Tarptautinėje arenoje dažniausiai kaip vienetas traktuojamos Baltijos šalys turi daug skirtumų, tačiau Rusijos pradėtas karas Ukrainoje jas vėl suartino, o Vakarų partneriai pripažino – neįsiklausyti į Baltijos šalių perspėjimus buvo klaida. LRT.lt kalbinti ekspertai sako, kad dabar šios trijulės balsas pasaulyje skamba garsiau. Ar lyderystė Ukrainos karo kontekste turės įtakos Baltijos šalių svoriui ateityje ir ar galima tikėtis, kad jų bendradarbiavimas taps glaudesnis?
Kur buvome, kur esame ir kur būsime ateityje? „Lietuva po rytojaus“ – LRT.lt portalo projektas, kuriuo siekiame atsakyti į visus šiuos klausimus ir nubrėžti valstybės raidos tendencijas, pamatyti Lietuvą ir jos galimą kelią ne tik regiono, bet ir Europos, ir pasauliniame kontekste.
Taip pat skaitykite
Į Baltijos šalis žiūrima kaip į vienetą
Vilniaus universiteto (VU) Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) profesorius Ramūnas Vilpišauskas sako, kad tiek tarptautinėje žiniasklaidoje, tiek akademiniuose tyrimuose Baltijos valstybės dažniausia aptariamos kaip šalių grupė. Tą esą lemia objektyvūs veiksniai – geografinė, geopolitinė padėtis, panaši pastarojo šimtmečio istorija ir dydis – visos priskiriamos mažų valstybių kategorijai.
Be to, Lietuvos, Latvijos ir Estijos panašūs ir pagrindiniai užsienio politikos tikslai, nors jų įgyvendinimas gali skirtis. Kaip pavyzdį profesorius pateikia Estijos prisijungimą prie euro zonos 2011-aisiais. Tuomet ši šiauriausiai esanti Baltijos šalis atkreipė tarptautinės bendruomenės dėmesį ypač todėl, jog tokį sprendimą priėmė iš karto po finansų krizės.
Dėl požiūrio į Baltijos šalis tarptautinėje erdvėje TSPMI profesoriui antrina ir JAV Sienos koledžo doc. dr. Aušra Park, tačiau ji pabrėžia, kad tai lemia ir perspektyva. Žiūrint iš tokios valstybės kaip JAV pozicijos, Baltijos šalys dažniausiai bus traktuojamos kaip vienas regionas, o, pavyzdžiui, vertinant iš Londono, Berlyno, į kiekvieną šalį gali būti žiūrima ir individualiai, įvertinus geografinio artumo kriterijų ir tarpusavio ryšius.
Tiesa, A. Park atkreipia dėmesį, kad Europoje Lietuvos, Latvijos ir Estijos suvokimas kaip atskirų valstybių nėra absoliutus.
„Pavyzdžiui, ispanai, portugalai, graikai – jie gal ir neatskirtų, netgi politikai, nes šios šalys, kaip ir mes, pirmiausia žiūri į savo regioną ir daugiau žino apie jį. Tikėtis, kad portugalai staiga labai nusimanys, kas vyksta Šiaurės Europos dalyje, nerealistiška. Taip, kaip ir mes nelabai žinome, kas vyksta buvusiose Jugoslavijos šalyse ir kuo jos skiriasi“, – aiškino docentė.
„Apskritai dauguma šalių traktuos mažas šalis ne tik jas sudedant kartu, bet kaip visą regioną ir tikrai nematant tarp jų didelių skirtumų – ar tai Latvija, ar Bulgarija, ar Slovėnija – jos tiesiog buvusios postsovietinės šalys ir dedamas toks antspaudas“, – pridūrė ji.
Europos studijų docentas Tartu universitete Stefanas Braghirolis pažymi, kad Baltijos šalys nuo pat nepriklausomybės pradžios susidūrė su iššūkiu išsikovoti savo vietą žemėlapyje, tačiau dabar kyla nauja užduotis – būti matomoms. Pavyzdžiui, Estija sugebėjo save pateikti kaip skaitmenizacijos procesų lyderę ir tai išskyrė ją iš kitų.
