Lietuva buvo kaltinta dėl mažos šalies kompleksų, pakvaišimo, praleistų progų patylėti, tačiau kartais ir nekorektiški didžiųjų valstybių komentarai Vilniaus atžvilgiu rodo, kad Lietuvos užsienio politika pasaulyje yra matoma ir veikia. Autoritarams bandant perkurti pasaulinę tarptautinių santykių sistemą, įtvirtinti didžiųjų galių varžybas, kyla klausimas, ar Lietuva su savo savarankiška užsienio politika yra pasmerktos atsidurti paraštėse?
Kur buvome, kur esame ir kur būsime ateityje? „Lietuva po rytojaus“ – LRT.lt portalo projektas, kuriuo siekiame atsakyti į visus šiuos klausimus ir nubrėžti valstybės raidos tendencijas, pamatyti Lietuvą ir jos galimą kelią ne tik regiono, bet ir Europos, ir pasauliniame kontekste.
Taip pat skaitykite
Lietuvos griežtą poziciją santykiuose su Rusija, diplomatinius ginčus, kurie pasiekė kone žemiausią tašką istorijoje atšaukus ambasadorius, nulėmė vertybinė užsienio politika. Ji nėra tik šios Vyriausybės akcentas, tai nuolatinė Vilniaus kryptis.
„Lietuvos užsienio politika nuo pat nepriklausomybės pradžios buvo vertybinė. Argumentuota apie grįžimą į Europą, į demokratinių valstybių sambūrį. Vertybės – demokratijos kūrimas ir stiprinimas Lietuvos viduje (iki 2004 m.) ir už jos ribų (ypač po 2004 m.) – buvo ir tebėra svarbiausia Lietuvos užsienio politikos dalis“, – LRT.lt pabrėžė Džordžijos Gwinnett koledžo profesorė Dovilė Budrytė.
Atkūrusi nepriklausomybę, Lietuva pasirinko provakarietišką orientaciją ir jau 1993–1994 m. paskelbė tikslą tapti ES, NATO nare. Tai nulėmė ir euroatlantinės integracijos užsienio politikos trajektoriją, bet įstojus į ES ir NATO, Lietuvai teko ieškoti sričių, kuriose galėtų išsiskirti bei kartu veiksmingai spręsti kylančius uždavinius.
Rusijos kaimynystėje
Santykiai su Rusija buvo ir yra vienas iš svarbiausių Lietuvos užsienio politikos klausimų. Atkūrus nepriklausomybę, Lietuvai su Rusija reikėjo derėtis dėl sienų nustatymo, diplomatinių atstovybių turto, kitų dvišalių klausimų. Nuolat buvo jaučiama ir Rusijos grėsmė šalies saugumui, Maskva siūlė suteikti Baltijos šalims saugumo garantijas, tačiau į tai žiūrėta nepatikliai.
Egzistencinė krizė santykiuose su Maskva ėmė ryškėti į valdžią Kremliuje atėjus Vladimirui Putinui, netrukus Lietuva ėmė kelti ir sovietų padarytų nusikaltimų žalos atlyginimo klausimą, pradėta Sausio 13-osios byla. Rusijos ir Vakarų santykiai pasunkėjo dėl krizės Kosove, Čečėnijos karų, Maskvos požiūrio į spalvotąsias revoliucijas Rytų Europoje.
Kurį laiką Vilnius bandė laviruoti. Valdas Adamkus viešai aiškino, kad įmanoma suderinti Lietuvos norą stoti į NATO ir ES bei gerus santykius su Rusija. Tačiau jau 2000-aisiais V. Putinas Berlyne pareiškė, kad Baltijos šalių narystė NATO „turės padarinių“.
„Istorinė atmintis smarkiai darė ir tebedaro įtaką šiam pasakojimui – juk tuo pačiu metu negalima kalbėti apie patirtas traumas Sovietų Sąjungoje, netgi sovietinį genocidą ir mėginti tapti draugais su valstybe, kuri ir toliau neigia okupacijos faktą, skleidžia nedraugišką pasakojimą apie Didįjį Tėvynės karą“, – LRT.lt sakė Džordžijos Gwinnett koledžo profesorė Dovilė Budrytė.
Tapusi ES ir NATO nare, Lietuva, kartu su kitomis Rytų Europos valstybėmis, stengėsi formuoti ir šių organizacijų politiką Rusijos atžvilgiu, nuolat perspėjo dėl augančios Rusijos grėsmės.
