Mantas Dumbrauskas į Pekiną išvyko prieš daugiau nei trejus metus. Tuo metu jo nebetenkino monotoniškas darbas banke, norėjosi pokyčių. Kaip pats sako, troškimas pažinti Kiniją bei kitus Rytų kraštus kirbėjo jau ilgai, kol visai netikėtai pasitaikė proga jį įgyvendinti.
Kinija pasitiko kuriozais
„Esu baigęs anglų filologiją, galvojau važiuoti dirbti anglų kalbos mokytoju, bet iš savo buvusio universiteto gavau pasiūlymą padirbėti lietuvių kalbos mokytoju. Sutikau. Tos kelionės nuolat traukė ir norėjosi pamatyti visai kitą pasaulio kraštą“, – LRT.lt pasakoja lietuvis.
Pirmą naktį Kinijoje Mantui teko praleisti traukinių stotyje, mat vidury nakties jokie traukiniai nebevažiavo. Pirmąsias dienas svetimoje šalyje lietuvis apibūdino kaip „gryną maišatį“.
„Į oro uostą manęs turėjo atsiųsti vieną studentą, bet jam nepasakė, nei kokiame oro uosto terminale nusileisiu, nei koks mano skrydis. Apie kokią valandą vienas kito ieškojome ir nežinojome, kaip surasti. Pagyvenome traukinių stotyje ir galiausiai nuvykome į reikiamą Kinijos provinciją.“
Tačiau ir pirmoje jo darbovietėje, Hebėjaus užsienio studijų universitete, kuris įsikūręs Šidziadžuange, lietuvio laukė kuriozai. Atvykęs Mantas sužinojo, kad kol kas neturi, kam vesti paskaitų, mat lietuvių kalbos grupė dar nesudaryta.
Jam buvo pranešta, kad situacija turėtų būti išspręsta per savaitę. Atsižvelgdamas į tolimesnę patirtį, lietuvis sako pats šią mokymo įstaigą veikiau įvardijantis kaip kolegiją nei kaip universitetą.
„Atrodė, kad ji veikia principu „pasidarykime kuo daugiau pinigų“, nes auditorijos buvo sukrešusios, o tinkamos aparatūros ar kompiuterių jose nebūdavo. Reikėdavo neštis savo ir dalintis projektoriais.
Visi dėstytojai žinojo, kad iš studentų kolegija gauna nemažus pinigus, bet investicijų į infrastruktūrą nesimatė. Tualetuose buvo galima susimojuoti su reikalus atliekančiais draugais“, – pasakoja pašnekovas.
Mantui užkliuvo ir gyvenimo sąlygos bei tvarka. Anot jo, studentų miestelyje visi pastatai buvo vienodi ir blyškūs, jautėsi komunistinė dvasia. Bendrabučiuose studentai gyveno po šešis, aštuonis ar dvylika, buvo nuolatos kontroliuojami, kad lankytų pamokas, darbo dienomis negalėdavo išeiti už mokymo įstaigos ribų.
„Jautėsi ir nuolatinė dėstytojų kontrolė, kad dėstytų visiškai nereikalingas temas. Bent šis tas, kad dėstytojai kambariuose gyveno po vieną, bet pačiuose bendrabučiuose galėjo dingti elektra, vanduo ar šildymas ir niekada nežinojai, kuriam laikui.
Netgi turėjom tetulytes, kinai jas vadina ayi, kurios nenustodavo skaityti moralų dėstytojams, jei jie savaitgalį grįždavo po 23 val. vakaro. Nekreipdavome dėmesio ir kartodavome tradicijas. Nors girdėjau, kad metams bėgant jos tapo piktesnės ir nenorėjo įleisti į bendrabutį“, – sako Mantas.
Studentai mane žavi, nes ne kiekvienas imtųsi mokytis lietuvių kalbos – visiškai nežinomos ir dar tokios mažos šalies kalbos, kurios ir panaudojimo galimybės jiems gana siauros.
Džiaugiasi darbu Pekine
Hebėjuje išdirbęs 9 mėnesius, lietuvis persikėlė į Pekiną ir įsidarbino Pekino tarptautinių studijų universitete. Nors pats dirba su bakalauro programos studentais, universitete siūlomas ir septynerių metų trukmės magistro studijų kursas, į kurį jaunuoliai priimami sulaukę vos 15 ar 16 metų.
