Švietimas turėtų tapti mūsų, Lietuvos visuomenės, atrama. Ir, kas labai svarbu, mums reikia savito, lietuviško, švietimo, į kitų šalių sėkmės formules tik išmintingai užmetant akį. Jei vykdydami visas numatytas šios srities reformas pasieksime šį tikslą, po dešimtmečio galime tikėtis sėkmės, sako šios srities ekspertai. Ir įspėja: privalu nepamiršti, kad pagrindinė figūra, apie kurią ir sukasi švietimas, yra mokytojas. Antraip teks iškelti rankas pasiduodant ir vėl išradinėti dviratį.
Kur buvome, kur esame ir kur būsime ateityje? Lietuva po rytojaus – LRT.lt portalo projektas, kuriuo siekiame atsakyti į visus šiuos klausimus ir nubrėžti valstybės raidos tendencijas, pamatyti Lietuvą ir jos galimą kelią ne tik regiono, bet ir Europos, ir pasauliniame kontekste.
Taip pat skaitykite
Lietuvos žvilgsnis neretai krypdavo į Suomiją, pastaruoju metu – į Estiją. Šios dvi šalys yra pasiekusios aukštumų PISA 15-mečių pasiekimų tyrime. Suomiai – praeityje, estai – pastaraisiais metais. Į priekį šiame tyrime išsiveržė ir kaimynai lenkai.
Visos trys šalys nurodo neskubriai, apgalvodamos keitusios ugdymo programas, suteikusios didžiulę laisvę mokytojams ir tiesiog pakėlusios jiems algas.
Apie panašius principus kalba ir Lietuvos švietimo ekspertai. Tačiau pabrėžia, kad joks be išlygų perimtas kitos šalies kurpalius negarantuos sėkmės, nes esame skirtingi.
Ir dar vienas svarbus dalykas, įsižiebęs raudona pavojaus spalva, – mokytojų rengimas. Nesuvokę, kad mokytojas yra centrinė permainų figūra, liksime prie suskilusios geldos. Tuomet negelbės ir mokyklų tinklo pertvarka, ir Tūkstantmečio mokyklos, ir įtraukiojo ugdymo reforma, įsitikinę ekspertai.
Kryptis – savas kelias ir savas dviratis
Šiandien esame, matyt, esminių švietimo sistemos pokyčių lūžio taške, sako „Forvardo“ mokyklos ugdymo plėtros vadovė, lietuvių ir prancūzų kalbų tutorė ir mokytoja, Nacionalinės švietimo agentūros lektorė Agnė Klimčiauskaitė.
Ji vardija: imtasi mokyklų tinklo pertvarkos, ugdymo turinio atnaujinimo, numatyta didinti mokytojų atlyginimus, kalbama apie rūpinimąsi kokybiškesniu mokytojų rengimu, galimybes būti kelių dalykų mokytoju.
Pedagogė pabrėžia, kad panašiu keliu prieš 10–15 metų pradėjo eiti šiandien sėkmingai į pasaulio švietimo lyderius besiveržianti Estija, kurios mokiniai įšoko į aukščiausią PISA lygą. Šis Estijos stebuklas ir siejamas su nuosekliomis švietimo reformomis.
„Bet, jei Lietuvos švietimo reformatoriai sieks eiti tomis pačiomis pėdomis ir dėliotis tokius pat žingsnius, tikėdamiesi pasivyti estus ar lygiuotis į suomius, vadinasi, nesuprantama kertinė sėkmingo švietimo taisyklė – nekonkuruoti ir lygintis tik su savimi, būti geriausia savo versija, vadinasi, orientyras turėtų būti autentiškas švietimo kelias mokantis iš kitų ir su kitais“, – aiškino A. Klimčiauskaitė.
Jai pritaria ir Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) docentė Nerija Putinaitė.
„Mes vis išradinėjame dviratį iš naujo. Užuot jį tobulinę. Vos kam sužibus horizonte, pasirodžius, kad kieno nors praktika gera, puolame ten žiūrėti, mėginti ką nors įdiegti, paskui pasirodo, kad tai neveikia. Paskui sužiba kitur, vėl tas pat, puolame ten“, – apibūdino N. Putinaitė.
Džiaugiamės galėdami dalytis savo idėjomis ir gerąja patirtimi švietimo srityje su kaimynais ir kitomis šalimis, tačiau skatiname kiekvieną rasti sau optimalius būdus.
