Gyvenimas

2020.07.18 22:02

Stebinantis Pažaislis: prabanga ir užkoduotos architektūrinės mįslės

III dalis
Dr. Rūstis Kamuntavičius, Vytauto Didžiojo universiteto docentas2020.07.18 22:02

Kas buvo Lugano pakrančių menininkai? Kas buvo mecenatai, suradę ir atsigabenę juos į LDK? Kur ryškiausiai matyti jų palikimas, kurie kūriniai tobuliausi? Galų gale, ar galime rasti lietuviškų ženklų, kuriuos šie migrantai menininkai prieš kelis šimtmečius galbūt parsigabeno atgal į Lugano pakrantes? Apie visa tai pasakojame straipsnių cikle „Italų pėdsakas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje“.

Pirmą ciklo dalį skaitykite čia.

Antrą ciklo dalį skaitykite čia.

Jeigu ieškotume daugiausiai kainavusio, paties prabangiausio ir avangardiškiausio pastato ar pastatų komplekso visoje istorinės Lietuvos teritorijoje, – kuri apima dabartinę Lietuva, Baltarusiją, dalį Latvijos ir Lenkijos, – tai neabejotinai būtų Pažaislis. Čia panaudotos tokios prabangios medžiagos ir tokie architektūriniai bei meniniai sprendimai, kuriems neprilygsta niekas, kas šiose žemėse buvo sukurta kada nors per paskutinį tūkstantį metų. Bent jau tarp tų pastatų, kurie pasiekė mūsų dienas.

Italų pėdsakas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje III d.

Kas gi konkrečiai yra ypatinga Pažaislyje ir kaip jis gali būti lyginamas su kitais žymiais krašto pastatais? Pirmas akivaizdus dalykas – tai panaudotos medžiagos: marmuras ir Gotlando smiltainis.

Šiandiena visoje buvusioje LDK teritorijoje tėra išlikę du pastatai, kuriuose galime rasti didelį, gerai akiai matomą ir apčiuopiamą marmuro kiekį, panaudotą vidaus sienų dekoravimui. Visose kitose vietose yra marmuro imitacija, kad ir kaip įspūdingai atrodytų dailūs ir monumentalūs bažnyčių altoriai ar pilių ir rūmų interjerai.

Pirmasis ir pats anksčiausias tokių pastatų yra Šv. Kazimiero koplyčia Vilniaus katedroje. (17 a. pradžia) Čia marmuras yra iš Vakarų Europos.

Antroji vieta – Pažaislis (17 a. pabaiga), kuriame marmuro luitai atvežti iš Lenkijos kasyklų, esančių netoli Krokuvos. Marmuro istorinėse LDK žemėse niekuomet nebuvo. Jo atvežimas net 20 a. buvo didelis logistinis ir finansinis iššūkis. Štai, tarpukario nepriklausomoje Lietuvoje, dekoruojant prabangiausius interjerus – Kauno Savivaldybės ar Karininkų Ramovės – buvo pasitenkinama marmuro imitacija. LDK laikais marmuras buvo naudojamas ypač retai – atskirų bažnyčių interjero detalių (altoriaus, koplyčių ir pan.) ar didikų rūmų kambarių dekoro elementams.

Antroji prabangi medžiaga yra Gotlando smiltainis, kuriuo dekoruoti tų pačių pastatų fasadai – Šv. Kazimiero koplyčios ir Pažaislio bažnyčios. Jis buvo gabenamas iš to paties vardo Švedijos salos. LDK laikais sunkiai galima įsivaizduoti prabangesnį fasadą už tokį, kuris yra papuoštas šiuo akmeniu. Tokias sunkias ir prabangias medžiagas transportuoti buvo labai brangu. Žinome, kad Valdovo rūmų Kaune ir Vilniuje tam tikri elementai buvo iš šios medžiagos. Kaip tik todėl, atstatant Vilniaus Valdovo rūmus centrinis įėjimas (portalas), rūmų viduje esančių portalai ir židiniai gaminti iš Gotlando smiltainio.

Tačiau Pažaislio komplekso didybė glūdi ne tik medžiagų prabangume. Pažaislio bažnyčia ir visas vienuolyno kompleksas tapo vienu žymiausių Europos baroko statinių. Tai reiškia, kad jo architektūriniuose ir dekoro sprendimuose buvo įtaigiai užkoduoti Europos civilizacijos ženklai ir prasmės. Visas didysis Europos menas yra pilnas kodų ir simbolių. Svarbu pabrėžti gerai žinomą tiesą, kad kol mokėsime juos pamatyti ir suprasti, tol būsime europiečiai. Sakoma, kad Europos civilizacija išnyks, kai pastatai taps beprasmiais medžiagų ir formų rinkiniais, kuriais mes tik grožėsimės ar bjaurėsimės, nesuprasdami ir net neklausdami, kodėl.

