiamo mecenatų iždo dėka mūsų krašto istorijoje išsiskiria du šimtmečiai, kai Lietuva akivaizdžiai buvo tarp Europos architektūros ir meno lyderių – tai 17 ir 18 a. Tai buvo ankstyvojo ir brandžiojo baroko bei paskutinės baroko stadijos – rokoko – epochos. Tų laikų architektūriniai sprendiniai, sukurti LDK, net įgavo Vilniaus baroko vardą – toks buvo ryškus jų išskirtinumas.

Kas buvo tie Lugano pakrančių menininkai? Kas buvo tie mecenatai, suradę ir atsivežę juos į LDK? Kur ryškiausiai matyti jų palikimas, kurie kūriniai tobuliausi? Galų gale, ar galime rasti lietuviškų ženklų, kuriuos šie migrantai menininkai prieš kelis šimtmečius galbūt parsivežė atgal į Lugano pakrantes? Apie visa tai papasakosime straipsnių cikle „Italų pėdsakas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje“.

Italų įtaka Lietuvos architektūroje – fenomenas, palikęs pėdsakus iki šių dienų (I dalis)

Italų kultūrinės įtakos pradžių pradžia laikoma Bona Sforca – pirmoji tų kraštų atstovė LDK valdančiajame elite. 24-erių ištekinta už Žygimanto Senojo, per visą rezidavimo laikotarpį, t. y. apie keturis dešimtmečius (1518–1556 m.), ji galėjo daryti ir darė milžinišką įtaką įvairioms Lietuvos kultūros sritimis.

Jos sūnus Žygimantas Augustas (didysis kunigaikštis 1544–1572 m.) konfliktavo su motina, tačiau gerai suprato italų kultūros reikšmę ir buvo pasikvietęs iš to krašto menininkų, mūrininkų ir įvairių meistrų. Nuo to laiko italų įtaka ilgam įsitvirtino LDK žemėse.

16–18 a. Italija – tai daugybės valstybėlių konglomeratas. Politiškai jas mažai kas vienijo. Jos nuolat kurdavo bendrus aljansus kovoje viena prieš kitą arba susivienydavo išorės priešo akistatoje, tad, galima sakyti, buvo nuolatinio konflikto ir įtampos būsenos. Jas vienijo bendra kalba ir kultūra. Be to, tai buvo pagrindinė kultūrinė eksporto prekė. Tiesa, čia irgi nebuvo tolygumo ir vientisumo.

Pietinėje pusiasalio dalyje buvo Neapolio karalystė. Lyginant su šiaurine, šis kraštas buvo skurdesnis, agrarinis, mažiau atviras ir ne toks imlus meno ir kultūros naujovėms. Su Lietuva irgi mažai kas jį siejo, gal tik bendras Šv. Kazimiero kultas ir tas faktas, kad ten, konkrečiai Bario mieste, paskutinius gyvenimo metus praleido, mirė (1557 m.) ir buvo palaidota Bona Sforca.

Centrinė Italijos dalis su Lietuvos kultūra ir menu susieta daug šimtmečių trunkančiais saitais. Pagrindinis akcentas yra Roma. Iš čia per Katalikų bažnyčią sklido pati įvairiausia įtaka. Amžinajame mieste kuriamos avangardinio baroko formos, ypač architektūroje, skulptūroje ir tapyboje, šimtus metų buvo kopijuojamos ir interpretuojamos visoje Europoje, įskaitant aistringai katalikišką Lietuvą.

Antrasis toks centras yra Florencija. Jau 16 a. iš čia į Lietuvą vyko architektai ir tapytojai. 17 a. antrojoje pusėje tie ryšiai pasiekė tam tikrą piką, nes viena turtingiausių ir įtakingiausių to meto didikų šeimų – Pacai – sekdami tuo metu populiaria lietuvių kilmės iš italų Palemono legenda, aktyviai giminiavosi ir bendravo su galinga Pazzi gimine. Buvo tikima, kad pavardžių panašumas reiškė legendos tikrumą.

