Iki 2030-ųjų kas trečias Lietuvos gyventojas turėtų ant savo namo stogo arba netoli namų turėti saulės elektrinę, tačiau prireiks dar bent trijų dešimtmečių, kad Lietuva taptų visiška atsinaujinančios energetikos šalimi. Ekspertai įsitikinę, kad tokio tikslo siekti būtina – tai ne tik prisidės prie aplinkos tausojimo, bet ir padės užtikrinti Lietuvos energetinį saugumą.
Kur buvome, kur esame ir kur būsime ateityje? Lietuva po rytojaus – LRT.lt portalo projektas, kuriuo siekiame atsakyti į visus šiuos klausimus ir nubrėžti valstybės raidos tendencijas, pamatyti Lietuvą ir jos galimą kelią ne tik regiono, bet ir Europos, ir pasauliniame kontekste.
Taip pat skaitykite
Lietuvos aplinkosauginis kelias nebuvo trumpas – penkis dešimtmečius trukusi sovietinė okupacija paliko savo įspaudą įvairiose žmonių gyvenimo srityse, taip pat ir ekologijoje. Su kai kuriais sovietinės taršos padariniais tenka kovoti iki šiol, nors, kaip portalui LRT.lt sakė ekspertai, Lietuva sparčiu žingsniu žengia į priekį, siekdama užtikrinti švaresnį rytojų.
Tai itin svarbu kalbant ne tik apie mažiau užterštą aplinką, bet ir apie šalies saugumą. Rusijos sukeltas karas Ukrainoje dar kartą parodė, kokia yra atsinaujinančių energijos šaltinių, leidžiančių sparčiau judėti energetinio nepriklausomumo link, svarba. Mokslininkai neslepia – visiškas perėjimas prie atsinaujinančios energijos nebus paprastas, tačiau tai įgyvendinti ne tik įmanoma, bet ir būtina.
Tikimės, kad priėmus šį paketą Lietuva iki 2030 m. galės pasigaminti iki 90 proc. jai reikalingos elektros energijos.
D. Kreivys
Tuo metu Lietuvos Vyriausybė paskelbė turinti planą, kaip jau iki 2030 metų 90 proc. šalies elektros energijos pasigaminti Lietuvoje. Plane numatoma paprastinti atsinaujinančios energijos elektrinių statybą, kad, vietoj trejų metų, jos išdygtų per tris mėnesius.
„Parengti platūs vartai atsinaujinančiai energetikai. Tikimės, kad priėmus šį paketą Lietuva iki 2030 m. galės pasigaminti iki 90 proc. jai reikalingos elektros energijos“, – komentavo energetikos ministras Dainius Kreivys.
Paskutiniai taršos dešimtmečiai
Lietuva penkis 20-ojo amžiaus dešimtmečius praleido Sovietų Sąjungos okupantų gniaužtuose. Turbūt nėra gyvenimo srities, kuri nebūtų paliesta okupacijos, tad nenuostabu, kad gilų pėdsaką tai paliko ir Lietuvos aplinkosaugoje. Tiesa, svarbu paminėti, kad pirmieji okupacijos dešimtmečiai gerokai skyrėsi nuo to, kas buvo matyti paskutiniais jos alsavimo metais.
Vilnius TECH universiteto Aplinkos apsaugos ir vandens inžinerijos katedros profesorius Saulius Vasarevičius portalui LRT.lt sakė, kad paskutiniais dviem okupacijos dešimtmečiais Lietuva tapo itin industrializuota šalimi. Tai lėmė itin išaugusią taršą šalyje.
Pramonės technologijos nebuvo naujausios, jos buvo palyginti taršios. Į aplinkosaugą pramonėje nebuvo kreipiamas didelis dėmesys.
S. Vasarevičius
S. Vasarevičius vardijo skirtingus sektorius – atliekos, vandenys, žemės ūkis, dirvožemis, atmosfera, transportas. Visuose šiuose, o ir kituose, sektoriuose tarša sovietmečiu buvo itin išaugusi. Dalies jos nepavyko pašalinti net ir iki šių dienų.
