Kokią Lietuvos gyventojai įsivaizduoja valstybę ir savo ateitį? Kas mums rūpėjo kuriant nepriklausomą valstybę, bet nesvarbu šiandien, o kokie klausimai bus esminiai ateityje? LRT.lt klausia ekspertų ir apie šiandien juokingas atrodančias svajones, prieštaravimus patiems sau ir atsakymus, kurių ieškome ir po 30 Nepriklausomybės metų.
Kur buvome, kur esame ir kur būsime ateityje? Lietuva po rytojaus – LRT.lt portalo projektas, kuriuo siekiame atsakyti į visus šiuos klausimus ir nubrėžti valstybės raidos tendencijas, pamatyti Lietuvą ir jos galimą kelią ne tik regiono, bet ir Europos, ir pasauliniame kontekste.
Tautiškumo (nebe)reikia?
Kai Reinas Raudas, būsimas kultūros teorijos profesorius ir Talino universiteto rektorius, aštuntajame dešimtmetyje pirmą kartą atkeliavo į Lietuvą, jam dar nebuvo dvidešimties. Būtent toje 14 valandų kelionėje jis sako pramokęs lietuviškai, vėliau palaikė ryšius su Sąjūdžiu ir ilgam susiejo gyvenimą su Lietuva.
„Dabar visuomenei toną duoda žmonės, išaugę laisvės sąlygomis. Anuomet, kiek tos laisvės betrokštume, žmonės buvo išaugę nelaisvės sąlygomis“, – LRT.lt apie, jo nuomone, esminį Lietuvos pokytį apibūdino R. Raudas.
Jis sako, kad tuo metu nacionalinę kultūrą reikėjo ginti, tai buvo esminis klausimas, tačiau šiandien toks mąstymas jau nebe visada aktualus. Dėl to kyla ir įtampa: lyderiai, kūrę nepriklausomą Lietuvą, šiandieniniame kontekste kartais atrodo pernelyg konservatyvūs, kyla ir ginčų dėl to, ką reikia saugoti. Į šią idėją pašnekovas žiūri skeptiškai.
„Laisvės sąlygomis mūsų kultūra gali dingti tik dėl to, kad ji pasidarys nebesvarbi, nebesugebės atsakyti į mums svarbius klausimus, kuriuos pasaulis mums užduoda. Jei lietuviai nuspręs, kad jiems geriau šnekėti angliškai, nebeskaitys lietuvių literatūros, laiką leis feisbuke ar „TikTok“, kultūrai kyla tam tikras pavojus. Bet pavojaus negalime išvengti, net jei visi stosime į gynybines pozicijas“, – mano R. Raudas.
Pasak profesoriaus, brukdami siaurai suprantamą nacionalinę kultūrą, galime sulaukti priešingo rezultato.
„Kultūra turi būti nekonservatyvi, eksperimentuoti, priimti pasaulyje esančią įvairovę, kad jaunam žmogui neatrodytų, kad lietuvybė yra vien tautiniai stulpai, rūpintojėliai ir gražios senos dainos. Na ir gerai, ir eikit su savo lietuvybe kur nors į mišką ir puoselėkit, o aš gyvensiu, kaip noriu“, – sakė jis.
Juris Rozenvaldas, Latvijos universiteto profesorius, atkreipia dėmesį, kad Baltijos valstybėse tai, kad lietuvių, latvių ar estų kalbą ar kultūrą užgoš rusiškoji, jau nėra aktualiausias politikos klausimas.
„Pagrindinis uždavinys bus kurti nacionalizmą ne etniniu principu, bet civiliniu: turime sukurti valstybę, kurioje skirtingos tautybės kartu kuria pilietinę visuomenę“, – sakė jis.
Žengėme į Nepriklausomybę be galo naivūs, nežinojome, kas mūsų laukia, ir neturėjome realybės pojūčio.
N. Putinaitė
Nacionalizmas bus svarbus kaip supratimas, kad valstybė turi nacionalinius interesus, sako jis.
