Sportas

2020.05.25 16:01

Istorija, kuri nepasikartojo. 96 metai Lietuvos olimpiniam futbolo debiutui: apdriskę, nemiegoję ir su 9 įvarčiais tinkle

Paulius Cubera, LRT.lt2020.05.25 16:01

Šiandien sukanka lygiai 96 metai nuo tada, kai Lietuvos futbolo rinktinė 1924 m. Paryžiuje pirmą ir iki šiol vienintelį kartą žengė ant olimpinių žaidynių futbolo stadiono vejos. Nors rungtynėse su Šveicarija pasiektas rezultatas ir nepuošia Lietuvos futbolo istorijos, tačiau jau vien dalyvavimas olimpinėse žaidynėse vos šeštus metus skaičiuojančiai Lietuvai buvo didžiulis pasiekimas.

Iš pradžių lietuviai rezgė kur kas ambicingesnius planus 1924-ųjų žaidynėms, kurios antrą kartą istorijoje vyko Paryžiuje. Pirminis planas buvo į Prancūziją siųsti net 33 sportininkus, tačiau galiausiai pasaulinėje sporto arenoje pasirodė tik 15 – 13 futbolininkų ir du dviratininkai (Juozas Vilpišauskas ir Isakas Anolikas), varžybose startavę dviem dienomis anksčiau, gegužės 23-ąją, tačiau trasos nebaigę.

Rašant straipsnį remtasi Gedimina Kalinausko knyga „Lietuvos futbolo raida 1905–2018 m.” bei Algirdo Klimkevičiaus knyga „Lietuvos olimpinis krikštas 1924 m. Paryžius”.

Sudėtingas olimpinio debiuto kelias

Pirmųjų Lietuvos olimpiečių startas Prancūzijos sostinėje nebuvo rožėmis klotas. Tiek dviratininkai, tiek futbolininkai susidūrė su daug problemų, visų pirma tai buvo pinigų trūkumas.

Agrarinėje trečiojo dešimtmečio Lietuvoje sportas dar buvo tik embriono būsenoje, skatinamas ir puoselėjimas gana mažo rato žmonių. Didžioji dalis Lietuvos sporto pradininkų buvo užsienio grįžę lietuviai – Steponas Garbačiauskas, Steponas Darius, Viktoras ir Karolis Dineikos, generolas leitenantas Jonas Jurgis Bulota ir daug kitų. Daugelis jų buvo ne vienos sporto šakos atstovai, žaidė futbolą, dalyvavo lengvosios atletikos varžybose, vėliau žaidė ir krepšinį.

Kaip Vienas tokių multiatletų, žinoma, paminėtinas S. Darius, gynęs Lietuvos rinktinės vartus pirmose tarptautinėse mūsų šalies rungtynėse su Estija. Jis Lietuvoje populiarino ir beisbolą, buvo įkūręs šio sporto lygą, žaidė krepšinį, dalyvavo pirmosiose oficialiose Lietuvos krepšinio rungtynėse (1922 m.), vėliau tapo ir šalies čempionu bei krepšinio teisėju, žaidė ledo ritulį, kurio šalies čempionu irgi tapo, dalyvavo greitojo čiuožimo, ieties metimo varžybose. Ir tokių to meto Lietuvoje buvo ne vienas.

„Lietuvoje ilgą laiką vyravo mintis, kad sporto lietuviams niekam nereikia, nes žemdirbiai ir taip daug dirba, ir sportuoja. Iš dalies žmonės teisūs, kai žemės ūkyje dirbi po 12–14 valandų, aiškinti jam, kad dar reikia sportuoti...“ – apie tuometę sporto padėtį teigia istorikas Norbertas Černiauskas.

Pirmoji Lietuvos futbolo lyga buvo įkurta 1922 metais, o 1923 m. birželio 24-ąją suburta Lietuvos rinktinė Kaune žaidė pirmąsias istorijoje mūsų šaliai tarptautines rungtynes – Estijai pralaimėta 0:5. Tuo tarpu idėja dalyvauti 1924-ųjų žaidynėse Lietuvoje užsimezgė antroje 1923 m. pusėje. Vėliau įkurta Lietuvos sporto lyga (LSL), kuri 1923 m. gegužę buvo patvirtinta visateise FIFA nare. Vėliau jos varžove šalyje tapo Lietuvos futbolo lyga (LFL), organizacijos konkuravo tiek besirengdamos žaidynėms, tiek sudarinėdamos rinktinės kandidatų ir sudėčių sąrašus.