„Pramonės technologijos nebuvo naujausios, jos buvo palyginti taršios. Į aplinkosaugą pramonėje nebuvo kreipiamas didelis dėmesys. 1970-ųjų pabaigoje, 1980-aisiais jau buvo šiek tiek stebima, buvo kažkokie taršos normatyvai, bet į tai žiūrėta pro pirštus.
Jei žiūrėsime į pabaigą, 1985–1988 metus, Vilniuje buvo įkurtos didžiosios pramonės įmonės, tokios kaip „Kuro aparatūra“, „Sigma“ ir t. t. Ten, kur dabar yra Kalvarijų, Kareivių, Žirmūnų gatvių sankryžos, stovėjo taršios įmonės. Jų buvo labai daug ir jos tikrai teršė aplinką“, – aiškino S. Vasarevičius.
Nors transporto, kaip pasakojo profesorius, tuomet ir buvo mažiau negu dabar, jo tarša taip pat buvo didelė, ją, be kita ko, lėmė ir degalai, nes jų sudėtyje buvo švino. Taršus buvo ir žemės ūkis – intensyviai buvo naudojamos trąšos, pesticidai, tai turėjo įtakos vandens telkiniams, alino dirvožemį.
Lietuvos dirvožemyje – sovietmečio palikimas
Tarša, kaip kalbėjo S. Vasarevičius, buvo persmelkusi įvairias Lietuvos gyvenimo sritis. Profesorius pasakojo, kad paskutiniais okupacijos metais Lietuvoje veikė daugiau kaip 800 sąvartynų.
„Beveik kiekvienas miestelis tuo metu, sovietmečio pabaigoje, turėjo savo iškastą karjerą ar dar ką nors, kur veždavo atliekas. Tikrai nebūdavo taip, kaip yra dabar. Atvarydavo sunkvežimius, gyventojai sumesdavo atliekas ir išveždavo kažkur išpilti“, – teigė pašnekovas.
Jokių aplinkosauginių reikalavimų, kaip sakė S. Vasarevičius, tuomečiuose sąvartynuose nebuvo laikomasi. Niekas nekreipė dėmesio nei į tai, kokia vieta pasirinkta sąvartynui, nei į gamtai daromą žalą. O tarša, anot profesoriaus, buvo didelė – kentėjo dirvožemis, gruntiniai vandenys, paviršiniai vandens telkiniai.
„Reikėjo visą tą sektorių sutvarkyti. Kai Lietuva stojo į Europos Sąjungą (ES), mums reikėjo suderinti savo įvairius sektorius su ES reikalavimais. Todėl dabar mes turime 10 realiai veikiančių sąvartynų, o jei skaičiuosime kartu su pavojingų atliekų sąvartynu, tai iš viso turime 11. Vietoj 800.
Be to, visi dabartiniai sąvartynai yra įrengti pagal aplinkosauginius reikalavimus – pagrindas yra toks, kad tarša nesiskverbtų į žemę. Tuo metu tokio įrengimo nebuvo, gal tik viename kitame, bet ir tai – toli gražu“, – vardijo S. Vasarevičius.
Ne ką geresnė situacija tuo metu buvo ir žemės ūkyje. Kaip teigė profesorius, žemės ūkyje paskutiniais sovietmečio Lietuvoje dešimtmečiais buvo naudojama daug cheminių trąšų, augalų apsaugos priemonių, pesticidų. Visa tai vėliau nutekėdavo į upelius, ežerus, pasiekdavo Nemuną, o vėliau ir Kuršių marias. Didelė neigiama įtaka buvo padaryta ir Baltijos jūros taršos lygiui.
Be to, kalbėdamas apie vandenų sektorių, S. Vasarevičius sakė, jog tuo metu net ir didieji šalies miestai neturėjo vandens ir nuotekų valymo įrenginių.
„Aš pats esu kilęs iš Jurbarko. Pamenu, maudydavomės Nemune, bet paskui atėjo laikas apie 1982–1984 metus, kai sakydavo, kad gal geriau ten nesimaudyti, nes matydavome, kad kažkas plaukia. Nebuvo jokių nuotekų valymo įrenginių, viskas keliaudavo į upes, o toliau – į Kuršių marias. Užterštumas buvo didelis.