„Paklauskite žmogaus Paryžiaus, Londono, Romos gatvėse, gal net JAV, – sakau tai iš savo patirties – paminėjus Estiją, jie gal ir nežinos, kur tiksliai šalis yra, bet jie žinos – ak, taip, tai skaitmeninis rojus“, – tikina S. Braghirolis.
Tuo metu Toronto universiteto Estijos katedros istorijos profesorius Andresas Kasekampas sako, kad savo matomumą tarptautinėje erdvėje visa trijulė didina per veikimą įvairiose tarptautinėse organizacijose bei bendrijose.
„Jų balsas girdimas, kai jos 6 mėnesius rotacijos tvarka pirmininkauja Europos Sąjungos (ES) Tarybai, ir kaip nenuolatinėms narėms dalyvaujant Jungtinių Tautų (JT) Saugumo taryboje“, – pažymi profesorius.
Žvilgsniai į skirtingas puses
Nors Baltijos šalys tarptautinėje erdvėje paprastai matomos kaip vienetas, jos pačios ne visada nori būti traktuojamos kaip bendra grupė. Pasak A. Kasekampo, brolybė matyti, bet geografiškai Lietuva ir Estija natūraliai žiūri į skirtingas puses.
„Estija ir Latvija yra panašios bendra istorija, kultūros paveldu, religija ir daugybe institucijų, nes 13 amžiuje jas užkariavo vokiečių kryžiuočiai, o iki 1917 m. jose dominavo baltų vokiečiai. O Latvija ir Lietuva yra broliškos dėl kalbos. Geografiškai estai natūraliai labiau žiūri į Šiaurės šalis, o Lietuva – į Vidurio Europą“, – apžvelgia Baltijos šalis tyrinėjantis istorikas.
Estų norą būti siejamiems su skandinavais, o ne latviais ar lietuviais, pastebi ir kiti ekspertai. Pasak jų, toks požiūris išryškėjo dar 90-aisiais, kai Estija pati ėmė akcentuoti esanti Šiaurės, o ne Baltijos valstybė.
„Žinote, kaip kai kurie kasdien eina prie veidrodžio, prie kurio kabo jų idealo nuotrauka, ir nori būti panašūs į jį? Savęs laikymas Šiaurės šalimi Estijai buvo svarbu apie 90-uosius. Estų tikslas buvo tapti kaip suomiai“, – pažymi Tartu universiteto docentas S. Braghirolis.
Tuo metu Lietuvos linijoje matyti bandymų koordinuoti pozicijas su lenkais.
„Ypač kai Lenkija tapo NATO nare daug anksčiau už Lietuvą, buvo dedamos didelės pastangos, kad Lenkija darytų vidinį traukimą jau būdama NATO nare, kad ir Lietuva būtų priimta. Vėlgi, čia veikia ir istoriniai sentimentai nuo Didžiosios Kunigaikštystės, Abiejų Tautų Respublikos laikų“, – sako JAV koledžo docentė A. Park.
Estų lyderystė skaitmenizacijos srityje
Lietuva, Latvija ir Estija nuo nepriklausomybės atkūrimo iki 2004-ųjų „pūtė į tą pačią dūdą“, mat siekė tapti Vakarų pasaulio dalimi – įstoti į ES, NATO organizacijas, sako A. Park. Vis dėlto jau tada ėmė ryškėti tam tikri prioritetų skirtumai.
„90-ųjų dekados lyderystė Lietuvoje labai fokusavosi į karinį saugumą, ekonomika buvo svarbi, bet mažiau – nevyko toks greitas ir staigus virsmas kaip, pavyzdžiui, Estijoje. Jie darė drastiškas, labai skausmingas reformas“, – pažymi profesorė.
Jos teigimu, tuometis Estijos ministras pirmininkas Martas Laras ir užsienio reikalų ministras, o vėliau ir šalies prezidentas Tomas Hendrikas Ilvesas suprato, kad mažos šalys neturi galios svertų, kuriais galėtų daryti didelę įtaką ir taptų svarbiu vienetu geopolitinėje plotmėje, todėl daugiau dėmesio skyrė ekonomikos stiprinimui.