Kovo pabaigoje žaidynių organizatoriams buvo nusiųstas 22 futbolininkų sąrašas. Rinktinės kapitonu paskirtas S. Darius. Diplomatas S. Garbačiauskas, tuomet buvęs Paryžiuje, įgaliotas atstovauti Lietuvai Tarptautiniame futbolo kongrese.

Balandžio 8 d. jau LSL vadovai suskubo ruošti savo olimpiečių sąrašą, kuriame buvo 33 sportininkai: 14 futbolininkų, po vieną boksininką, fechtuotoją, sunkumų kilnotoją, imtynininką, šaulį, dviratininką, tenisininką, plaukiką, gimnastą, raitelį bei tris lengvaatletes (į 1924 m. žaidynes taip ir neišvykusi Paulina Radziulytė pirmąją Lietuvos olimpiete moterimi tapo po 4 metų).

Olimpinės žaidynės tais laikais vykdavo kur kas ilgiau nei dabar, o 1924 m. jos buvo atidarytos jau gegužės 3-ąją (baigėsi liepos 27 d.). Tačiau norint išvykti į Paryžių ir dalyvauti žaidynėse visų pirma reikėjo ne sportininkų sąrašo, o pinigų – jų Lietuvos sporto organizacijos neturėjo.

Skaičiuota, kad 33 žmonių delegacijos kelionei ir pragyvenimui reikės 20 tūkst. litų. Pinigai rinkti įvairiai, tiek iš valdžios įstaigų, tiek iš kitų organizacijų, tačiau jų akivaizdžiai trūko, nes rinktinė iki paskutinės akimirkos nežinojo, ar išvažiuos į žaidynes, nesurengė tarpusavyje nė vienos treniruotės.

Galiausiai Lietuva į Paryžiaus žaidynes išsiuntė tik futbolo rinktinę ir du dviratininkus. Įdomu, kad futbolo rinktines 1924-ųjų žaidynėse turėjo visos trys Baltijos valstybės. Tiesa, sportas Estijoje ir Latvijoje buvo kur kas labiau pažengęs. Štai latviai į Paryžiaus žaidynes iš viso išsiuntė 41 atletą (medalių neiškovojo), o estai – 44.

Estas imtynininkas Eduardas Putsepas tapo olimpiniu čempionu, sunkumų kilnotojas Alfredas Neulandas – vicečempionu, dar keturi sportininkai iškovojo bronzos medalius (dešimtkovininkas, du sunkumų kilnotojai ir imtynininkas). Įdomu, kad Estija tarpukariu iškovojo 19 olimpinių medalių, o nepriklausomybės laikotarpiu nuo 1990-ųjų – tik 13. Latviai tokie stiprūs nebuvo, tarpukariu džiaugėsi iš viso 4 medaliais, tačiau lietuviai apie tokias sporto aukštumas tarpukario žaidynėse galėjo tik pasvajoti.

„Kodėl Estijoje dainų šventės anksčiau atsirado? Galima aiškinti protestantiškomis, vokiškomis tradicijomis. Latvijos ir Estijos teritorijos tuo metu turėjo kultūrinį vokišką atspalvį, buvo daug dvarininkų vokiečių, tam tikri modernizacijos elementai, o sportas su tuo ir yra susijęs

Kita vertus, Estija yra tarp Sankt Peterburgo, imperijos sostinės, ir Rygos. Strategiškai ryški vieta. Be to, Latvija ir Estija buvo kur kas labiau pramoninis regionas. Kur pramonė, ten kuriasi darbininkai, kurie atranda laisvalaikio kultūrą, nes darbininkams nereikia visą parą dirbti. Tarp darbininkų ir atsiranda pirmieji sporto klubai, taip pat ir barai. Lietuvoje nei stipri pramonė, nei didžiuliai miestai... Lietuva buvo Rusijos imperijos užkampis. Daug lietuvių su miestietiška kultūra, tuo pačiu sportu, susipažįsta emigracijoje – Rygoje, Čikagoje“, – Baltijos šalių sportinių laimėjimų priežastis vardija N. Černiauskas.