Sovietmečio pabaigoje Kuršių marių vandens kokybė buvo labai prasta. Ir vis tiek žmonės ten žvejojo, o pagautas žuvis valgė. Bet vėliau jau kalbėjo, kad ir žuvies gal geriau būtų nevalgyti“, – pasakojo profesorius.
Kalbėdamas apie dirvožemio taršą, S. Vasarevičius įvardijo ir Lietuvos geologijos tarnybos duomenis, rodančius, kad Lietuvoje anksčiau buvo daugiau kaip 1 100 užterštų teritorijų. „Tai čia sovietinių laikų palikimas“, – sakė jis.
Tokiose teritorijose dažniausiai veikė pramonės gamyklos, jų buvo kone visuose didžiuosiuose šalies miestuose: „Ir Kaune, ir Panevėžyje buvo metalo apdirbimo įmonės, jos turėjo netinkamai saugomas naftos talpas, išsiliedavo, dirvožemis beveik visur buvo užterštas sunkiaisiais metalais, naftos produktais.
Kolūkiuose, kur buvo technikos kiemai ir beveik visur stovėjo kolonėlės, taip pat dirvožemis buvo labai užterštas. Užterštos buvo ir teritorijos aplink pesticidų sandėlius. Dalis tokių teritorijų buvo sutvarkyta, bet toli gražu ne visos, jų dar daug kur yra išlikusių.“
Paklaustas, kada atėjo suvokimas, kad tokia situacija nėra tinkama ir reikia susirūpinti aplinkos apsauga, S. Vasarevičius atsakė, jog gyventojai tai suvokė anksčiau, bet nieko imtis negalėjo, nes nesijautė savo aplinkos šeimininkais. Rimtų darbų gerinant aplinkosaugos būklę Lietuvoje imtasi jau po Nepriklausomybės atkūrimo ir jie vykdomi iki šiol.
Ir Kaune, ir Panevėžyje buvo metalo apdirbimo įmonės, jos turėjo netinkamai saugomas naftos talpas, išsiliedavo, dirvožemis beveik visur buvo užterštas sunkiaisiais metalais, naftos produktais.
S. Vasarevičius
„Priimti sprendimai dėl sąvartynų, pagal galimybes sustabdyta taršos sklaida į gruntinius vandenis, jie uždengti, užsandarinti. Periodiškai vyksta dirvožemio tvarkymai, iškasimai, ypač, kai kas nors plečiasi. Taršos šaltinių skaičius mažėja, bet darbai vyksta lėtai, nes dirvožemio valymo procesas yra gana brangus.
Vandenų sektoriuje įgyvendinti elementarūs sprendimai – visi didieji miestai turi nuotekų valymo įrenginius, mechaninius ir biologinius, tad poveikis vandens kokybei sumažėjo. Pagal europinius reikalavimus siekiama, kad visi gyventojai būtų prijungti prie vandens tiekimo ir nuotekų valymo sistemų. Bet viskam reikia laiko“, – kalbėjo Vilnius TECH profesorius S. Vasarevičius.
Pasak jo, lyginant situaciją, buvusią paskutiniais sovietmečio Lietuvoje dešimtmečiais ir tai, kaip gyvename dabar, akivaizdu, kad aplinkosaugos kokybė yra labai pagerėjusi. Tam, kad ji gerėtų dar sparčiau, reikalingos investicijos.
„Užteršti nesunku, bet sutvarkyti kainuoja daug“, – portalui LRT.lt tvirtino S. Vasarevičius.
Iššūkių kelia transportas
Jau ne vienerius metus akcentuojama atsinaujinančios energetikos svarba dar ryškesnė pasidarė vasario pabaigoje Rusijai užpuolus Ukrainą. Jau kurį laiką minimas energetinis saugumas ir nepriklausomumas tapo vienu iš svarbiausių diskusijų objektų. Energetikos ekspertas Vidmantas Jankauskas portalui LRT.lt sakė, kad, nors visiškas perėjimas prie atsinaujinančios energijos nebus paprastas, bet Lietuva tai gali padaryti.
