Karas Ukrainoje paskatino naujas kalbas apie Europos Sąjungos ateitį ir galimus fundamentalius Bendrijos pokyčius. Tarptautinėje erdvėje vis labiau dominuojanti Kinija, agresiją ir smurtą pasėjusi Rusija – tokias grėsmes Senajam žemynui kelia dvi pasaulio autokratijos. Ko iš ES tikėtis netolimoje ateityje ir kokie pastarųjų laikų įvykiai bei žaidėjai dės pamatus Bendrijos ateities transformacijai?
Kur buvome, kur esame ir kur būsime ateityje? Lietuva po rytojaus – LRT.lt portalo projektas, kuriuo siekiame atsakyti į visus šiuos klausimus ir nubrėžti valstybės raidos tendencijas, pamatyti Lietuvą ir jos galimą kelią ne tik regiono, bet ir Europos, ir pasauliniame kontekste.
Taip pat skaitykite
Kokios sąjungos tikėtis?
Portalo LRT.lt kalbinti politikos ekspertai tikina, kad Europa po vasario 24-osios, kai Rusija pradėjo karą prieš kaimyninę Ukrainą, galutinai pasikeis ir kad pokyčiai joje neišvengiami.
„Pasaulis, kokį mes iki šiol žinojome Europoje, pasikeitė vasario 24 d. Ši akimirka, kaip aš ją matau, tarsi žymi eros po Šaltojo karo laikotarpio pabaigą Europai, bent jau saugumo architektūros prasme“, – LRT.lt pasakojo Europos politikos centro direktoriaus pavaduotojas Ricardas Borgesas de Castro’as.
Ukrainoje jau daugiau kaip 40 dienų trunkantis karas įvairiuose šalies miestuose ir Rusijos karių nusikaltimai gali atsiliepti ir paskatinti įnirtingesnes diskusijas Senojo žemyno fronte dėl valstybių saugumo ir gynybos.
Panašios pozicijos laikosi ir kiti kalbinti ekspertai.
„Pamatysime, kad kai kurios valstybės narės darys sau spaudimą turėti labiau integruotą politiką. Didelį vaidmenį vaidins iškilusios problemos, tokios kaip saugumas, kurios atsimuša į nacionalinius procesus. Didelį vaidmenį čia vaidins ir Europos perginklavimas bei sprendimai, kuriuos priims Vokietijos Vyriausybė“, – pridūrė R. Borgesas de Castro’as.
Ilgą laiką Europos Sąjungos lygmeniu taip pat buvo keltas Bendrijos, kaip savotiško federacijos atitikmens, klausimas, o, pasak kalbintų ekspertų, netolimoje ateityje jis gali būti vėl iškeltas, atsižvelgiant į vis neramesnę ir konfliktišką atmosferą žemyne.
„Aš manau, kad atsižvelgiant į tai, kad saugumas yra šiuo metu svarbiausias dalykas žmonių galvose ir kad tai yra problema, dėl kurios norima matyti daugiau veiksmų, manau, kad tai yra tarsi postūmis darnesnio Europos projekto link, kol yra bendrumo jausmas tam tikrai iškilusiai grėsmei“, – kalbėjo Europos užsienio reikalų tarybos (ECFR) ekspertė Susi Dennison.
Priešiški ir staigūs Kremliaus manevrai, atlikti Ukrainoje, turėtų skatinti ES valstybes imtis nestandartinių sprendimų, o ypač jie turėtų atsispindėti ir ateityje vykdomose gynybos bei saugumo strategijose.
„Pamatėme, kad kai ištinka didelė krizė, tiek daug dalykų, kurie daugeliui šalių buvo neįsivaizduojami, staiga tampa priimtini“, – tikino Wilfriedo Martenso Europos studijų centro vyresnysis mokslo darbuotojas Niklas Novaky`is.
