Los Andžele veikianti Šv. Kazimiero parapija jau kelis dešimtmečius išlieka svarbiu lietuvybės centru JAV vakarinėje pakrantėje. Čia lietuviai renkasi ne tik į Mišias, bet ir puoselėja kalbą, tradicijas bei bendruomeniškumą – nuo lituanistinės mokyklos iki sekmadieninių pietų, per kuriuos netrūksta lietuviškų dešrų ir cepelinų. Parapijoje tarnaujantis kunigas Tomas Karanauskas sako, kad Kalifornijoje atsidūrė be išankstinio plano, o šiandien ši bažnyčia yra vienintelė lietuviška Vakarų pakrantėje, išlaikoma išeivijos, gyvenančios tarp Amerikos kasdienybės ir Lietuvos ilgesio.
„Los Andželas man atsitiko visiškai netikėtai ir net nesvajotai“, – prisimena jis.
Pasak kunigo, tuo metu lietuvių parapijai Los Andžele reikėjo kunigo, o prieš išvykstant teko pereiti savotišką atranką.
„Ten visada dirbdavo žemaičiai kunigai, o aš toks pusiau aukštaitis – gimęs Kaune, vėliau augau Šiauliuose. Turėjau praeiti prelatų konkursą – jie mane tarsi nuskaitė ir po savaitės pranešė, kad tinku. Taip ir atsidūriau prie palmių ir saulės“, – šypteli jis.
Plačiau – garso įraše:
Vakarų pakrantės lietuvių bažnyčia
Šv. Kazimiero parapija Los Andžele įkurta 1941 metais ir iki šiol yra vienintelė lietuviška parapija visoje JAV vakarinėje pakrantėje.
„Mes ją vadiname Vakarų pakrantės lietuvių bažnyčia. Ačiū Dievui, lietuviai ją dar išlaiko“, – sako T. Karanauskas.
Anot jo, šiandien bendruomenė labai išsisklaidžiusi, todėl daugeliui kelionė į sekmadienio Mišias tampa nemenku iššūkiu.
„Kai kuriems žmonėms į bažnyčią reikia važiuoti tokiu atstumu kaip iš Vilniaus į Kauną. Galima įsivaizduoti, kada jie turi keltis ir kiek reikia pasiaukojimo atvažiuoti“, – pasakoja kunigas.
Didžiausiu parapijos pasididžiavimu jis vadina lituanistinę šeštadieninę mokyklą, kurioje vaikai mokosi ne tik lietuvių kalbos, bet ir istorijos, dainų bei tautinių šokių.
„Tėvai kiekvieną šeštadienį kelia vaikus ir veža į mokyklą. Diena prasideda vėliavos pakėlimu ir himno giedojimu. Tai ne vien mokymasis – kartu ten gimsta draugystės tarp lietuvių“, – sako jis.
Išlaiko lietuvišką tapatybę
T. Karanauskas pasakoja, kad vienas jautriausių momentų jam iki šiol išlieka šeštadieninės mokyklos rytai, kai keliama Lietuvos vėliava.
„Kiekvieną kartą perbėga šiurpas. Kai matai tuos mažylius, bandančius pakelti vėliavą, tai labai jaudinantis momentas“, – sako jis.
Anot kunigo, lietuvišką tapatybę jam padeda išlaikyti tai, kad didelė gyvenimo dalis vis dar sukasi lietuviškoje aplinkoje.
„Daugelis stebisi, kad po tiek metų mano kalba beveik nepasikeitė. Bet kai nuolat esi tarp lietuvių, ta kalba natūraliai išlieka“, – pasakoja T. Karanauskas.
Vis dėlto kai kurių amerikietiškų įpročių jam taip ir nepavyko perimti.
„Kartą man pasakė: kunige, jūs tiek metų čia gyvenate, bet taip ir neišmokote amerikietiškai šypsotis“, – juokiasi jis.