Vis dėlto, kalbant apie Lietuvos ir itališkai kalbančių kraštų bendradarbiavimą architektūros, statybų ir dekoravimo srityje, niekas negali pralenkti pačioje Italijos šiaurėje, Šveicarijos pasienyje esančio Lugano ežero regiono. Daugiau kaip tūkstantį metų italų apgyvendinti Alpių slėniai garsėjo menininkais. Dėl specifinės konjunktūros nuo maždaug 7–10 a. čia susiklostė unikali situacija – dauguma suaugusių vyrų specializavosi meno ir statybų srityje. Kadangi darbo ne visiems užteko, didžioji jų dalis emigruodavo trumpesniam ar ilgesniam laikotarpiui, kad užsidirbtų. Jų veiklos pėdsakų randama visoje Italijoje, kitose Vakarų Europos šalyse ir visoje Vidurio Rytų Europoje iki pat Sankt Peterburgo.

Politine prasme šio regiono identitetas yra painus. Viduramžiais tame krašte stabilios politinės valdžios nebuvo: dėl įtakos grūmėsi Komo ir Milano miestai. 16 a. pradžioje nuo Alpių viršūnių nulipę vokiškai kalbantys šveicarai nukariavo kelis slėnius. Nuo to laiko šis kraštas padalintas tarp Šveicarijos (šiandien Tičino ir Graubiundeno kantonai) ir Lombardijos (19 a. tapo Italijos dalimi).

Istorinėje literatūroje šie menininkai labai įvairiai vadinami: komaskais (nuo Komo miesto, kuris buvo svarbiausias politinis ir kultūrinis regiono centras), tičiniečiais (nuo Šveicarijos Tičino kantono), „ežerų krašto“ (nuo svarbiausių to krašto ežerų – Lugano, Komo ir Madžorės) arba Lombardijos menininkais.

Tikriausiai, nėra visai tikslu juos vadinti bendriniu „italų“ terminu, nes jie susikoncentravę tik mažame itališkos kultūros dominuojamame krašte, be to, dalis jų yra dabartinės Šveicarijos Tičino kantone. Nors šiame kantone kalbama itališkai, tačiau identitetas nėra toks kaip Italijoje. Dėl šių priežasčių šiuos asmenis prasmingiausia vadinti Lugano ežero pakrančių menininkais.

16–17 a. Lugano ežero pakrančių menininkai darė ypač didelę įtaką Europos barokui. Nuo viduramžių darbas su menu, per šimtus metų perduodama patirtis ir įgūdžiai, tad šiame regione subrendo tikri savo amato profesionalai, kurie turėjo milžinišką autoritetą. Neabejotinas jų poveikis svarbiausiam to meto Vakarų civilizacijos kultūros ir meno centrui – Romai. Bažnyčioms, rūmams ir netgi Amžinojo miesto išplanavimui jie padarė didesnę ar mažesnę įtaką. Lietuvos magnatų ir valdovo pastangomis Romos avangardiniai sprendimai labai greitai atsidurdavo ir Didžiojoje Kunigaikštystėje, nes nebuvo gailima resursų iškiliausiems to meto menininkams samdyti.

Lugano ežero pakrančių gyventojai migravo į Lietuvą nepalyginamai ilgiau ir gausiau nei lietuviai į Šveicariją ar Italiją. Vien nuo 16 a. vidurio iki 18 a. pabaigos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje savo pėdsakus paliko apie 40 pietinės Šveicarijos ir Italijai priklausančių Lugano ežero pakrančių menininkų – architektų, skulptorių, dailininkų – maždaug pusšimtyje dabartinės Lietuvos, Baltarusijos, Latvijos ir Lenkijos vietovių, geografiniame areale nuo Vlodavos pietuose (dab. Lenkija) iki Kraslavos šiaurėje (dab. Latvija). Ryškiausiai jų palikimas matosi Vilniuje, tobuliausias ir didžiausias vientisas išlikęs kūrinys – Pažaislyje, o avangardiškiausias – Nesvyžiuje.

Prisiminkime dažnai pasitaikantį istorinės LDK kraštovaizdį, net šiandien matomą keliaujant per dabartinę Lietuvą, Baltarusiją, šiaurės rytų Lenkijos ir pietryčių Latvijos dalis. Vieno ar dviejų aukštų mediniai namukai, dažnai chaotiškai išsimėtę erdvėje. Virš jų kyla grakščios dvibokštės mūrinės bažnyčios, iš tolo dominuojančios lygumų kraštovaizdyje. Europoje nėra kito krašto, kuriame yra būtent tokia konfigūracija. Kitur, ypač kraštuose į vakarus nuo Lietuvos, mediniai namukai nesunkiai virsdavo akmeniniais ar plytiniais, gatvių tinklas griežtėjo, o bažnyčios, nors jų buvo gerokai tankiau nei istorinėje Lietuvoje, bet dydžiu jos taip ryškiai nekontrastuodavo ir toli gražu ne visada turėjo du bokštus (vieną visuomet pastatyti pigiau nei du).