„Daugumoje ES strateginio kompaso pasiūlymų kalbama apie dalykus, kuriuos ES jau darė praeityje, tačiau yra tikrai naujų dalykų, pavyzdžiui, naujų spartaus diegimo pajėgumų ir mišrių priemonių rinkinio sukūrimas, PVM mažinimas bendriems viešųjų pirkimų projektams. Saugumo ir gynybos srityje ateinančiais metais pamatysime tikrai daug judėjimo ir pokyčių“, – pridūrė jis.
Ryškesnių pasikeitimų gali sulaukti ir ES, kurios duris vis plačiau praverti bando ir keletas Rytuose įsikūrusių valstybių, kurios patiria ar patyrė Kremliaus karinius smūgius.
Besiplečianti Bendrijos šeima?
Europos Sąjungą šiuo metu sudaro 27 valstybės narės. Į ją norinčių pakliūti valstybių sąrašas pastebimai plečiasi.
Dėl karo šalyje Ukraina vis drąsiau beldžiasi į Bendrijos duris, ambicijų apie stojimą nestokoja ir Moldova bei Sakartvelas, kuris po Ukrainos šių metų vasarį pateikė oficialų prašymą stoti į ES.
Tačiau sudėtingos priėmimo procedūros ir ilgai trunkantys procesai gali užkirsti joms kelią tai padaryti artimiausiu metu.
LRT.lt kalbinti ekspertai sako, kad galbūt atėjo metas permąstyti strategiją bei naujų šalių priėmimo į Bendriją procedūras, galbūt jas supaprastinti.
„ES turi strategiškai permąstyti plėtros procesą. Jei iki vasario 24 d. buvęs procesas ir toliau išlaikomas toks, koks jis buvo, tada mes ir toliau girdėsime, kad tai ilgos procedūros, susietos su daugybe kriterijų ir sąlygų. Ir kol šios sąlygos nebus įvykdytos, tol šalys negalės atsidurti Bendrijoje. Ir kalbu ne tik apie Kopenhagos kriterijų, bet ir kitus aspektus“, – tikino Europos politikos centro atstovas R. Borgesas de Castro’as.
Analitikės S. Dennison nuomone, ES dabar yra netinkamas laikas atsisakyti Kopenhagos kriterijų (kuriuos sudaro politinis stabilumas, demokratinė ir teisinė valstybės tvarka, pagarba žmogaus teisėms, veiksminga ir konkurencinga rinkos ekonomika ir galimybės įgyvendinti ES iškeltus uždavinius).
„Norėčiau pasakyti, kad nėra blogesnio laiko nepaisyti Kopenhagos kriterijų ir demokratijos bei žmogaus teisių apsaugos šalyse kandidatėse ir ES šalyse.
Manau, kad turime labai aiškiai pasakyti, kad tai, kas vyksta, yra ne tik ataka prieš Ukrainą, bet ir ataka prieš Europos projektą ir visa tai, ką jis reiškia taisyklėmis pagrįstos sistemos, tarptautinės tvarkos požiūriu. Taigi šiame kontekste aš manau, kad labai mažai tikėtina, kad Rytų partnerystės šalys, įskaitant Ukrainą, sulauktų paspartintos narystės ES visapusiška prasme. Tačiau manau, kad galima neatmesti ir kiek kitokio tipo narystės ir bendradarbiavimo“, – kalbėjo Europos užsienio reikalų tarybos (ECFR) vyresnioji politikos bendradarbė.
Wilfriedo Martenso Europos studijų centro vyresnysis mokslo darbuotojas Niklas Novaky`is teigia, kad Ukrainos priėmimas į ES sustiprintų ir kitų Bendrijos valstybių pozicijas.
„Pavyzdžiui, jei tokia šalis kaip Ukraina galėtų integruotis į Europos Sąjungą, nes ilgainiui, net jei ji negalėtų įstoti į NATO, tai padidintų Ukrainos saugumą vien todėl, kad integruojantis į ES struktūras būtų sunkiau kitoms šalims daryti įtaką įvairiais klausimais, įskaitant ir ekonomiką“, – tikino N. Novaky`is.
