Istorijos

2020.07.26 07:00

Brazilijoje gyvenančiai Marianai Lietuva – antrieji namai: atkūrė pilietybę ir tesėjo pažadą aplankyti prosenelės kaimą

Ugnė Jonaitytė, LRT.lt2020.07.26 07:00

Lietuviškų šaknų turinti brazilė Mariana Casemiro Barioni Lietuvą vadina antraisiais namais. Ketvirtos kartos emigrantė pasakoja, kad nusprendusi atkurti Lietuvos pilietybę pasižadėjo mokytis lietuvių kalbos ir aplankyti kaimą, kuriame gyveno prosenelė. „Atvykau praėjus 90 metų nuo tada, kai kas nors iš mano šeimos čia lankėsi“, – LRT.lt portalui sako pašnekovė.

Su Mariana susitinkame antros jos viešnagės Lietuvoje metu. Pasisveikiname lietuviškai, tačiau pokalbį tęsiame anglų kalba – Brazilijos lietuvė paaiškina, kad kol kas lietuviškai moka tik mandagumo ir keletą pavienių žodžių. Kodėl ji nusprendė mokytis lietuvių kalbos ir kaip susidomėjo lietuviškomis šaknimis? Mariana šypsosi – istoriją reikia pradėti nuo prosenelės Kazimieros.

Prosenelė gyveno Burbaičių kaime

Kaip pasakoja pašnekovė, jos prosenelė gimė ir augo netoli Kelmės esančiame Burbaičių kaime. Sunkios gyvenimo sąlygos paskatino priimti nelengvą sprendimą – būdama 22-ejų ji išvyko laimės ieškoti už gimtinės ribų. Pasiekusi Vokietiją, Kazimiera įlipo į laivą ir po mėnesio jūroje pasiekė naujuosius namus – Braziliją. Buvo 1930-ieji.

„Mano prosenelė Burbaičiuose gyveno labai neturtingai ir jos mama buvo tas žmogus, kuris paskatino palikti Lietuvą ir vykti į Braziliją. Kodėl į Braziliją? Mes nežinome, nes ji niekada nekalbėjo apie tai.

Prosenelė sakydavo: praeitis yra praeitis, tegul ji lieka Lietuvoje, dabar aš esu čia. Bet ji taip niekada ir neišmoko gerai kalbėti portugališkai, kalbėjo lietuviškai“, – dėsto Mariana.

Tiesa, atvykėliams tuomet įsitvirtinti nebuvo paprasta. Kazimiera vargingai gyveno ir Brazilijoje – dirbo kavos plantacijoje ir fermoje, kurioje auginamos daržovės.

Po kiek laiko lietuviškame Vila Zelinos rajone moteris sutiko būsimą vyrą – Marianos prosenelį – Mitrofaną. Jis, pašnekovės žiniomis, buvo rusas, tačiau iki emigracijos gyveno Lietuvoje ir kalbėjo lietuviškai.

„Mes nežinome daug apie mano prosenelį, tačiau jis buvo labai geras žmogus. Turiu jo lietuvišką pasą – radau dokumentą Lietuvos archyve (Valstybinis Lietuvos archyvas – LRT), bet neradau gimimo liudijimo“, – sako Brazilijos lietuvė.

Emigrantų iš Lietuvos šeima susilaukė 8 vaikų ir visi jie pirmiausia kalbėjo lietuviškai, o portugalų kalbą išmoko tik mokykloje. Mariana pabrėžia, kad, išskyrus tėtį, visi lietuviškų šaknų turintys giminaičiai moka lietuvių kalbą. Pašnekovė taip pat ėmė lankyti pamokas ir džiaugiasi kiekvienu naujai įsimintu žodžiu.

Ryšys su Lietuva, pasak Marianos, per daugelį metų jos šeimoje nenutrūko būtent dėl lietuvių kalbos ir lietuviško maisto. „Mano močiutė dievina patiekalus iš bulvių, šaltibarščius. O kalba yra nepaprastai svarbi.