Į pamaldas pritraukia ir lietuviškas maistas
Los Andželo arkivyskupijoje veikia daugybė tautinių parapijų, o pamaldos vyksta dviem kalbomis.
„Esame tarp daugybės tautų, kurios irgi kalba savo gimtąja kalba. Tai, kad galime kalbėti lietuviškai, turėti savo maldos namus, parapijos salę ir mokyklėlę, yra didžiulis dalykas“, – sako kunigas.
Tačiau parapijos gyvenimas sukasi ne vien apie pamaldas. Pasak T. Karanausko, svarbi bendruomenės dalis – ir lietuviškas maistas bei bendri pasisėdėjimai po Mišių.
„Kartais juokauju, kad žmonės į pamaldas atvažiuoja vien dėl to, kad po jų bus dešrų ar cepelinų“, – šypsosi jis.
Paklaustas, ar žmonių akys nušvinta žinant, kad po Mišių laukia lietuviški patiekalai, kunigas nusijuokia: „Labai. Kartais jie labiau spinduliuoja virtuvėje nei bažnyčioje.“
Anot kunigo, bendri pietūs bendruomenei tampa ne mažiau svarbūs nei pačios Mišios.
„Tas lietuviškas pasisėdėjimas, pasidalinimas su draugais yra didžiulė šventė. Jei vasarą mūsų šeimininkės išvyksta į Lietuvą ir nebūna lietuviško maisto, kažkiek žmonių neateina ir į Mišias“, – pasakoja jis.
Tarsi kultūros centras
T. Karanauskas sako, kad lietuvių bendruomenė Los Andžele iki šiol išlieka gyva ne tik dėl religijos, bet ir dėl poreikio turėti savą vietą susitikti bei kalbėti lietuviškai.
„Mūsų parapijos salėje vyksta viskas – tautinės šventės, vestuvės, laidotuvių pietūs, mokyklos šventės ir kiti renginiai. Čia ir pasidžiaugiam, ir ašarą nušluostom“, – pasakoja jis.
Pasak kunigo, nors lietuviai vakarinėje JAV pakrantėje gyvena labai išsibarstę, dauguma vieni kitus pažįsta.
„Ten būtų nusikaltimas nepažinti savo žmogaus“, – priduria jis.
Vis dėlto vienas didžiausių iššūkių – pritraukti naujų žmonių ir parodyti, kad parapija gali tapti jų namais.
Anot jo, skirtingos lietuvių emigracijos kartos į parapiją žiūri labai nevienodai. Pokario lietuviams ji buvo ne tik religinis, bet ir informacinis bei bendruomeninis centras.
„Dipukų kartai parapija buvo jų namai. Ten suėjo visa informacija, žmonės dalijosi tuo, ką sužinodavo, nes nebuvo tokių technologijų. Jie patys tą vietą kūrė ir jautė atsakomybę ją saugoti bei išlaikyti“, – pasakoja jis.
Tuo metu naujoji emigracijos karta, pasak kunigo, gyvena jau visiškai kitokiame pasaulyje.
„Dabar pasaulis globalus – vieną dieną gali būti čia, kitą jau ten. Keičiasi požiūris ir į tikėjimą, ir į bendravimą. Ateities kunigams bus didelis iššūkis parodyti, kad parapija irgi gali būti jų namai“, – svarsto T. Karanauskas.
„Čia visi nori būti žvaigždėmis“
Vienas skaudžiausių pokyčių, anot jo, matomas parapijos chore. Nors anksčiau veikė keli chorai ir net vyrų kvartetas, šiandien situacija gerokai kuklesnė.
„Turime chorą, bet jau nebe tokį, kokį teko matyti anksčiau“, – pripažįsta kunigas.
Pasak jo, problema slypi ne tik mažėjančiame muzikantų skaičiuje, bet ir didžiuliuose atstumuose bei įsipareigojime.
„Jei žmogui į chorą reikia važiuoti porą šimtų kilometrų sekmadienio rytą, tai jau didžiulis iššūkis. Reikia ir chorvedžio, ir žmonių, kurie galėtų įsipareigoti būti kiekvieną savaitę“, – sako jis.