Kaip teigė V. Jankauskas, Lietuva jau dabar yra gana gerai išplėtojusi savo saulės ir vėjo elektrines. Anot jo, didelė, o kartais net ir didžioji, dalis Lietuvos elektros energijos yra pagaminta vėjo jėgainių. Kaip sakė ekspertas, vėjo jėgainių parkas plečiasi, o ateityje jų vis daugiau turėtų atsirasti jūroje. V. Jankausko manymu, ateityje vėjo elektrinės taps pagrindiniu elektros energijos tiekimo šaltiniu Lietuvoje.
„Neblogai pas mus naudojama saulės energetika. Žmogus, net ir gyvendamas daugiabutyje, gali būti saulės elektrinės daliniu savininku. Numatyta tai plėtoti toliau ir 2030-ais metais, pagal energetikos strategiją, net kas trečias gyventojas turėtų turėti saulės elektrinę arba ant savo namo stogo, arba nutolusią“, – kalbėjo V. Jankauskas.
Tiesa, anot eksperto, reikia atsakyti į klausimą, o kas bus, jei saulė nešvies ir vėjas nepūs. Todėl, pasak jo, reikalingos garantijos – jų yra įvairių, pavyzdžiui, ieškoma sprendimų dėl balansavimo, o tolimesnėje ateityje galimas ir baterijų taikymas. Kol kas, kaip sakė pašnekovas, nepučiant vėjui ir nešviečiant saulei, elektros energijos tiekimas galimas tik naudojant iškastinį kurą arba atominę energetiką.
V. Jankauskas kalbėjo ir apie kitas energetikos sritis, pavyzdžiui, šildymą. Daugiau nei pusė visų Lietuvos namų ūkių šildosi centralizuotai, bet, anot eksperto, Lietuva šioje srityje yra tarp šalių, sparčiausiai einančių atsinaujinančios energetikos kryptimi.
„Per labai trumpą laiką, 10–15 metų, mes nuo visiškos priklausomybės nuo dujų ir naftos produktų perėjome prie visiškos priklausomybės nuo biokuro. Beveik 80 proc. centralizuotai teikiamos šilumos pagaminama deginant biokurą“, – teigė pašnekovas.
Nors daugelyje energijos sričių Lietuva jau gali kliautis atsinaujinančia energetika, su iššūkiais vis dar tenka susidurti. Viena iš sričių, vis dar keliančių galvos skausmą, yra transportas.
Kaip aiškino V. Jankauskas, lengvai pakeisti degalų į atsinaujinančius energijos šaltinius nepavyks: „Mes matome, kad šiek tiek didėja elektromobilių skaičius, bet jis dar nėra [pakankamas]. Svarstomi ir kiti variantai. Svarstoma, kad vandenilis yra ateities degalai, juo gali būti varomi automobiliai. Bet bendrai paėmus. Transportas yra paskutinė didelė problema, kurią reikia išspręsti.“
Paklaustas, ar Lietuva apskritai gali tapti šalimi, šimtu procentų naudojančia atsinaujinančios energijos šaltinius, V. Jankauskas sakė, kad elektros energijos srityje toks perėjimas yra visiškai įmanomas, ypač kai bus garantuota, jog nepučiant vėjui ir nešviečiant saulei elektros energijos tiekimas nenutrūks.
„Dabar yra tas bjaurusis perėjimo periodas, dėl kurio Europa, o ypač Vokietija, yra susiėmusi už galvų. Vokietija, kuri atrodė kaip atsinaujinančios energetikos plėtros lyderė Europoje, deja, pamatė, kad kol kas jie negali apsieiti be iškastinio kuro ir atominės energetikos, o jie atominių elektrinių labai nemėgsta, nusprendė jas uždaryti. Be abejo, jie nenori kūrenti anglių“, – sakė V. Jankauskas ir pridūrė, kad tai lėmė Vokietijos energetinę priklausomybę nuo Rusijos.
Numatyta tai plėtoti toliau ir 2030-ais metais, pagal energetikos strategiją, net kas trečias gyventojas turėtų turėti saulės elektrinę arba ant savo namo stogo, arba nutolusią.