Mano tėtis, kai kalbame apie prosenelę, visada sako, kad prisimena ją kalbančią lietuviškai, ir prisimena kokį nors lietuvišką žodį, pavyzdžiui, „bulvės“. Išlaikyta kalba – tarsi dovana, tarsi suvenyras su meile“, – mintimis dalijasi pašnekovė.

Lietuviškas šaknis Marianos šeimai primena ir iš vietinių brazilų išsiskirianti išvaizda. „Mano močiutė ir tėtis atrodo kaip lietuviai. Jų labai šviesi oda, šviesūs plaukai, mėlynos ir žalios akys. Tai jų tapatybės dalis. Mes sakome, kad esame brazilai, bet taip pat esame lietuviai“, – patikina pašnekovė.

Tiesa, ne visi Marianos šeimoje turi ryšį su Lietuvą. Jos mama buvo brazilė, o tėtis turi itališkų bei lietuviškų šaknų. Būtent tėčio mama Veronika, Marianos močiutė, yra pagrindinė lietuvybės gija.

„Nepalaikau jokio ryšio su mamos šeima, ji mirė, kai man buvo 7-eri. Tėtis tapo našliu labai jaunas ir tuomet paklausė mano močiutės, ar gali su manimi ir mano seserimi atsikraustyti. Todėl esu labai artima su močiute, ji man kaip antra mama. Dėl stipraus mudviejų ryšio jaučiu ryšį ir su Lietuva“, – dėsto pašnekovė.

Kai nusprendžiau atkurti pilietybę, pagalvojau: kokia prasmė turėti dokumentus, pilietybę, bet nekalbėti lietuviškai?

Nusprendė atkurti pilietybę ir išmokti lietuviškai

Mariana pripažįsta, kad iš pradžių noro pažinti Lietuvą nejautė, – jis užgimė prieš keletą metų ir, jei ne bendri šeimos pietūs, nežinia, ar toks smalsumas apskritai būtų buvęs sužadintas.

Pašnekovė prisimena, kad tuomet pietų pakvietęs dėdė prabilo apie Italiją, mat kaip tik buvo gavęs Italijos pilietybę. Tačiau lietuvių šeimoje augusi Marianos močiutė netrukus pareiškė, kad vietoj Italijos verčiau rinktųsi tai, ką turėjo jos tėvai, – Lietuvos pilietybę.

Anot pašnekovės, Lotynų Amerikoje europietiškas pasas nepaprastai vertinamas, nes jį turintys asmenys gali laisviau keliauti į JAV, Kanadą ar Europą, taip pat jiems atsiveria geresnio gyvenimo, studijų, darbo galimybės svetur.

Mariana pripažįsta maniusi, kad itališkas pasas vertingesnis nei lietuviškas, nes Italiją laikė labiau europietiška valstybe. Kai tokius pamąstymus išsakė močiutei, ši nebuvo patenkinta.

„Ji pasakė: paieškok informacijos internete. Aš paėmiau telefoną ir ėmiau skaityti. Po to įrašiau „Lietuvos pilietybė“ ir perskaičiau, kad mes Brazilijoje galime atkurti Lietuvos pilietybę. Prisimenu, tuomet pasakiau: oho, mes galime oficialiai būti lietuviai. Juk turime lietuviško kraujo, galime gauti pilietybę ir pažinti šalį“, – pasakoja Brazilijos lietuvė.

Mariana neslepia – pirmą akimirką pamanė, kad turėti Lietuvos pilietybę būtų tiesiog naudinga, o po kelių minučių iš tiesų pajuto norą pažinti šeimos istoriją. Tuomet ėmė klausinėti močiutės Veronikos apie prosenelę.