Jo teigimu, į Pekino aukštąsias mokyklas dažniausiai patenka gerų mokymosi rezultatų pasiekę kinai. Iš viso Pekine lietuvių kalbos programas siūlo du universitetai. Mantas turi dvi studentų grupes – vienoje 16, kitoje 10 žmonių. Lietuvis džiaugiasi, kad darbas kūrybinis ir praplečia jo paties žinias.
„Labai daug teko atrasti apie savo paties kalbą. Kai kasdien ją vartojame ir mums tai įprasta, nepagalvojame, kodėl sakoma būtent taip. Esu dėkingas kolegėms iš Vilniaus universiteto, kurios pasidalino medžiaga, dirbo su manimi atvykusios.
Tai kartu ir kūrybinis procesas, nes reikia atrasti kelią, kaip parodyti, kodėl vienas ar kitas dalykas veikia mūsų kalboje“, – sako pašnekovas. Pasak Manto, lietuvių kalbą kinai renkasi dėl įvairių priežasčių: kai kuriems paprasčiausiai patinka mokytis kalbų, kitus veda smalsumas ar noras išsiskirti Kinijos darbo rinkoje.
Tiesa, pasitaiko ir tokių, kuriems nelieka vietos kitose programose, todėl lietuvių kalbos studijos jiems būna paskiriamos. Vis dėlto pašnekovas patikina, kad tokių atvejų nėra daug. „Studentai mane žavi, nes ne kiekvienas imtųsi mokytis lietuvių kalbos – visiškai nežinomos ir dar tokios mažos šalies kalbos, kurios ir panaudojimo galimybės jiems gana siauros. Jie labai imlūs!“ – teigia Mantas.
Jis pastebi, kad iš pradžių studentams sekasi pakankamai lengvai, tačiau antrais metais ima ryškėti tikrieji entuziastai, mat tenka mokytis vis sudėtingesnių lietuvių kalbos subtilybių. Gilinti turimas žinias šią specialybę pasirinkę kinai gali ir Lietuvoje. Anot pašnekovo, ši galimybė studentus ypač džiugina.
„Sunkiausia perprasti jiems sekasi linksnius. Kinų kalba yra visai kitokia. Ten neegzistuoja nei giminė, nei skaičius, nei linksniai“, – apie studentams tenkančius iššūkius pasakoja jis.
Vis dėlto Mantas atskleidžia, kad tenka pabūti ne tik kalbos, bet ir istorijos mokytoju, pasakoti apie lietuvišką kultūrą ar meną. O štai politinių temų verčiau neliesti.
„Mums ne kartą buvo sakyta – nekiškite politikos į paskaitų medžiagą ir mes stengiamės to nedaryti. Tiesiog nenoriu susikurti sau nereikalingų problemų.
Apie politiką galim šnekėti, kol neliečiame jautrių temų, pavyzdžiui, Kinija ir Tibetas, musulmonai Sindziango rajone. Patys žmonės apie tai nedaug žino. Jei žino, tai tik Kinijos Vyriausybės pateiktą istoriją.
Vienos paskaitos metu, kai studentas parengė prezentaciją apie žmones iš Sindziango provincijos, kai kurie liko baisiai nustebę, kad kažkas ten vyksta“, – pasakoja lietuvis.
Kinai savo vaikams duoda labai daug papildomos veiklos. Mažamečius vaikus veda mokytis anglų kalbos, nors kai kurie iš jų dar nekalba. O visos veiklos priklauso nuo tėvų piniginės.
Ilgam Kinijoje nepasiliks
Kaip teigia Mantas, jis pats nesijaučia iki galo pritapęs Kinijoje. Daugiausia bendrauja su kitais užsieniečiais, o per tuos ketverius metus susirado tik vieną kitą draugą kiną: „Ne dėl to, kad nekalbu kiniškai. Net jei ir kalbėčiau puikiai, dažnai būna, kad žmonės vis tiek nenori su užsieniečiais atvirai bendrauti. Sunku pasakyti kodėl, gal nepasitiki.“
Nors artimai susibičiuliauti su kinais sunku, lietuvis juos apibūdina kaip draugišką ir darbščią tautą, kurioje išskirtinę vietą užima šeima. Anot pašnekovo, čia ji laikoma didžiausia vertybe.
