„Matėsi, kad žaidėjai atidavė visą širdį, visas jėgas ir buvo verti pergalės“, – apie įspūdingą Kauno „Žalgirio“ kovingumą rungtynėse su Stambulo „Fenerbahče“ ekipa šeštadienį LRT kalbėjo legendinė Lietuvos krepšininkė Jurgita Štreimikytė-Virbickienė. Ji taip pat pažvelgė ir į visą žalgiriečių šio sezono kelionę Eurolygoje.
Penktadienio vakarą „Žalgiris“ metė dar vieną itin rimtą iššūkį Eurolygos čempionų titulą ginančiai „Fenerbahče“ ekipai ir buvo arti ketvirtfinalio serijos sugrąžinimo į Turkijos sostinę. Visgi Šarūno Jasikevičiaus auklėtiniai per pratęsimą šventė pergalę 94:90 ir taip pravėrė finalo ketverto duris.
Ketvirtfinalio serija iki trijų pergalių baigėsi rezultatu 3-1.
„Jau seniai buvo, kad taip negalėčiau rungtynių žiūrėti. Visada žiūrėdavau su malonumu, ramiai. Nežinau, matyt vakar emociškai labai norėjosi pergalės, atkrintamųjų pratęsimo. Matėsi, kad žaidėjai atidavė visą širdį, visas jėgas ir buvo verti pergalės. Todėl tą pabaigą ir buvo sunku žiūrėti emociškai. „Žalgiris“ turėjo labai daug galimybių pabaigti rungtynes, bet jomis nepasinaudojo“, – mintimis ir jausmais dalinasi J. Štreimikytė-Virbickienė.
Įnirtinga ir atkakli kova Nemuno saloje virė nuo pat pirmojo kėlinio. Priešingai negu pirmose trejose rungtynėse, žalgiriečiai neleido varžovams pernelyg nutolti ir įpusėjus trečiajam kėliniui patys išsiveržė į priekį.
Didžiąją ketvirtojo kėlinio dalį aikštės šeimininkai išlaikė nedidelį pranašumą, bet tiksint paskutinei minutei Wade`as Baldwinas rezultatą išlygino (78:78). Sekančioje atakoje kamuolį į rankas paėmė Sylvainas Francisco.
Jis ėmėsi iniciatyvos ir likus mažiau nei šešioms sekundėms išprovokavo varžovo pražangą. Prancūzas realizavo abu baudos metimus ir vėl leido pirmauti žalgiriečiams (80:78). Visgi paskutinį žodį ketvirtajame kėlinyje tarė tas pats W. Baldwinas, dvitaškiu išplėšęs pratęsimą, kuriame Stambulo krepšininkai jau įrodė savo pranašumą.
Po rungtynių turbūt ne vienam krepšinio sirgaliui galėjo kilti mintis, kodėl S. Francisco neprametė paskutinio baudos metimo? Galbūt per mažiau negu šešias sekundes varžovai net nebūtų suspėję surengti normalios atakos? Žinoma, tai yra tik spėlionės, nes pasibaigus rungtynėms turbūt į kiekvieną situaciją galima žiūrėti vadovaujantis mintimi „kas būtų, jeigu būtų“.
J. Štreimikytė-Virbickienė šios detalės nesureikšmina ir tikina, kad žalgiriečiai jau anksčiau galėjo „uždaryti“ rungtynes, įtvirtinti pergalę.
„Čia mažos detalės. Manau, kad rungtynės galėjo būti užtikrintai pabaigtos ir šiek tiek anksčiau. Paprasčiausiai keli baudos metimai pataikyti, tas milimetras [D. Slevos truputį užminta tritaškio linija]. Tai yra mažos detalės, kurios galėjo išspręsti šiek tiek anksčiau. Pabaiga visada yra tokia 50 prieš 50“, – sako krepšinio trenerė.
Pasibaigus Tomo Masiulio auklėtinių kelionei Eurolygoje, J. Štreimikytė-Virbickienė dalinasi mintimis ne tik apie penktadienio rungtynes, bet ir apie ketvirtfinalio seriją, Ąžuolo Tubelio sužibėjimą ir visą nuostabų „Žalgirio“ sezoną.
– Kas lėmė tai, kad pirmos dvejos rungtynės buvo tokios sunkios?
– Žinome, kad Lietuvoje kartais krepšinis yra netgi daugiau negu tik žaidimas. Atsakomybė yra didesnė. Dar žinant tai, kad komandoje yra ir daug lietuvių. Šiaip tai yra labai šaunu, Eurolygoje tai retas dalykas. Lietuvoje turime tokį dalyką, kad metame labai daug lūkesčių, keliame pačius aukščiausius standartus ir tikslus savo krepšinio komandoms. Tiek rinktinei, tiek klubams. Tai visgi persiduoda žaidėjams, nebelieka to lengvumo žaidime, paprasto žaismingumo. Tai daro įtaką ir pataikymui, ir psichologijai.
Iš kitos pusės, „Žalgiris“ sutiko komandą su labai daug individualaus talento žaidėjų, su labai daug fiziškumo. Tai yra itin sunku atlaikyti tiek psichologiškai, tiek fiziškai. Tai sekina jėgas, nes kiekvieną sekundę turi žaisti 110–120 procentų pajėgumu. Tos rungtynių pradžios ir buvo esmė, o tokią komandą paleidus į priekį tenka išeikvoti dar daugiau energijos.
