Ir toliau senstanti visuomenė, dėl to besikeičianti darbo rinka ir didėjanti atskirtis tarp miestų ir regionų – apie tokias ateities tendencijas kalba socialinės srities ekspertai. Nors tokios prognozės skamba niūriai, LRT.lt kalbinti ekspertai patikina – šiuo keliu eina ir Vakarų valstybės, tad tam tiesiog reikia nusiteikti, prie to prisitaikyti ir laiku imtis priemonių, kurios užtikrintų gyventojų socialinį saugumą.
Kur buvome, kur esame ir kur būsime ateityje? Lietuva po rytojaus – LRT.lt portalo projektas, kuriuo siekiame atsakyti į visus šiuos klausimus ir nubrėžti valstybės raidos tendencijas, pamatyti Lietuvą ir jos galimą kelią ne tik regiono, bet ir Europos, ir pasauliniame kontekste.
Taip pat skaitykite
Vilniaus universiteto profesorius Romas Lazutka primena, kad kai kurios socialinės sistemos priemonės nepriklausomoje Lietuvoje buvo pasiskolintos iš sovietmečio, tačiau pati sistema buvo gana nebloga. Be to, labai reikšminga, pabrėžia profesorius, kad atgavus nepriklausomybę iškart buvo įkurta „Sodra“.
Vis dėlto, priduria R. Lazutka, ekonominis atsiskyrimas buvo prognozuotas pernelyg optimistiškai.
„Pensija, ligos, motinystės išmoka, lyginant su algomis, buvo gana neblogos. Tais pirmaisiais metais visos išmokos, jų dydžiai, skaičiavimas, socialinė teisė buvo išsaugota. Kai kas buvo išrasta. Pavyzdžiui, numatyta, kad bus nedarbas, įvestas nedarbo draudimas. Buvo numatyta, kad tų išmokų dydis, vertinant pagal minimalųjį pragyvenimo lygį, neturėtų nuvertėti“, – primena R. Lazutka.
Taip pat su nepriklausomybe pradėtas kurti ir socialinių paslaugų sektorius, atsirado socialinių darbuotojų – jų funkcijas sovietmečiu atlikdavo arba mokytojai, arba medikai, arba milicija, sako profesorius.
Kaip teigia Vilniaus universiteto Socialinės politikos katedros docentė dr. Jekaterina Navickė, iš sovietmečio paveldėjome socialinės apsaugos struktūras ir tam tikrą požiūrį. Sovietmečiu, pasakoja ji, visi privalėjo dirbti, darbas buvo garantuotas, o nedirbantieji buvo traktuojami kaip „veltėdžiai, griaunantys komunizmą“.
„Matyt, paveldėjome labai griežtą moralizuojantį ir dažnai neigiamą požiūrį į bedarbius, o tai atsiliepia ir mūsų apsaugos nuo nedarbo sistemai. Mūsų nedarbo draudimas yra gana silpnas, apskaičiuota, kad apie 40 proc. bedarbių turi teisę į nedarbo draudimo išmoką, kiti dažniausiai nieko negauna“, – sako VU Socialinės politikos katedros docentė.
Ekspertė patikina – vis keičiant pensijų kaupimo taisykles tikėtis pajamų yra daugiau nei naivu
Jei Lietuvos pensijų sistemą lygintume su Vakarų Europos, pamatytume labai liūdną vaizdą, sako ISM universiteto docentė, ekonomistė ir socialinės politikos analitikė Virginija Poškutė, ji taip pat yra vizituojanti mokslininkė Berklio universitete Kalifornijoje.
Anot jos, daugelyje Europos valstybių senjorai, gaunantys pajamų iš skirtingų šaltinių, gauna apie 70 proc. turėto atlyginimo, o Lietuvoje šie skaičiai gerokai mažesni – pensininkai gauna iki 50 proc. vidutinio atlyginimo.
Išskiriama ir tai, kad mūsų pensijų sistema yra gana jauna ir tam, kad senjorai gautų adekvatesnes pajamas, jie turėtų gauti pajamų iš kelių šaltinių – iš „Sodros“, pensijų fondų ir kaupti patys. Kaip pastebi V. Poškutė, Lietuvoje ilgą laiką buvo vis keičiamos kaupiamosios pensijų sistemos taisyklės – jei pokyčiai vyksta kas kelerius metus, tikėtis pajamų iš kaupiamosios sistemos būtų daugiau nei naivu.
ISM universiteto docentės teigimu, prognozuoti, kaip pensijų sistema atrodys vėliau, yra labai sudėtinga, nes tam įtakos turi politikų sprendimai, o čia lengva teikti populistinius siūlymus.
