Gimęs ir augęs Čikagoje, Dovas Lietuvninkas šiuo metu gyvena Vilniuje. Čia jį atvedė muzika ir noras pažinti savo lietuviškas šaknis. O jos tvirtos nuo vaikystės – pradedant senelių pasakojimais, pavardės skambumu, baigiant giminystės sąsajomis su Vincu Kudirka. „Mes, būdami Amerikoje, turime stengtis būti lietuviai. Lietuvoje nereikia stengtis – čia savaime esi ir veiki“, – portalui LRT.lt sako pašnekovas.
Didžiuojasi giminyste su Vincu Kudirka
Su Dovu Lietuvninku susitinkame Nacionalinėje filharmonijoje, kurioje trimitininkas repetuoja su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru. Pašnekovas pasitinka plačia šypsena ir veda per filharmonijos erdves, kol pasiekiame tuščią bufetą. Čia ir prisėdame. Jokio įprastinio žmonių klegesio, kuris užpildo pastatą koncertų metu, – tik už durų didžiojoje salėje skambantys klasikos fragmentai.
Kaip pasakoja Dovas, jo šeimos emigracijos istorija prasidėjo kaip ir daugelio kitų to laikmečio lietuvių. Seneliai iš Lietuvos traukėsi per Antrąjį pasaulinį karą, kurį laiką praleido Vokietijoje, pabėgėlių stovyklose. Iki 1950-ųjų jau buvo pasiekę JAV ir galiausiai įsikūrė Čikagoje. Čia gimė ir Dovo tėvai, o vėliau – ir jiedu su sese.
„Seneliai ir kita inteligentija, važiuodami iš Lietuvos, tikėjosi, kad išvažiuoja trumpam. Tikėjosi, kad metai, dveji, karas baigsis ir jie grįš. Supratę, kad taip nebus, iškeliavo į JAV. Vienintelis jų tikslas buvo išlaikyti Lietuvą, ją kurti, kovoti už jos nepriklausomybę ir užtikrinti, kad tauta neišnyktų. Tai buvo viso jų gyvenimo tikslas“, – sako muzikantas.
Lietuvybės puoselėjimas nesilpo ir tuomet, kai augo pats Dovas. Jis prisimena aktyviai dalyvavęs lietuvių bendruomenės veiklose – nuo šeštadieninės lituanistinės mokyklos, tautinių šokių iki choro, skautų ar krepšinio lygos. Be to, šeimoje pirmenybė buvo teikiama lietuvių kalbai, tik vėliau Dovas išmoko angliškai.
„Mums tai buvo normalu. Tik atsimenu, kad buvo keista, kai vieną dieną savo amerikonų draugų paklausiau: „Kokia kalba jūs kalbate namuose?“ Jie atsakė, kad angliškai. Sakau: „Pala, mes čia kalbame angliškai, o kaip jūs namuose?“
Maniau, kad visi turi savo kitą kalbą, kitą kultūrą. Bet man tai netrukdė. Visą laiką buvo tokios dvi atskiros grupės, dvi kultūros – tiek draugų, tiek bendruomenių“, – pasakoja Amerikos lietuvis.
Ryšį su Lietuva skatino ir giminės sąsajos su Vincu Kudirka. Apie jas pašnekovas sako žinojęs nuo mažens. „Pas mano tetą kabo giminės medis, kurį kažkas iš mūsų giminės padarė, kad parodytų, jog giminiaujamės su Vincu Kudirka. Ten manęs nėra, giminystė veda iki mano tėčio Gintaro.
Mano prosenelė Emilija buvo Vincui Kudirkai pusiau sesuo – tas pats tėvas, skirtingos motinos, bet vis tiek yra ryšys“, – juokiasi pašnekovas.
Jis pabrėžia, kad šeima visada šia giminyste didžiavosi, o ir pačiam, kaip muzikantui, toks faktas reikšmingas. „Prisimenu, kadaise atsinešiau tą giminės medį į lituanistinę mokyklą, kai mokėmės apie Kudirką ir kitus, kad štai, mes giminės. Yra kuo didžiuotis!”