Pažaislyje įkoduotos reikšmės bus diskutuojamos ir kituose šios serijos straipsniuose. Čia trumpam apsistokime ties visą kompleksą ir įvairiais lygmenimis persmelkiančiu „trejetu“.

Tai yra pagrindinis Krikščionybės simbolis, pirmučiausiai reiškiantis Švč. Trejybę: Dievas Tėvas, Dievas Sūnus ir Dievas Šventoji Dvasia. Dairydamiesi po kompleksą jūs visur matysite tuos trejetukus. Sąmoningai ar nesąmoningai, vien tik vaikščiojimas ir žiūrėjimas paliks žymę jūsų sieloje ir pasaulėvaizdyje. Ši simbolika susipins su kitais ženklais ir formomis, kurias galite matyti „Vilniaus baroko“ mene, Europos miestų architektūroje ar garsiausiuose mūsų civilizacijos muziejuose. Trejetas labai dažnai sutinkamas Europos architektūroje ir tapyboje. Pažaislis čia ypatingas tuo, kad šio simbolio įkoduota ypač daug. Atkreipsiu dėmesį į kelis geriausiai matomus atvejus.

Būtent trečdalį komplekso užima, rodos, jokios funkcijos neturinti įvažiavimo alėja, lyg koridorius. Tai simbolizuoja kelią, kurio metafora labai svarbi krikščionybėje. Dievas ir tiesa yra pažįstami per ieškojimus, kurie tapatinami su keliavimu. Susimąstykite apie lietuvišką žodį TIK-ĖJIMAS… Tas „koridorius“ orientuoja visą kompleksą iš vakarų į rytus ir veda iš žemiškojo pasaulio į rojų, kurį simbolizuoja „kelio“ pabaigoje esantys vienuolių nameliai (pasauliečiams ši teritorija visuomet buvo uždara). Kodėl į rytus? Gal todėl, kad ten yra Jeruzalė? Vidurinė komplekso dalis, esanti tarp „koridoriaus“ ir vienuolių gyvenamosios erdvės, – tai kiemas ir bažnyčia, lyg tarpinė stotelė tarp žemės ir dangaus.

Pati Pažaislio bažnyčia yra šešiakampio plano. Tokio dydžio šešiakampiai statiniai ir dar su kupolu Europoje yra itin retas reiškinys. Dažniausiai būna aštuonkampės arba, kiek rečiau, apvalios kupolinės bažnyčios. Su komplekso fundatoriais Pacais siejamoje Florencijoje, šalia katedros yra milžiniška 11-12 a. pastatyta šešiakampė krikštykla. Tiesa, be kupolo. Ant didelės šešiakampės struktūros uždėti aukštą kupolą buvo sudėtinga ir labai neįprasta. Kodėl Pažaislyje pasirinktas toks sprendimas, kuris buvo techniškai gerokai sudėtingesnis už paplitusias alternatyvas?

Baroko menas, kuris taip mėgo simbolių ir užkoduotų reikšmių kalbą, nuo 17 a. ketvirtojo dešimtmečio savo repertuarą papildė trikampiais, elipsėmis bei įvairiomis kitomis geometrinėmis figūromis. Kiekviena iš jų turėjo savo reikšmę arba reikšmes. Lygiakraštis trikampis simbolizavo Švč. Trejybę, o iš tokių trikampių sudarytos šešiakampės figūros krikščioniškoje tradicijoje reiškia šešias Jėzaus Kristaus valandas, praleistas ant kryžiaus prieš mirštant, šešias Dievybės savybes – galia, didybė, išmintis, meilė, pasigailėjimas ir teisingumas – bei daugybę kitų prasmių.

Gali būti, kad pats mecenatas, Kristupas Zigmantas Pacas (1621-1684), asmeniškai prisidėjo prie šių kosminių-religinių simbolių atvaizdavimo. Jis gavo aukščiausio lygio išsilavinimą Padujos, Perudžos, Graco ir Leideno universitetuose. Be to, jo tėvas Steponas Pacas buvo Galilėjaus studentu Padujoje. Pacai gerai orientavosi ne tik naujausiose architektūros madose, bet ir mokslo atradimuose.