„Nacionalizmas, kaip supratimas, kad reikia kovoti už bendrą interesą, išliks. Šiandien turime atstovauti savo interesams Europos Sąjungoje (ES), juos koordinuoti. Kaip ir su „Rail Baltica“ – matome, kad juk kyla problemų, nes yra trijų skirtingų valstybių interesai“, – pateikė pavyzdį LRT.lt pašnekovas.
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) docentė Nerija Putinaitė atkreipė dėmesį, kad ir šiandieninėje politikoje yra ne vienas klausimas, kylantis būtent dėl ginčų ir bandymų apibrėžti, kas yra mūsų valstybė ir lietuvių tauta. Tai ir politikų retorika ginti valstybės sienas nuo migrantų, ir ginčai dėl Lukiškių aikštės, solidarizavimasis su Baltarusijos opozicija. Net ir Nepriklausomybės Akto, sako pašnekovė, neatsitiktinai ieškojome ne Rusijoje, o Vokietijoje.
„Pavyzdžiui, vadinamasis trijų raidžių įstatymas. Čia susipina, kas yra tauta, kas yra, o kas nėra lietuvis, kas griauna, o kas negriauna lietuviškumo. Ar mėginama gryninti per kalbą, ar tautiškumas labiau pilietinis? Ar turime priversti lenkų tautybės žmogų sulietuvinti savo pavardę? Čia yra tautiškumo klausimas. Net ir Lukiškių aikštės apipavidalinimo klausimas – nacionalizmo klausimas, kaip suprantame tautą ir valstybę, ką į ją atremiame“, – sakė ji.
Pabėgti nuo Sovietų Sąjungos
Bene trisdešimt Nepriklausomybės metų Lietuvoje minimas ir terminas homo sovieticus, atsispiriant nuo jo ieškoma būdų, kaip turi atrodyti geresnė visuomenė. Pasak LRT.lt pašnekovų, Lietuvos tapatybė neabejotinai gali būti grįsta tuo, kad kuriame naują demokratinę valstybę, tačiau net ir po 30 metų nuo Sovietų Sąjungos žlugimo kamuoja neišspręsti klausimai bei tai, ką galima pavadinti kompleksais.
1993 m. vykusioje apklausoje labai emocingai išgyvenama, kone su ašaromis žmonės atsakinėjo į klausimus, Baltijos kelią prisimindami.
V. Gaidys
Kaip LRT.lt pasakojo sociologas Vladas Gaidys, 1989–1990 metais Lietuvos gyventojai patyrė euforiją, laukta demokratijos, valstybingumo ir laisvos rinkos, o šiems įsitvirtinus kilo depresija.
„Baltijos kelias – jame tautos vienybė, stovėjo jaunas ir senas. Čia, matyt, buvo iliuzija, tikėjimas, kad ir toliau taip nueisime. Jau 1990 m. rinkimai parodė, kad yra priešprieša, Algirdas Brazauskas ar Vytautas Landsbergis, ir viskas gana greitai pasikeitė. 1993 m. vykusioje apklausoje labai emocingai išgyvenama, kone su ašaromis žmonės atsakinėjo į klausimus, Baltijos kelią prisimindami“, – sakė V. Gaidys.
Pasak jo, pirmosiose visuomenės apklausose lietuviai iš kaimyninių valstybių išsiskyrė pesimizmu: jie vis dar gerai vertino praeitį, blogai – dabartį, ankstyvąjį „laukinį“ dešimtąjį dešimtmetį, bet blogiausiai – ateitį.
V. Gaidžio teigimu, nuo Sąjūdžio metų Lietuvos visuomenė atsisakė ne vienos valstybės ir visuomenės ateities idėjos – tada, pavyzdžiui, manyta, kad Lietuva bus „tiltas tarp Rytų ir Vakarų“. Su Nepriklausomybe atėjo, bet šiandien jau dingo specifinis dešimtojo dešimtmečio moters vaidmens įsivaizdavimas: lietuvė moteris tapo suprantama kaip amerikietiško tipo namų šeimininkė, išlaisvinta nuo sovietinės prievolės dirbti, išlaikoma vyro.