V. Poškutė aiškina, kad kai kurios Europos šalys labiau remiasi einamųjų išmokų sistema, kai dirbantieji moka pensijas tuo metu pensijoje esantiems žmonėms, o kitose šalyse labiau orientuojamasi į kaupiamąją, fondų sistemą. Ekonomistė mano, kad ateityje bus remiamasi abiem šiomis formomis.
„Remtis ar kliautis viena sistema yra per daug rizikos“, – pabrėžia V. Poškutė.
Pasak socialinės politikos analitikės, kaupiamoji sistema geriau prisitaiko prie demografinių iššūkių ir senstančių visuomenių, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje gali būti infliacija ir lėšos nuvertės. Dėl šios priežasties didelių pokyčių neturėtume tikėtis.
Kaip tvirtina V. Poškutė, iš dalies mažas pensijas Lietuvoje lemia tai, kad nepriklausomybės pradžioje mūsų ekonomika buvo jauna, o nemaža dalis veiklų tuomet vyko šešėlyje. „Kuo ekonomika bus stipresnė, kuo žmonės sąžiningiau mokės įmokas, tuo daugiau lėšų turėsime, esant protingiems politiniams sprendimams, lėšų perskirstymui“, – aiškina ISM docentė.
Skurdo rodikliai artimiausiu metu keistis neturėtų
Remiantis Statistikos departamento duomenimis, skurdo rizikos lygis 2020 metais šalyje siekė 20,9 proc. Paskutiniai turimi duomenys rodo, kad Lietuvos skurdo rizikos rodikliai jau daug metų yra vieni didžiausių Europos Sąjungoje.
VU Socialinės politikos katedros docentė J. Navickė pabrėžia, kad ilgalaikės prognozės dėl skurdo rizikos neatliekamos, kadangi tai prognozuoti labai sudėtinga, tačiau labai ženklių pokyčių trumpalaikėje perspektyvoje neturėtume tikėtis.
„Kadangi šiuo metu Lietuvos situacija yra tikrai gana prasta, tikėtina, kad nuo dugno pakilsime, kad situacija gerės“, – svarsto J. Navickė.
Pasak jos, 1990-aisiais buvo manoma, kad skurdo problema turėtų išsispręsti savaime, rūpinantis bendru ekonominiu augimu. Vis dėlto šiuo metu skurdui mažinti skiriama daugiau dėmesio, sako Socialinės politikos katedros docentė.
2020 metais 2,7 proc. sumažėjo vaikų skurdo rizikos lygis, tačiau jis siekia 23 proc., o tai kelia nerimą, tvirtina VU Filosofijos fakulteto Socialinės politikos katedros vedėja, docentė dr. Daiva Skučienė.
Anot jos, vaikystėje patiriamas skurdas atsiliepia ateityje – mažiau galimybių, kad vaikystėje skurdą patyręs žmogus įgis tinkamą išsilavinimą, o vėliau – turės pastovų darbą ir gaus adekvačią pensiją.
Socialinės politikos katedros vedėjos teigimu, sprendžiant vaikų skurdo problemą, skirti vaiko pinigų neužtenka – problemą reikia spręsti kompleksiškiau. Kai kuriose valstybėse, pasakoja D. Skučienė, tėvams, vieniems auginantiems vaikus, skiriama speciali parama, docentės teigimu, Lietuvoje taip pat turėsime ieškoti papildomų specifinių piniginių paramos priemonių.
Išliks svarbi ir kita kryptis – vaikų, augančių nepasiturinčiose šeimose, švietimo užtikrinimas, investicijos į užklasinį ugdymą, akcentuoja specialistė.
„Visos visuomenės ir politikų suvokimas turi keistis iš esmės – to reikia kalbant apie ateities visuomenę. Skandinavijos šalys tą labai gerai suprato. (...) Aišku, pas mus žingsniai taip pat daromi, bet jie nepakankami. Kol nepasikeis pačios visuomenės ir politikų suvokimas, kad materialinės ir žmogiškojo kapitalo į vaikus investicijos labai svarbios, tol žingsniai bus nepakankami“, – pažymi D. Skučienė.
Kai kurios profesijos gali išnykti, teks galvoti apie persikvalifikavimą
R. Lazutka ragina atkreipti dėmesį į socialinės apsaugos sistemų veikimą neužtikrintomis sąlygomis. Tokių sąlygų pavyzdys – pasaulį užklupusi pandemija. Jis primena, kad Lietuvoje socialinės apsaugos sistemos šiuo atveju suveikė gana efektyviai ir tam nereikėjo atlikti didelių pakeitimų. Pavyzdžiui, neveikiant ugdymo įstaigoms ar vaikui prireikus izoliuotis, tėvai galėjo gauti nedarbingumo pažymėjimą.