A. Koik
Kad savu keliu derėtų eiti, įsitikinusi ir ilgus metus Suomijoje dirbusi edukologė Milda Brėdikytė. Ji pabrėžė, kad švietimo sistema yra kultūros dalis, o kultūra formuojasi šimtmečiais, todėl jos taip paprastai nenukopijuosi, o net ir nukopijavęs gali sulaukti neigiamo poveikio, nes neprigis.
„Mes turime kurti savo švietimo sistemą. Reikia žiūrėti, kas tinka mums, ir tai daryti nuoširdžiai“, – savo įžvalgomis pasidalijo Vytauto Didžiojo universiteto profesorė.
Savarankiškos krypties, iš kaimynų tik pasisemiant išminties, pataria laikytis ir Estijos švietimo ir mokslo ministerijos atstovė Aire Koik. Ji tikra, kad kelią iki sėkmės kiekviena šalis turi nueiti pati.
„Džiaugiamės galėdami dalytis savo idėjomis ir gerąja patirtimi švietimo srityje su kaimynais ir kitomis šalimis, tačiau skatiname kiekvieną rasti sau optimalius būdus“, – LRT.lt sakė A. Koik.
Reikia laikytis nuostatos: „mažiau yra daugiau“
Pasak A. Klimčiauskaitės, mūsų mokiniai anaiptol nėra kažkuo prastesni, tik jie švietimo sistemoje „vis dar eina pažliugusiu vieškeliu, kai jau galėtų lakstyti ant amortizuojančios bėgimo takelio dangos.“
Anot jos, tai lemia daug sisteminių klaidų: ugdymo turinys yra perkrautas ir neatitinka ateities žmogaus poreikių, ugdymo turinio įgyvendinimas yra neefektyvus (lankstumo, laisvės stoka), socialinis teisingumas neužtikrinamas, gajus nepasitikėjimas mokytojais (iš to, pasak pedagogės, kyla anekdotinės profesijos prestižo kūrimo iniciatyvos), itin trūksta švietimo pagalbos specialistų, meduolio ir bizūno sistema (kalbant ir apie mokinių, ir apie mokytojų, ir apie mokyklų vertinimą), nėra holistinio ugdymo, nuvertinamos neakademinės kompetencijos ir profesinis ugdymas.
„Deja, sugedęs ir svarbus kokybiško švietimo variklis – mokyklose prastoka mokinių, mokytojų emocinė savijauta ir skiriamas per mažas dėmesys jai gerinti. Žinoma, prie duobių prisideda ir mokytojų trūkumas, mokytojų personalas neatsinaujina – mokykla neatrodo patraukli darbo vieta jaunam žmogui, tad reguliariai keliamas klausimas, kas mokys mūsų vaikus, kai vyresnieji pasitrauks.
Kodėl iki šiol padėtis nesikeičia ir kodėl reikia keistis nelaukiant ir nediskutuojant dar dešimt metų, paaiškinimas liūdnai elementarus: neįmanoma išspręsti problemų naudojantis tuo pačiu mąstymo būdu, kuriuo jos susikurtos“, – aiškino A. Klimčiauskaitė.
Atlyginimai ir Lietuvoje šiek tiek pakelti, bet tai greičiausiai tik atsvėrė infliaciją. O mokytojams reikėtų dvigubai trigubai tiek kelti atlyginimus.
N. Putinaitė
Tiesa, ji nestokoja optimizmo ir primena, kad vis dėlto šiuo metu atnaujinamos bendrosios ugdymo programos atrodo daug žadančios: pamažu pereinama prie kompetencijomis grįsto ugdymo, koncentruojamasi į vaiko raidos tarpsnius, atsiranda tarpdalykinė integracija, stiprinama atskirų integruojamų programų integracija ir pagaliau suteikiama daugiau laisvės mokytojui – jis galės pasirinkti iki 30 proc. ugdymo turinio.
„Jei jau žiūrėtume į Estiją, galėtume pastebėti tokias pat ugdymo kaitos „smulkmes“, kaip vaikams atkuriamas visuminis, neskaidomas pasaulis (integruotos programos) ir principą „less is more“: vietoje kadaise bruktų kelių tūkstančių terminų šiandien estų mokiniai mokosi poros šimtų, tačiau išmoksta perprasti jų sąsajas skirtinguose procesuose – rezultatas, pasirodo, geresnis, nei iškalus tūkstantį paskirų žodžių.