„1989–1990 metais buvo tokia sąvoka „švediškas socializmas“, – populiarų lozungą prisiminė sociologas. – Tai iš esmės, ką kalba prezidentas Gitanas Nausėda: gerovės valstybė, socialiai orientuota, parduotuvėje bus ir mėsos, ir vaisių, žmonės bus vienas kitam bičiuliai, rinkos ekonomika, visi darbą turės.“
N. Putinaitė sako, kad Nepriklausomybės laikotarpiu atsirado aiški kryptis, kokia Lietuva neturėtų būti – tai bandymas išgyvendinti vadinamąjį homo sovieticus.
Pirmiausia tai, anot jos, deficito, nepritekliaus žmogus, kuris turi nuolat kovoti už savo gerovę. Jam nerūpi ne jo problemos, ir pats žino, kad ištikus nelaimei negalės kliautis nei valstybės, nei aplinkinių pagalba. Todėl, pasak pašnekovės, ir šiandien Lietuvoje vyksta daug protestų, tačiau jų dalyviai iki galo neprisiims atsakomybės už savo lozungus – nekurs partijų, net nesužinos, kaip iš tikrųjų veikia politika.
„Žengėme į Nepriklausomybę be galo naivūs, nežinojome, kas mūsų laukia, ir neturėjome realybės pojūčio. Tai buvo visuomenė, kuri buvo paternalistiškai globojama valdžios, žmogus įpratęs, kad valstybė jį globoja. Jis buvo įpratęs elgtis ciniškai, dviveidiškai: viena vertus, prisitaikyti, kita vertus, greta tyliai keikti valdžią, tokia virtuvinė rezistencija. Buvo labai specifinis santykis su valstybe, neapykantos santykis“, – sakė N. Putinaitė ir pridūrė, kad ši neapykanta vėliau tapo nepasitikėjimu valstybės institucijomis.
Be to, pastebi ji, apklausos rodo, kad iš ES Lietuvos gyventojai tikisi socialinės gerovės, mano, kad dėl jos Lietuvoje sumažės nedarbas.
„Tai nebūtinai atspindi realią situaciją, skurdą, bet rodo vertybinį prioritetą ir socialinio nesaugumo jausmą. Jis kyla nebūtinai, nes tiek daug žmonių realiai blogai gyvena. Bet iš to, kad suvokimo, kad jeigu įvyks kokia nelaimė, negausi pagalbos. Ir, kita vertus, ir pats esi nepasiruošęs tą pagalbą kam nors suteikti, nes ne viską gali valdžia daryti“, – sakė N. Putinaitė.
Pasak jos, per 2021 m. migrantų krizę visi politikai sutarė, kad tai grėsmė, tačiau humanitarine pagalba besirūpinančių politikų, organizacijų balsas nebuvo girdimas.
„Tai rodo, kad žmogaus faktorius, ir tą siečiau su posovietiniu mentalitetu, kad santykis su žmogumi vis tik dar nėra žmogiškas“, – sakė N. Putinaitė.
Problemos dėl Europos
LRT.lt kalbintas R. Raudas priminė komišką sprendimą iš dešimtojo dešimtmečio: 1998-aisiais Lietuvoje buvo įvestas vadinamasis „Andrikienės laikas“, šalis perėjo į laiko zoną, kurioje buvo dauguma Vakarų Europos valstybių. Jis sutiko, kad tam tikra trauma ir kompleksas dėl to, kad valstybė nėra vakarietiška, būdingas ir Estijai, kurios politikai neseniai ėmė kalbėti, kad Estija turėtų būti vadinama Šiaurės valstybe.
Pašnekovo teigimu, stengiantis žutbūt užsiklijuoti vakarietiškos valstybės etiketę, dažnai ignoruojama, kad valstybės europietiškumas – įstatymų, konvencijų priėmimas, pokyčiai visuomenėje.
Kai sakome, kad norime būti arčiau Europos, ką tai reiškia? Kas ta Europa, ar Marine Le Pen yra Europa?
J. Rozenvalds
„Tai ne sportas, visuomenės vystymasis yra procesas, kurio negalima tiesiog iš valios nukreipti kokia nors linkme. Keičiasi žmonės, ir tam reikia laiko“, – sakė jis.