V. Jankauskas
Jo nuomone, toks pavyzdys rodo, kad atsinaujinančios energetikos perspektyva yra graži, bet pereinamasis laikotarpis yra labai sunkus, todėl dar kurį laiką teks remtis ir iškastiniu kuru arba atomine energetika.
ES turi bendrus planus, nuo kurių, kaip teigė ekspertas, Lietuva neturėti atsilikti, numatančius, kad iki 2050-ųjų turi išnykti priklausomybė nuo iškastinio kuro ir ES turi tapti neutralia klimatui.
„Lietuva taip pat tokio tikslo siekia ir tikrai galės pasiekti. Elektros energijos srityje tikrai gali, šildymo srityje gali net ir greičiau, bet didžiausia problema yra transportas, <...> deja, be naftos produktų mes dar neišgyvensime mažiausiai 10, o gal ir 20 metų. Dauguma mūsų automobilių dar tikrai mažiausiai 10 metų bus naftos produktais varomi“, – portalui LRT.lt komentavo energetikos ekspertas V. Jankauskas.
Vėjo energetika įmanoma ne visoje Lietuvoje
Kauno technologijos universiteto (KTU) Aplinkos inžinerijos instituto direktorė, prof. dr. Žaneta Stasiškienė pabrėžė, kad šalis turi perspektyvų, alternatyvų taip pat yra, bet viskas turėtų būti racionaliai įvertinta, reikia turėti omenyje, kad neįvyks viskas per parą. Ir, kaip pabrėžė Ž. Stasiškienė, į viską reikia žiūrėti sistemiškai.
„Mūsų žmonės bijo vėjo energetikos jūroje, bet mes turime tikrai daug pavyzdžių Skandinavijos šalyse. Visos technologijos tobulėja, o tiek saulės, tiek vėjo jėgainės projektuojamos taip, kad darytų kuo mažesnį poveikį aplinkai. Jeigu mes žiūrime netgi iš hidroenergetikos pozicijų, mažosios elektrinės projektuojamos taip, kad būtų pralaidžios žuvims praplaukti. Jau žiūrima sistemiškai“, – aiškino pašnekovė.
Todėl Lietuva, Ž. Stasiškienės teigimu, turėtų žiūrėti, kur ir koks energetinis šaltinis yra efektyvus, turint omenyje, kad energijos vartojama tikrai daug.
„Juo labiau, kad ateina kita sritis, kuriai reikės nemažai energijos – elektromobiliai. Bet vėlgi, čia trivialus klausimas: elektromobiliai kaip ir taršos neturi, bet jeigu žiūrėtume, iš kokio šaltinio pagaminta energija jie pasikrauna, tai kyla didžiulis klausimas. Jeigu naudoja nešvarią energiją – jie skatina gamybą. Vadinasi, tarša yra kažkur užkelta“, – teigė profesorė.
Kalbėdama apie alternatyvas, Ž. Stasiškienė sakė, kad, pavyzdžiui, vėjo energetika nebūtų įmanoma visuose Lietuvos rajonuose, o tam palankiausi ruožai – labiausiai saugomose teritorijose. Tačiau čia kyla klausimas, kaip jėgainės būtų įrengtos, juolab kad technologijos žengia į priekį. Pasak jos, dabar tobulėja ir saulės energetika.
„Kai atsirado saulės elementai, nelabai buvo mąstoma, ką daryti, kai baigsis jų naudojimo laikas, kaip juos tvarkyti. Tikrai didelė problema. Tai yra nemažas įvairių medžiagų standus junginys ir su tais pirmaisiais saulės elementais yra tam tikrų problemų tvarkant. Dabar viskas kitaip, mąstoma į priekį – kaip juos perdirbti, tvarkyti. Ekologinis projektavimas žygiuoja į priekį. Mes mokomės, bet būtų geriau, kad greičiau“, – pažymėjo mokslininkė.
Bet vėlgi, čia trivialus klausimus: elektromobiliai kaip ir taršos neturi, bet jeigu žiūrėtume, iš kokio šaltinio pagaminta energija jie pasikrauna, tai kyla didžiulis klausimas.