T. Karanauskas pastebi, kad gyvenant Los Andžele sunku išvengti nuolatinio noro būti matomam ir išsiskirti.
„Čia visi nori būti žvaigždėmis. Yra tokia maniakiška žvaigždžių liga“, – sako jis.
Kunigas prisimena situaciją oro uoste, kuri, jo manymu, puikiai apibūdina Los Andželo mentalitetą.
„Sodinant į lėktuvą kviečia pirmą grupę, antrą, trečią, o visi veržiasi į pirmąją. Vienas žmogus man sako: „Čia Kalifornija – visi nori būti pirmoje grupėje“, – juokiasi T. Karanauskas.
Santuokos – mišrios
Pasak kunigo, didžiausi pokyčiai matomi šeimų gyvenime. Jei anksčiau lietuvių bendruomenė buvo gana uždara, šiandien daugėja mišrių šeimų ir skirtingų kultūrų susijungimų.
„Anksčiau matydavom tradicinę lietuvišką šeimą – lietuvis vyras, lietuvė moteris. Dabar santuokos labai mišrios, su įvairiomis kultūromis“, – sako jis.
Tokiose šeimose, anot jo, dažnai ieškoma kompromisų ir tarp skirtingų religinių tradicijų.
„Žmona su vyru susitaria: vieną sekmadienį einam į tavo maldos namus, kitą – į mano. Toks žaismas šeimoje“, – šypsosi T. Karanauskas.
Kunigas pripažįsta, kad jo tarnystė neapsiriboja vien sekmadienio mišiomis – jis nuolat dalyvauja lietuvių gyvenime, bendruomenės renginiuose ir šventėse.
„Kartais nori, kartais nenori, bet iš kunigo visada reikalaujama daugiau, nei jis pats pajėgia“, – atvirai sako jis.
Paklaustas apie draugus, kunigas pripažįsta, kad su metais požiūris į draugystę keičiasi.
„Šiais laikais su draugais gali labai džiaugtis, bet gali ir labai greit nudegti. Pažįstamų turime daug, o tikrų draugų turbūt suskaičiuotume ant vienos rankos“, – sako jis.
Pasak jo, ilgainiui žmogui vis mažiau reikia paviršutiniško bendravimo.
„Su metais išsigrynina patirtys. Žmogus nebenori saldžiažodžiavimo – jis pavargsta ir ieško tikrumo, nuoširdumo bei atvirumo“, – svarsto pašnekovas.
Nesureikšmina klimato
Kalbėdamas apie gyvenimą Los Andžele, jis sako niekada pernelyg nesureikšminęs nei palmių, nei saulėto klimato. Anot kunigo, gyvenimas Kalifornijoje iš šalies dažnai atrodo patrauklesnis, nei yra iš tikrųjų.
„Žmonės sakydavo: jums ten lengva gyventi, doleriai ant medžių auga. Bet dar nemačiau nė vieno dolerių medžio“, – juokiasi jis.
Kunigas pasakoja nemažai keliaujantis po JAV vakarinę pakrantę, lankydamas ten gyvenančias lietuvių bendruomenes. Lietuviai susibūrę ne tik Los Andžele, bet ir Portlande, Oregone, Sietle, Dalase ar San Diege.
„Per tautines šventes, Velykų ar Kalėdų proga žmonės kviečia atvykti, taip pat per laidotuves, jeigu nori apeigų lietuvių kalba“, – pasakoja jis.
Vis dėlto suderinti visų bendruomenių poreikius nėra paprasta.
„Visi nori tave turėti savaitgalį, bet savaitgalį pats turi būti savo parapijoje“, – sako kunigas.
Anot jo, būtent kelionės po mažesnes lietuvių bendruomenes leidžia dar labiau įvertinti Los Andželo lietuvių turimą parapiją, atliekančią ir kultūros centro funkciją.