O spaudimo Bendrija pastaraisiais metais daugiausia sulaukia iš Rytų autokratijų: Kinijos ir Rusijos, kurios ir toliau bandys primesti Vakarams savo pasaulio tvarką ir galią.
Auganti autokratijų galia?
Didžiuliu galvos skausmu tolimesnei ES ateičiai galimai taps ir vis didesnį apetitą tarptautinėje erdvėje turinti Kinija ir pastaruoju metu nuo Vakarų vis labiau izoliuojama Rusija.
Analitikai mano, kad netolimoje ateityje nėra jokių signalų, kad ES ir Pekino komunistinės valdžios santykiai turėtų atšilti.
„Tikrai nesitikiu, kad bent jau artimiausiu metu Kinijos ir ES santykiai pagerės. Pastaruoju metu kaip tik matėme dar didesnį jų pablogėjimą. Kinijos padėtis šiame kare pirmiausia prieštarauja jos pačios užsienio politikai, teritorinio vientisumo suvereniteto ir nepuolimo principams. (...) Kinijos neutralumas šiuo atveju palankus agresoriui, jis nepalankus aukai (Ukrainai)“, – tikino R. Borgesas de Castro’as.
W. Mertenso studijų centro analitikas N. Novaky`is pridūrė, kad ateityje Vakarų bendruomenės atstovai, įskaitant ir ES, skirs daugiau dėmesio Pekino ir Maskvos santykiams.
Jo teigimu, Vakarai „vis dar buvo nustebę, kad Pekinas nepasmerkė Maskvos sukelto karo Ukrainoje“.
„Manau, kad daugelis žmonių Vakaruose, JAV ir Europoje buvo nusivylę ir nustebę dėl to, kad Kinija kategoriškai nepasmerkė Rusijos invazijos į Ukrainą. Turiu omenyje, kad Rusija ir Kinija buvo artimos partnerės, bent jau popieriuje, dar prieš prasidedant karui Ukrainoje. Kinija nubrėžė gana ambicingai skambančią bendradarbiavimo programą, kurią pavadino įvairiais ekonominio bendradarbiavimo projektais. Manau, kad tiek ES, tiek JAV ateityje skirs daug daugiau dėmesio šiai Rusijos ir Kinijos ašiai“, – kalbėjo N. Novaky`is.
Pasak analitiko, toks Maskvos ir Pekino glaudus bendradarbiavimas gali trukdyti Vakarams net ir tokiose organizacijose kaip Jungtinių Tautų Saugumo Taryba.
S. Dennison iš ECFR teigia, kad tolesni Vakarų bendruomenės veiksmai prieš Rusiją dėl jos vykdomo karo Ukrainoje galimai nulems ir ateities Pekino veiksmus. Tai gali būti nebūtinai geri signalai Vladimiro Putino vadovaujamai valstybei.
„Manau, kad Kinija išlieka labai pragmatiška jėga. Toks ištikimybės susitarimas vasario pradžioje tarp Rusijos ir Kinijos buvo kažkas, kas tuo metu jiems pasiteisino. Kolegos, su kuriais dirbu, sako, kad Pekine labai nusivilta tuo, kaip vyko Rusijos karas Ukrainoje ir dėl to, kad jis užtruko ilgiau negu buvo pažadėta Kinijai. Manau, kad iš Pekino perspektyvos daug kas priklausys nuo to, kiek tai pradės kainuoti, jei tarkime būtų paveikta tarptautinė ekonomikos sistema“, – tikino S. Dennison.
Ekspertė pridūrė, kad santykius pastaruoju metu veiks ir ekonominiai santykiai tarp Pekino ir Maskvos, o jei karas Ukrainoje užsitęs, Kinija ir Rusija gali pradėti kibernetines atakas prieš Vakarų valstybes, įskaitant ir ES nares.