Pasak Dovo, senelių pasakojimais grįstas Lietuvos vaizdinys buvo nepaprastai šviesus bei pozityvus. Jis prisimena jų istorijas apie gyvenimą nepriklausomoje tarpukario Lietuvoje, lietuvišką kaimą, Vilnių ir Kauną.
„Ir mūsų pačių įspūdžiai buvo vien tik gražūs – tautiniai šokiai, krepšinis, močiutės bulviniai blynai. Ir lituanistinėje mokykloje mokėmės Lietuvos istoriją, literatūrą, geografiją, bet dabar tikrai galiu suprasti, kad gal ne visados paveikslas buvo 100 proc. tikslus, o labiau idealizuotas“, – mintimis dalijasi Dovas.
Kad ir kaip seneliai mylėjo savo tėvynę ir perdavė tą jausmą jaunesnėms kartoms, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, idėjos sugrįžti atgal nekėlė. Kaip svarsto pašnekovas, per tuos dešimtmečius jau buvo įsitvirtinę Amerikoje:
„Jau vieną sykį viską paliko ir nubraukė. Nemanau, kad norėjo dar sykį tai padaryti. Jie susikūrė gerą gyvenimą, visa šeima ten ir buvo mums pakankamai tos Lietuvos Čikagoje. Jeigu kas atvyksta, supranta, kad čia yra dalis Lietuvos.“
Jo teigimu, ten kai kurie lietuviai netgi aktyvesni už kai kuriuos, gyvenančius Lietuvoje. Už Atlanto vis dar labai populiarūs tautiniai šokiai, o bendruomenės nariai aktyviai dalyvauja visų svarbiausių Lietuvai datų pagerbimo renginiuose. Pašnekovas rodo ir ant kaklo kabantį Vytį. Sako, kad taip lietuvišką simbolį su savimi nešiojasi daugybė Amerikos lietuvių.
„Mes, būdami Amerikoje, turime stengtis būti lietuviai. Lietuvoje nereikia stengtis – čia savaime esi ir veiki. O būnant išeivijoje, reikia labiau pasistengti ir aktyviau tą kultūrą bei tautą puoselėti, kad neišnyktų. Manau, ten stipriau pasireiškia senelių ir tėvų įskiepijimas nepaleisti tos Lietuvos“, – dėsto jis.
Kalbėdamas apie savo santykį su Lietuva, Dovas kartais susitapatina su lietuviais, o kartais brėžia skirtį – „mes, amerikonai“. Tiksliausia save vadinti būtų Amerikos lietuviu, svarsto pašnekovas.
„Būdamas Lietuvoje, aš vis dar jaučiuosi kaip amerikonas, o Amerikoje dar labai jaučiuosi kaip lietuvis. Turiu dvejas šaknis ir man sunku pasakyti, kas stipriau. Jaučiu, kad nors krauju esu 100 proc. lietuvis, bet pagal pilietybę esu jau trys kartos amerikietis. Juk seneliai turi pilietybę, tėvai ten gimė ir – mes su sese“, – mintimis dalijasi muzikantas.
Lietuvą jis pirmą kartą pamatė būdamas dar vaikas. Skaičiuoja, kad tuomet buvo 2003 metų vasara. Atvykęs su šeima, berniukas lankė gimines, prisimena, kaip šiltai jie buvo sutikti.
„Visi labai džiaugėsi mus matydami. Važiavom per Trakus, per kaimus, žiūrėjom, kur buvo močiutės žemės, kur ji augo. Kaip jaunam berniukui, tai buvo labai smagu ir gražu, šilti jausmai. Matėsi, kad giminės didžiavosi, ką Lietuvoje galėjo mums, pirmą sykį atvykusiems, parodyti“, – prisimena JAV lietuvis.
