Šį tekstą būtų galima pradėti nuo Turkijos okupuotame Šiaurės Kipre įsibėgėjusio lietuvių „verslo“ – teisiškai abejotinos prekybos nekilnojamuoju turtu. Reikėtų ilgai aiškinti, kodėl daugeliui kipriečių tai atrodo ne tik neteisėta, bet ir morališkai nepakeliama. Tačiau pati istorija seniai sugulė į Jungtinių Tautų archyvus, diplomatinius memorandumus ir žmonių atmintį, kuri neišblėsta net po penkiasdešimties metų. Istorija kaip jūros druska įsigeria į akmenį – jos neįmanoma „nuplauti“ vien naujais fasadais ar turistinėmis reklamomis.
Europos Sąjungos Tarybai vadovaujantis Kipras primena neužgijusią salos žaizdą
Kipro tragedija prasidėjo ne 1974-aisiais. Ji brendo lėtai – byrant britų kolonijinei valdžiai ir gimstant trapiai Kipro Respublikai, kurioje daugumos ir mažumos nacionalizmai pasirodė stipresni už bendros valstybės idėją. Sala, stovinti civilizacijų ir imperijų sankirtoje, netrukus tapo ne savarankiškos politikos subjektu, o geopolitinių projekcijų erdve.
1967–1974 m. Graikijos karinė chunta ir militarizuota Turkijos valdžia, veikdamos Šaltojo karo ir JAV strateginių interesų šešėlyje, pavertė Kiprą įtakos zona. 1974-ųjų Turkijos invazija buvo ne spontaniška reakcija, o kruopščiai apskaičiuotas jėgos aktas, kurio tikslas – ne laikina intervencija, bet ilgalaikė kontrolė. Tik JAV, Jungtinės Karalystės ir SSRS spaudimas sustabdė visišką salos okupaciją. Turkija pasiliko 37 procentus Kipro teritorijos.
Taip atsirado vadinamoji Šiaurės Kipro Turkų Respublika – iki šiol Jungtinių Tautų nepripažintas teritorinis darinys.
Trečdalis salos gyventojų – graikų ir turkų – per vieną parą buvo išvaryti iš savo namų. Jungtinių Tautų kareiviai sodino žmones į autobusus, vežė į stovyklas, į palapines, į nežinią. Tie, kurie bandė priešintis, pateko į kulkų ugnį. Dalis žuvo, kiti dingo be žinios. Graikų pajėgos negalėjo atsilaikyti prieš Turkijos kariuomenę – tai buvo beveik simbolinis pasipriešinimas milžiniškai karinei persvarai. Karas truko vos trisdešimt dienų, tačiau jo pasekmės tęsiasi jau pusę amžiaus.
Kodėl?
Todėl, kad mažoje saloje niekas nepradingsta už horizonto. Viskas lieka matoma: spygliuotos vielos, sienos, apleisti namai, tušti kiemai ir svetimoje erdvėje ramiai besikuriantys „naujieji šeimininkai“. Didelės valstybės gali paslėpti istorinius randus po miestų triukšmu ar laiko sluoksniais. Mažos teritorijos jų paslėpti negali. Jos primena atvertą žaizdą, kurią kiekvieną rytą nušviečia saulė.
Iki 2004 m., kai Kipras kartu su Malta įstojo į Europos Sąjungą kaip visus Mastrichto kriterijus atitinkanti salinė valstybė, šiaurinė salos dalis iš esmės funkcionavo kaip Turkijos karinė bazė. Vienas svarbiausių Europos Sąjungos tikslų buvo Kipro suvienijimas – bent federacijos ar konfederacijos principu. Į šiaurinę dalį pradėjo plūsti europinės investicijos, gerėjo infrastruktūra. Tačiau ten, kur tarptautinė teisė lieka suspenduota, beveik visada atsiranda šešėlinė ekonomika.
Šiaurės Kipre ji įgavo ypač cinišką formą: ant išvarytų, nužudytų ar dingusių be žinios žmonių žemės pradėti statyti daugiabučiai, o butai masiškai reklamuojami užsieniečiams. Susiformavo ištisa industrija – agentai, rinkodara, pardavimų tinklai, investiciniai pažadai.
Šiame procese aktyviai dalyvauja ir lietuviai. Jaunas lietuvis brokeris socialiniuose tinkluose aiškino, kad Šiaurės Kipras jam tapo puikia galimybe užsidirbti, nes Lietuvoje „sunku prasimušti“. Kita brokerė džiaugėsi gimusi laisvoje Lietuvoje, todėl galinti rinktis, kur gyventi ir investuoti, – skirtingai nei jos tėvai. Daugelis čia ieško ne tik ekonominės galimybės, bet ir naujos tapatybės, naujo gyvenimo tarp svetingų turkų.
Į šį pasaulį įsilieja ir Lietuvos viešoji kultūra. Viena lietuvė į savo vilą pasikvietė televizijos ir interneto veidus, tarp jų – Orijų Gasanovą bei Arūną Valinską. Baseino fone, tarp saulėlydžių ir vakarėlių, Arūnas Valinskas lengvai perpasakojo Kipro istoriją, net juokaudamas apie krauju pasruvusią jūrą. Veikiausiai nė nesusimąstė, kad jo žodžius gali išgirsti pabėgėlio vaikas, našlė ar lietuviškai suprantantis kiprietis.