Pasak profesoriaus, į Šiaurę besilygiuojantys estai ir lietuviai ignoruoja, kad ten valstybė perskirsto daugiau mokesčių, daugiau socialinių garantijų.
„Suomijoje mokytojai vežami ilgus atstumus, kad kaimo mokyklose būtų garantuotas toks pat išsilavinimo lygis, kaip ir miestuose. O pas mus manoma – tai paties problema, nenori gyventi, kur blogos mokyklos, tai persikelk, kur geresnės. Tai individualizmas, kuris Šiaurės visuomenėms visai nebūdingas“, – sakė jis.
J. Rozenvaldo teigimu, galima sutikti, kad europietiškumas – labiau atvira ir tolerantiška visuomenė, institucijos, kurias paskatino kurti stojimas į ES. Be to, samprotauja mokslininkas, Baltijos valstybės ES niekada nepaliks dėl geopolitinių saugumo priežasčių, o mums palyginti lengva orientuotis į Vakarus, nes galime tvirtinti, kad atkuriame savo prieškarinį valstybingumą, „grįžtame į Europą“.
Tačiau noras vadintis tikrais europiečiais – problemiškas.
„Kai sakome, kad norime būti arčiau Europos, ką tai reiškia? Kas ta Europa, ar Marine Le Pen yra Europa? Arba tai, kas nutiko Jungtinėje Karalystėje, „Brexitas“?“ – sako J. Rozenvaldas.
N. Putinaitė atkreipia dėmesį, kad mūsų istorijoje nauju etapu gali tapti griežta Lietuvos pozicija Kinijos atžvilgiu, tiesa, jo atsiradimo priežastys dar nėra aiškios. Pašnekovė sako, kad Lietuvos gyventojų supratimas, ką reiškia ginti demokratines vertybes užsienyje, yra selektyvus: nesirūpinama Artimųjų Rytų, pietų valstybėmis.
„Tampame globaliais žaidėjais, ir tai visiškai naujas dalykas. Dabar jį vertinti dar sunku, bet nebūtume to padarę, jei nebūtume galingų, stiprių organizacijų nariai <...>. Laikas parodys, bet čia naujas etapas mūsų, kaip valstybės, gyvenime.
Nesiečiau to su Lietuvos veikimu Ukrainoje ir Baltarusijoje, nes tai, kas įvyks Taivane, mūsų tiesiogiai nepaveiks. Kitaip, jei Rusija prisijungtų Ukrainą: žinome, kad tokiu atveju ji po 20 metų sutelks karius mūsų pasienyje“, – sakė N. Putinaitė.
Paralelinė Lietuva
Net jei lietuviai neturi atsakymo, kas yra Europa, jie, galima daryti prielaidą, bent žino, kad Europa nėra Rusija ir buvusi Sovietų Sąjunga.
Būtent orientacija į praeitį, sociologų teigimu, ilgą laiką buvo esminė takoskyra Lietuvos visuomenėje. VU TSPMI mokslininkė profesorė Ainė Ramonaitė žinoma kaip iškėlusi tezę, kad nuostata sovietmečio atžvilgiu leidžia nuspėti, už ką žmogus balsuos rinkimuose, kokios jo vertybinės nuostatos. Besiilginčiųjų sovietmečio, 2019 metais atliktos apklausos duomenimis, Lietuvoje net 30 procentų. Jie labiau linkę palaikyti kairiuosius.
Be to, klaidinga manyti, kad ši visuomenės grupė, bėgant laikui, vis labiau traukiasi ir yra ne tokia svarbi politikoje. Naujausias mokslininkės tyrimas rodo, kad sovietmečiui nostalgiją jaučiantieji labiau linkę tikėti sąmokslo teorijomis, kurios pastaraisiais metais antivyriausybinių protestų pavidalu tapo tokios svarbios Lietuvos politinėje scenoje.
„Mane pačią nustebino atradimas, kad ta skirtis veikia tokius dalykus kaip sąmokslo teorijas, kurie lyg ir nieko bendro neturi. Proga pergalvoti, ką ta skirtis reiškia, gal ji reiškia daugiau, nei įsivaizdavome?