Profesorius atkreipia dėmesį į vyresnio amžiaus žmonių įdarbinimo svarbą – pensijos dydis priklauso ir nuo surenkamų mokesčių, todėl svarbu sudaryti žmonėms galimybę dirbti, o senstant visuomenei vyresnių darbuotojų išlaikymas darbo rinkoje taptų vis svarbesnis.
Be to, darbo rinkoje ir ateityje turėtų būti pastebimas vis didesnis automatizmas. Atsižvelgdamas į abi šias tendencijas ir dėl jų vis keliamus klausimus, R. Lazutka juokauja – reikėtų apsispręsti.
„Yra dvi tendencijos, dėl kurių labai baiminamasi ir kurios viena kitą panaikina. Baiminamasi, kad nebebus kam dirbti, nes demografinė padėtis blogės, visuomenė sensta. Sakoma – nebus kas dirba ir jau dabar nėra kam dirbti. Yra kita tendencija – automatizavimas, kai sako, kad nebebus darbo vietų, jos bus išnaikintos. Tai susitarkite – ar dvi tendencijos bus, ar viena? Jeigu jos bus abi, tai viena kitą kompensuos ir jokios pasaulio pabaigos nebus“, – juokiasi R. Lazutka.
Apie kompiuterizacijos iššūkius kalba ir J. Navickė – jos teigimu, dėl sparčių technologinių pokyčių darbo rinka stipriai transformuojasi, o tai reiškia, kad nemaža dalis nekvalifikuotų darbų nyksta ir žmonėms tenka persikvalifikuoti. Tačiau, priduria specialistė, šie procesai užtrunka, todėl neabejotina, kad nedarbo atveju turėsime stiprinti apsaugą, pagalvoti apie savarankiškai dirbančius žmones ir jų apsaugą.
Anot jos, užimtumo priemones Lietuva daugiausia finansuoja iš ES lėšų, todėl turėsime sugalvoti, kaip pakeisti šias lėšas, kitu atveju neturėsime tinkamų užimtumo paslaugų.
Jei norime pasivyti ES vidurkį, kiek šalys narės skiria lėšų nedarbo išmokoms, savo skiriamą sumą turėtume padvigubinti, sako J. Navickė.
Ekspertė pažymi, kad ir kitose Europos šalyse darbo rinkos iššūkiai yra panašūs, o ateities tendencijos priklausys nuo konkrečių situacijų – pavyzdžiui, kai kurios šalys išmokas tolygiai didins, kitos, kuriose išmokos didesnės, tokio poreikio galbūt nebematys.
Į pensiją – palaipsniui, o ne iškart
Vokietijos darbo rinkos instituto Europos darbo rinkos ekspertas Werneris Eichhorstas LRT.lt taip pat teigia, kad ateityje ir toliau vyraus visuomenės senėjimo tendencija, todėl į tai privalu atsižvelgti. Jo teigimu, čia dėmesį reikėtų kreipti ne tik į pensijų ar sveikatos sistemų pokyčius, bet ir į darbo rinkoje kilsiančias problemas.
„Tai reiškia, kad galiojantys įstatymai privalo užtikrinti, kad žmonės būtų įdarbinti didžiąją dalį savo darbingo amžiaus. Tai būtų nuo jaunystės bent iki 65 metų ar netgi ilgiau. Tam turėtų būti pritaikyta ir ugdymo sistema, nes šio tikslo įgyvendinimas ir efektyvumas turėtų būti paremtas žmonių įgūdžiais“, – sako W. Eichhorstas.
Čia mokslininkas taip pat pritaria minčiai, kad ateityje bus matoma mokymosi visą gyvenimą tendencija. Anot jo, to išvengti tiesiog nepavyks, norint išlikti darbo rinkoje.
„Moksliniai tyrimai rodo, kad visų rūšių darbas yra paveikiamas pokyčių. Tai ir sąlygos, darbo organizavimas įmonių viduje, technologiniai pokyčiai. Taip pat įtakos gali turėti ir darbdavių sprendimas kai kurias paslaugas įsigyti kitose įmonėse, galbūt mobilumo pokyčiai. Todėl privalu užtikrinti, kad darbuotojai būtų lankstūs ir galėtų pereiti dirbti į kitą bendrovę ar kitą sektorių“, – sako W. Eichhorstas.
Jo teigimu, taip pat ateityje turėtų būti ryškesnė palaipsnio išėjimo į pensiją praktika – vyresnio amžiaus žmonės į pensiją išeitų ne iškart, o palaipsniui trumpindami savo darbo laiką.