Varginga ir nuotykių kupina kelionė

Gegužės 21 d. (likus 4 d. iki mačo) Lietuvos užsienio reikalų ministeriją pasiekė atstovybės Paryžiuje telegrama, kurioje prašoma skubiai atsakyti, kada į Paryžių atvyks futbolo rinktinė. URM skubiai ėmė rinkti komandą. S. Garbačiauskas vėliau rašo, kad surengtame skubiame ministerių kabineto posėdyje skirta 12 tūkst. litų. Lietuviai dar prašė mačą su Šveicarija nukelti, bet jiems buvo atsakyta, kad tai neįmanoma.

Paskubomis rinkta rinktinė traukiniu iš Kauno į olimpinių žaidynių sostinę išvyko tik gegužės 22 dieną 5 val. ryto – likus trims dienoms iki olimpinio krikšto. Kaip teigia futbolo istorikas Gediminas Kalinauskas, į traukinį nespėjo net 6 žaidėjai iš Klaipėdos, o kodėl į Prancūziją galiausiai neišvyko vienas žymiausių ir geriausių to meto vartininkų, Steponas Darius, neaišku iki šiol.

Įdomu, kad du galiausiai į Paryžių nuvykę mūsų rinktinės žaidėjai net neturėjo Lietuvos pilietybės. Tai buvo Hansas Gecas, žinomas tuo, kad teisėjavo pirmosioms oficialaus Lietuvos futbolo čempionato 1922 m. rungtynėms, bei Jurgenas (Jurgis, Georgas) Hardingsonas.

Kartu su Lietuviais į Paryžių viename traukinyje važiavo ir Latvijos delegacija, kuri irgi siuntė futbolo rinktinę (burtai lėmė kovą pradėti antrame etape, 0:7 pralaimėjo Prancūzijai). Štai kaip apie dviejų Baltijos valstybių sportininkų pasirengimo skirtumus rašė komandos vadovu tapęs S. Razma.

„Kiekvienas jų (latvių) vykstantis pasipuošęs tyčia tam padaryta gražaus metalo tautine vėliavėle, kad ilgiau galėtų pagyventi Paryžiuje, su savimi visai kelionei pasiėmę maisto. Jau nuo pat ankstyvo pavasario Olimpinės komanda patyrusi daug rungtynių, susižaidusi, vienas kitą žino ir jeigu neatvirai sakosi – važiuoja laimėti, tai bent neketina pralaimėti. Drauge važiuoja treneris, masažistai, kaip futbolininkai vežasi sviedinį.

O mūsiškiai ta sudėtimi komanda, nei karto nėra žaidusi, atskiri asmenys dėl aikščių stokos mažai treniravęsi, retai kas spėjęs duonos kąsnį įsidėti kelionei, jokios vilties laimėti, jokio trenerio, masažisto, net ir sviedinys paskubomis pamirštas paimti, net jokio tautiško ženklelio“, – rašė Stasys Razma.

Gegužės 24 d. 1 val. nakties lietuvių traukinys pasiekė Belgijos–Vokietijos sieną. Ten paaiškėjo, kad lietuviai neturėjo tranzitinių Belgijos vizų, tad buvo išsiųsti atgal į Vokietiją, kur teko spręsti šią problemą. Paryžių Lietuvos rinktinė pasiekė tik rungtynių išvakarėse kone vidurnaktį. Kaip rašo S. Razma, pavalgę ir nusiprausę miegoti nuėjo tik trečią nakties.

„Mūsiškiai olimpiniame kaimelyje įsikūrę, patinusiomis kojomis ir sustingusiais sąnariais apie 3 val. nakties sukrito į lovas. Iki Lietuvos debiuto Olimpinėse žaidynėse buvo likę apie 12 valandų! Apranga buvo suglamžyta, tad naktį žmona sudrėkinusi, po čiužiniu padėjusi lygino. Prie megztukų dar reikėjo prisiūti tautines vėliavėles“, – rašė rinktinės kapitonu mačui su Šveicarija išrinktas S. Garbačiauskas, buvęs Paryžiuje ir su komanda iš Kauno nekeliavęs.