Pradedu sieti ne tik su pačiu sovietmečiu ir žmogaus integracija į sovietinę sistemą, bet ir su transformacijos periodu. <...> Dabar mokslininkai mano, kad posovietinės transformacijos trauma buvo labai gili, pasekmės labai gilios, tai įvykis, kuris nebus lengvai užmirštamas. Galime lyginti su karais, kurie palieka randą ilgam, ir atmintis net per kelias kartas neišblėsta“, – sakė profesorė.
A. Ramonaitės teigimu, nostalgija praeičiai ir kritika dabartinei politikai iš dalies yra visuomenės persitvarkymo pasekmės: Sovietų Sąjungoje nuo miestiečio gyvenimo kokybe nesiskyręs provincijos žmogus, išnykus kolektyviniams ūkiams, staiga pasijuto apleistas valstybės.
„Kas buvo suprantama kaip ėjimas į priekį, pažanga, apsisuko, ir nemažai žmonių ilgą laiką gyveno vos ne natūrinėmis sąlygomis, neturėdami iš ko išgyventi, kai neliko kolūkių. Žmonės gyveno beveik kaip 19 amžiuje, savo rankomis kasdami žemę, augindami karvę ar kiaulę, ir iš to pragyveno.
Bet jie prisiminė, kad visai neseniai gyvenimas buvo visai kitoks, kad būdavo ir atostogos, ir gaudavo kelialapius, gyveno kaip ir miestietišką gyvenimą, o dabar apsisukimas atgal“, – sako A. Ramonaitė.
Niekas nesako, kad nereikėjo, kad SSRS sugriūtų. Tačiau gal reikėjo labiau įvertinti kainą ir suprasti žmones, kad tai labai smarkiai pakeitė gyvenimus, leisti liūdėti, įvertinti skausmą.
A. Ramonaitė
Apklausų duomenimis, sovietmetį Lietuvoje palankiai vertina ir daugiau nei kas dešimtas jaunuolis.
„Viename moksliniame straipsnyje apie Vakarų šalių industrinius regionus, kur irgi įvyko deindustrializacija, panašiai kaip pas mus, tik dėl globalizacijos, sakoma, kad žmonės jaučia gilų liūdesį ir nuoskaudą dėl gyvenimo subyrėjimo, bet jiems neleidžiama dėl to net gedėti. Gedėjimas nepriimtinas, tai žmones dar labiau liūdina.
Niekas nesako, kad nereikėjo, kad SSRS sugriūtų. Tačiau gal reikėjo labiau įvertinti kainą ir suprasti žmones, kad tai labai smarkiai pakeitė gyvenimus, leisti liūdėti, įvertinti skausmą“, – svarsto mokslininkė.
Ši Lietuvos gyventojų dalis susipriešinusi su vadinamuoju elitu.
„Kita problema, kad tie, kurie nepatyrė tų problemų, kurie pasinaudojo atsivėrusiomis galimybėmis ir jiems gyvenimas labai smarkiai pagerėjo, koncentruojasi tik Vilniuje ir labiau elitiniuose politinio ir kultūrinio elito sluoksniuose. Jie niekada ir neįvertino, nesuprato, kas kitiems žmonėms sudėtinga ir problemiška. Tarsi jų problemos laikinos, negalinčios užgožti pasiekimų: nepriklausomybės, demokratijos, NATO, ES. Viskas puiku, ir kad kas nors skundžiasi – tai nesusipratimas“, – sakė A. Ramonaitė ir pridūrė, kad dėl šios priežasties Lietuvoje kuriasi politinės jėgos, vadinančios save atstovaujančiomis regionams.
Sociologas V. Gaidys pastebi, kad Lietuvoje atsiranda du skirtingi įsivaizdavimai, kokia bus Lietuvos sėkmės ir klestėjimo formulė. Išsilavinę, patirties užsienyje turintys lietuviai mano, kad Lietuva turi investuoti į mokslą, būti vadinamoji lazerių ir technologijų ekonomika.