– Ko „Žalgiriui“ pritrūko iki Eurolygos finalo ketverto?
– Mano nuomone, didesnio tikėjimo pačiais lietuvių žaidėjais. Jie tikrai gali įdėti daug didesnį indėlį. Galbūt stabilesnio kūrėjų žaidimo. Buvo perlaikyto kamuolio situacijų, kai kūrėjai ieškodavo geresnių variantų, bet perlaikydavo kamuolį ir gaudavosi tokie neparuošti metimai. Tada, kai lietuviai žaidėjai imdavosi iniciatyvos, išpildydavo situacijas. Manau, kad jie dažniau galėjo turėti kamuolį savo rankose. Ne atakų pradžiose, o jų viduryje, priimant tokius sprendimus.
– Ar sukonkretintumėte, kurie lietuviai galėjo [imtis iniciatyvos]?
– Tiek Arnas Butkevičius, tiek Edgaras Ulanovas, tiek tas pats Ąžuolas Tubelis galėjo turėti dar daugiau situacijų. Be abejonės, jis puikiai save pasiūlo, puikiai mato, kurioje situacijoje atsidurti, bet manau, kad jis galėjo dažniau turėti kamuolį savo rankose.
– Ą. Tubelis debiutavo Eurolygoje ir tapo praktiškai vienu iš geriausių ketvirto numerio žaidėjų. Turbūt fenomenalus jo pasirodymas šiemet?
– Taip, sakyčiau, kad puikus. Į „Žalgirį“ jis atėjo lydimas tokio negatyvaus psichologinio užtaiso. Atėjo iš „Ryto“ sistemos. Turbūt reikėjo savyje nemažai perlipti. Pasitikėjimas jam davė daug ir jis buvo vertas to pasitikėjimo. Trenerio pasitikėjimas augo kartu, atsirado tas lengvumas, laisvumas, išorinė ramybė. Į vidų neįlysi, bet išorinė ramybė jam duoda tokį stabilumą. Nėra taip lengva išvesti iš pusiausvyros, ką mėgina daryti kitų komandų žaidėjai.
– Būtinai reikia paminėti ir trenerį. T. Masiuliui tai buvo debiutas vyriausiojo trenerio poste, reguliariajame sezone užimta penktoji vieta. Iki finalo ketverto pritrūko vos kelių žingsnių.
– Jo patirtis Eurolygoje jau buvo gana nemaža. Darbas kartu su Šarūnu Jasikevičiumi, manau, tikrai daug davė. Pats žaidimas [„Žalgirio“] tapo moderniškesnis, greitesnis, kiekvienas žaidėjas turėjo savo vaidmenį. Buvo struktūra, bet žaidėjai turėjo ir laisvę priimti savo sprendimus. Kas yra pagirtina ir kas mane labai žavėjo, tai sugebėjimas komunikuoti su kiekvienu žaidėju, rasti jam geriausią vietą. Skatinti tada, kai nesiseka, duoti pylos tada, kai reikia. Komandos valdymas buvo tikrai subalansuotas.
– Š. Jasikevičius vakar sakė, kad žiūrėdamas į „Žalgirį“ jaučiasi tarsi žiūrėdamas į veidrodį. Ar tikrai yra tų panašumų?
– Be abejonės. Tas žaidimo stilius, taktika, tam tikri sprendimai turi didelių panašumų. Visgi kitaip ir negali būti, nes jie dirbo ir kūrė žaidimą kartu. Galimai ateityje tos idėjos kažkur išsiskirs, kažkiek skiriasi ir dabar. Visgi viso to negali pakeisti labai greitai.
– „Žalgirio“ sezonas Eurolygoje baigėsi, lyg ir liūdna, bet galima ir pasidžiaugti, jog jis iš tiesų buvo puikus.
– Jis buvo nuostabus. Visada žiūrėdama „Žalgirį“ mėgaujuosi tuo žaidimu, bet šiemet jis buvo ir modernus, ir aktyvus, buvo malonu į jį žiūrėti. Buvo didelė rotacija, kartais net negalėdavai nuspėti, kuris žaidėjas [geriausiai] sužais tose rungtynėse. Buvo ir kūrybiškumo, buvo džiaugsminga matyti ir lietuvių tokį didelį indėlį. Taip pat ir sirgalių palaikymas, ta atmosfera. Kaip ir sakė treneris T. Masiulis – augo komanda, augo sirgaliai, augo sistema. Matėme, koks vakar po rungtynių buvo sirgalių palaikymas, dar ilgai jie neišsiskirstė. Tai tikrai džiugina, tai reiškia, kad mes einame į visiškai kitą lygį.
– Š. Jasikevičius spaudos konferencijos metu pasakė tokią mintį, kad kuo daugiau laimi, tuo daugiau iš tavęs atima. Kas bus toliau su „Žalgiriu“, kai dabar yra pasiektas toks lygis?
– Taip yra. Jeigu sistema užaugina, atskleidžia gerus žaidėjus, tai turėdamas ribotą biudžetą, be abejonės, turėsi kažką paleisti ir ieškoti kitų. Tokia yra klubų realybė.
[„Žalgirio“] sistema yra tobula žaidėjams atsiskleisti. Organizacija atlieka puikų darbą surinkdama tuos žaidėjus, kurie gali čia atsiskleisti, kuriems tai yra geriausia terpė pasirodyti, atsiskleisti ir išvykti. Tokia yra mažų šalių realybė.
Tekstą parengė Matas Bagamolovas