„Aš jaučiu, kad per ateinančius mėnesius pamatysime, kad tai peržengs diplomatijos ribas, jei bus patekta į tam tikrą aklavietę dėl padėties Ukrainoje, kai Rusija negalės žengti į priekį. Ir manau, kad tokiu atveju pamatysime kibernetinių atakų. Turėtume būti pasirengę, kad tai potencialiai peržengs NATO ribas. Manau, kad tai labai reali galimybė“, – kalbėjo Europos užsienio reikalų tarybos (ECFR) analitikė S. Dennison.
Lenkijos ir Vengrijos ateitis
Kalbant apie tolesnę ES raidą, negalima primiršti ir gana aktualaus Vengrijos ir Lenkijos bei Briuselio konflikto klausimo.
Budapeštas ir Varšuva jau ilgą laiką nesutaria dėl įvairių svarbiausių aspektų, įskaitant LGBTQI asmenų teises ir laisves, vietos teismų nepriklausomumą ar teisės viršenybės principus.
Vengrijoje sekmadienį įvyko šalies parlamento rinkimai, kuriuose pergalę iškovojo šalies opoziciją užtildžiusi „Fidesz“ partija su Viktoru Orbanu priešakyje, jis greičiausiai užsitikrins dar vieną kadenciją svarbiausiame šalies politiniame premjero poste.
ECFR ekspertė S. Dennison teigia, kad nepaisant kai kurių pamatinių panašumų, Vengrijos ir Lenkijos situacijos Europoje yra skirtingos.
„Asmeniškai Vengriją ir Lenkiją dėčiau į skirtingus krepšelius pagal jų atsaką šiame fronte. Viktoro Orbano pasisakymai pastaruoju metu yra labiau susiję su ikirinkiminiu laikotarpiu. Manau, kad nemažai dalykų rodo, kad Vengrijos gyventojai kur kas labiau palaiko Europos Sąjungą negu jis pats“, – tikino S. Dennison.
Pasak Paryžiuje įsikūrusios ekspertės, karas savotiškai privertė Varšuvą permąstyti savo ateitį Bendrijoje.
„Aš suprantu Varšuvos poziciją, kad įvyko tam tikras poslinkis jų vertinime ES svarbos jų poreikiams. Varšuva stūmė iniciatyvas Europos lygmeniu, nesvarbu, ar tai būtų konflikto pradžioje lėktuvų siuntimo perspektyva į Ukrainą sukurti neskraidymo zoną Ukrainoje, ar tai būtų energetinių sankcijų pastūmėjimas.
Taigi manau, kad padidėjusi grėsmė saugumui privertė juos iš naujo įvertinti, kiek jie turi būti to Europos projekto dalyviais. Kaip sakiau anksčiau, tai nepašalina jų nesutarimų su Briuseliu, kad Briuselis turi nuomonę dėl politinių įvykių Varšuvoje“, – situaciją kaimyninėje Lenkijoje vertino S. Dennison.
Europos politikos centro programos „Europe in the World“ asocijuotasis direktorius ir vadovas R. Borgesas de Castro’as pažymi, kad Vengrija su Lenkija kitaip atrodo ir Višegrado ketverto šalių kontekste.
„Lenkija ir Vengrija labiau išsiskiria šiame kontekste“, – tikino Europos politikos centro atstovas R. Borgesas de Castro’as.
Eksperto teigimu, „Lenkija bando save pozicionuoti „tinkamoje istorijos pusėje“, tuo tarpu Viktoras Orbanas ir jo valdoma Vengrija „stovi ant netinkamos pozicijos prieigų“.
Jis priduria, kad tiek Varšuva, tiek Budapeštas jaus spaudimą dėl teisės viršenybės ir žmogaus teisių klausimų.
„Nemanau, kad artimiausiu metu tie klausimai apie teisės viršenybę šiose šalyse bus primiršti ir ne tik dėl to, kad dalis Europos Parlamento narių neleis to padaryti. Manau, kad čia spaudimą gali daryti ir JAV“, – sakė Europos politikos centro ekspertas.