„Dėl to estai labai stipriai orientavosi į ES kaip pradinį ir įmanomą tikslą“, – teigia A. Park.
Ir nors Bendrijos narėmis visos trys tapo tuo pačiu metu, estai nesusidūrė su dilemomis, kurias patyrė Lietuva ir Latvija. Šios šalys, anot JAV koledžo docentės, atsidūrė tarsi vakuume be tolesnio veiksmų plano.
„Estai nuo pat pradžių turėjo kitą matavimo vienetą ir tikslą, labai anksti pradėjo plėtoti skaitmenizaciją ir judėjo toliau. Tuo metu tai kėlė nepasitenkinimą lietuviams ir latviams. Ir dabar estai pristato save kaip labiausiai skaitmenizuotą šalį pasaulyje – ne regione, ne Europoje, o visame pasaulyje. Pas juos ir japonų delegacijos vyksta pasimokyti – tai kaip sėkmingas prekės ženklo valdymas“, – tikina A. Park.
Skaitmenizaciją ir kiti pašnekovai įvardija kaip Estijos arkliuką, kuriuo ji išsiskiria iš kitų Baltijos šalių tarptautinėje plotmėje.
„Estija sėkmingai sugebėjo rasti nišą kaip elektroninio valdymo, skaitmeninių ir kibernetinių klausimų ekspertė“, – A. Park antrina Toronto universiteto profesorius A. Kasekampas.
Lietuvos vertybinė užsienio politika
Tuo metu Lietuva iš Baltijos šalių rato išsiskiria kaip vertybinės užsienio politikos puoselėtoja, tokią kryptį, ekspertų teigimu, pasirinkusi nuo pat nepriklausomybės atkūrimo.
„Lietuva dažnai matoma kaip moralinė lyderė, o Estija ir Latvija elgiasi pragmatiškiau. Tą iliustruoja ir Lietuvos pozicija dėl Taivano“, – pažymi A. Kasekampas.
Latvijos ir Estijos pragmatizmą įvardija ir docentė A. Park. Anot jos, nebūtų galima tvirtinti, kad Lietuva – nuolatinė išsišokėlė, tačiau jos vertybinė užsienio politikos linija nepalyginamai stipresnė.
„Nei estai, nei latviai nepuolė atidarinėti taivaniečių atstovybių, nepuolė išeiti iš vadinamojo 17+1 bendradarbiavimo formato tarp Vidurio bei Rytų Europos ir Kinijos“, – sako A. Park.
Be kita ko, Taivano atstovybės atidarymas Vilniuje ir dėl to įsisiūbavęs konfliktas su Kinija, pasak LRT.lt kalbintų ekspertų, Lietuvą išskyrė ne Baltijos, bet ir visos Europos ar net pasaulio kontekste. Vis dėlto TSPMI profesoriaus R. Vilpišausko teigimu, dar anksti vertinti, ar taip Lietuva taps madų diktuotoja šiuo klausimu.
Politologas pažymi, kad Taivano atveju Lietuvos pozicija siejama su istorinėmis analogijomis – esą kadaise Islandijos pripažinta Lietuva dabar remia Taivano demokratiją. Jo teigimu, iš tiesų už to slypi saugumo motyvas.
„Šitokia Lietuvos pozicija paremta siekiu parodyti JAV, kad Lietuva yra svarbus ir patikimas Amerikos partneris, įvertinant pastaraisiais metais smarkiai susikomplikavusius Amerikos santykius su Kinija“, – sako R. Vilpišauskas.
Greta vertybių puoselėtojos vaidmens Lietuva turėjo ir viziją tapti viso Rytų regiono lydere. Vis dėlto A. Park pažymi, kad kur kas realiau užsitarnauti tam tikrą statusą susitelkus į kelių šalių problemas ir primena Baltarusijos atvejį, kai Lietuva ėmėsi iniciatyvos padėti Lukašenkos režimui besipriešinančiai opozicijai.