„Sąžinė? – retoriškai svarsto jis „YouTube“ pokalbyje „Tikrasis Kipras“. – Aš su savo sąžine susitariu.“
Ši frazė tampa ne vien asmeniniu moto. Jis simbolizuoja platesnę laikysenos problemą: gebėjimą prisitaikyti prie moralinio neapibrėžtumo tol, kol jis finansiškai naudingas. Sąžinė tarsi virsta derybų objektu: tylus vidinis teisėjas tampa buhalteriu, skaičiuojančiu naudą. Valinsko ir jo „YouTube“ kalbintojos vilas Šiaurės Kipre kasmet aplanko daug žinomų Lietuvos žmonių – aktoriai, verslininkai, televizijos pasaulio veikėjai, visa aukštuomene besijaučianti terpė. Baltos burės, vakarėliai, prabanga, saulėlydžiai virš Viduržemio jūros. Iš pirmo žvilgsnio – ne gyvenimas, o rojus. Tačiau kipriečiai dažnai užduoda kitą klausimą: kur jūsų kuklumas?
Ir būtent čia atsiveria nemaloni refleksija apie mus pačius.
Lietuva retai buvo „kukli“ valstybė. Nors ilgai gyvenome okupacijose ir patys patyrėme priespaudą, istorija mus išmokė ne tik kentėti, bet ir prisitaikyti. Okupacija dažnai gimdo dvejopą moralę: viešai smerkti jėgą, bet privačiai ieškoti būdų iš jos pasipelnyti. Sovietmečiu gebėjimas „apeiti sistemą“ buvo laikomas beveik išlikimo menu. Apgauti valdžią, pergudrauti kitą, rasti landą – visa tai virto ne tiek išlikimo taktika, kiek moraliniu refleksu. Problema prasideda tada, kai toks mąstymas persikelia į tarptautinę politiką ir moralę. Tuomet žmogus nustoja klausti, kieno namas buvo sugriautas ar kas buvo priverstas bėgti. Lieka tik vienas klausimas: ar apsimoka?
Todėl Kipras tampa savotišku lakmuso popierėliu. Jis parodo ne tiek geopolitiką, kiek tautų santykį su sąžine. Paradoksalu, tačiau garsiausiai apie patriotizmą kalbantys žmonės dažnai lengviausiai pateisina svetimos teritorijos eksploatavimą, jei tik tai atneša asmeninę naudą. Ir tai nepriklauso nuo išsilavinimo.
Net Briuselyje dirbantys lietuviai perka nekilnojamąjį turtą šiaurinėje Kipro dalyje. „Wizz Air“ reisai pilni keleivių su architektūriniais brėžiniais rankose; jie leidžiasi pietinėje, tarptautiniu mastu pripažintoje, Kipro dalyje, kerta Pylos kontrolės punktą ir važiuoja į šiaurės pusę, kur jų laukia turkų brokeriai ir vairuotojai.
Kodėl jie neskrenda per Turkiją?
Nes naudojasi Europos Sąjungos suteikiamu teisėtumu. Jie atvyksta kaip europiečiai, naudodamiesi tarptautiniu mastu pripažintu Larnakos oro uostu, nors galutinis jų tikslas – teritorija, kurios teisėtumo nepripažįsta nei Jungtinės Tautos, nei pati Europos Sąjunga. Čia atsiskleidžia ir kita tiesa: mažos valstybės dažnai ieško stipriųjų palankumo. Lietuva džiaugiasi gerais santykiais su Turkija, o Turkija puikiai supranta, kaip tą simpatiją panaudoti. Nusileidęs Stambulo oro uoste lietuvis pasitinkamas su šypsenomis, svetingumu, dėmesiu. Imperijos retai ateina ne vien su tankais – dažnai jos ateina su šiluma, prekyba ir pažadu priklausyti didesniam pasauliui.
Vėliau atsiranda ir naujos istorijos versijos. Socialiniuose tinkluose galima išgirsti lietuvius aiškinant, kad graikai Kipre buvę „tikrieji agresoriai“, kad turkai tiesiog „atsikeršijo“, kad okupacijoje nėra nieko blogo, o ją kritikuojantys lietuviai esą yra išdavikai. Tokie pasakojimai atsiranda ne iš istorinių žinių, o iš poreikio pateisinti savo pasirinkimus.
Tarptautinė teisė nėra tobula. Ji dažnai bejėgė prieš didžiųjų valstybių interesus. Tačiau be jos lieka tik jėgos principas, kuriame stipresnis nusprendžia, kieno namai taps investiciniu projektu.
Gal todėl graikų rašytojas Nikas Kazantzakis ir rašė: „Nieko nėra. Yra tik ugnis.“ Ugnis gali reikšti aistrą, godumą, fanatizmą arba civilizacijos troškimą deginti tai, ko negalime turėti teisėtai. Šiaurės Kipre ši ugnis iki šiol rusena po modernių apartamentų balkonais ir baseinais – tarsi nematoma lava po prabangaus kurorto grindiniu.
O mums lieka klausimas ne apie Turkiją ir ne apie Kiprą.
Klausimas yra apie mus pačius: kiek lengvai žmogus gali susitarti su savo sąžine, kai prieš akis atsiveria pelnas.
Šis tekstas – asmeninė jo autoriaus (-ės) nuomonė. Publikavimo taisykles galite rasti čia.