Tai sulaukdavo ir kritikos. Dar būdama eurokomisare Dalia Grybauskaitė kritikavo Lietuvos tapimą „vieno klausimo valstybe“ – besirūpinančia Rytų politika ir kritikuojančia Rusiją – ir konfrontavimo su didelėmis Vakarų šalimis. 2008 m. Lietuva vetavo ES derybas su Rusija dėl naujos partnerystės sutarties.
Kai tais pačiais 2008 m. NATO pranešė, kad Aljanso durys yra atviros Sakartvelui ir Ukrainai, jau po metų Maskva įsitraukė į karą su Tbilisiu. Jis netapo lūžiniu momentu Vakarų santykiuose su Rusija, o tiek Lietuvos, tiek JAV ir Vakarų Europos valstybių vadovai bandė perkrauti santykius su Maskva.
Kremlius laikui bėgant ėmė vis priešiškiau žiūrėti į NATO, o Europos Sąjungos niekada nelaikė stipriu geopolitiniu žaidėju, su kuriuo būtų verta kalbėtis. Lietuvą, kaip ir Baltijos šalis, Kremliaus pareigūnai kaltino antirusiška isterija ir vainikavo „antirusiškos politikos dirigentais“, tačiau į rytų europiečių perspėjimus dėl galimų Maskvos ketinimų Vakarų sąjungininkai niekada iki galo neatsižvelgė. Akis Europai kiek plačiau pravėrė 2022-aisiais Kremliaus pradėtas karas prieš Ukrainą.
„Didėja suvokimas, kad Rusija kelia iššūkį Europos demokratijai, teisės viršenybei, vertybėms, kurias mes giname Europoje ir pasaulyje, – LRT.lt sakė Europos užsienio reikalų tarybos (ECFR) Europos duomenų projektų koordinatorius Rafaelis Lossas. – Yra ir potencialas imti labiau vertinti geopolitiką ir tai, kaip mes turime naviguoti pasaulyje, kuris kilo prieš mūsų akis, bet mes buvome užsimerkę.“
2022-ųjų karas iš esmės nustebino europiečius ir privertė greitai mažinti priklausomybę nuo Rusijos energijos išteklių, nutraukti verslo ryšius, iš naujo apmąstyti ilgalaikio bendradarbiavimo su Rusija tikslus, pavyzdžiui, sprendžiant klimato kaitos klausimus.
„Veikiausiai išvysime Šaltąjį karą primenantį padalijimą tarp Rytų ir Vakarų, tarp autoritarinių ir demokratinių šalių. Tikėkimės, kad Vakarai susivienys ir stiprins savo institucijas, gins savo taisyklėmis paremtą tvarką Vakarų bendruomenėje“, – sakė K. Raik.
Lietuva regiono lyderė
Tapusi tarptautinių organizacijų nare, Lietuva bandė persvarstyti savo užsienio politiką, orientuotis į Šiaurės šalis, spręsti savo vidaus klausimus per tarptautinius formatus. 2004 m. laikinasis Lietuvos prezidentas Artūras Paulauskas Vilniaus universitete sakė kalbą apie „Naująją Lietuvos užsienio politiką“, kurios vizija – regiono lydere tampanti Lietuva per ES ir NATO plėtoja kaimyninius santykius.
Tai tapo Lietuvos užsienio politikos prekės ženklu tarptautiniuose formatuose. Vilnius ėmė aktyviai veikti posovietinėje erdvėje, remti pilietinės visuomenės iniciatyvas ir suartėjimą pirmiausia su ES Ukrainoje, Baltarusijoje, Sakartvele. Skleisdama demokratizaciją, tampanti pavyzdžiu Lietuva siekė patraukti ES kaimynines valstybes eiti euroatlantiniu keliu, kurdama saugią zoną tarp savęs ir Rusijos, o kartu prisidėti ir prie demokratizacijos Rusijoje.
„Sutinku su tais, kurie teigia, kad ir dabartinėje vertybinėje Lietuvos užsienio politikoje (kuri palaikė ir palaiko demokratines jėgas Baltarusijoje, solidarizuojasi su Taivanu ir, žinoma, palaiko Ukrainos siekį išlikti nepriklausoma ir demokratine valstybe) iš tiesų yra labai daug pragmatiškumo“, – akcentavo D. Budrytė.