„Bet kartas atsiranda žiežirbos [dėl manančių], kad Lietuva yra žemės ūkio kraštas. Nemažas visuomenės segmentas mano, kad būtent tai yra Lietuvos stiprybė, tai toks brazauskinis požiūris: ką mokame daryti? Dauguma gyventojų dar gimė kaime“, – dvi skirtingas Lietuvos vizijas pastebi V. Gaidys.
Toleruoti maršus ir nebeieškoti Kremliaus rankos
LRT.lt pašnekovų teigimu, Lietuvos politiką smarkiai pakeis ir pandemija. Staiga visuomenėje atsirado nematyta skirtis ir žmonės, kurie sako esantys medikų, mokslo ir vakcinų priešai.
N. Putinaitės teigimu, Lietuvą per paskutinius metus sukrėtusi protestų banga yra ženklas, kad mūsų valstybė pasikeitė ir nebeliko vienos lietuviškos tapatybės.
Negalime tapti sveika visuomene, jei į bet kokius reiškinius, kurie vyksta Lietuvoje, žiūrime per saugumo prizmę, kad iškart įžvelgiame Rusijos grėsmes.
N. Putinaitė
„Jeigu lyginame, tarkime, devyniasdešimtųjų Lietuvą ir dabartinę Lietuvą tai įvairovės atsiskleidimas didelis, tikriausiai teigiamas pokytis. Šiandien turbūt turėtume jau nustoti kalbėti apie vienovės mitą ar vienybės mitą kaip demokratinę vertybę. Niekada nebūsime vieningi visais klausimais. Galime būti vieningi klausimu, ar Lietuva turi būti nepriklausoma, bet visais kitais klausimais būsime visiškai skirtingi. Ir tai teigiamas bruožas.
Man atrodo, kad bendrai sveikatai būtų labai sveika persiorientuoti ir kalbėti apie tokius dalykus kaip „Didysis šeimos gynimo maršas“ kaip apie normalumą, nes vis dar kalbama kaip apie kažkokią anomaliją, tragediją, kuri vyksta Lietuvoje“, – sakė ji.
Pasak N. Putinaitės, Lietuvoje tebegyvenama Nepriklausomybės pradžios nuotaikomis: viešojoje erdvėje vyrauja kalbėjimas apie valstybės priešus. Ji kritikavo išsakomą nuomonę, neva Lietuvoje vyksta koks nors plataus masto prieš valstybę organizuotas sąmokslas – to esą nereikėtų sutapatinti su tuo, kad kai kurie protestus kurstantys asmenys siejami su Rusija.
„Iš dalies tai yra objektyvu, nes esame maža šalis ir nuo pat nepriklausomybės pradžios tas saugumo poreikis buvo tiesiog iki kaulų smegenų mus persmelkęs. Jei kalbėtume apie pokytį, kuris vyksta, man atrodo, mums gal jau pavyks išsivaduoti iš saugumizacijos.
Negalime tapti sveika visuomene, jei į bet kokius reiškinius, kurie vyksta Lietuvoje, žiūrime per saugumo prizmę, kad iškart įžvelgiame Rusijos grėsmes. Turbūt niekada negalėsime tapti normalia valstybe, jei šis klausimas dominuos“, – kalbėjo N. Putinaitė.
J. Rozenvaldo teigimu, tokie judėjimai atidengė nepasitikėjimą mokslu ir politikais. Kita vertus, pastebi pašnekovas, tai ir demokratijos išraiška – protestai dėl pandemijos nevyksta nebent Kinijoje, o pandemijos ribojimai, „The Economist“ vertinimu, Lietuvoje labiausiai iš visų trijų Baltijos valstybių sumažino demokratijos reitingą.
„Tai ir filosofinė problema. Tai ne tik klausimas, ką galvoju, tai klausimas, kas yra bendrasis interesas ir asmens interesas. Kartais šie žmonės yra egoistai, jie sako: tai mano kūnas, reikalauju jam laisvės. Bet atleiskite, klausimas ne tik apie tavo kūną, tai klausimas apie visuomenę. Tai esminė problema, kaip ją išspręsime? Dar sunku numatyti“, – sakė pašnekovas.