Rungtynių diena ir 9 sausi įvarčiai

„9 val. atsikėlę, beveik tris naktis nemiegoję, išvargę, jautėmės nepuikiausiai. 10 val. ryto susėję pusryčiauti, gavom iš Sporto lygos telegramą su padrąsinimu „laikykitės“. Telegrama sutikta širdingu džiaugsmu. Pusryčių metu išrinktoji komisija prie pusryčių stalo sudarė startinę vienuolikę. (...) Mes panorėjom kiek paspardyti sviedinį, bet estų komandos treneris griežtai uždraudė, rasdamas tai kenksmingu prieš žaidimą, o ypač po tokios kelionės ir nuovargio“, – apie olimpinio rinktinės debiuto rytą rašė S. Razma.

Lietuvos ir Šveicarijos rungtynės atidarė žaidynių futbolo varžybas. Vyko jos 1960 m. uždarytame Pershingo stadione, šaltiniuose nurodoma, kad mačą stebėjo apie 8–10 tūkst. žiūrovų.

„3 minutėj mūsų vartininkas, gindamas golą, išstumia sviedinį kornerin. Korneris paduotas labai gerai į dešinio inseito poziciją, kur Šturcenegeris su galva įvaro pirmą golą“, – rašė laikraštis „Lietuva“. Oficialiame protokole pirmasis įvartis pelnytas jau 2 mačo minutę, o jo autorius Paulas Sturzeneggeris lietuviams iš viso atseikėjo 4 įvarčius (2, 43, 68, 85 min.).

Pirmajame kėlinyje šveicarai pelnė 4, antrajame – dar penkis įvarčius. Įdomu, kad iki šios dienos ši pergalė yra didžiausia Šveicarijos rinktinės istorijoje oficialiose rungtynėse.

„10-ąją pirmųjų olimpinių rungtynių minutę vos neįvyko stebuklas – mūsų puolėjas Stasys Sabaliauskas kažkokiu būdu prasprūdo tarp šveicarų gynėjų ir iššoko vienas prieš vartininką. Nuo tokio netikėtumo turbūt labiausiai susijaudino jis pats, smūgiavo tiesiai vartininkui į rankas, ir patogi, vienintelė reali galimybė pasiekti garbės įvartį buvo praleista“, – apie mačą rašė E. Garbačiauskienė.

Vis dėlto laikraštis „Sportas“ rašė ir apie dar dvi Lietuvos rinktinės progas: „Apie 10 minutę mūsų kairysis „inseitas“ iš kelių metrų duoda smūgį į golą, bet vartininkas paleidžia į kornerį. Po minutės Garbačiauskas iš 2–3 metrų su galva duoda smūgį į vartus, bet sviedinys pralekia dešiniu viršutiniu vartų kampu.“

Anot laikraščio, 35-ąją minutę lietuviai praleido geriausią progą, kai „mūsų centro duodamas smūgis į vartus, kurį bekas atmuša su galva ir tuo momentu mūsų dešinysis inseitas taip tiksliai ir gražiai nukreipia į tuščią vartų kampą, kurį vartininkas nesugeba imti. Kamuolys beveik jau vartų linijoj, kaip staiga bekas su galva išgelbsti kritingą momentą.“

Šveicarijos rinktinė vėliau po pakartotinų rungtynių minimaliu rezultatu 1:0 (pirmas mačas – 1:1) palaužė Čekiją, ketvirtfinalyje 2:1 įveikė Italiją, pusfinalyje 2:1 nugalėjo Švediją ir tik finale 0:3 pralaimėjo geriausiai turnyro komandai Urugvajui.

Mūsų kaimynai latviai burtais išvengę pirmojo etapo antrajame irgi triuškinamai 0:7 pralaimėjo Prancūzijai. Tuo tarpu Estijos rinktinė, irgi žaidusi pirmajame etape, tik po 11 metrų baudinio 0:1 nusileido JAV futbolininkams.