Galima pasidžiaugti, kad, pavyzdžiui, mūsų lietuvių kalbos ir literatūros programos kūrėjai irgi juda šia linkme – planuodami gerokai sumažinti privalomų autorių skaičių, nors jis vis dar lieka perteklinis“, – vardijo pedagogė.
Kita vertus, pasak jos, Lietuvoje taip pat yra pažangių privačių mokyklų, kurios jau įsidiegusios kompetencijomis grįstą ugdymą, – kodėl nepaieškoti bendradarbiavimo galimybių šalia, nesidairant į užsienį, klausia A. Klimčiauskaitė.
Savivaldybėms švietimas nėra politinis prioritetas, gal trečioje vietoje, o gal septintoje. Todėl mes ir neturime to, ką norėtume turėti.
N. Putinaitė
Ji tikra, kad šiandienos situacijoje, linksniuojant planuojamus švietimo pokyčius, svarbiausia yra nuosekliai rūpintis požiūrio kaita, nes tam, kad pokyčiai taptų kūnu, reikia jais patikėti. Ši kaita, pabrėžia mokytoja, apima pirmiausia pasitikėjimo kultūros kūrimą. Tam, tiesa, prireiks laiko, bet ji labai visiems mums linki kontrolės keitimo į pagalbos ranką (kontrolei skirtos lėšos nukreipiamos į ugdymo kokybės gerinimą), konkurencijos virsmo į visų švietimo grandžių bendradarbiavimą, mokytojo ir mokyklos laisvės, biurokratijos optimizavimo, mokytojų dalykinio stiprinimo ir mokymosi visą gyvenimą nuostatos tvirtinimo (magistro studijos irgi galėtų būti mokytojui slenkstis į mokyklą), pozityvaus požiūrio į vaiką formavimosi.
„O visa kita – buitis, kuria tiesiog būtina pasirūpinti, pradedant nuo to, kad mokykloms nereiktų sukti galvos dėl popieriaus lapų skaičiavimo, skaitmeninio turinio ir kitų būtinų darbo įrankių, baigiant tuo, kad mokytojams skubiai reikia pakelti algas“, – reziumavo A. Klimčiauskaitė.
Putinaitė: nesame knygų tauta, kad ir kaip baisiai skambėtų
Siekdami permainų, algas mokytojams kėlė ir estai, ir lenkai. Kad reikėtų reikšmingai kelti algas mokytojams, įsitikinusi ir N. Putinaitė.
„Atlyginimai ir Lietuvoje šiek tiek pakelti, bet tai greičiausiai tik atsvėrė infliaciją. O mokytojams reikėtų dvigubai trigubai tiek kelti atlyginimus. Ir čia kyla klausimas: o kiek švietimas yra prioritetas? Jei jis būtų prioritetas, algos būtų kitokios.
Man atrodo, kad ir pagal mūsų mentalitetą švietimas nėra prioritetas. Kaip tautai, mums yra svarbesni kiti klausimai. Mes nesame knygų tauta, kad ir kaip baisiai skambėtų. Tokią išvadą pasidariau per karantiną, kai savivaldybės galėjo nuspręsti – sveikatos apsaugą ar švietimo rezultatus iškelia į pirmą vietą. Jos pasirinko sveikatos apsaugą, o vaikai liko namie.
Mes galime sakyti, kad centrinė valdžia žiūri vienaip ar kitaip, bet nuo savivaldybių švietimas priklauso labai stipriai. Savivaldybėms švietimas nėra politinis prioritetas, gal trečioje vietoje, o gal septintoje. Todėl mes ir neturime to, ką norėtume turėti“, – išvadą pateikė N. Putinaitė.
Iš sovietmečio besivelkanti bėda: kuo daugiau žinių
Mes padarėme labai didelį šuolį po sovietmečio, kai žmonės gyveno nuspėjamame pasaulyje arba bent jau taip atrodė. Bet paskui labai pasikeitė mūsų tikrovė, tačiau mes nesuspėjome pavymui – pabrėžė švietimo ekspertė, VU TSPMI profesorė N. Putinaitė.
„Tarptautiniai tyrimai rodo, kad mes nesame tokioje jau blogoje vietoje, palyginti su švietimui skiriamu finansavimu, bet mes visuomet norime būti geresni“, – sakė N. Putinaitė.
Buvo sukurtos intensyvios ugdymo programos, į jas buvo daug ko prikišta, bet mažai dėmesio buvo kreipiama, kad žinių būtų ne tiek daug, tačiau jos būtų gilios.