„Aš manau, kad bus daromas spaudimas, pavyzdžiui, dėl LGBTQI veiklos, ir tai negali būti primesta iki tokio lygio, kaip daro ponas Putinas“, – pridūrė R. Borgesas de Castro’as.
Kraštutinės dešinės triumfas?
Šios savaitės pabaigoje prasidėsiantys Prancūzijos prezidento rinkimai gali tapti dar vienu matavimo vienetu, kuris leistų nusakyti, kokioje Europos Sąjungoje gyvensime netolimoje ateityje.
Šios šalies prezidentui Emmanueliui Macronui iššūkį meta tokie populistinių ir kraštutinės dešinės politikos atstovai kaip Marine Le Pen ar Erickas Zemmouras.
Pasak N. Novaky`io, populistams Europoje didelių keblumų sukėlė ir koronaviruso pandemija, kurios metu krizės valdymas dažniausiai buvo sutelktas į tradicinių partijų ir judėjimų rankas.
Vis dėlto, pasak jo, tokie judėjimai ir jų telkimasis bent jau artimiausiu metu neturėtų trauktis.
„Sunku pasakyti, bet aš manau, kad populistinės jėgos išsilaikys. Ir ypač tada, kai niekas nekels grėsmės tam žmonių saugumui ir ekonominei gerovei. Pavyzdžiui, prieš koronaviruso pandemiją buvo nemažai populistinių partijų, tačiau pandemijos metu jos žlugo, nes žmonės ieškojo saugumo ir stabilumo, laukė to iš senųjų partijų lyderių“, – sakė Wilfriedo Martenso Europos studijų centro vyresnysis mokslo darbuotojas N. Novaky`is.
S. Dennison iš ECFR teigimu, ateityje populistų judėjimams iš dalies nulems, ar žemyne keisis ekonominė situacija dėl Rusijos sukelto karo Ukrainoje.
„Ar bus palaikomas šis nacionalistinis naratyvas, labai priklausys nuo to, kaip tvarkysis vyriausybės. Europos lygmeniu norima sukurti tam tikrą atsparumo fondą. Manau, kad tai turėtų būti tas, kas padengia visas Europos atsako į Rusiją išlaidas, įskaitant paramą migracijai, įskaitant padidėjusias energijos sąnaudas ir pan.“, – tikino S. Dennison.
Pasak jos, europiečiai tikrai pajus Rusijos invazijos į Ukrainą pasekmes, ir jei tai bus prastai tvarkoma Vyriausybių lygmeniu, tuo galės pasinaudoti populistinės jėgos.
„Šiuo metu europiečiai pajus Rusijos invazijos į Ukrainą išlaidas. Ir jei tai bus blogai sprendžiama Europos lygmeniu, jei nebus sukurta tokio jausmo, kad yra veiksminga parama, kurią teikia Europos valstybės, tai galėtų paveikti europines nuotaikas“, – sakė analitikė, įsikūrusi Paryžiuje.
R. Borgesas de Castro’as iš Europos politikos centro taip pat pritaria, kad europiečių nepasitenkinimas gali kilti ir tradicinėms jėgoms tinkamai nesuvaldžius ekonominės suirutės.
„Europos lyderiai mąsto ir diskutuoja, bet tai užtrunka šiek tiek laiko. Jie turi rasti būdų, kaip paremti šeimas ir įmones, kurios bus labiau paveiktos dėl šios naujos krizės arba dėl jos ekonominių pasekmių. Aš kalbu apie energijos kainas, taip pat matome, kaip kyla maisto produktų kainos. Taigi, tiek kairės, tiek dešinės politines jėgas palaikantys gyventojai gali jausti nepasitenkinimą, jei vėl pateksime į situaciją, kai daug jų nukenčia dėl šios krizės“, – tikino R. Borgesas de Castro’as.
Ar Berlynas praras įtaką?
Vokietijos ir naujosios, kanclerio Olafo Scholzo, vadovaujamos Vyriausybės veiksmai privertė pakelti antakius kitų ES valstybių atstovus dėl jos neryžtingumo įvesti griežtas sankcijas Rusijai, tiekti Kyjivui ginkluotę.