Universalios bazinės pajamos – kol kas tik eksperimentuose
Vis dažniau užsimenama ir apie universalias bazines išmokas – prieš kelerius metus Lietuvoje realiai priėjome prie universalių pajamų vaikams (vaiko pinigų), pensijos taip pat įgauna universalumo.
„Universaliais principais paremta socialinė apsauga – šios idėjos ir pas mus plečiasi. Nėra kito būdo – nebeturime viso užimtumo visuomenės. (...) Ta kryptis yra, tik nėra taip, kad staiga pereitume prie visiškai bazinių pajamų. Bet, kalbant apie vaikus ir vyresnio amžiaus žmones, tam tikrų užuomazgų yra. Galime tikėtis, kad tai plėsis“, – teigia J. Navickė.
Kaip kitą kryptį Europoje ir Lietuvoje VU Socialinės politikos katedros docentė išskiria darbo savaitės trumpėjimą, pereinant prie keturių dienų darbo savaitės. Tai, jos teigimu, sudarytų galimybių steigtis naujoms darbo vietoms, taigi, būtų paranku ir dirbantiems, ir neturintiems darbo žmonėms.
Paklaustas, ar ateityje bazinės pajamos galėtų tapti realios, R. Lazutka teigia tuo abejojantis. Anot jo, norint tai įgyvendinti, kyla labai daug klausimų. Pavyzdžiui, ar skiriant bazines pajamas pensija, vaiko pinigai ir kitos socialinės išmokos turėtų būti panaikintos, ar ir toliau turėtų būti mokama ligos išmoka darbuotojui susirgus, jeigu jis bet kokiu atveju gauna bazines pajamas?
„Tai labai priklauso nuo derinimo su esamomis išmokomis, labai skirtingai atrodo finansinė našta valstybei, bet man atrodo nelabai realistiška apie tai kalbėti, ypač Lietuvoje“, – sako R. Lazutka.
W. Eichhorstas taip pat teigia nemanantis, kad bent kol kas tai reali tendencija ateityje. Anot jo, atliekamų eksperimentų rezultatus gana sudėtinga vertinti – norint tiksliai išsiaiškinti bazinių pajamų poveikį nustatytą sumą reikėtų mokėti gyventojams gana dideliame regione gana ilgą laiką.
Jis taip pat teigia nemanantis, kad tai yra būtina: net ir taikant šiuolaikines technologijas, atkreipia dėmesį ekspertas, nematomas žmogaus darbo poreikio sumažėjimas.
„Tai taip pat būtų gana sudėtinga suderinti su mokesčių sistema, būtų sudėtinga užtikrinti stabilų pajamų iš mokesčių surinkimą, o tai turėtų įtakos kitoms viešosioms paslaugoms, joms skirtam finansavimui, pavyzdžiui, švietimo, sveikatos sistemoms.
Taigi tai matyčiau kaip socialiai skaldančią idėją, kuri ir fiskaline prasme nėra labai tvari, ir, vertinant iš darbo rinkos ir darbo rinkos ateities tendencijų perspektyvos, netgi nėra būtina“, – priduria W. Eichhorstas.
Bus privalu atsižvelgti į pasikeitusius suaugusių vaikų ir tėvų santykius
Profesorius R. Lazutka atkreipia dėmesį ir į dar vieną tendenciją, kurią, anot jo, skatina ir neefektyviai veikiančios socialinės apsaugos sistemos – suaugę vaikai tampa našta savo senyviems tėvams. Kaip teigia R. Lazutka, ši tendencija Lietuvoje dar nėra aiškiai matoma, bet apie ją jau ima kalbėti kitos valstybės.
„Dabar nutinka, kad suaugusių vaikų, kurie jau turi savo vaikų, šeimose įvyksta skyrybos ir mama su vaikeliu grįžta pas savo tėvus pensininkus. Tai toks naujas dalykas – atsiranda suaugusių vaikų priklausomybė nuo savo tėvų. Taip nutinka turbūt todėl, kad socialinės saugos sistemos nelabai gerai suveikia“, – svarsto R. Lazutka.
V. Poškutė kalba ir apie kitą suaugusių vaikų ir jų tėvų santykių pusę – visuomenės struktūra keičiasi ir vis rečiau kelios šeimos kartos gyvena kartu, daugiau senjorų gyvena atskirai nuo vaikų, kartais vaikai būna emigravę ir neturi sąlygų pasirūpinti vyresniais tėvais. Taigi didėja įvairių paslaugų poreikis, ypač – teikiamų namuose, sako ISM docentė. Tokį poreikį gali patenkinti jau ne visos savivaldybės, o socialinių paslaugų sritis yra brangi.