„Savo parapijiečiams vis primenu, kad kai kurios bendruomenės neturi nei savo bažnyčios, nei savo namų. Kartais tautinę šventę tenka švęsti prie ežero su antimis“, – šypsosi T. Karanauskas.
Vienišumo neišvengia
Kunigas pripažįsta, kad net ir gyvenant aktyvios lietuvių bendruomenės apsuptyje, vienišumo jausmo išvengti nepavyksta.
„Manau, kiekvienas kunigas tai išgyvena. Ir meluotų, jei sakytų, kad neišgyvena vienišumo“, – teigia jis.
Anot pašnekovo, sunkiausios akimirkos dažniausiai ateina per didžiąsias metų šventes.
„Kalėdos visada susijusios su namų ir šeimos dvasia. Ateina savi žmonės, šeimos, stengiesi dalintis tuo džiaugsmu. Bet kai visi išvažiuoja į savo namus, tada tu eini į savuosius“, – pasakoja kunigas.
„Per didžiąsias šventes pasijauti vienas. Meluočiau, jei sakyčiau, kad viskas gerai“, – priduria jis.
Paklaustas, kas labiausiai džiugina gyvenant ir tarnaujant Los Andžele, kunigas sako, kad žmogus džiaugsmą turi atrasti pats.
„Linkiu žmonėms nebijoti sugrįžti į vaikystę ir jos prisiminimus, išgyventi džiugesį kaip vaikui. Nesvarbu, kiek mums metų, vaikystė vis tiek lieka vienas gražiausių laikų“, – sako T. Karanauskas.
Pasiilgsta lietuviško kvapo
T. Karanauskas sako, kad grįžus į Los Andželą labiausiai ilgisi ne konkrečių dalykų, o jutiminio Lietuvos pojūčio – gamtos, oro ir kvapo. Prisiminęs viešnages Lietuvoje, kunigas pasakoja apie paprastus, bet jam itin svarbius momentus – gandrų lizdus, po lietaus kvepiančią žolę, gamtos artumą.
„Su laiku supratau, ką reiškia turėti tą kvapą savo jausmuose ir mintyse. Lietuviškas kvapas, sakyčiau, gal net geriau nei dešros“, – šypsosi jis.
Kalbėdamas apie lietuvius, ilgus metus gyvenančius užsienyje, T. Karanauskas sako, kad jų ryšys su tėvyne dažnai tampa itin stiprus.
„Jie gyvena tuo sapnu – tėvynės ilgesys yra labai didelis. Tas tautiškumas juose yra įskiepytas. Jie tai bando parodyti per šokius, tautinius drabužius, giesmes. Ta karta tuo gyvena ir kvėpuoja“, – kalba jis.
Anot kunigo, išeivijos bendruomenėse šis ryšys ypač atsiskleidžia per kultūrines veiklas ir bendrus renginius.
Paklaustas, ar toks ilgesys būdingas visoms tautoms, jis juokauja, kad lietuviai šiuo požiūriu išskirtiniai.
„Lietuviai yra lietuviai – jie, kaip aš sakau, aukštesni. Mūsų bendruomenėje daug filipiniečių, tai jie klausia: „Ką jūs, lietuviai, valgot, kad tokie aukšti?“ O aš atsakau: „Va čia ir yra lietuvis“, – juokiasi T. Karanauskas.
Pokalbio pabaigoje kunigas pasirenka Laimio Vilkončiaus dainą „Pasakų miestas“, kuri jam siejasi su Lietuva ir Vilniumi.
„Kai vaikštau Vilniaus gatvėmis, matau gražėjančią Lietuvą – tai man ir yra pasakų miestas“, – sako jis.
„Labai džiaugiuosi, kad mes keičiamės, daromės laisvesni, nebijantys pasakyti ir ginti savo tiesos. Ačiū Dievui, kad žmonės pagaliau atbunda“, – priduria T. Karanauskas.
Parengė Ignas Ramanauskas.