N. Putinaitė
Pasak jos, didžiausia problema, kuri iškilo atkūrus nepriklausomybę, ir yra susijusi su senąja sovietine sistema, tai žinių gausa ugdymo procese.
„Buvo sukurtos intensyvios ugdymo programos, į jas buvo daug ko prikišta, bet mažai dėmesio buvo kreipiama, kad žinių būtų ne tiek daug, tačiau jos būtų gilios. Dabar, diskutuojant apie literatūros bendrojo ugdymo programas, pradėta kalbėti apie lėtąjį skaitymą, apie tai, kad tekstai nebūtų sukapojami fragmentais, kad svarbu ne tai, kad būtų kuo daugiau tų fragmentų, kuriuos vaikai suvirškins, bet kad jie gebėtų lėtai perskaityti knygą ir ją suprasti“, – įžvalgomis dalijosi N. Putinaitė.
Pasak jos, tiek blaškymasis, tiek mokytojo lėkimas per programą, fragmentiškumas, duobės nieko gera nedavė.
Suomių tikslas niekada nebuvo ir nėra akademiniai pasiekimai. Žinoma, jie nenori, kad rezultatai būtų prasti, bet jų prioritetas – bendruomenės gerovė.
M. Brėdikytė
Anot jos, mokykla, kaip žinių gilumo oazė, būtų milžiniška atsvara fragmentiškumui, greičiui, srautui, kuris iš visų pusių atakuoja tiek suaugusiuosius, tiek vaikus.
Be to, švietimo ekspertė pabrėžė, kad, imdamiesi bendrojo ugdymo programų visuotinio atnaujinimo, nesugebėjome atsakyti į esminį klausimą.
„Kai buvo pradėtos atnaujinti bendrojo ugdymo programos, niekas nesugebėjo atsakyti, nors toks klausimas buvo keltas, kas yra negerai egzistuojančiose programose, ką jose reikia ištaisyti. Buvo parengtos gairės, jos nekonkrečios, iš jų nieko nesuprasi. Galbūt ta paslaptis, kuo mes skiriamės, tarkime, nuo estų, ir yra ta, kad jie pačioje pradžioje, kai keitė sistemą, atliko analizę. Jei sieki sužinoti, kur nori nueiti, turi labai gerai žinoti, ko nebenori tęsti. Man atrodo, didžiulė yda mūsų švietime – negebėjimas įvertinti, kas yra negerai, atsispirti nuo to ir eiti toliau.
Tikiu, kad rezultatas bus geresnis, nei tikėjomės, bet tai reikš ir tai, kad ši permaina suėdė daugiau energijos, nei reikėjo. Už pozityvius žingsnius, neįsivertindami neigiamybių, mokame labai didelę kainą. Švietimas mums visiems atrodo varginanti sistema, nes kiši ranką kaip į kokią pelkę“, – mano švietimo ekspertė.
Ne žinios yra svarbiausia, o jų gilumas
N. Putinaitė antraeiliu dalyku vadina tarptautinių tyrimų rezultatus, lyginimąsi su kitomis šalimis. Jei labiausiai orientuosimės į tai, anot jos, nepasieksime to, kad švietimas taptų mūsų visuomenės atrama.
Pradinėse mokyklose sumenkinome raštingumo – matematinio, kalbinio raštingumo svarbą, sumenkinome bendravimo gebėjimų svarbą, o iškėlėme specializuotus, kūrybos dalykus.
T. Jankūnas
„Turėtume kreipti didžiausią dėmesį į žinių gilumą ir empatiško žmogaus ugdymą. Juk gerai matome, kokių pavojų kyla ir kils, jei nekursime savo visuomenės kaip bendruomenės – skirtingų, bet gebančių susikalbėti žmonių. Tikiuosi, kad iš mokyklos išeis vaikai, kurie suvokia savo skirtingumą, bet sugeba susišnekėti su kitais, kitokiais.
Kokia prasmė turėti pilną galvą žinių, jei nesugebi susikalbėti su kitu, jei kitame matai priešą. Tuomet švietimas neturi prasmės“, – reziumavo N. Putinaitė.
Pademonstruoti aukštus rezultatus netyčia neįmanoma.
M. Brėdikytė
Kad ne vien žinios ir aukšti reitingai yra svarbu, nė nedvejoja edukologijos mokslininkė M. Brėdikytė, dešimt metų dirbusi Suomijoje.
„Suomiai dirba ne dėl pažymių, suomių tikslas niekada nebuvo ir nėra akademiniai pasiekimai. Žinoma, jie nenori, kad rezultatai būtų prasti, bet jų prioritetas – bendruomenės gerovė“, – pabrėžė mokslininkė.
