Teisė prašyti prieglobsčio dažnai minima kaip viena iš pamatinių žmogaus teisių. Tačiau jos tikroji reikšmė atsiskleidžia ne tada, kai ši teisė deklaruojama įstatymuose, o tada, kai žmogus faktiškai atsiduria prie valstybės sienos ir prašo tarptautinės apsaugos. Jei žmogui nesudaroma reali galimybė pateikti prieglobsčio prašymą, neįmanoma individualiai įvertinti jo situacijos ir nustatyti, ar grąžinimas nesukeltų persekiojimo, kankinimo ar nežmoniško ar žeminančio elgesio rizikos.
Kitaip tariant, neprileisdama žmogaus prie procedūros, valstybė apeina klausimą, kurį pirmiausia privalo išspręsti: ar yra tikimybė, kad atvykusiam užsieniečiui reikalinga tarptautinė apsauga? Todėl tarptautinės institucijos pabrėžia, kad vadinamieji „apgręžimai“ yra ne tik sienų kontrolės priemonė, bet neretai reiškia ir prieigos prie prieglobsčio procedūros ribojimus.
Kas yra prieiga prie prieglobsčio procedūros?
Valstybės turi pareigą užtikrinti, kad žmogus, siekiantis tarptautinės apsaugos, galėtų realiai pasinaudoti prieglobsčio procedūra. Jo kreipimasis turi būtų priimtas, užregistruotas ir perduotas nagrinėti kompetentingai institucijai, kuo paprasčiau ir greičiau. Procedūra turi būti efektyvi, asmeniui turi būti užtikrintos vertimo ir teisinės paslaugos. Teisė į prieglobstį prasideda nuo pirmojo kontakto su valstybės institucijomis.
Užsieniečių teisinės padėties įstatymas numato, kad prieglobsčio prašymas yra bet kokia forma išreikštas kreipimasis, o jei yra požymių, kad žmogus gali norėti prašyti prieglobsčio, pareigūnai turi jam suprantama kalba suteikti informaciją apie šią teisę ir procedūras. Taigi asmuo neprivalo pateikti „teisingo“ dokumento ar pavartoti tikslios formuluotės, kad atsirastų valstybės pareiga reaguoti.
Tokia praktika buvo ne kartą akcentuota ir ES lygmens gairėse. Nebūtina ištarti žodžių „prieglobstis“ ar „pabėgėlis“ – pakanka bet kokio signalo, leidžiančio suprasti, kad žmogus siekia apsaugos. Jei kyla abejonė, laikoma, kad prašymas buvo pareikštas.
Pasienyje taikomas „žemas slenkstis“ – pirmiausia, turi būti nustatoma, ar yra požymių, kad asmeniui reikalinga apsauga, o ne ieškoma pagrindų procedūros nepradėti. Pasienio pareigūnai neturi vertinti, ar žmogaus istorija pakankamai įtikinama, bet turi atpažinti, ar asmuo siekia tarptautinės apsaugos, suteikti informaciją, užtikrinti vertimą ir sudaryti galimybę pateikti tarptautinės apsaugos prašymą. Vien dokumentų neturėjimas ar nenustatyta tapatybė, kaip ir neteisėtas sienos kirtimas, negali būti pagrindas nepradėti procedūros.
Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos teisėje buvo numatyta galimybė kreiptis dėl prieglobsčio ir per diplomatinę atstovybę Baltarusijoje, tačiau galimybė teikti tarptautinės apsaugos prašymą nesant valstybės narės teritorijoje nėra įtvirtinta kaip Bendros Europos prieglobsčio sistemos standartas. Todėl nacionaliniu lygmeniu egzistuojanti galimybė kreiptis per ambasadą negali būti laikoma pakankama ar lygiaverte alternatyva valstybės pareigai užtikrinti veiksmingą ir realią prieigą prie prieglobsčio procedūros šalies viduje.
Kaip Lietuvoje ribojama prieiga prie prieglobsčio?
Lietuvoje prieigos prie prieglobsčio procedūros ribojimai susiformavo ne pavieniais pareigūnų veiksmais, bet per platesnį teisinį režimą, susijusį su nuo 2021 m. liepos galiojančia valstybės lygio ekstremaliąja situacija. Nors pirminis šio režimo pagrindas buvo migracijos spaudimas, dabartiniai migracijos srautai gerokai sumenkę. Nepaisant to, ekstremalioji situacija tęsiama. Esant šiam specialiajam teisiniam režimui, taikomos išimtinės priemonės – ribojamos atvykimo galimybės, siaurinamos procesinės garantijos, pasienyje įtvirtinama apgręžimo praktika. Laikinas krizinis režimas faktiškai tapo ilgalaikiu pasienio valdymo modeliu.
Svarbi šio modelio dalis buvo ir 2023 m. Valstybės sienos ir jos apsaugos įstatymo pakeitimai, kuriais nustatyta, kad tam tikri užsieniečiai, esantys pasienio ruože, į Lietuvą neįleidžiami. Nors įstatymas numato tokių apgręžimų išimtis, pavyzdžiui, bėgantiems nuo persekiojimo ar siekiantiems humanitarinės apsaugos, praktikoje jos dažnai neveikia taip, kad užtikrintų realią galimybę pateikti prieglobsčio prašymą.
Dar daugiau, 2024 m. uždaryti dar du pasienio kontrolės punktai (PKP) pasienyje su Baltarusija, todėl atvykimas iš Baltarusijos faktiškai liko galimas tik per Medininkų ir Šalčininkų PKP ir tik su transporto priemone. Taigi sumažėjo ne tik teorinės, bet ir fizinės galimybės pasiekti vietą, kur apskritai būtų įmanoma pareikšti prieglobsčio prašymą.