Tokios bažnyčių formos yra gavusios Vilniaus baroko (kartais Vilniaus rokoko) pavadinimą. Labiausiai į akis krintantis šios architektūros bruožas – du bokštai – apačioje storesni, o į viršų siaurėjantys ir užsibaigiantys mažučiu „šalmu“. Apatinis tų bokštų tarpsnis dažniausiai labai aukštas, o virš jo esantysis – žemėja. Taip sukuriama bokštų grakštumo, liaunumo ir lengvumo iliuzija. Sąmoningai buvo laikomasi specifinių, Lietuvai ypač būdingų, fasado proporcijų – jie siauresni ir aukštesni nei kitur, net Lenkijoje esančių. Iš čia tas įspūdis, kad LDK architektūra yra grakšti ir lengva.

Be to, kurdami sienas, ypač fasadus, architektai ne vien dekoruoja lygiomis, kiek iškilusiomis arba viena su kita persiklojusiomis juostomis, bet padaro juos lanksčius ir dinamiškus. Kartais net patys fasadai sukonstruojami taip, jog atrodo, kad banguoja. Atskiros jų dalys „išsipučia“ arba „subliūkšta“, lyg visa konstrukcija būtų spaudžiama iš šonų. Tai sukelia žavų šviesos ir šešėlių efektą. Kitaip nei ankstyvajame baroke, šiuose fasaduose labiau jaučiamas siekis išreikšti dramatiškumą ir judėjimą, o ne galią.

Svarbu pabrėžti, kad Vilniaus baroko fenomenui neabejotiną įtaką padarė Lugano ežero pakrančių menininkai, tokie kaip Džuzepė, Paolas bei Domenikas Fontanos, Antonijus bei Domenikas Parakos. Visi jie dirbo įvairioms didikų šeimoms. 18 a. jų perstatytos ar naujai pastatytos bažnyčios siekia keturias penkias dešimtis.

Sunku visas identifikuoti, nes trūksta šaltinių ir tyrimų. Be to, sunku įvertinti įtakos kitiems architektams mastą. Ta įtaka tikrai turėjo būti, nes itališka architektūra buvo laikoma naujoviška ir kopijuotina. Tiesa, įvairiataučiai Lietuvoje dirbę architektai naujausias madas galėjo atsivežti tiesiai iš Italijos, be vietos tarpininkų. Taip pat reikia pastebėti, kad 16–17 a. apsiribodavę tik svarbiausiais LDK centrais, 18 a. Lugano menininkai išplito po visą LDK ir savo žymenis paliko net tolimiausiuose valstybės kraštuose.

Tas šimtmetis ypatingas: niekuomet – nei anksčiau, nei vėliau – nei Lugano ežero, nei iš kurios kitos Italijos dalies kilę menininkai istorinėje Lietuvoje nėra pasiekę tokios didelės skvarbos.

Itališkam fenomenui Lietuvoje suprasti būtinas dar vienas akcentas. LDK buvo daugiatautė, daugiakultūrė ir daugybės religijų šalis. Tuo metu, kai Lugano ežero pakrančių menininkai statė bažnyčias, Lietuvos miestai buvo dominuojami vokiečių, žydų ir gudų, o magnatai ir didžioji šlėktos dalis kalbėjo lenkiškai, nors laikė save tikrais lietuviais. Tad ir menininkų pasaulis tokioje maišalynėje buvo nevienalytis.

Šalia itališkai kalbančių kūrėjų ir meistrų buvo vokiečių, lenkų, gudų, o vėliau ir prancūzų. Štai vienu didžiausių 18 a. Vilniaus baroko kūrėjų tradiciškai laikomas iš Silezijos kilęs vokietis protestantas Jonas Kristupas Glaubicas (1700–1767 m.). Lietuviškos realybės esmė buvo ta, kad ši daugialypė įvairovė nekontrastavo tarpusavyje, o išsivystė į vientisą meno stilių, kuris dar ir šiandien dominuoja visame krašte ir yra tapęs neatskiriamas nuo lietuviškojo identiteto.

Daugiau apie italų pėdsakus LDK – kitą savaitgalį portale LRT.lt pasirodysiančiame straipsnyje.

Projektą remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.