Laimėti nebuvo jokių šansų

Toks Lietuvos rinktinės pralaimėjimas gimtinės spaudoje sutiktas įvairiai, tačiau labai daug pašaipų futbolininkams nebuvo skirta. Žinoma, buvo kritikuojančių sprendimą iš viso vykti į olimpines žaidynes ir jose dalyvauti, tačiau dauguma vertintojų suprato, kad Lietuvos futbolas šiuo metu tiesiog yra tokio lygio.

Kad suprastume šveicarų pajėgumą, galime pažvelgti į kelių šios rinktinės žaidėjų biografijas. Štai įvartį lietuviams 14 min. pelnęs Walteris Dietrichas buvo profesionalus futbolininkas, po žaidynių 1925–1938 m. atstovavęs Frankfurto „Eintracht“. Triskart pasižymėjas Maxas Abegglenas savo šalies rinktinėje iš viso sužaidė 68 rungtynes, pelnė 34 įvarčius (pagal šį skaičių aplenktas tik 2008 m.

Lietuvos rinktinei tai buvo antras apskritai tarptautinis mačas, kuriame žaidė tik 4 futbolininkai, rungtyniavę ir pirmosiose rungtynėse su Estija.

„Ūgis bendrai kiek mažesnis už mūsų komandų, bet tvirtumu, technika ir taktika visa galva aukštesni už mus. Jie trejetą savaičių prieš Olimpiadą buvo surinkti vienon vieton bendrabūtin kasdieninei treniruotei, o prieš mus net specialiai 2 val. 30 min. įvykdavo treniruotės, kad pripratus prie rungtynėms skirto laiko“, – apie varžovų pasirengimą rašė S. Razma.

Bene geriausiai lietuvių ir šveicarų klasės skirtumą pavaizduoja S. Janušausko atsiminimas: „Kai išėjom, akis pastatėm – stadionas didelis, tribūnos apie 40 tūkstančių vietų (iš tikrųjų – 29 tūkst., LRT). Pasimetėm, buvom pratę žaisti paupiuose, kurmių išraustose pievose, kojos pradėjo virpėti. Iš pradžių ir šveicarai buvo atsargūs, bet kuo toliau, tuo labiau įsitikino, jog mes dar naujokai, ypač nežinom, ką daryti, kai kamuolys lekia oru. Pirmą kartą pamatėm tokį žaidimą galvom. Mes daugiau žaisdavom ant žemės.

Kai kamuolys lėkdavo aukštas, traukdavomės atbuli, laukdami, kol pasieks žemę. Na ir užkūrė jie mums pirtį. Pradėjo dar daugiau žaisti aukštais perdavimais. Aukštus kamuolius daugiausia atmušinėdavom viršugalviu, o svarbiausias smūgis koja bato nosies galu – špicu. Žaidėm penkiais puolėjais. Jie neturėjo ką veikti, stovi ir žiūri, kaip mums golus muša. Pamatėm, kad jie kamuolį geriau valdo kojomis, nei mes rankomis.“

Paryžiuje likę Lietuvos futbolininkai birželio pirmą dieną dar sužaidė draugiškas rungtynes su Egipto rinktine, kurias pralaimėjo net 0:10. Tai iki šiol yra skaudžiausias istorijoje Lietuvos rinktinės pralaimėjimas futbolo aikštėje.

1924 m. Lietuvos futbolo rinktinės sudėtis Paryžiaus olimpinėse žaidynėse: Valerijonas Balčiūnas („Kovas“, vartininkas), Georgas Hardingsonas (KSK, kairysis gynėjas), Stasys Janušauskas („Kovas“, dešinysis gynėjas), Leonas Juozapaitis (LFLS, kairysis saugas), Vincas Bartuška (vidurio saugas), Stasys Razma (dešinysis saugas), Juozas Žebrauskas („Kovas“, kairysis puolėjas), Hansas Getcas (KSK pusiau kairysis puolėjas), Stepas Garbačiauskas (KSK, vidurio puolėjas), Stasys Sabaliauskas („Kovas“, pusiau dešinysis puolėjas), Eduardas Mikučiauskas („Kovas“, dešinysis puolėjas).