Pažaislį projektavo ir statė įvairūs architektai. Daugiausiai žinome apie Pjetrą Putinį (1633-1699), kurio 1667 m., kai prasidėjo statybos, Pažaislyje dar nebuvo. Tačiau jis, vėliausiai nuo 1673 m., prižiūrėjo visus kitus darbus iki pat pabaigos 1691 m. Panašu, kad į Europos užkampį jį pasikvietė Izidoras Afaitatis (1622-1684), tuo metu buvęs Lenkijos–Lietuvos valdovo architektu ir turėjęs betarpišką kontaktą su Pažaislio fundatoriumi.

Abu šie giminystės ryšiais susieti žmonės – Afaitatis ir Putinis – buvo kilę iš nedidelio Lugano ežero pakrantės miestelio – Albogazijaus. Nėra aišku kas būtent sukūrė komplekso projektą. Plačiai paplitusi, bet šaltiniais nepagrįsta nuomonė, kad tai buvo iš Lukos (Toskana) kilęs Džovanis Batista Fredianis (1627/1632-1700). Pagal kitus autorius, gali būti, kad būtent Afaitatis prisidėjo prie pirmųjų brėžinių. Kad ir kokios būtų hipotezės, visos jos veda į Italiją.

Iš Italijos buvo ir įspūdingiausi vidaus dekoro kūrėjai. Balto stiuko skulptūros, supančios freskas ir apimančios didelę dalį lubų skliautų buvo sukurtos iš to paties Albogazijaus kilusio Džovanio Merlio (1631-1707), be abejonės, giminystės ryšiais susijusios su Afaitačiu ir Putiniu… Didžioji sienų ir lubų freskų dalis sukurta iš Florencijos atvykusio Mikelandželo Palonio, jau aptarto tekste apie Vilnių. Nors yra dvimatės ir nutapytos ant iš esmės plokščių paviršių, jose esančios figūros vaizduojamos taip, lyg būtų gilioje trimatėje erdvėje. Tai labai aukštas barokinio meistriškumo lygis. Tokius pat gebėjimus demonstruoja Džuzepė Rosis, kupole pavaizdavęs Švč. Mergelės Marijos karūnavimo sceną. Čia irgi sukurta iliuzija, kad plokštumoje nutapytos figūros sklando beribėje erdvėje. Nors Rosio kilmė nėra aiški, tačiau manoma, kad šis įvairių didikų ir paties Lenkijos valdovo rūmus dekoravęs menininkas, kilęs nuo Lugano ežero pakrančių.

Šiandien Pažaislio vienuolynas priklauso vienuolėms kazimierietėms, tačiau buvo statomas kamalduliams. Kamalduliai – atsiskyrėlių (eremitų) ir bendruomenėje gyvenančių (cenobitų) vienuolių ordinas, kurį 11 a. pradžioje įkūrė šv. Romualdas. Jau įsteigęs ir reformavęs beveik 100 vienuolynų ir eremų (pavieniui gyvenančių vienuolių bendruomenių), apie 1012 m. šv. Romualdas atvyko į Toskanoje, netoli Florencijos, esančią Arezzo vyskupiją, ieškodamas vietos naujam eremui. Čia, pasak legendos, jis sutiko grafą, vardu Maldolus. Šis pasisakė šventajam patyręs baltai vilkinčių, į dangų kopėčiomis kylančių vienuolių viziją ir pasiūlė savo žemes būsimajam vienuolynui. Šv. Romualdas priėmė dovaną ir pastatė garsųjį eremą, pavadintą Campus Maldoli arba Camaldoli. Vėliau, iš to paties geradario gavęs žemes Fonte Buono vietovėje, jis pastatydino svečių namus ir kitus pastatus. Camaldoli ir Fonto Buono – vienuolių kamaldulių ir jų vardo kilmės vieta.

Kamaldulių ordinas laikėsi griežtos šv. Benedikto regulos. Vienuoliai duodavo skaistybės ir tylėjimo įžadus. Visą gyvenimą atiduodavo Dievui ir fiziniam darbui. Gyveno atskiruose nameliuose (Pažaislyje – tai „rojaus“ erdvė), kiekvienas turėjo savo darželį. Kartu susitikdavo tik bažnyčioje ir valgomajame. Tylėjimas ir pokalbių su broliais ribojimas padėdavo susikaupti maldai ir meditacijai, todėl kamalduliai galėjo kalbėtis tik ypatingais atvejais, nuošalėje, trumpai ir pusbalsiu. Tyloje atliekami darbai padėdavo ne tik pragyventi, bet buvo ir dvasinės pusiausvyros sąlyga. Kamaldulių vienuoliai gyvendavo atsiskyrę nuo pasaulio, neapaštalaudavo.

Daugiau apie italų pėdsakus LDK – kitą savaitgalį portale LRT.lt pasirodysiančiame straipsnyje.

Projektą remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

Taip pat skaitykite