„Suteiktas pakvietimas, pagalba Cichanouskajai, štabo įkūrimas – tai logiška vertybinės sistemos dalis. Tokiais momentais tapti eksperte šalimi – suteikti prieglobstį, atstovauti, remti – yra taktiškas ir pagal Lietuvos pajėgumus įmanomas tikslas. Būti viso regiono eksperte, smegenų centru yra utopinis tikslas.
Svarbu suprasti, kad mažos šalies reikiamybės niekada nebus didelių šalių reikiamybės, todėl reikia identifikuoti, ar yra potencialas, ar yra išmanymas, kur galima prisidėti. Estai prisideda skaitmenizacija, šitas arkliukas jau užimtas.
Jie turi NATO kibernetinio saugumo centrą, Lietuvai Estijos čia nepavyks pavyti ir NATO tikrai neperkels jo iš Talino į Vilnių. Bet galbūt yra kiti svarbūs aspektai, žinios, kurių reikia sprendžiant kitų šalių problemas, ir Lietuva tą turi“, – mintimis dalijasi profesorė.
Vis dėlto, kaip teigia R. Vilpišauskas, kitos Baltijos šalys taip pat turi savo sritis, kuriose demonstruoja lyderystę – Latvijoje veikia NATO strateginės komunikacijos, o Lietuvoje – NATO energetinio saugumo centras.
Jo teigimu, Lietuva nuo pat įstojimo į ES bene daugiausiai iš Baltijos šalių kalbėdavo apie energetinio saugumo stiprinimo poreikį ir labai aktyviai reiškėsi šiais klausimais. Tačiau tam, kad Lietuvos balsas iš tiesų būtų girdimas, trukdė ginčai šalies viduje, interesų grupių priešinimasis, politinių ciklų kaita.
„Tik tada, kai Lietuva ėmė praktiškai daryti pažangą įgyvendindama šituos projektus savo viduje, kai ėmė rodyti lyderystę, ieškant sutarimo regione, tarp Baltijos šalių, Lenkijos, dažnai dalyvaujant ir Europos Komisijai, ji tapo labiau girdimu veikėju ES. Ir NATO energetinio saugumo centras atspindi Lietuvos įdirbį šioje srityje“, – dėsto politologas.
Latvija išsiskiria mažiausiai
Mažiausiai lyderystės ir siekio išsiskirti ekspertai mato Latvijos pasirinkimuose. Anot A. Park, po kelias kadencijas prezidento poste buvusios Vairos Vyki-Freibergos šaliai vadovavo gana blankūs lyderiai, kurie nebuvo matomi tarptautinėje bendruomenėje ir latviai atsidūrė plaukiančiųjų pasroviui pozicijoje.
„Tai buvo vadovai, kurie prastai kalbėjo užsienio kalbomis, angliškai sunkiai galėjo išreikšti mintį, o kai tu negali komunikuoti su pasauliu, šalies galimybės labai sumažėja. Užsienio reikalų ministerija gali kažką padaryti, bet ji negali visur atstovauti valstybei ir aukščiausiu lygiu, kaip gali prezidentas. Aš kiek supaprastinu situaciją, bet kompetentingo vadovo neturėjimas užsienio politikoje, mano manymu, sumenkina galimybes išsiskirti“, – sako profesorė.
R. Vilpišausko teigimu, susidaro įspūdis, kad latviai aukščiau kitų prioritetų iškelia ekonominius interesus. Jis pažymi, kad kai kurie rodikliai šioje šalyje, nors ir nežymiai, prasčiausi iš visų Baltijos valstybių, pavyzdžiui, pasitikėjimas valstybės institucijomis, korupcijos suvokimo indeksas, BPV vienam gyventojui.
„Tam įtakos gali turėti tai, kad Latvijos ekonomika iki pastarojo metu buvo labiau susieta su Rytų kaimynėmis. Galbūt dėl to Latvijos vykdoma politika tarsi labiau pragmatiška, mažiau pastebima. Taip pat partijų spektras margesnis, galbūt koalicijų politika taip pat stumia nuosaikesnių sprendimų link ir todėl sudėtingiau daryti proveržį įgyvendinant reformas ar save pristatant pasaulyje.
