Veidai

2020.04.26 07:40

Į piligriminį žygį leidęsis aktorius Juozas Gaižauskas įsitikino ne kartą – kelias visada pasirūpina piligrimu

LRT RADIJO laida „Laimės dieta“, LRT.lt2020.04.26 07:40

Nors leistis į piligriminį kelią aktorius Juozas Gaižauskas planavo 5 metus, jis visąlaik uoliai juo domėjosi, tad leidęsis į žygį apie kelią jau viską žinojo. LRT RADIJO laidoje „Laimės dieta“ žinomas vyras pasakoja, kad kelyje teko sutikti ir mirtinai nuodingų gyvačių, ir galynėtis su kūno ribotumu – kartais iš nuovargio nebepajėgdavo išsitraukti ir fotoaparato, tačiau taip išmoksi džiaugtis akimirka.

J. Gaižauskas daugeliui pažįstamas kaip dešimtis vaidmenų teatre, kine ir televizijoje sukūręs aktorius, dažniausiai – blogiukų, tačiau gyvenime jis – švelnus ir gilus žmogus. Šiemet jis atrado ėjimą, tad apie laimę eiti, tiesas, atrastas kelyje ir ne tik jame, J. Gaižauską kalbina LRT RADIJO laidos „Laimės dieta“ vedėja Rimantė Kulvinskytė.

Visi mes kiekvieną dieną vaikštome nuo ryto ligi vakaro – vieni daugiau, kiti mažiau, tačiau ne kiekvienas pasiryžta leistis į piligriminį kelią. Tam įgyvendinti ir pačiam J. Gaižauskui prireikė nemažai laiko – net 5-erių metų.

„Praėjusią vasarą ėjau Santjago de Kompostelos keliu. Iš Lisabonos į Santjago de Kompostelą keliavau apie 700 kilometrų. Nuo to laiko jau spėjau „pabėgioti“ ir „Camino Lituano“ etapais, o pavasarį ruošiuosi vėl keliauti į Santjago de Kompostelą „Primitivo“ keliu. Tai pirmykštis kelias, seniausias žinomas – nuo 9 a. – piligrimų kelias“, – pasakoja J. Gaižauskas.

Leistis į piligriminį žygį aktorius sugalvojo jau seniai, tačiau įgyvendinti planus trukdė greitas gyvenimas.

Iki kelio pabaigos likus dviem dienoms galvojau, kad tai paskutinis kartas, kai tai darau, bet kai atėjau, kitą rytą jau žinojau, kuriuo keliu eisiu kitą kartą. Ten viskas vyksta dar greičiau nei mūsų gyvenime.

„Planavau leistis į kelią 4–5 metus. Su mūsų greičiu, kai taip greitai gyvename, tiek laiko planuoti reikia stulbinančios kantrybės. Gali pamiršti, ko norėjai. Bet kai prieš 5 metus sugalvojau, susidomėjau, pradėjau skaityti ir, kai po 5 metų išėjau, apie tą kelią žinojau viską. <...> Iki kelio pabaigos likus dviem dienoms galvojau, kad tai paskutinis kartas, kai tai darau, bet kai atėjau, kitą rytą jau žinojau, kuriuo keliu eisiu kitą kartą. Ten viskas vyksta dar greičiau nei mūsų gyvenime“, – mintimis dalijasi pašnekovas.

Laidoje „Laimės dieta“ J. Gaižauskas pasidalijo savo laimės receptais, atrastais kelyje į Santjago de Kompostelą. Tiesa – jo pirmasis receptas – neturėti jokių receptų.

„Laimei nereikia jokių receptų, – tvirtina jis. – Laimė tiesiog ištinka žmogų įvairiomis aplinkybėmis. Daugybę metų su Sakalu Uždaviniu vaidinome Jevgenijaus Griškoveco monospektaklyje „2 vyrai. 1 tiesa“. Originali pjesė vadinasi „Tuo pat metu“. Tą pačią akimirką žmogus gali būti ir laimingas, ir nelaimingas, dėl to laimei ir nereikia jokių receptų, jokių sąlygų – laimė tiesiog ištinka pačioje netikėčiausioje vietoje. Kelyje buvo tokių dalykų.“

Kelias išmoko ir dar vieno svarbaus dalyko – mėgautis akimirka. Aktorius pažymi – tokių akimirkų, kurios nutinka kelyje, daugiau gali niekada nepasikartoti, įskaitant ir pamatytus vaizdus, kuriems kartais nėra jėgų ir nufotografuoti.