„Vaikai nenori iškeliauti labai toli nuo savo tėvų. Kai kurie grįžta vėl ir vėl į tuos pačius miestus, į tuos pačius namus, kad tik pasiliktų kuo ilgiau su šeima. Labai ja rūpinasi“, – dėsto Mantas.
Lietuvių kalbos dėstytoją nepaprastai žavi ir Kinijos technologinė pažanga, išvystyta infrastruktūra. Nors pats į darbą eina pėsčiomis arba važiuoja dviračiu, negali pamiršti greitųjų traukinių palikto įspūdžio. Tačiau pabrėžia, jog reikėtų nepamiršti, kad Kinija – tai ne vien prabangūs megapoliai. Jis pasakoja pats matęs įvairių nelygybės ženklų.
„Tas skirtumas tarp didžiųjų turtingų miestų, pavyzdžiui, Pekino, Šanchajaus, Honkongo, ir mažiau pasiturinčių provincijų yra didžiulis. Teko važiuoti regioniniais traukiniais, kurie yra žymiai lėtesni, pigesni, bet ten ir publika įvairesnė būna.
Tarkim, žmonės nesiuntė vaikų į tualetą, tiesiog ant grindų atlikinėjo savo reikalus. Bet tai tik regionuose, kur žmonės mažiau pasiturintys. Be to, buvau nuvykęs ir į vieną pietinę provinciją, kur mažesnis išsivystymas, kur žmonės darbus atlieka rankomis“, – pasakoja lietuvis.
Be šių nelygybės akcentų, pašnekovui iki šiol nelengva priimti ir tam tikras kinų elgesio manieras. Pavyzdžiui, jis sako pastebėjęs, jog vyresnio, o kartais ir vidutinio amžiaus kinai dažnai viešumoje spjaudosi, netausoja aplinkos. Be to, lietuvis jau spėjo perprasti, kad vietiniai gyventojai nenori apie save ar savo šalį sudaryti blogo įspūdžio.
„Niekada nežinai, ką jie tau šneka: ar pasako visą informaciją, kurios tau reikia, ar kažką slepia. Jie tiesiog nenori pasirodyti blogai. Ir gyventojai – šeima prieš kitą šeimą ir provinciniu ar valstybiniu lygiu – visi lenktyniauja tarpusavyje“, – sako jis.
Lietuvio teigimu, gyvenant Kinijoje ryškiai juntamas ir visuomenės sumaterialėjimas. Dauguma jaunų žmonių jaučia didelį stresą dėl nuolatinės konkurencijos: siekio susirasti gerą darbą, sukurti šeimą. Tiesa, išsilavinimas ir galimybės siekti karjeros aukštumų stipriai priklauso nuo šeimos finansinės padėties.
„Kinai savo vaikams duoda labai daug papildomos veiklos. Mažamečius vaikus veda mokytis anglų kalbos, nors kai kurie iš jų dar nekalba. O visos veiklos priklauso nuo tėvų piniginės“, – aiškina Mantas.
Prakalbus apie Lietuvą ir ilgesį, pašnekovas sako labiausiai pasiilgstantis gamtos: „Sunkiausia priprasti prie tų betono džiunglių, nes čia labai daug betono ir reikia bent kelių valandų kelio, kad ištrūktum iš miesto. Ne taip, kaip Vilniuje, kai iš darbo išeini ir gali per kokį pusvalandį iki artimiausio parko nusigauti.“
Tiesa, kol kas Kinijos palikti jis neketina, bet neįsivaizduoja, kad galėtų čia įsikurti visam laikui. Pekine sutikęs savo gyvenimo draugę, kilusią iš Meksikos, Mantas sako, jog tarp šalių, kurias rinktųsi gyvenimui, yra ne tik jo bei mylimosios gimtinės, bet ir visai nepažįstami kraštai.
Gyvenate užsienyje ir norėtumėte, kad papasakotume jūsų istoriją? O gal iš emigracijos sugrįžote į Lietuvą? Laišką su trumpu prisistatymu siųskite el. paštu lituanica@lrt.lt.