Bet vieno aiškaus atsakymo neturiu ir nesu matęs įtikinamo atsakymo (kodėl Latvija mažiausiai girdima, – LRT.lt)“, – pažymi TSPMI profesorius.
Rusijos vardiklis
Nepaisant skirtumų, visoms trims Baltijos šalims vienodai aktuali Rusijos grėsmė. Greta turėdamos agresyvų kaimyną, Lietuva, Latvija ir Estija kartu su Lenkija vienu balsu kalbėdavo Vakarų partneriams dėl būtinybės stiprinti atgrasymą regione, ragindavo nepataikauti Rusijai, kritikavo Vakarų partnerių bendradarbiavimą su šia šalimi, pavyzdžiui, „Nord Stream 2“ dujotiekį, pabrėždamos, kad tai – politinis, o ne ekonominis projektas, kuris padidins Europos priklausomybę nuo Rusijos.
Tiesa, būta ir veikimo po vieną, kai pozicijos nebuvo iki galo suderintos. Pavyzdžiui, buvusi Estijos prezidentė Kersti Kaljulaid 2019 m. susitiko su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu, siekdama depolitizuoti santykius, o jos vizitas sukėlė įtampą likusiose Baltijos šalyse.
Nevienareikšmių sprendimų tarp trijų kaimynių pasitaikydavo ir tuomet, kai reikėdavo spręsti, ar vykti į gegužės 9-osios minėjimą Maskvoje.
Vis dėlto LRT.lt kalbinti ekspertai neabejoja – ilgų metų sovietų okupacijos siejamoms, drauge išsilaisvinimo siekusioms kaimynėms Rusija buvo, yra ir bus pagrindinis sąlyčio taškas.
„Nėra didelių skirtumų, kaip šios trys šalys žiūri į Rusiją. 50 metų patirtis tikrai antspaudą paliko ilgam“, – sako JAV koledžo profesorė A. Park.
Europos studijų docentas Tartu universitete priduria, kad nepaisant sutampančio požiūrio, Baltijos šalys saugumo srityje galėtų bendradarbiauti daugiau. Jis mini atvejį, kai Lietuva ir Estija atskirai įsigijo vienodos karinės įrangos, nors kartu pirkti didesnį kiekį būtų buvę pigiau.
Prisijungimo prie NATO reikšmė
Turint nenuspėjamą kaimyną pašonėje ir suvokiant jo keliamą grėsmę, Baltijos šalims buvo ypač svarbu užsitikrinti saugumo garantijas. Šioje srityje Lietuvai, Latvijai ir Estijai pavyko padaryti tai, kuo daug kas netikėjo – tapti NATO narėmis. Tą jos padarė vienintelės iš visų postsovietinių šalių.
Kaip interviu LRT.lt anksčiau pasakojo pirmuoju Lietuvos ambasadoriumi prie NATO buvęs Linas Linkevičius, kelias buvo nelengvas, o siekiant šios narystės dalis dabartinių sąjungininkų anuomet neslėpė skepticizmo.
„Kai mes prašėmės, kad svarstytų mūsų kandidatūrą, dar iki 2000-ųjų metų, man tiesiai į akis mūsų būsimi sąjungininkai sakė: „Jūs niekada netapsite NATO nariais.“ Jie sakė, kad reikia įvertinti interesus, pažiūrėti į žemėlapį, kad Lietuvos laisvės kova įspūdinga, bet reikia būti realistais“, – prisiminė L. Linkevičius.
Profesorius R. Vilpišauskas sako, kad tuo metu Vakarų šalys išties turėjo abejonių, o šiuo klausimu padėti menkai galėjo ir Šiaurės šalys – Suomija ir Švedija, – kurios, nors ir buvo ES, bet ne NATO narės. Galiausiai, pasak jo, reikšmingiausia tapo JAV parama.
„JAV administracijos pozicijai įtakos turėjo ir platesnis geopolitinis kontekstas pasaulyje, ir pačių Baltijos šalių atkaklumas bei diplomatija, įskaitant ir santykių su Rusija normalizavimą prieš įstojant į ES ir NATO. Be to, manau, kad Baltijos šalių pastangos, rengiantis narystei ES, irgi prisidėjo prie pasirengimo stoti į NATO. Tai buvo vieno bendro „sugrįžimo į Europą“ ir Vakarų demokratinių šalių bendruomenę proceso viena kitą papildančios dalys.