„Ji pasakė, kad prosenelės vardas buvo Kazimiera Andriulis, bet po kelių minučių pasitaisė – Andriulytė. Tiksliai nežinojo. Tada mes neturėjome jokios informacijos apie Kazimierą ir man kilo noras atrasti, kas buvo mano prosenelė. Pradėjau ieškoti informacijos Valstybiniame archyve ir radau jos gimimo liudijimą. Tai buvo magiška.

Paskui klausinėjau močiutės, kodėl prosenelė pasirinko Braziliją, ir mano susidomėjimas augo vis labiau. Pasakiau: jeigu oficialiai tapsiu lietuve, nuvyksiu į Lietuvą ir aplankysiu Burbaičių kaimą. Tai buvo lyg mano pažadas“, – kalba pašnekovė.

Ryžtas atkurti lietuvišką pilietybę Marianos neapleido. Nors procesas buvo ilgas ir teko surasti ne vieną dokumentą, įrodantį jų sąsajas su Lietuva, be to, pasirūpinti vertimu, galiausiai tiek Mariana, tiek jos sesė bei pusbroliai oficialiai tapo Lietuvos piliečiais.

Pašnekovė sako, kad buvo susitaikiusi su mintimi, jog atkurti pilietybės nepavyks, kai po pusantrų metų tylos sulaukė teigiamo atsakymo.

„Pamačiau sąrašą su savo vardu, savo šeimos narių pavardėmis ir pasakiau: oho, tai aš! Tai nauja dalis manęs, naujoji aš, antroji aš! Naujas gyvenimas, nauja tapatybė, kurią reikia atrasti ir kurti“, – reakciją prisimena Mariana.

Sužinojusi, kad oficialiai tapo lietuve, ji nusprendė išmokti ir lietuviškai. „Man nepatinka ką nors daryti nejaučiant ryšio. Kai nusprendžiau atkurti pilietybę, pamaniau: kokia prasmė turėti dokumentus, pilietybę, bet nekalbėti lietuviškai? Taip, kalba labai sunki, labai skiriasi nuo lotynų kalbų, nuo anglų, bet ji – dalis mano tapatybės“, – įsitikinusi pašnekovė.

Išlaikyta kalba – tarsi dovana, tarsi suvenyras su meile.

Stereotipai apie lietuvius nepasitvirtino

Atkūrus pilietybę ir pradėjus stiprinti lietuviškos tapatybės pamatus, netrukus Marianai kilo mintis padėti ir kitiems lietuviškų šaknų turintiems brazilams pažinti lietuvišką savo pusę ir tapti Lietuvos piliečiais.

Taip prancūzų kalbos mokytoja dirbanti pašnekovė greta įprastinio darbo įkūrė nedidelį nuosavą verslą. Moteris skaičiuoja, kad per metus į ją kreipėsi apie 15 Lietuvos pilietybę norinčių atkurti šeimų.

„Mano mėgstamiausia akimirka, kai žmogus parašo, kad nieko nežino apie savo lietuvius giminaičius. Man tai primena mano pačios situaciją. Tada aš padedu ieškoti archyve, surandame dokumentus, žmonės verkia – dievinu šias akimirkas. Tai ne tik verslas. Turiu progą pažinti žmones, jų istorijas“, – pasakoja Mariana.

Prieš apsilankymą Lietuvoje pašnekovė iš močiutės buvo girdėjusi įvairių stereotipų apie lietuvius – kad jie šalti, uždari, nesišypso. Anot Marianos, tokius apibūdinimus močiutė girdėjo iš savo mamos, Marianos prosenelės Kazimieros.

Ne vienus metus apie kelionę į Lietuvą svajojusi pašnekovė pirmą kartą čia apsilankė šių metų sausį ir susidarė įspūdį ne tik apie lietuvius, bet ir apie šalį.