Muzika atvedė į Lietuvą
Dovas pasakoja, kad nuo mažens su sese lankė fortepijono pamokas, kurį laiką griežė smuiku, kol galiausiai susipažino su trimitu. Tiesa, kas patraukė jį, tuomet dar vaiką, prie šio instrumento, nežino ir šiandien.
„Gal tas dainingas garsas, sodrus ir spalvingas. Gal norėjau kažkuo garsiau groti, nes smuiku nelabai patiko. Pasiskolinau trimitą, man sekėsi labai lengvai. Taip ir prilipo“, – pasakoja pašnekovas.
Trimito ir muzikos pedagogo specialybę jis įgijo Ročesterio universiteto Eastmano muzikos mokykloje. Sužinojęs apie J. Williamo Fulbrighto stipendiją, skirtą kurti bei lavinti kultūrinius ryšius tarp JAV ir kitų šalių, nusprendė aplikuoti ir pabandyti gauti galimybę vykti į Lietuvą:
„Parašiau projektą, kad norėčiau išmokti apie trimito istoriją Lietuvoje ir kartu pasimokyti apie liaudies instrumentus. Mane domina ne tik Lietuvos liaudies muzika, bet ir kitų kultūrų. Be to, atrodė smagu praleisti daugiau laiko Lietuvoje, ne tik atostogas ar per vasarą, o visus metus. Labai džiaugiuosi, kad gavau tokią progą.“
Tiesa, tada Dovas nebūtų pagalvojęs, kad ši proga atneš dar vieną galimybę – groti Lietuvos nacionaliniame simfoniniame orkestre. Kaip pats sako, viskas nutiko neplanuotai ir netikėtai.
„Apskritai orkestruose laisvų vietų atsiranda labai retai – arba žmogus miršta, arba išeina į pensiją. Tačiau koncertmeisteris išėjo, ir prasidėjo konkursas. Nemaniau, kad eisiu simfoninio orkestro muzikanto keliu, bet pagalvojau, kad būdamas Lietuvoje negaliu nepabandyt.
Taip atsitiko, kad laimėjau konkursą, pasiūlė darbą ir sutikau. Nacionalinis simfoninis orkestras, tai kaip čia nesutiksi?“ – juokiasi pašnekovas.
Koncertuodamas su orkestru, Dovas gali prisiliesti ir prie lietuvių kompozitorių kūrybos. Šią galimybę jis vertina, mat gyvendamas ir grodamas JAV, lietuviškų kūrinių repertuare vargu ar atrastų.
„Nors norėčiau tai pakeisti“, – juokiasi jis. Muzikantas sako, kad smagu atlikti šiuolaikinių kompozitorių muziką – dabartinę tautos išraišką, šviežią, gyvą. Tačiau sielą virpina ir garsiausių Lietuvos muzikų kūriniai.
„Pernai įrašinėjome Čiurlionio poemas „Jūra“ ir „Miške“. Man buvo didelė garbė dalyvauti ir įsiamžinti Čiurlionio repertuaro Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro įrašuose.
Tai buvo labai lietuviškas, išskirtinis jausmas – kad esu Vilniuje, groju nacionaliniame simfoniniame orkestre, įrašinėjam Čiurlionio muziką. Taip niekur kitur negali būti“, – tikina Dovas.
Nors jau antrą sezoną koncertuoja su orkestru, sako, kad pasitaiko akimirkų, kai tokiu gyvenimo posūkiu būna vis dar sunku patikėti: „Kartais šauna mintis: O, pala, aš tikrai čia esu, sėdžiu ir groju?
Per valstybės atkūrimo 100-metį teko groti „Lietuva brangi“, jausmas buvo nerealus, arba kai per valstybines šventes grojam ir klausosi prezidentas. Būna keista, nes kitiems tai įprasta, normalu, jiems tai darbas, o aš pagalvoju, kad man nėra tik darbas, kažkas daugiau.“
Tobulina lietuvių kalbą
Dvejus su puse metų Vilniuje gyvenantis Amerikos lietuvis giria šalies sostinę. Nors pasiilgsta Čikagos, kurioje pajunta tikro didmiesčio energiją, grįžęs į Vilnių mėgaujasi ramiu, jaukiu, bet kartu ir gyvu miestu. Pašnekovas tikina labai besižavintis senamiesčiu, kuriame galima atrasti tiek istorijos bei architektūrinių slėpinių.