Tiesa, M. Brėdikytė įžvelgia, kad dabar suomiai jau nerimauja dėl PISA rezultatų, mat pastaruosius keliolika metų jie prastėja, o ir jau seniai kalbama apie, tarkime, mokinių matematikos žinių suprastėjimą – apie tai, kad į aukštąsias mokyklas abiturientai ateina vis prasčiau mokėdami šį dalyką.
Tačiau, pasak lietuvės mokslininkės, siekdami tikslų ir eidami savo jau pramintu keliu jie ilgainiui vėl pasieks ir geresnių akademinių rezultatų.
„Pademonstruoti aukštus rezultatus netyčia neįmanoma“, – pabrėžė M. Brėdikytė.
Žlugo mokytojų rengimo klausimas
N. Putinaitė linkusi pagirti dabar tiek inicijuojamas Lietuvos reformas švietime, tiek dėmesį ikimokykliniam ugdymui, neformaliajam švietimui, tiek jungtinių klasių atsisakymą, tačiau, pasak jos, visame tame virsme nepadarėme paties svarbiausio darbo, apie kurį, kaip apie ašį, sukasi ir visos planuojamos permainos.
Ji įspėjo, kad nuošalyje palikome svarbiausią dalyką – mokytojų rengimo problemą. Vis labiau smaugiant mokytojų stygiui, buvo griebtasi bandymų padėtį keisti, tačiau, anot N. Putinaitės, visa tai žlugo.
Tūkstantmečio mokyklų programa atneš investicijų, bet mokytojų rengimas yra mirties taške. Kaip ir apskritai mokytojo klausimas.
N. Putinaitė
„Mes einame į priekį. To, ką dabar darome švietime, rezultatus pamatysime po dešimties metų geriausiu atveju. Tačiau yra tai, kas žlugo jau šiame etape, tai pedagogų rengimo atnaujinimas. Ankstesnė Vyriausybė to ėmėsi kaip prioritetinio uždavinio švietime – sukurti tris stiprius pedagogų rengimo centrus. Tai buvo labai gera idėja, bet ji žlugo – pedagogus iki šiol rengia daugybė įstaigų“, – kalbėjo ekspertė.
N. Putinaitė pabrėžė, kad priėmimas į pedagogines studijas ryškiai nepadidėjo, net ir skyrus keliašimtines stipendijas. Piniginė paskata, anot jos, yra laikinas dalykas, nelemiantis pamatinio ilgalaikio pokyčio.
„Mokytojų rengimas yra dalykas, kur mes patyrėme visišką nesėkmę. Tūkstantmečio mokyklų programa atneš investicijų, bet mokytojų rengimas yra mirties taške. Kaip ir apskritai mokytojo klausimas. Jei jis nebus sprendžiamas artimiausiu metu, per dvejus trejus metus, mes galime prognozuoti labai prastą švietimo ateitį“, – kalbėjo N. Putinaitė.
Istoriškai Estijos visuomenėje švietimas buvo labai vertinamas ir visi tiki, kad reikia turėti kuo geresnį išsilavinimą.
A. Koik
Dar viena grėsmė yra švietimo politizavimas, mano filosofė.
„Man labai norėtųsi, kad nuo švietimo temų būtų nuimtas politinis krūvis. Tarkime, dėl mokyklų tinklo pertvarkos. Ar bendrojo ugdymo programų. Net jos tapo politiniu dalyku. Norėtųsi, kad švietimo problemas spręstų specialistai ir ekspertai.
Man ateityje norėtųsi savarankiškesnių mokyklų, kad būtų naujo tipo direktoriai, kurie geba prisiimti atsakomybę, kurie nedaro mokytojams spaudimo dėl reitingų, kurie siekia ugdymo progreso ir emocinės sveikatos mokykloje. Tikėčiausi mokyklos stiprėjimo ir pasitikėjimo mokytojais. Jei nebus pasitikėjimo mokytojais, visuomet turėsime politinę sistemą“, – aiškino filosofė.
Jankūnas: nukrypome į šoną
Lietuvos progimnazijų asociacijos vadovas Tomas Jankūnas tikras, kad pirmiausia reikia išlaikyti pastovumą. Antra, anot jo, pastarąjį dešimtmetį buvo nueita ne tuo keliu.