Net ir pasiekus pasienio punktus, prieiga prie procedūros Lietuvoje nėra garantuota. Fiksuojami atvejai, kai prieglobsčio prašymai nebuvo registruojami, o asmenys grąžinami arba nukreipiami kitur, įskaitant ambasadas. Seimo kontrolierė yra konstatavusi pažeidimus, nurodydama, kad tokia praktika sudaro nepagrįstas kliūtis pasinaudoti teise į prieglobstį. Ji taip pat pabrėžė, kad vien teisės atvykti neturėjimas nepateisina „apgręžimo“ iš PKP – tam būtinas motyvuotas neįleidimo sprendimas su informacija apie apskundimo tvarką, kaip reikalaujama Šengeno sienų kodekse.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2025 m. gruodžio 30 d. nutartimi pirmą kartą pripažino apgręžimą vadinamojoje „žaliojoje sienoje“ neteisėtu. LVAT pabrėžė, kad pareiškėjas tokio pobūdžio byloje yra silpnesnioji ginčo pusė, todėl kilusios abejonės, ar asmuo teikė prieglobsčio prašymą, turi būti vertinamos pareiškėjo naudai. Ši nutartis patvirtina, kad valstybės institucijų versija, kad apgręžti asmenys nesiekė prieglobsčio, tokiuose ginčuose vertintina kritiškai.
Tikėtina, kad įtaką tolimesniam „apgręžimų“ reguliavimui turės ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) nagrinėjamos bylos prieš Lietuvą, iš kurių daugiausiai atgarsių sulaukė teismo a byla C.O.C.G. ir kiti prieš Lietuvą. Joje vertinama, ar Lietuvos pareigūnų veiksmai, apgręžiant Kubos piliečius į Baltarusiją, atitiko Europos žmogaus teisių standartus. Ši byla svarbi tuo, kad joje keliami ne pavienio procedūrinio trūkumo, o sisteminės praktikos klausimai: kolektyvinio išsiuntimo, prieigos prie prieglobsčio procedūros, laisvės ribojimo ir valstybės pareigos laikytis EŽTT nurodymų. Kitaip tariant, ji leidžia vertinti ne vien atskirą incidentą, o visą pasienio režimo logiką.
Ateities perspektyvos
Naujos migracijos ir prieglobsčio taisyklės įsigalioja jau šių metų vasarą. Nepaisant kai kurių radikalesnės dešinės politikų balsų, naujuoju Migracijos ir prieglobsčio paktu nėra paneigiama asmenų teisė į prieglobstį. Net krizinėse situacijose, esant masiniam užsieniečių atvykimui arba instrumentalizuotai migracijai, valstybės neturės teisės nustoti priimti prieglobsčio prašymus. Tačiau, esant krizei, paktas leidžia nukrypti nuo tam tikrų standartų. Naujomis migracijos taisyklėmis stiprinamos kontrolės priemonės – tikrinimo, pasienio procedūrų, biometrinių duomenų rinkimo ir grąžinimo mechanizmai. Nors tikrinimo procedūros pristatomos kaip trumpa pradinė patikra, praktiškai jos gali reikšti itin kontroliuojamą etapą, kuriame žmogus fiziškai yra valstybės valdžioje, bet teisiškai laikomas dar neįžengusiu į jos teritoriją.
Būtent šiame etape sprendžiama, ar asmuo apskritai pateks į prieglobsčio procedūrą. Šiame etape taip pat yra įtvirtinta nauja žmogaus teisių apsaugos priemonė – valstybės narės privalės užtikrinti nepriklausomą stebėseną, kad tikrinimo metu būtų laikomasi Sąjungos ir tarptautinės teisės, įskaitant Chartiją. Pabrėžtina, kad įsigaliojus naujoms ES taisyklėms, valstybės narės negalės savarankiškai spręsti dėl krizės, tokį sprendimą priims Europos Komisija, kartu su Taryba.
Jei Lietuvoje ir toliau bus remiamasi nepagrįsta ekstremaliąja situacija, o aiškiai išreikšti prieglobsčio prašymai pasienyje nebus nuosekliai registruojami, esminė teisinė problema išliks nepakitusi, nepaisant naujų reguliavimo terminų ar procedūrų. Juolab kad Užsieniečių teisinės padėties įstatymo pataisos rodo griežtėjančio reguliavimo tendenciją – pavyzdžiui, nuo 2024 metų daliai prieglobsčio prašytojų nebėra automatiškai garantuojama teisė likti Lietuvoje iki jų prieglobsčio bylos visiško išnagrinėjimo teisme.
Tad svarbu ne tik diskutuoti apie būsimą Europos Sąjungos teisę, bet ir užtikrinti esminius praktinius standartus: kad kiekvienas prieglobsčio prašymas būtų tinkamai registruojamas, kad sienų kontrolės funkcijos nebūtų painiojamos su sprendimu, ar asmuo apskritai bus išklausytas, ir kad valstybė gebėtų ne tik deklaruoti, bet ir realiai įrodyti veiksmingą prieigą prie procedūros. Priešingu atveju prieglobstis rizikuoja likti ne faktine teise, o deklaratyviu pažadu, kuris baigiasi ties valstybės siena.
Šis tekstas – asmeninė jo autoriaus (-ės) nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės. Publikavimo taisykles galite rasti čia.