„Prognozuočiau, kad labai netolimoje ateityje didesnė biudžeto dalis turės būti skiriama tokioms paslaugoms finansuoti, darbo jėgai apmokyti, reikės ruoštis slaugai, globai, svarstyti apie jų apmokėjimą, nes poreikis labai didelis“, – argumentuoja V. Poškutė.
Dėl šios priežasties, išskiria V. Poškutė, ateityje gali būti kviečiami darbuotojai iš tokių šalių kaip Baltarusija ar Ukraina – dalis mūsų senjorų kalba rusiškai, o lietuviai globos ir slaugos darbo pasiūlymų dažniau dairosi Vakarų Europoje, kur toks darbas geriau apmokamas.
„Šioje srityje Lietuvoje netrukus bus cunamis, jei laiku nesusigriebsime, nes paslaugų poreikis labai didėja, o mes neturime, kas tas paslaugas teiks“, – teigia V. Poškutė.
R. Lazutka taip pat teigia, kad ateityje turėtų ryškėti atvejai, kai teikiama ne tik finansinė socialinė parama. Kaip pavyzdį jis mini vienišumo problemą, priklausomybes. Anot profesoriaus, susiduriant su tokiomis problemomis, vien skirti išmokos nepakanka, todėl tikėtina, kad ateityje socialinės sistemos priemonių spektras turėtų plėstis.
Galimybių kurti darbo vietas regionuose nemato, bet jie gali būti svarbūs dėl kitos priežasties
LRT.lt kalbinti ekspertai neabejoja, kad tendencija, jog darbo vietos kuriamos didmiesčiuose, niekur nedings.
Kaip nurodo Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Sociologijos katedros vedėja Jurga Bučaitė-Vilkė, Lietuvoje regionai atkartoja europinių regionų tendencijas – nuo didžiųjų miestų nutolusiose vietovėse matomas spartus jaunų gyventojų skaičiaus mažėjimas ir vyresnio amžiaus žmonių skaičiaus didėjimas. O ir įvairios investicijos sukoncentruotos sostinės regione, priduria pašnekovė.
Ekspertų vertinimu, dėl darbo vykti į kitą miestą bus vis labiau įprasta, tačiau dėl to daugiau iššūkių regionams kels infrastruktūra.
„Kalbant apie darbo vietas, žmonės labai paslankūs, (...) čia nemažai galimybių ir tendencijos bus pozityvesnės, (...) darbo vietų turėtų pakakti – Lietuvos ekonomika žengia tam tikros pažangos keliu, – pasakoja J. Bučaitė-Vilkė. – Bet dėl viešųjų paslaugų, švietimo, sveikatos paslaugų – man atrodo, kaip tik einama vis labiau į vadinamąją konsolidacijos pusę.“
Anot J. Navickės, nors Lietuvoje bandoma stiprinti regionus ir, pavyzdžiui, juose kurti laisvas ekonomines erdves, pagrindinė kryptis turėtų būti judumo ir mobilumo skatinimas. Mūsų privalumas, pabrėžia VU Socialinės politikos katedros docentė, kad esame nedidelė šalis, tačiau mūsų viešasis transportas neišvystytas, todėl iš regionų sunku nusigauti iki darbo vietų ar didesnių miestų.
Specialistė svarsto, kad greičiau plėsis didmiesčių priemiesčiai, o pritraukti žmonių į regionus vis vien išliks sudėtinga.
Anot W. Eichhorsto, tokiai tendencijai įtakos turi ir tai, kad regionuose dažnai nesusidaro reikalingų darbuotojų kritinė masė, ne visada galima pritaikyti visas technologijas.
„Tai labai sunku pakeisti, nes nėra galimybės įstatymais sukurti inovatyvių darbo vietų ar padidinti gyventojų žinių konkrečioje srityje“, – sako W. Eichhorstas.
Jo vertinimu, vis dėlto ateityje, jeigu būtų sukurtos tinkamos infrastruktūros, galėtų išryškėti ir dar kita tendencija – didžiuosiuose miestuose dirbantys žmonės pasirinktų gyventi regionuose. Pasak W. Eichhorsto, tokia mintis dažnai yra patraukli tiems žmonėms, kurie nori gyventi arčiau gamtos ar ramesnėje vietoje.
Be to, priduria W. Eichhorstas, regionuose būstai paprastai kainuoja mažiau, o, pandemijai paspartinus nuotolinio darbo tendencijas, gyventi ir dirbti skirtingose vietose tampa lengviau.