Dabar Europa įsisąmonina, kad varžymasis su Rusija bus ilgalaikis iššūkis žemynui, o šiose varžybose didelį vaidmenį vaidins būtent ES nepriklausančios Rytų valstybės, su kuriomis aktyviai dirbo Lietuva.
„Europoje turės įvykti vienas iš didžiausių pokyčių, susijęs su ES ir NATO plėtros klausimais. (...) Ar ES ir NATO ims laikyti savo plėtrą strateginiu imperatyvu varžybose su Rusija. (...) Turime pradėti mąstyti apie ilgalaikes varžybas su Rusija ir kokį vaidmenį jose vaidintų Ukraina. Ar nebūtų naudingiau, jei Ukraina vienu ar kitu būdu būtų susisaisčiusi su mumis, o ne su Rusija“, – sakė R. Lossas.
Kartu Europai teks įsisąmoninti, kad varžymasis su Rusija ir kitomis nedemokratinėmis jėgomis turės ir karinį matmenį, apie kurį europiečiai nemąsto jau 3 dešimtmečius. „Rusija save matė tokiose varžybose jau labai ilgą laiką, bet mes buvome užsimerkę. To daryti nebeįmanoma“, – pabrėžė R. Lossas.
Tai vėl kels ES ir NATO sąveikos klausimą.
Pasirinkimas tarp ES ir JAV blėsta
2003 m. Prancūzijos prezidentas Jacques`as Chiracas ištarė garsiąją frazę, kad „Baltijos šalys praleido progą patylėti“ – tuo metu Vilniaus dešimtuko valstybės parėmė JAV invaziją į Iraką, kuriai nepritarė dauguma Vakarų Europos valstybių.
Nors vėliau J. Chiracas neoficialiai pripažino, kad taip pasisakyti turėjo dėl politinių aplinkybių, bet ši frazė žymi kitą Lietuvos užsienio politikos kategoriją. Tuometis Pentagono vadovas Donaldas Rumsfeldas nubrėžė Europos perskyrą tarp senosios ir naujosios (Rytų dalies), o Lietuvai šis apibūdinimas taip pat pasirodė priimtinas.
D. Rumsfeldas teigė, kad senoji (Vakarų) Europa siekia būti labiau nepriklausoma nuo JAV, savarankiškesnė. Šios idėjos vėl tapo lyderių diskusijų objektu Donaldo Trumpo prezidentavimo metu ir Prancūzijos vadovui Emmanueliui Macronui ėmus kalbėti apie Europos strateginę autonomiją bei naują saugumo architektūrą, kuri apimtų ir Rusiją.
Tokia perskyra reiškė ir konfliktą Lietuvai, kuri pagrindiniu savo saugumo ramsčiu laiko NATO ir, pirmiausia, JAV pajėgas. Todėl tarptautinėje arenoje tekdavo balansuoti ir rinktis tarp JAV ir ES didžiųjų šalių pozicijų.
„2003-iaisiais buvo krizė ir Lietuvos užsienio politikoje, kai pirmąkart teko rinktis tarp senosios Europos sąjungininkų ir JAV, kai nebebuvo galima lengvai tęsti vakarietiškos orientacijos. Spręsdama savo dvigubo lojalumo dilemą, Lietuva nusprendė tapti aktyvia užsienio politikos formuotoja Rytų Europoje, netgi tapti regiono lydere – taip būtų naudinga ir JAV, ir Europai“, – nurodė D. Budrytė.
Dabar ši perskyra tarp JAV ir ES vis labiau nyksta, o transatlantiniai santykiai, anot lyderių, yra tvirti kaip niekada anksčiau. Rusijai pradėjus karą prieš Ukrainą, JAV prezidentas, Valstybės sekretorius dalyvauja ES viršūnių susitikimuose, sankcijas Rusijai bei Baltarusijai koordinuotai skelbia ES, NATO valstybės ir kitos demokratinio pasaulio narės: Australija, Naujoji Zelandija, Japonija, Šveicarija.
Karas privertė europiečius rimčiau žvelgti ir į savo kietąjį saugumą, kontinento gynybą. Ir iki šiol Europos gynyba buvo paremta ne tik NATO, bet ir ES, per kurią vykdytos iniciatyvos pasitarnaudavo Aljanso gynybai.