Ž. Stasiškienė
Ar gali būti, kad ekologijos, tvarumo ir aplinkosaugos temos taptų tarptautinių konfliktų priežastimi? Ž. Stasiškienės teigimu, negalima vienareikšmiškai atsakyti neigiamai, tačiau ignoruojant klimato kaitą problemų tik daugės.
„Bus teritorijų, kuriose nebus galima normaliai žmogui gyventi. Bet ir dabar turime karščio bangų, nerealių potvynių, nerealių audrų. Jų intensyvumas didėja ir poveikis žmogaus sveikatai tikrai labai didelis. Ne tik žmogaus sveikatai: mes turime valgyti, o maistas turi kažkur užaugti. Jeigu yra liūtis, yra ir sausros.
Ekonominė situacija ir gena žmones migruoti dėl klimato kaitos. Ji po truputį vyksta. Mes, bent jau savo veikla, galėtume mažinti klimato kaitą ir riziką būtent dėl tokių ekonominių kataklizmų ir judėjimų, kylančių dėl klimato kaitos“, – sakė KTU Aplinkos inžinerijos instituto direktorė, prof. dr. Žaneta Stasiškienė.
Atsinaujinančių šaltinių diegimą paspartins karas Ukrainoje
Dr. Frankas Umbachas, Europos energetikos ir resursų saugumo centro tyrimų vadovas, kalbėdamas apie atsinaujinančios energijos išteklius, pabrėžė, kad kuo jų yra daugiau, tuo geriau užtikrinamas energetinis saugumas.
„Naujas Vokietijos bei visos ES siekis sumažinti iškastinio kuro importą iš Rusijos padeda sumažinti nestabilių eksportuotojų rizikas. Mes per daug nepastebime, kad, norėdami sumažinti iškastinio kuro importą ir spartinti energetinį perėjimą, tampame labiau priklausomi nuo kritinių žaliavų importo, skaitmenizacijos, baterijų ir kitų žaliųjų technologijų – ypač iš Kinijos.
Kitaip sakant, mes pakeičiame iškastinį kurą ir su juo susijusias rizikas į naujas geopolitines priklausomybes bei tiekimo rizikas ir silpnybes su Kinija“, – LRT.lt teigė F. Umbachas.
Pasak jo, tai nėra argumentas prieš poreikį mažinti iškastinio kuro vartojimą ir importą, tačiau reikia mąstyti strategiškai ir turėti omenyje energetinio perėjimo poveikį.
„Nerealu tikėtis, kad visos geopolitinės rizikos tiesiog išnyks sumažinus iškastinio kuro importą iš Rusijos ir Artimųjų Rytų“, – dėstė mokslininkas.
Anot F. Umbacho, atsinaujinančios energetikos kaštai pastarąjį dešimtmetį nuolat mažėjo ir taip bus ateityje. Vis dėlto, daugiausiai iššūkių kels energijos, ypač elektros, saugojimas.
„Baterijos yra svarbus sprendimas, bet nepakankamas ir realus, jei žvelgtume iš intensyviai energiją vartojančios pramonės pusės. Pastarajai sričiai realus sprendimas būtų vandenilis. Kuriam laikui mums reikėtų mėlyno vandenilio, nors Vokietija bei ES palankiau žvelgia išskirtinai į žalią vandenilį. Bet šis su mėlynu vandeniliu galėtų konkuruoti tik apie 2030 m.“ – aiškino pašnekovas.
Baterijos yra svarbus sprendimas, bet nepakankamas ir realus, jei žvelgtume iš intensyviai energiją vartojančios pramonės pusės.
F. Umbachas
Be to, pati gamindama vandenilį ES negalės patenkinti viso jo poreikio: mes tapsime priklausomi nuo vandenilio importo ir su tuo susijusiomis naujomis geopolitinėmis rizikomis.
Tačiau, jo teigimu, atsinaujinančių energetikos šaltinių diegimas netgi paspartės dėl karo Ukrainoje. Greičiau bus taikomas ir vandenilis. Suskystintos dujos bei atominė energetika, pasak F. Umbacho, turės tik laikiną vaidmenį po 2030 m., priklausomai nuo valstybių, ir bus tarsi tarpinė priemonė pereinamuoju laikotarpiu.