„Manyta, kad vaikus nuo ankstyvo amžiaus reikia daryti išskirtinius, mes nukrypome nuo esmės. Turiu galvoje, kad pradinėse mokyklose sumenkinome raštingumo – matematinio, kalbinio raštingumo svarbą, sumenkinome bendravimo gebėjimų svarbą, o iškėlėme specializuotus, kūrybos dalykus. Ir taip vaikai, neįgiję raštingumo, bendravimo gebėjimų, pagrindinėje mokykloje susiduria su problemomis, kurias daug sudėtingiau spręsti“, – kalbėjo T. Jankūnas.
Pasaulinė patirtis tai rodo. Vaikai, neįgiję esminių gebėjimų, patiria nesėkmę ir jiems be galo sunku toliau mokytis.
T. Jankūnas
Jis įsitikinęs, kad kai kuriame reformas, galvojame apie pokyčius, pirmiausia turėtume atsakyti į klausimą, kokia yra tam tikro ugdymo etapo paskirtis, tikslas.
„Pradinė mokykla turi suteikti puikius raštingumo – kalbėjimo, rašymo, matematinio raštingumo, bendravimo, buvimo bendruomenės nariais – įgūdžių, kad vėlesnėse pakopose vaikai galėtų jais remtis ir keliauti su tais gebėjimais toliau. Reikia nesiblaškyti, nes nieko geriau pasaulyje nesugalvota. Pasaulinė patirtis tai rodo. Vaikai, neįgiję esminių gebėjimų, patiria nesėkmę ir jiems be galo sunku toliau mokytis“, – kalbėjo T. Jankūnas.
Tačiau jis tiki, kad per dešimtmetį, švietimo sistema, jei ji toliau nebus blaškoma ir diskriminuojama, taps įtraukesnė, vieni kitus geriau suprasime, būsime pakantesni, emociškai raštingesni.
„Tikiu, kad visuomenė per dešimtmetį taps brandesnė“, – savo lūkestį išsakė T. Jankūnas.
Kur link juda švietimas?
Tarptautiniai ekspertai siūlo atkreipti dėmesį į tai, kad 65 proc. vaikų, kurie pradeda eiti į mokyklą, užaugę dirbs darbus, kurių šiandien dar tiesiog nėra. Daugiau nei 40 proc. darbo vietų bus automatizuotos arba jų laukia dideli pokyčiai.
Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO) yra pateikusi savo viziją, koks švietimas turi tapti iki 2030 metų.
Vienas iš scenarijų, kuriam prioritetą teikia ir Lietuva, – mokyklos kaip mokymosi centrai (Schools as learning hubs).
Pagal šį scenarijų, mokyklos ir toliau atlieka pagrindines savo mokymo funkcijas, tačiau drauge atsiranda daugiau įvairių ir modernių bendrųjų kompetencijų pripažinimo formų, kurios leistų geriau atitikti ateities darbo rinkos poreikius ir mažintų formalaus vertinimo, tokio kaip pažymiai ar brandos atestatai, svarbą.
Bus atsisakyta mokinių reitingavimo pagal pažymius ir nuolatinės stebėsenos, platės pripažįstamų bei vertinamų mokymosi šaltinių naudojimas, augs dermė tarp formalaus ir neformalaus švietimo.
Svarbesnę vietą įgis ir savišvieta, mokymasis taps visos dienos veikla, lydima švietimo profesionalų, mokymasis dažniau vyks už klasės ar mokyklos ribų. Ugdymo programas pakeis spontaniškai iš mokinių poreikių atsirandančios mokymosi situacijos.
Vietinių bendruomenių veikėjai, tokie kaip pramonės atstovai, visuomenininkai, mokslininkai ar kiti, vis labiau įsitrauks į ugdymo proceso formavimą, siekdami įtvirtinti jiems svarbias vertybes, tad mokyklų stiprybę apibrėš platus socialinių partnerių tinklas.
Švietimo sistema vis mažiau remsis viena bendra sistema, taikoma visoms mokykloms, joje atsiras daugiau pasirinkimo laisvės, tačiau pabrėžiama, kad taip pat egzistuos kokybės kontrolės mechanizmai, jais bus siekiama kokybės tolygumo mokyklose.
Mokytojai taps nuolat besikeičiančio ugdymo proceso inžinieriais, pasitikėjimas mokytojų profesionalumu ir kompetencija išaugs. EBPO pabrėžia, jog šiam modeliui yra būtini mokytojai su stipriomis pedagoginėmis žiniomis ir pažintimis įvairiose socialinėse grupėse. Taigi labai svarbu kokybiškas mokytojų rengimas ir nuolatinis jų kompetencijų ir įgūdžių tobulinimas. Taip pat mokyklos yra atviros, kad įvairių sričių profesionalai dalyvautų ugdymo procese.