Dabar Europos žengiami strateginės galios didinimo žingsniai leis sustiprinti europietišką polių transatlantinėje bendruomenėje. Ekspertai mano, kad Europa netaps didžiąja galia, kuri savo statusą remia karinėmis priemonėmis ir ištekliais bei galimybe jas pasitelkti jėgai, tačiau ir nebegalės visiškai atmesti karinio pobūdžio.
„Didesnės Europos gynybinės galimybės leistų Europai ir JAV pasidalinti darbus. Nors siūlyčiau nesiekti griežtai jų atidalinti, (...) nes tai gali kelti riziką ir interesų išsiskyrimą, – sakė R. Lossas. JAV vis labiau žvelgia į Ramiojo vandenyno arealą ir Kiniją, bet europiečiai taip pat yra suinteresuoti taisyklėmis paremtos tvarkos regione užtikrinimu, o amerikiečiai nori stabilizuoti Europos saugumą ir padėti apsisaugoti nuo vis agresyvesnės Rusijos. – Toks strateginių tikslų integravimas turi tęstis.“
Tai lems mažesnį konfliktą Lietuvai, kuriai nereikės rinktis tarp Vašingtono ir Briuselio, ir naujas galimybes vykdant užsienio politiką skirtingose saugumo iniciatyvose.
„Dėl karo Europa jau tapo stipresniu saugumo žaidėju. (...) ES neperima NATO svarbiausios kolektyvinės gynybos užduoties, bet gali sustiprinti Europos saugumą kitais būdais: koordinuodama narių gynybos bendradarbiavimą, remdama energetikos politikos, kibernetinio saugumo, hibridinės grėsmės pajėgumus “, – sakė Tarptautinio gynybos ir saugumo centro (ICDS) Estijos užsienio politikos instituto vadovė Kristi Raik.
Demokratijos prieš autokratijas
Rusija atvirai teigia, kad jos tikslas ne tik „nuginkluoti ir denacifikuoti“ Ukrainą, bet pakeisti Europos saugumo architektūrą, o Sergejaus Lavrovo žodžiais, su kinais kurti naują, „teisingą“ pasaulio tvarką.
Anksčiau Kinija pabrėždavo, kad nacionalinis suverenumas yra tarptautinių santykių sistemos pamatas, tačiau Rusijai pradėjus karą prieš Ukrainą, šios pozicijos neliko. Kinija vienareikšmiškai neparėmė Maskvos jos kare prieš Ukrainą, bet balandžio pradžioje vykusį ES ir Kinijos viršūnių susitikimą Bendrijos diplomatijos vadovas Josepas Borrellis apibūdino kaip „pokalbį su kurčiuoju“.
Kritiškame pareiškime J. Borrellis nurodė, kad Kinija negali „apsimetinėti didžiąja galia ir užsimerkti arba negirdėti kalbų apie konfliktą, kuris jai kelia nepatogumų“.
„Kinija parodė, kad vertina vadinamąją neribotą Xi ir Putino draugystę labiau negu visus ankstesnius pareiškimus apie tarptautinių santykių principus. Kinija parodė, kad prioritetą teikia didžiųjų galių politikai, o ne daugiašalei taisyklėmis paremtai tvarkai“, – LRT.lt sakė Vokietijos europarlamentaras, vienas iš ECFR tarybos narių Reinhardas Bütikoferis, tvirtai įsitikinęs, kad Europa išmoks Rusijos karo pamoką ir stebės Kiniją dėl galimo panašaus elgesio.
Nors diskusijos dėl Kinijos didžiosios galios statuso tebeverda, Pekinas vis tvirčiau bando brėžti ir perkelti savo raudonąsias linijas, primesti savo valią užsienio valstybėms. Dėl to santykius su Taivanu ėmusi kurti Lietuva įsivėlė į diplomatinį ginčą.
„Kinijos tikslas – formuoti tarptautinę tvarką pagal savo vertybes ir normas, atmesti vakarietišką demokratijos ir žmogaus teisių supratimą, imti pripažinti didžiųjų galių įtakos sferas ir panašiai. Rusija yra svarbi (Kinijos) strateginė partnerė, jos tikslai tokie patys“, – sakė K. Raik.
Pekinas, kaip ir Maskva, bando skaldyti Vakarų vienybę ir siūlo kitoms Europos šalims nesekti Vilniaus pavyzdžiu. Lietuvos politika Kinijos atžvilgiu tampa visos ES užsienio politikos klausimu ir platesnės demokratijų bei autokratijų susidūrimo tendencijos atvaizdu.