(…) Gali būti, kad vėliau, stiprėjant autoritarizmo tendencijoms Rusijoje ir JAV stiprinant savo dėmesį Azijai ir mažinant karinį buvimą Europoje, tai pasiekti būtų buvę sudėtingiau“, – teigė R. Vilpišauskas.
Politologas pažymi, kad Baltijos šalių valstybingumui įstojimas į NATO buvo gyvybiškai svarbus pasiekimas, kurio reikšmė ypač išryškėja Rusijos karo Ukrainoje kontekste.
„Šiuo metu jų padėtis yra visiškai kitokia saugumo garantijų prasme nei Ukrainos“, – sako pašnekovas.
Karas – galimybė Baltijos šalims stiprinti vienybę?
Rusijos pradėtas karas Ukrainoje paveikė natūralią Baltijos santykių tėkmę, taip pat ne tik jų, bet ir visos Europos saugumo architektūrą. LRT.lt kalbintų pašnekovų teigimu, šis įvykis gali lemti glaudesnį Lietuvos, Latvijos ir Estijos bendradarbiavimą. Pasak TSPMI profesoriaus R. Vilpišausko, įprasta, kad grėsmės akivaizdoje pastebimas „susitelkimo aplink vėliavą“ efektas.
„Matome, kad Lietuvos viduje parlamentinės partijos iš esmės nesiginčija dėl gynybos politikos sprendimų. Valstybių, kurios panašiai vertina užsienio grėsmes, susitelkimas irgi yra suprantamas ir tikėtinas. Jis praktiškai gali būti išreikštas, pavyzdžiui, vieningu ginklų pirkimu – neatmesčiau tokios galimybės.
<...> Manau, gali būti iniciatyvų, susijusių su oro, jūrų gynyba, galbūt koordinuojantis ne tik tarp Baltijos šalių, bet ir Baltijos regiono NATO valstybių, ypač jei Suomija ir Švedija įstos į NATO, o tai vis labiau tikėtina“, – svarsto politologas.
R. Vilpišauskui antrina ir Tartu universiteto docentas S. Braghirolis, akcentuodamas bendrą siekį užsitikrinti gausesnį sąjungininkų pajėgų buvimą regione.
„Manau, kad ši krizė neabejotinai suartins Baltijos šalis. Ir tikiu, kad tai tęsis ir pasibaigus karui“, – kalbėjo Tartu universiteto docentas.
Tačiau profesorė A. Park sako abejojanti, kad susivienijimas bus ilgalaikis. Anot jos, kiekviena šalis rūpinsis savo saugumu ir jį stiprins, bet tai nereiškia glaudesnio tarpusavio ryšio.
„Nemanau, kad Baltijos šalys rastų bendrą vardiklį po Ukrainos karo pabaigos, kad tai būtų stimulas, kuris suvienytų Baltijos šalis. Per 30 metų tos atskirtys pasidarė gana didelės – ir vertybinės, ir ekonominės, ir žiūrint į politinius prioritetus“, – mintimis dalijasi profesorė.
Karo akivaizdoje Vakarų partneriai išgirdo Baltijos šalis
Rusijos karo Ukrainoje akivaizdoje išryškėjo tiek Baltijos šalių, tiek Lenkijos lyderystė. Šios šalys žengė į priekį, teikdamos pagalbą ir ragindamos kitas Vakarų partneres sekti jų pavyzdžiu.
Nors seniau Baltijos šalių įspėjimai apie Rusijos keliamą grėsmę buvo praleidžiami pro pirštus, LRT.lt pašnekovai teigia – karas Ukrainoje suteikė Lietuvai, Latvijai ir Estijai daugiau svorio tarptautinėje arenoje.