„Tuo pat metu mes tapsime labiau priklausomi nuo stabilaus kritinių žaliavų tiekimo. Todėl tiekimo saugumas turės tapti mūsų naujo energetinio saugumo dalimi“, – pridūrė ekspertas.
Jis taip pat pabrėžė, kad energetikos sektoriaus skaitmenizacija ir transporto bei kitų pramonės sektorių elektrifikacija atsidurs kibernetinio saugumo rizikoje. O tai potencialiai gali keti grėsmę visai kritinei infrastruktūrai, į kurią remiasi visuomenės bei modernios ekonomikos.
Svarbus ir vartotojų vaidmuo
Kalbėdami apie dabartinę Lietuvos ekologijos ir aplinkos tausojimo situaciją, daugelis pirmiausia pagalvoja apie taromatus. Tačiau, kaip LRT.lt sakė Ž. Stasiškienė, yra dalykų, apie kuriuos ne taip garsiai šnekama, bet jie labai aktyviai veikia ir galbūt mes tiesiogiai jų nematome.
„Pradėsiu nuo to, kad aplinkosauga nėra vien tik pramonė: tai yra ir vartotojas, ir žaliavų tiekėjas, ir pati aplinka, ir teisėtvarkos sistema. Lietuvos pramonė nėra pati sau tokia viena. Ji dalyvauja nemenkose tiekimo grandinėse. Jeigu mes dalyvaujame tiekimo grandinėje, turime atitikti tam tikrus ES reikalavimus.
Jei valymo technologijos yra per brangios, tai galbūt per brangu tada gyventi? Mes teršiame savo aplinką, o mūsų vaikai, anūkai turės kažkur gyventi – ir apie tai reikėtų pagalvoti.
Ž. Stasiškienė
Jeigu mes esame toje tiekimo grandinėje, vadinasi, tam tikri procesai įmonėje – technologiniai, kuriose naudojama energija, naudojamos žaliavos – turi atitikti standartus. Nes žiūrime į galutinį produktą: kaip jis pagamintas. Reikia pasakyti, kad jokiu būdu mūsų pramonė nėra beviltiška. Ir tikrai naujosios technologijos labai aktyviai žengia į mūsų pramonę“, – pasakojo Ž. Stasiškienė.
Anot jos, dabar šalies pramonėje veikiantys verslai mąsto ir keičia technologinius procesus, diegia inovacijos, kurios mažintų CO2 emisijas, mažintų poveikį klimato kaitai.
Ji užsiminė, kad Lietuvai būtų dar kur pasistūmėti diegiant žiedinę ekonomiką. Ž. Stasiškienė teigė, kad ji su kolegomis ekspertais buvo parengusi Lietuvos pramonės transformacijos į žiedinę ekonomiką kelrodį. Veiksmų plano esmė: geresnė teisėkūra, geresnės žinios ir geresnis finansavimas.
„Vadinasi, į šitą procesą mes žiūrime labai plačiai, keičiasi verslo modeliai: nėra jau tik „iškask, panaudok ir išmesk“. Patys gaminiai yra projektuojami kitaip, kad būtų galima juos remontuoti, pratęsti jų ilgaamžiškumą. Kita vertus, geresnės žinios duoda geresnį suvokimą, kas yra žiedinė ekonomika, kokios yra aplinkai palankios inovacijos: kaip mes galime ne tik adaptuotis prie klimato kaitos, bet mąstyti, kaip ją mažinti“, – teigė profesorė.
Tačiau kai kurios įmonės gali sakyti, kad joms per brangu diegti tokias technologijas, kurios tausotų aplinką, būtų ekologiškos. Todėl, anot Ž. Stasiškienės, kai pramonė sako, kad valymas brangiai kainuoja, tai galbūt pirmiausia reikia žiūrėti ne į vamzdžio galą, o į procesų susitvarkymą įmonės viduje: kad tame vamzdžio gale atliekų ir pavojingų medžiagų būtų kuo mažiau.