„Karas Ukrainoje sukėlė daug debatų, kad reikia ginti liberaliomis vertybėmis pagrįstą pasaulio tvarką. Lietuvos vertybinė užsienio politika – vienas iš būdų ginti šią tvarką ir pratęsti JAV hegemoninę poziciją tarptautiniuose santykiuose“, – nurodė D. Budrytė.
R. Losso nuomone, Vakarams reikia ne tik sukurti strategiją tvarkymuisi su Rusija, bet ir su Kinija bei jų abiejų kuriamu skilimu tarptautinėje tvarkoje, nes „konfrontacija pažymės 21 amžių“.
„Diplomatinio bendravimo poreikis tik augs. Augant įtampai, taps vis sunkiau išlaikyti daugiašales strategijas, bendrauti su mūsų priešininkais, varžovais, kalbėti su jais. Nes yra sričių, kurioms reikia kolektyvinių veiksmų, pirmiausiai tai klimato kaita, bet ir kitų, kur bendradarbiauti yra naudinga visiems“, – sakė R. Lossas
Didžiųjų galių žaidimas
Jei pasaulyje įsigalėtų didžiųjų galių konkurencija, įtakos zonos, o didelės valstybės savo interesus tvirtintų jėga, prievarta ir spaudimu, tai būtų sudėtingas laikas mažoms valstybėms. Tačiau D. Budrytė skeptiška, kad pasaulis grįš į „žiaurios didžiųjų galių konkurencijos laikus“.
„Kad ir koks baisus būtų karas Ukrainoje, ukrainiečių pasipriešinimas įkvėpė daugelį veikėjų – nevalstybinius veikėjus, daugumą demokratinių valstybių – kuo stipriau palaikyti demokratiją. Matome savotišką Vakarų atgimimą, sustiprėjimą. Reikia tikėtis, kad tai nėra laikinas reiškinys, ir kad tai – atsvara mėginimui įtvirtinti pasaulio tvarką, pagrįstą didžiųjų galių konkurencija“, – nurodė profesorė.
Tačiau remtis vien vertybėmis užsienio politikoje taip pat nebus naudinga, jas reikės derinti su pragmatiniais šalies interesais.
„Užsienio politiką, kad ji būtų efektyvi, turi sudaryti tiek interesai, tiek vertybės. Abi šios kategorijas veikia kaip balansas, kai sprendimų priėmėjai apsibrėžia savo strategijų tikslus. Užsienio politika be vertybių būtų ciniška ar net nežmoniška. (...) Bet neatsižvelgiant į interesus, o tik į vertybes, užsienio politikai trūktų tikslumo“, – sakė R. Lossas.
Todėl kyla klausimas, ar ateityje išvysime dar vieną demokratijos sklaidos bangą, panašią į matytą 20-ojo amžiaus pabaigoje, prie kurios galėtų prisidėti ir Lietuva, ar Vakarams teks pereiti į gynybą ir pirmiausiai rūpintis savo vertybių gynimu namie, apsaugant laisvas, atviras visuomenes nuo autoritarų.
„Vakarai turės daugiau investuoti į savo vertybių gynimą nuo autoritarinių režimų. Šaltojo karo pokario era, kai Vakarai skleidė savo vertybes tarptautinėje erdvėje, veikiausiai baigėsi, tad ateityje Vakarų požiūris į vertybes turės būti labiau gynybinis“, – akcentavo K. Raik.
Rusijos vykdomas karas bus postūmis Lietuvos užsienio politikai. „Šis karas sustiprins Lietuvos vertybinę užsienio politiką, nes matome, kad Vakarų demokratijos konsolidavosi; kova dažnai vaizduojama kaip kova už demokratines vertybes“, – teigė D. Budrytė.
Baltijos šalys turės dėti pastangas, kad stiprios liktų Vakarų organizacijos, ginančios ir mažų valstybių interesus. Vilnius, Ryga ir Talinas dalyvaus formuojant bendras ES bei NATO pozicijas Kinijos ir Rusijos atžvilgiu, bet itin svarbi užduotis laukia viso pasaulio liberalių demokratijų – demonstruodamos strateginį solidarumą jos privalės kurti naują pasaulio tvarką, kuri, anot R. Bütikoferio, būtų „aplinkosaugiškai atsakingesnė ir taikesnė už senąją“.