„Kai tik atsikrausčiau, mano mėgstamiausias užsiėmimas buvo eiti per senamiestį, visas tas gatveles, ir stengtis pasimesti. Aišku, ilgai nebūsi pasimetęs, vis tiek kur nors išeisi ir susiprasi. O dabar išvis sunku paklysti, nes vis geriau pažįstu visas gatveles“, – šypsosi Dovas.
Daugiau laiko praleisdamas su lietuviais, pašnekovas sako pastebėjęs, kad ne visada paprasta užmegzti ryšį. Tiesa, lietuvių kalbos žinios ir lietuviškos šaknys, jo manymu, padeda barjerus lengviau įveikti:
„Sunku įsilieti į grupes, kurios jau susidariusios. Lietuviai turi lukštą, kurį reikia pramušti. Užsieniečiams dar sunkiau. Bet kai pramuši, tai supranti, kad lietuviai yra vieni šilčiausių ir maloniausių žmonių.“
Gyvendamas čia, Dovas džiaugiasi galimybe tobulinti lietuvių kalbos žinias. Nors, kaip pats pastebi, žodžių dar kartais pritrūksta, per keletą metų ėmė daug laisviau kalbėti. Be to, stengiasi ir kuo daugiau skaityti bei rašyti lietuviškai.
„Man visados lietuvių kalba buvo svarbi. Kai lituanistinėj mokykloj tekdavo rašyti diktantus, man labai patikdavo, o visi skundėsi. Galiu pasididžiuoti, kad tarp draugų mano kalba visada buvo stipresnė, o ypač dabar, kai būnu Lietuvoj“, – pasakoja Amerikos lietuvis.
Tiesa, tik atvykęs į Lietuvą Dovas dėl savo kalbėjimo susilaukdavo komentarų. Perėmęs senelių laikų kalbą, neretai vartodavo seniai pamirštus ir dabar nebepažįstamus žodžius.
„Pavyzdžiui, violetinę spalvą vadinau „lelijava“. Išmokau sakyti ne „boulingas“, kuris iš anglų kalbos padarytas ir man labai nepatinka, o „kėgliavimas“.
Daug gražesnis lietuviškas žodis. Tai iš pradžių labai dažnai būdavo, kad kalbėdavau ir žmonės sakydavo: „Skambi kaip mano močiutė.“ Tuomet atsakydavau: „Ko jūs norit, mano kalba, su kuria užaugau, yra 70–80 metų senumo, tokią ir išmokau“, – juokiasi pašnekovas.
Vis dėlto perimdamas vis daugiau šiuolaikinės lietuvių kalbos vingrybių, Dovas šiek tiek apgailestauja. Tikisi, kad grįžus į Ameriką, jo kalba vėl pasens: „Ji pasakoja to laikotarpio Lietuvos ir mano senelių istoriją. Didžiuojuos ta sena, užkonservuota kalba.“
Ir nors gyventi Lietuvoje Dovui patinka, vis pagalvoja apie gimtąją Čikagą. Sako, labiausiai sugrįžti traukia ten likusi šeima ir draugai. Anot pašnekovo, jei visi artimi žmonės atsikraustytų čia, galėtų pasilikti, bet kol kas jam lengviau įsivaizduoti ateitį Amerikoje.
„Vis tiek esu ir amerikonas, ten gimiau, augau, ten irgi mano kraštas, kurį visą gyvenimą pažinojau. Turėjau planą atvažiuoti į Lietuvą metams, bet viskas apsivertė ir dabar nežinia, kas bus. Kol kas einu palei srovę“, – šypsosi jis.
LRT pristato naują informacinę platformą LITUANICA, skirtą pasaulio lietuviams. Kviečiame skaityti ir žiūrėti naująją LITUANICĄ!