Toks Berlyno elgesys paskatino kalbas ir apie Vokietijos pozicijų susilpnėjimą Bendrijos viduje.
„Vokietija pati dažnai kritikuodavo vienbalsiškumo taisyklę ES užsienio politikoje, nes tai leisdavo kitoms valstybėms blokuoti sprendimus, pavyzdžiui, Vengrijos veto dėl praėjusių metų pareiškimo, kritikuojančio Kiniją. Dabar pati Vokietija yra suvokiama kaip savotiškas stabdis.
Dvejojimas dėl SWIFT, tolesnis ginklų tiekimas ir prieštaravimas naftos ir dujų embargui kainavo jos patikimumą, ypač Rytų Europoje. Tai reiškia, kad kai kurie Vokietiją laikys labiau našta nei lydere ES viduje“, – tikino projektų asistentė iš Alfredo fon Oppenheimo Europos politikos studijų centro Serafine Dinkel.
Europos saugumo politikos vertybių centro Kremliaus stebėjimo programos vyresnioji bendradarbė Nathalie Vogel tikina, kad Vokietijos „neryžtingas veikimas karo fone tik atspindi jos poziciją per pastaruosius15 metų“.
„Vokietijos reakcija, delsimas priimti sprendimus ir trukdymas griežtai ES lygmens sankcijų politikai atskleidžia tai, ką Vokietija iš tikrųjų daro užkulisiuose jau daugiau nei 15 metų: tenkina Rusijos strateginius interesus ir aukoja Vokietijos, ES ir NATO partnerių saugumo interesus dėl Berlyno pelno“, – aiškino Čekijoje įsikūrusios organizacijos analitikė.
N. Vogel manymu, NATO šalių susitikimas 2008 metais Rumunijos sostinėje Bukarešte tapo savotišku atspirties tašku, kai Vokietija palaipsniui stiprino Maskvos pozicijas.
„Tai prasidėjo ne nuo karo Ukrainoje. Tai prasidėjo dar NATO Bukarešto viršūnių susitikime 2008 metais. Viena po kitos einančios Vokietijos vyriausybės buvo Vladimiro Putino palaikytojos. Dabar tai akivaizdu visoms ES narėms“, – teigė Europos saugumo politikos vertybių centro atstovė.
Eksperčių teigimu, Vokietija turi planų keisti savo užsienio politiką ir taip bandyti pagerinti savo reputaciją europiniame kontekste.
„Rusijos karas su Ukraina atskleidė svarbiausius Vokietijos užsienio politikos trūkumus, visų pirma „pokyčių per prekybą“ darbotvarkę, kuri taip pat ilgą laiką buvo taikoma jos santykiams su Kinija. Tai taip pat atskleidė „Rusijos palaikytojus“ O. Scholzo SPD partijoje, o buvęs kancleris Gerhardas Schröderis yra turbūt blogiausias pavyzdys“, – LRT.lt pasakojo S. Dinkel.
„Ateityje Vokietijai teks kritiškai įvertinti savo priklausomybę ir nuo tokių valstybių kaip Kinija, nes dabar valstybė susiduria su problema, kad dėl priklausomybės nuo Rusijos ji šiuo metu negali sėkmingai veikti. Šiems pakeitimams įgyvendinti prireiks laiko“, – pridūrė projektų asistentė iš Alfredo fon Oppenheimo Europos politikos studijų centro.
N. Vogel tikina, kad kanclerio O. Scholzo dabar laukia vienas iš svarbesnių klausimų.
„Po įvykių Bučoje kyla klausimas, ar Vokietijos Vyriausybė nori įgyvendinti sankcijas, įskaitant naftos embargą, ir padėti kovoti su Rusijos agresija? Šis sprendimas turės įtakos Vokietijos pozicijai ES, tačiau jos reputacija jau dabar yra sugadinta“, – neslėpė Kremliaus stebėjimo programos vyresnioji bendradarbė.