„Šiuo metu Baltijos šalių balsai pagaliau girdimi ir į juos žiūrima rimtai. Vakaruose suvokiama, kad Baltijos šalių įspėjimų dėl Rusijos nebuvo paisoma. Svarbu tai, kad Baltijos šalys kartu su Lenkija, Čekija ir Slovakija šiuo metu pirmauja Europoje padėdamos Ukrainai ir rodydamos pavyzdį, jų žodžiai įgavo svarbą ES ir NATO viduje.
Baltijos šalių lyderiai sulaukia daug dėmesio tarptautinėje žiniasklaidoje“, – pastebi Toronto universiteto profesorius A. Kasekampas.
A. Park teigimu, nors Lietuvos lyderiai bendrauja su tarptautine žiniasklaida, savo galimybių dabar atkreipti dėmesį iki galo neišnaudoja.
„Reikia daugiau viešųjų ryšių. Prezidentas Nausėda galėtų kaip Zelenskis kreiptis į šalių parlamentus. Be to, kol kas nemačiau nė vienos nuomonės, kurią būti parašę Latvijos ar Lietuvos atstovai – nei prezidento Nausėdos, nei premjerės Šimonytės, nei užsienio reikalų ministro Landsbergio.
Bet buvo straipsnis pagrindiniame vieno JAV leidinio puslapyje: „Aš esu Estijos ministrė pirmininkė. Putinas negali galvoti, kad laimėjo šį karą“ (angl. I‘m the Prime Minister of Estonia. Putin Can‘t Think He‘s Won This War). Estai yra tai įvaldę, labai strategiškai, labai vizionieriškai iškomunikuoja“, – kalbėjo A. Park.
Pavyko nusikratyti rusofobų etiketės, bet ar ateityje vertins labiau?
LRT.lt kalbinti ekspertai sutinka, kad Rusijos pradėtas karas Ukrainoje Baltijos šalims padėjo atsikratyti rusofobų etiketės. „Klausimas tik, ar ilgam?“ – svarsto JAV koledžo profesorė.
Ji sako abejojanti, kad pripažinusios klaidą dėl neįsiklausymo į Baltijos trejeto įspėjimus apie Rusiją, ateityje Vakarų partnerės rimčiau vertins Lietuvos, Latvijos ir Estijos balsą tarptautinėje arenoje. Pašnekovės teigimu, ir dabar nepanašu, kad Baltijos šalys kartu su Lenkija būtų laikomos Rusijos ekspertėmis.
„Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas skambina, šnekasi su Vladimiru Putinu. Nesivadovauja mąstymu, kad trys Baltijos šalys ir Lenkija buvo teisios ir galbūt pasikonsultuokime su jomis“, – pažymi A. Park.
Anot pašnekovės, Lietuvos, Latvijos ir Estijos pozicijų kitų partnerių akyse šis atvejis ilgam nesustiprins dėl kelių priežasčių: trumpalaikės atminties ir galimo nenoro prisiminti praeities nuklydimų.
„Informacijos yra tiek, kad kiekvienas įvykis užgožia kitą įvykį ir po kiek laiko tai nublanks. Be to, jei tu plėšysi tą žaizdą ir vis priminsi: ar atsimenate Rusijos invaziją į Ukrainą, kai mes buvome teisūs, kai kuriose šalyse reakcija irgi gali būti neigiama. Ne visiems lengva pripažinti, kad klydo“, – svarsto profesorė.
Ji taip pat primena, kad Baltijos šalys yra priskiriamos mažoms valstybėms, todėl ir jų balsas tarptautinėje arenoje niekada nebus toks įtakingas, koks yra didžiųjų partnerių.
„Ne mažos šalys lemia tarptautinę politiką, o tarptautinė politika diktuoja jų užsienio politikos prioritetus. Jeigu ateityje bus daugiau kalbama apie klimato kaitą, mažos šalys taip pat apie ją kalbės, bet jų svoris nėra didelis ir jos negali daryti stipraus poveikio“, – kalbėjo A. Park.
Kitokios nuomonės laikosi Tartu universiteto docentas. S. Braghirolis įsitikinęs, kad parodydamos lyderystę dėl paramos Ukrainai, Baltijos trejetas užsitarnavo, kad jų balsas būtų vertinamas palankiau tiek Europoje, tiek už Atlanto.