„Būni toks pervargęs, taip viską skauda... Pavyzdžiui, porą dienų teko nueiti po 50 kilometrų pusiau kalnais – tai perkrovos, kurios nepamatuotos, nesi tam pasirengęs. Tada kenčia kūnas, pradeda viską skaudėti. Neturi jėgų išsitraukti fotoaparato, bet sustoji prie kokio nors skardžio, žiūri į tą vaizdą ir supranti, kad joks fotoaparatas niekada neužfiksuotų to nuostabaus vaizdo, kurį tu matai“, – įsitikinęs pašnekovas.

Antrą dieną galvojau: aš turbūt nesveikas, turbūt einu ne tuo keliu, nesutikau nė vieno piligrimo – temačiau žmones, kurie į mane žiūrėjo kaip į nesveiką.

Paklaustas, ar nebuvo sunku keliauti vienam, J. Gaižauskas teigia taip nusprendęs sąmoningai. Be to, savo pasirinktą kelią jis apibūdina kaip patį „laukiniškiausią“ portugališką kelią.

„Kai pradėjau eiti nuo Lisabonos katedros, antrą dieną galvojau: aš turbūt nesveikas, turbūt einu ne tuo keliu, nesutikau nė vieno piligrimo – temačiau žmones, kurie į mane žiūrėjo kaip į nesveiką. Buvo keista, bet trečią dieną sutikau pirmąjį piligrimą iš Vokietijos. Mes apsikeitėme telefonų numeriais, aš nevartoju alkoholio, bet prisižadėjau, kad, kai susitiksime, išgersime po bokalą alaus. Taip pasirinkau sąmoningai, bet tų žmonių iš lėto daugėjo – tai buvo geras dalykas“, – atradimais kelyje dalijasi aktorius.

O labiausiai piligrimystėje J. Gaižauskui įsiminė garbaus amžiaus senyvo prancūzo ištarta frazė pačioje kelio pradžioje. Laidos pašnekovas sako, jog 74-erių 14 kelių įveikęs senolis suprato, jog tai – vyro pirmasis piligriminis kelias, ir jam pasakė: „Nebijok – kelias visada pasirūpina piligrimu.“

„Eini ir tame kelyje nutinka visko. Kai kas nors nesisekdavo, suskausdavo, eidavau ir galvodavau: ar tikrai? Ar tikrai kelias pasirūpina piligrimu? Kol tai pradėjo pildytis“, – pažymi jis.

Kelyje į Santjago de Kompostelą aktoriui buvo nutikę ir taip, kad, atrodė, kelias baigtas. Tačiau jis įsitikino prancūzo žodžių teisingumu – tai leido jam kelią pratęsti ir, galų gale, pabaigti.

„Buvo situacija, kai per dvi dienas nuėjau 100 kilometrų. Man sutino koja, pūslės buvo didesnės už pirštus, jos trūko, supūliavo... Žiūrėjau į tai ir galvojau, kad kelionė baigta. Sėdžiu ant kelmelio, aplinkui nė vieno žmogaus, nė vieno viešbučio – nieko. Ašaros byra, supranti, kad viskas, tik reikia kažkokiu būdu atsirasti vietoje, kur galėsi gauti pagalbą. Bet kiek tu pasėdėsi – pagailėjau [savęs] 15 minučių, dar 5-ias, bet niekas nepasikeitė. Prisiminiau animacinį filmuką apie undinėlę: kai jai davė kojas, kiekvienas žingsnis buvo peilis.

Eini, skausmas nežmoniškas, nors šiaip toleruoju skausmą. Su ta koja nuėjau 13 kilometrų, pavakarys, žiūriu – albergas uždarytas nuo pernai metų... Daugiau nieko miestelyje nėra. Tada jau nebeverki – pasidaro baisu, nes esi nežinia kur, yra daug mirtinai nuodingų gyvačių, neatsigulsi ir nepamiegosi miegmaišyje. Nuėjau dar 8 kilometrus. Stoviu ant kelio, telefone karštligiškai bandau ieškoti bet ko, kas galėtų būti aplinkui. Ir sustoja automobilis, vyras pradaro langą ir sako: jums viskas gerai? Paaiškinu jam situaciją, o jis sako: aš albergo savininkas, tik ką jį įkūriau, dėl to niekur nerodo, kad jis egzistuoja. <...> Tokių situacijų buvo ne viena“, – pasakoja J. Gaižauskas.

Visas pokalbis – kovo 5 d. laidos „Laimės dieta“ įraše.

Parengė Indrė Česnauskaitė.