Mokytojams suteikė didžiulę laisvę
O kaip sekasi mūsų kaimynams?
Naujausi EBPO šalių PISA tyrimai (2018 m.) parodė, kad Europos šalių 15 metų amžiaus mokinių reitinge estai užėmė pirmąją vietą skaitymo, matematikos ir gamtos mokslų srityse, o pasauliniame reitinge Estijos penkiolikmečiai yra penktoje vietoje pagal skaitymą ir ketvirtoje pagal gamtos mokslų rezultatus.
„Tai pasiekėme dėl mūsų decentralizuotos ir lygiateisės švietimo sistemos, profesionalių ir atsidavusių mokytojų, inovacijų ir technologijų, taip pat todėl, kad vertiname mokymąsi visą gyvenimą“, – paaiškino Estijos švietimo ir mokslo ministerijos komunikacijos patarėja Aire Koik.
Pasak jos, estų sėkmės švietimo srityje pagrindas buvo padėtas prieš šimtus metų, tačiau dabartinis modelis užgimė vos prieš 30 metų, kai Estija atkūrė nepriklausomybę nuo sovietinio režimo.
„Pastarųjų 30 metų švietimo ir socialinės politikos reformos Estijai atnešė sėkmę.
Istoriškai Estijos visuomenėje švietimas buvo labai vertinamas ir visi tiki, kad reikia turėti kuo geresnį išsilavinimą. Galima sakyti, kad esame švietimo tauta, kuri tvirtai tiki švietimo verte ir poreikiu, kad gyvenime pasisektų ir save realizuotum“, – pabrėžė A. Koik.
Rinktis tikslų kelią, kaip pasiekti rezultatą, paliekame mokykloms ir mokytojams.
A. Koik
Anot jos, PISA testai parodė, kad Estijos mokiniai pasižymi ir mąstymo branda: mokiniai tikrai nori įgyti naujų žinių, naujų įgūdžių ir tobulinti savo kompetencijas.
„Jie visada nori nueiti dar vieną mylią siekdami žinių, nes supranta, kad stengdamiesi gali tobulėti. Mums labai pasisekė, kad turime tokius mokinius, mokytojus ir tėvelius. Šie rezultatai tiesiogiai atspindi puikų jų bendradarbiavimą, nes mokymasis nėra vien mokinių atsakomybė: kad tai pavyktų, reikia sutelktų pastangų, mokyklos ir tėvų bendradarbiavimo“, – aiškino A. Koik.
Ji pabrėžė, kad Estijos sistema grindžiama teisingumo principu, visi mokiniai turi vienodas galimybes mokytis.
„Sėkmę lėmė visuotinė galimybė įgyti kokybišką išsilavinimą. Mūsų mokytojai nori mokytis ir tobulinti savo įgūdžius, kompetencijas ir žinias, jiems sudarytos plačios galimybės dirbti savarankiškai.
Manome, kad raktas į sėkmę yra įgūdžių, kompetencijų ir žinių, kurias turi įgyti mokinys, apibrėžimas, bet rinktis tikslų kelią, kaip pasiekti rezultatą, paliekame mokykloms ir mokytojams“, – aiškino Estijos švietimo ir mokslo ministerijos atstovė.
PISA ataskaitose lenkai pastaraisiais metais taip pat šovė į viršų. Kaip jie aiškina, to pasiekti jiems pavyko dėl reformų, kurios pradėtos dar praėjusio amžiaus pačioje pabaigoje. Tuomet priešmokyklinis ugdymas tapo privalomas. Kaip dar vieną lemiamą dalyką lenkai išskiria tai, kad mokykloms ir mokytojams buvo suteikta daugiau savarankiškumo. Trečias sėkmės dėmuo – mokytojams pakeltos algos.
Kaip sako ekspertai: mūsų kaimynai susitarė ir aiškiai apsirašė, ko siekia, o kaip tai darys – jau mokytojo reikalas.
Suomijos švietimo ekspertas: niekas neįvyksta per naktį
Ilgus metus Suomijos švietimo sistema buvo pavyzdys daugeliui švietimo ekspertų ir politikos formuotojų. PISA tyrimuose Suomija užėmė aukščiausias pozicijas raštingumo, matematikos ir gamtos mokslų srityse, rezultatais konkuruodama su Azijos šalimis, kurios išsiveržusios į priekį.