„Jei valymo technologijos yra per brangios, tai galbūt per brangu tada gyventi? Mes teršiame savo aplinką, o mūsų vaikai, anūkai turės kažkur gyventi – ir apie tai reikėtų pagalvoti. Tas brangumas yra toks sąlygiškas dalykas, juolab, kad mūsų pramonė nėra viena, nes apie tai turi mąstyti visos pramonės įmonės ES“, – komentavo pašnekovė.
Bet profesorė pabrėžė, kad nemažas vaidmuo tenka ir vartotojams, kurie turėtų turėti supratimą apie ekologiją ir aplinkosaugą nuo mažų dienų. Jaunoji karta, anot jos, šiandien visai kitaip mato rūšiavimo reikšmę ir svarbą.
Anot profesorės, pasistūmėti būtų galima ir užtikrinant rūšiavimo infrastruktūrą, logistiką: ne tik todėl, kad būtų patogiau, bet ir todėl, kad tai neturėtų būti brangiau negu tai, ką gautume iš atliekų kaip žaliavos. Tačiau gyventojai turėtų ir tinkamai rūšiuoti, pavyzdžiui, negadinti atliekos, kuri galėtų būti perdirbta. Pavyzdžiui, riebaluota picos dėžutė ar ant kurios liko sūrio gabaliukas, neturėtų būti metama į popierinių atliekų konteinerį.
„Jeigu atlieka yra švari, tai nėra taip baisu, nes ją perrūšiuoja. Pakuotė, jeigu ją rūšiuojame, turėtų būti švari. Jeigu į stiklo konteinerį įmeta stiklinį indą, ant kurio buvo dažai, tai nėra gerai. Vartotojai gali klausti – tai negi kiekvieną jogurto indelį turiu išplauti prieš mesdamas? Teoriškai taip. Majonezo stiklainius, prieš metant į stiklo konteinerį, reikėtų išplauti“, – sakė KTU mokslininkė.
Kaip didelę problemą pašnekovė įvardijo kosmetikos pakuotes, nes jų plastikas yra užterštas: kremai, dantų pastos. Tačiau ši problema dar tik sprendžiama. Ž. Stasiškienė plačiau papasakojo apie plastiką, kurio pasaulis pamažu kratosi, tačiau vis dar kelia rūpesčių.
„Atsiranda labai daug greenwashing, pavyzdžiui, su žodžiu „Bio“. Jeigu „Bio“, tai tarsi reiškia, kad viskas yra nerealiai gerai ir viskas išspręsta. Tai lygiai taip pat su bioplastiku – jeigu mums pasakys, kad yra bioplastikas, tai mums reikėtų užduoti dar visą krūvą klausimų.
Pavyzdžiui, yra iš biologinių medžiagų pagamintas plastikas, kuris natūraliai biodegraduoja: su šituo viskas yra puiku, bet klausimas – į kokias daleles biodegraduoja? Jei į mikroplastiką, tai jis vėl teršia aplinką. Yra kitas bioplastikas, kuris nebiodegraduoja natūraliose sąlygoje, reikia pramonės sąlygų. Dar yra bioplastikas, kuris išvis neskyla“, – aiškino pašnekovė.
Jos teigimu, bioplastikui gaminti dažnai naudojamos medžiagos, kurios yra ir maisto pramonėje. Čia, kaip sakė Ž. Stasiškienė, vėl kyla didelė diskusija: ar mes norime valgyti, ar mes norime pakuoti? Kalbėdama apie rūšiavimą, jeigu žmogui kyla klausimas, ar deramai tai daro, pašnekovė mano, kad yra problema su neaišku ženklinimu: jis turėtų būti labai aiškus.
„Kaip juokavome su studentais arba darbo grupėmis: pasiimi pakuotę ir turėtų būti aiškiai parašyta „į plastiko“ ar „į popieriaus“ konteinerį. Na, kažkoks ženkliukas, kad nereikėtų skaityti kažko. Tada gamintojas, atsakymas už savo pakuotę, aiškiai suženklina, kad nereikėtų vartotojui sukti galvos. Kartais jis pradeda sukti galvą net ne dėl to, kad neteisingai įmeta, bet apskritai nerūšiuoja tam tikrų dalykų“, – kalbėdama su LRT.lt teigė KTU mokslininkė Ž. Stasiškienė.