Kai kurių žaidėjų likimai

Pirmųjų Lietuvos olimpiečių likimai susiklostė įvairiai ir skirtingai – vieni Antrojo pasaulinio karo metais pasitraukė iš Lietuvos ir toliau dirbo užsienyje, kiti toliau gyveno Lietuvoje, tiesa, jau okupuotoje Sovietų Sąjungos.

Anksčiausiai iš futbolo rinktinės narių mirė S. Sabaliauskas. Lietuvos futbolo ir krepšinio čempionas, lengvaatletis sulaukė vos 22 metų, kai buvo sužeistas „atsitiktinio revolverio šūvio“ ir mirė 1927 m.

Stasys Razma nugyveno iki 1960 m., mirė Radviliškyje, ilgą laiką dirbęs Radviliškio rajono Liaudies švietimo skyriaus vyr. buhalteriu. Romualdas Žebrauskas mirė Kaune 1981-aisiais, sulaukęs 75-erių.

Valerijonas Balčiūnas futbolu irgi neapsiribojo, buvo ir teisėjas, vadinamas vienu krepšinio pradininkų Lietuvoje, žaidė krepšinį ir pats, o per 1939 m. Kaune vykusį Europos čempionatą buvo vyr. teisėjas. Prasidėjus karui pasitraukė į Vokietiją, vėliau – į JAV, kur sulaukęs 80-ies mirė 1984-aisiais.

Sankt Peterburge gimęs Leonas Juozapaitis taip pat buvo ne tik futbolininkas, bet ir teisėjas, lengvaatletis, bėgimo Lietuvos rekordininkas. Prasidėjus okupacijai kaip kariškis buvo suimtas, 1941–1956 m. praleido įvairiuose kalėjimuose ir tremtyje. Kaip teigiama knygoje „Lietuvos olimpinis krikštas“, po 8 įkalinimo metų dirbo Norilsko ligoninės skalbykloje, požeminėse gipso kasyklose, o 1956 m. grįžo į Lietuvą, nugyveno iki 1980 metų ir mirė Kaune.

Rinktinės kapitonu žaidynėse buvo Stepas Garbačiauskas. 1900-aisiais Rygoje gimęs lietuvis per Pirmąjį pasaulinį karą atsidūrė Rusijoje, o tarpukariu buvo vienas svarbiausių sporto žmonių, dirbo ir diplomatinį darbą. Sporte be futbolo dar dalyvavo lengvosios atletikos varžybose, žaidė ledo ritulį, tenisą, krepšinį, slidinėjo. Jis buvo vienas iš LFLS, LSL steigėjų ir vadovų, rašė to meto spaudai, išleido pirmąją Lietuvoje knygą apie sportą „Futbolas“.

S. Garbačiauską galime laikyti pirmuoju dabartinių futbolo ir lengvosios atletikos federacijų prezidentu. Daug prisidėjo ne tik prie futbolo, bet ir prie teniso populiarinimo (tai darė su žmona Elena), be to, buvo žurnalistas. Laikraštyje „Karys“ vien apie 1924 m. žaidynes išspausdino 18 straipsnių. 1987 m. mirė Ciuriche, o 2009-aisiais buvo perlaidotas Kaune.

Dar vienas rinktinės karininkas ir aviatorius Vincas Bartuška be futbolo užsiminėjo ir boksu, buvo Lietuvos vicečempionas ir bronzos medalininkas. Prasidėjus okupacijai jam pavyko pasitraukti į Vakarus, o mirė V. Bartuška JAV, sulaukęs 87 metų 1988-aisiais.

Ilgiausią gyvenimą iš pirmųjų Lietuvos olimpiečių nugyveno Stasys Janušauskas, savo akimis pamatęs ir Lietuvos nepriklausomybę. Dar 1902 m. Liepojoje gimęs Stasys per I pasaulinį karą su tėvais buvo Baltarusijoje, į Lietuvą grįžo 1921-aisiais. Buvo vienas Kauno klubo „Kovas“ įkūrėju, su juo 3 sykius tapo Lietuvos čempionu. Sulaukė S. Janušauskas 91-erių ir 1996-aisiais mirė Kaune.