Kaip yra rašęs švietimo ekonomikos ekspertas Gabrielis Helleris Sahlgrenas, Suomija, regis, sugebėjo pasiekti puikių rezultatų netaikydama griežtų ugdymo metodų. Kaip sėkmės receptą jis įvardijo bendrą suomių visuomenės tikėjimą švietimu, pedagogų profesionalumą ir jiems suteiktą teisę dirbti taip, kaip jiems atrodo tinkama.
Tačiau pastaraisiais metais šalies rezultatai pradėjo šlubuoti. G. H. Sahlgrenas tiki, kad suomiai, nuolat keisdami savo sistemą, vėl pagerins rezultatus. Bet, pasak eksperto, niekas neįvyksta per naktį.
Suomiai nesiblaško – gerai apgalvoja ir tik tuomet daro
Kaip pasakojo M. Brėdikytė, suomiai gerai apgalvoja, pasižiūri, kas jiems tinka, nesiblaško. Be to, ji pabrėžė, kad suomiai neabejoja, kad mokytojai gerai atlieka savo darbą. O jei kyla nesklandumų, jų strėlės paprastai skrieja į administracijos ar švietimo valdžios pusę.
„Suomiai yra racionalūs, jie galvoja, galvoja, matuoja, matuoja ir tada pamėgina. Prieš ką nors nauja įvesdami jie apie tai kalba penkerius metus. Jie aiškina visuomenei, kodėl to reikia. Planuojamus pokyčius jie pirmiausia išmėgina keliose bendrojo ugdymo mokyklose. Todėl, kai pokytis vyksta jau masiškai, viskas lyg įsijungia išsyk, visi žino, kaip reikia veikti.
Manau, tai yra esminis skirtumas. O mes vis dar gyvename pagal sovietinę sistemą – partija pasakė „reikia“, ir tada visi trūks plyš per galvą verčiasi mėgindami įgyvendinti partijos planus, o iki mokytojų, tėvų neateina supratimas, kaip tai veiks. O suomiai leidžia visuomenei ir papykti, ir apmąstyti dar prieš tai, kai vyks pokyčiai“, – aiškino edukologė.
Suomijoje jau nuslūgęs apgailestavimas dėl mažų mokyklų sujungimo. Ir tie geri PISA rezultatai praeityje pateisino tokius didelius pokyčius.
M. Brėdikytė
Kaip pasakojo M. Brėdikytė, Suomija taip pat patyrė mokyklų tinklo pertvarką, o Lietuvoje šiuo metu planuojamas toks pokytis kelia aistras.
„Suomijoje jau nuslūgęs apgailestavimas dėl mažų mokyklų sujungimo. Ir tie geri PISA rezultatai praeityje pateisino tokius didelius pokyčius. Dabar suomiai gana ramiai žiūri į naujoves, pasitiki, kad švietimo sistema rūpinamasi, gal yra klaidų, bet jos taisomos. Ir jų pasitikėjimą įrodo tai, kad suomiai neemigruoja į kitas šalis, mokosi savo aukštosiose mokyklose“, – aiškino profesorė.
Sėti pasitikėjimo grūdą, anot M. Brėdikytės, Lietuvoje itin svarbu, mat visuomenė, regėjusi daug bandymų reformuoti švietimą, neįžvelgia jų teigiamo poveikio.
„Lietuvoje švietimo sistemoje įvyko labai daug pokyčių, tačiau visuomenė nemato jų naudos, gėrio. Greičiau atvirkščiai, todėl kad ir ką pasiūlytų ministerija, viskas bus sutikta priešiškai“, – turėdama galvoje ir dabar aptarinėjamą Tūkstantmečio mokyklų programą, kalbėjo M. Brėdikytė.
Ji mano, kad Lietuvos švietimo valdžia siūlomą modelį turėtų išmėginti, nedangstyti iškilusių sunkumų, pateikti teigiamus rezultatus. Pasak jos, mokytojams svarbu, kaip reforma paveiks net jų asmeninį gyvenimą, tarkime, ar jie turės darbo, galbūt teks važinėti į kitą miestelį.
„Jie turi suprasti, kad taip bus geriau – aš dirbsiu geresnėje, stipresnėje mokykloje, mokiniams taip bus geriau. O jei nebenoriu, einu dirbti kito darbo“, – kalbėjo M. Brėdikytė.