„Manau, kad Baltijos šalys buvo patikimas partneris ir prieš karą, o dabar tą kredibilumą dar labiau sustiprino“, – sako ekspertas.
R. Vilpišausko vertinimu, bendras Lietuvos ir Baltijos šalių girdimumas, kaip ir iki šiol, ateityje priklausys nuo to, kaip tarptautinėse organizacijose bus formuluojami siūlymai, reikalavimai, pozicijos.
„Nemanau, kad būsime labiau girdimi, nesvarbu, apie ką kalbėdami. Manau, jog iš esmės galios tie patys principai, kad mūsų balso girdimumas priklauso nuo to, kiek argumentuota bus pozicija, kiek koordinuotai ji bus pristatoma.
Turiu galvoje, kiek prezidentas ir užsienio reikalų ministras bus suderinę savo nuomones ir kalbės tuos pačius dalykus, kiek aktyviai dirbsime burdami bendraminčių koalicijas ES ir NATO“, – dėsto pašnekovas.
Ateities prioritetai: nuo Ukrainos iki saugumo
Toronto universiteto profesoriaus teigimu, Baltijos šalių pozicija tarptautinėje arenoje stipriai susieta su karo Ukrainoje baigtimi. Pašnekovas neabejoja, kad Lietuva, Latvija ir Estija toliau sieks atstovauti Ukrainai, gins jos interesus ir spaus Vakarų partneres.
„Pasibaigus deryboms, Vakaruose daug kas norės atnaujinti dialogą su Rusija. Baltijos šalys bus priešakyje, palaikydamos sankcijas, siekdamos, kad karo nusikaltėliai būtų patraukti atsakomybėn bei padėdamos Ukrainai stojimo į ES proceso meto“, – mintimis dalijasi A. Kasekampas.
S. Braghirolis sako manantis, kad didelę dalį Lietuvos, Latvijos ir Estijos kasdienybėje toliau užims geopolitika, mat rytinės sienos, net karui pasibaigus, išliks karštuoju tašku. Pašnekovas taip pat įžvelgia, kad pokyčių įnešti galėtų ir Suomijos bei Švedijos įstojimas į NATO – toks jų žingsnis dar labiau suartintų visą regioną.
„Tuomet visas regionas – Švedija, Suomija, Danija, Norvegija ir Baltijos šalys – būtų tuose pačiuose aljansų ratuose saugumo ir gynybine prasme. <...> Nors Norvegija nėra ES, ji labai stipriai su ja bendradarbiauja, yra vertingas Europos ekonominės erdvės partneris“, – pažymi Tartu universiteto docentas.
Kaip vieną iš pagrindinių Baltijos šalių interesų tarptautinėje arenoje jis išskiria ir stiprios ES išlaikymą bei bendros rinkos stabilumą.
„Jei bendroje rinkoje atsirastų problemų, kaip matėme pirmose COVID-19 pandemijos fazėse, mums tai daug kainuotų, nes būtume gana izoliuoti. O juk tikrai nenorėtume kurti verslų su Rusija ar Baltarusija.
<...> Taigi Baltijos šalims turėtų būti itin svarbu saugoti ES vienybę. Net jei tai kartais reikalautų nemalonių žingsnių kritikuojant labai gerus draugus, pavyzdžiui, Lenkiją“, – tvirtina profesorius, primindamas Lenkijos ir Briuselio nesutarimus.
R. Vilpišauskas teigia, kad bendrą Baltijos šalių veikimą neretai apsunkina arba ekonominiai interesai, arba valstybių noras pasirodyti, išsiskirti iš grupės ir būti matomoms tarptautiniame lauke.
„Tas santykis tarp konkurencijos ir bendradarbiavimo ir toliau bus paslankus, priklausomai nuo to, kokie kiekvienos šalies ekonominiai interesai, kokia vidaus politinė situacija, pavyzdžiui, ar artėja rinkimai kurioje nors šalyje. <...> Taktiniai žingsniai gali skirtis, bendras ritmas gali būti išsiderinęs, bet ėjimo kryptis ir strateginiai prioritetai, manau, liks labai panašūs“, – komentuoja TSPMI profesorius.