„Jaučiausi labai laiminga. Atvykau praėjus 90 metų nuo tada, kai kas nors iš mano šeimos čia lankėsi. Pamačiusi žmones oro uoste pirmiausia pasakiau: jie atrodo kaip mano močiutė!“ – juokiasi Mariana ir priduria, kad būtent išvaizda pirmiausia krito į akis.

Vėliau ji atkreipė dėmesį į lietuvių bendravimą ir įsitikino: tai, ką girdėjo anksčiau, nebuvo tiesa. „Lietuviai yra malonūs ir tikrai ne tokie šalti, kaip pasakojo mano močiutė. Be to, lietuvių humoras ypatingas, elegantiškas. Brazilijoje mes ne tokie elegantiški juokaudami, o lietuvių, mano nuomone, humoras ir komentarai inteligentiškesni“, – mintimis dalijasi pašnekovė.

Anot Marianos, pirmo apsilankymo metu įspūdį padarė ir žiema. O šįkart – gamta ir Vilnius. Šalies sostinę ji apibūdina kaip modernų ir gražų miestą.

„Lietuvoje labai daug žalumos mieste – matau tiek medžių, miškų. Tai man labai neįprasta, nes San Paule taip nėra. Žinoma, mes turime Amazonę, bet ji labai toli nuo miesto. Būdama Vilniuje pastebiu, kad žmonės mėgsta ramų gyvenimą, ramius pasivaikščiojimus.

Troleibusai man pasirodė labai keisti, tarsi prisilietimas iš praeities. Bet labai patinka, kad autobusai čia atvažiuoja laiku. San Paule taip būna retai“, – juokiasi pašnekovė.

Viešėdama Lietuvoje Mariana tesėjo ir prieš keletą metų duotą pažadą aplankyti prosenelės gimtuosius kraštus – Kelmę ir netoli jos esančius Burbaičius. „Ten tiek daug miškų, o pats kaimas nepaprastai mažas. Gal 10 namų ir 18 gyventojų. Tokių dalykų Brazilijoje nėra. Kelmė irgi tokia maža – bažnyčia, kapinės, nedidelė stotis“, – mintimis dalijasi pašnekovė.

Dabar manęs draugai klausia: kur esi? Namuose ar antruosiuose namuose? Antrieji namai yra čia, Lietuvoje.

Norėtų Lietuvą parodyti močiutei

Į Lietuvą Mariana norėtų atsivežti ir močiutę. Tiesa, kad ir kaip stengiasi įkalbėti, kol kas nepavyksta. „Močiutė nenori atvykti, ji bijo. Nežinau, kodėl, galbūt bijo susidurti su praeitimi.

Mano močiutė, kaip ir prosenelė, sako, kad palikim praeitį praeityje. Jos labai sunku ko nors išklausti apie Lietuvą. Manau, kad tai tam tikra trauma, širdies skausmas“, – svarsto pašnekovė.

Pati Mariana norėtų dar ateinančią žiemą atvykti į mėnesio trukmės Lietuvoje organizuojamus lietuvių kalbos kursus. Sako, mielai čia pasiliktų ir ilgesniam laikui – bent vieniems ar dvejiems metams, galbūt atvyktų studijuoti.

Ir nors Lietuvoje vieši tik antrą kartą, protėvių šalį jau vadina antraisiais namais. „Dabar manęs draugai klausia: kur esi? Namuose ar antruosiuose namuose? Antrieji namai yra čia, Lietuvoje. Visą laiką, kai kas nors pamato ką nors apie Lietuvą, parodo arba atsiunčia man.

Anksčiau girdėdavau istorijų, įsivaizduodavau, o dabar pati esu čia, bandau kalbėti lietuviškai, ragauju, perku, pavyzdžiui, grietinę, kurią taip mėgstu, išmėginu naujus produktus, einu į įvairias vietas – ši patirtis kuria stipresnį ryšį su šalimi. Čia jaučiuosi gerai. Jaučiuosi artima“, – šypsosi Mariana.

Populiariausi