Praėjusią savaitę Seimas priėmė rezoliuciją dėl „Dėl Lietuvos demografinės padėties ir žmogiškojo kapitalo plėtros“, kurioje atspindimas socialdemokratų požiūris į demografinius iššūkius. Rezoliucijoje siūlomas itin siauras požiūris į demografinę problemą ir jos sprendimo būdus. Joje demografinė krizė pateikiama kaip ekonominė (darbuotojų stygiaus) problema (tai implikuoja ir jos pavadinimas), o ne kaip grėsmė tautos ir valstybės išlikimui.
Tai homo economicus požiūris, žmogų traktuojantis kaip darbo išteklių, priemonę ekonomikai auginti.
Dokumente akcentuojamas fabrikinis požiūris į švietimo sistemą, turinčią jaunus žmones paruošti ne šeimai, ne tarnystei bendruomenei ar valstybei, bet visų pirma rinkai. Joje sakoma: „bendrojo ugdymo įstaigose ir ugdymo programose nepakankamai dėmesio skiriama jaunimo profesiniam orientavimui, karjeros valdymo kompetencijoms ir jaunimo paruošimui Lietuvos darbo rinkai; nepakankamai didinamas nacionalinės darbo rinkos patrauklumas jaunimui ir stiprinamos jaunimo nuostatos gyventi ir dirbti Lietuvoje;“
Orientacija į karjerą švietimo sistemoje ir apverčia aukštyn vaikų prioritetus, skatina atidėti šeimos kūrimą ir vaikų susilaukimą, taigi – yra viena iš demografinės krizės priežasčių.
Tiesa, dokumente išnyra ir siekis „stiprinti pilietinį ir kultūrinį ugdymą visų pakopų ugdymo įstaigose, ypač plačiau atskleidžiant šeimos bei vaikų susilaukimo ir auginimo vertybes ir Lietuvos, kaip šalies, kurioje verta kurti savo gyvenimą, privalumus ir galimybes“,
Bet viso dokumento kontekste tai skamba kaip deklaracija, o ne realus siekinys. Juo labiau kad konkrečių priemonių: švietimo programų peržiūros, rengimo šeimai grąžinimo į švietimo sistemą – nenumatoma.
Dokumente deklaruojamas siekis „išlaikyti 2020–2025 m. susiformavusią gyventojų skaičiaus stabilizavimo (su nedidelio augimo požymiais) tendenciją“, siekiant, jog 2030 m. pabaigoje Lietuvoje gyventų 2,9 mln. gyventojų (sėkmės atveju – 3 mln.).
Kitaip tariant, iš esmės palankiai vertinama buvusios Vyriausybės vykdyta demografijos strategija, paremta darbo migrantų iš trečiųjų šalių pritraukimu (tai vadinant stabilizacija) ir ketinama šią politiką tęsti (turint omeny itin ryškų gimstamumo kritimą, migracija yra vienintelė reali priemonė pasiekti deklaruojamą tikslą).
Dokumente siūlomos priemonės, tokios kaip lietuvių kalbos mokymosi prieinamumo užtikrinimas migrantams, palankesnės sąlygos užsienio studentams studijuoti ir likti dirbti Lietuvoje bei galimybė aukštos kvalifikacijos specialistams atvykti kartu su šeimos nariais, iš esmės rodo aiškią kryptį – imigracijos iš trečiųjų šalių didinimą ir gilinimą.
Jei dabar migracijos centrai yra didieji miestai, tai čia deklaruojama siekis pasiekti ir regionus: „parengti šalies demografinių tikslų įgyvendinimą atitinkančios ilgalaikės migracijos politikos gaires ir savivaldybių įtraukties modelį, numatant regioninio paskirstymo ir integracijos principus; 3–5 savivaldybėse vykdomo eksperimento pagrindu įvertinti migracijos politikos decentralizavimo ir nacionalinės demografinės politikos pritaikymo prie šalies regionų (pvz., pasienio, Vidurio Lietuvos) specifikos potencialą“.
Galima suprasti, jog darbo jėgos trūkumas didina spaudimą Lietuvos ekonomikai, tačiau siūlomas požiūris neprisideda prie tautinės Lietuvos valstybės išsaugojimo.
Demografas Paulas Morlandas sako, jog šiais laikais valstybės gali išlaikyti tik du iš šių trijų elementų: žemą gimstamumą, etinį vientisumą ir ekonominę gerovę. Kur žemas gimstamumas ir etinis vientisumas, galima tikėtis tik ekonominio nuopuolio ir stagnacijos (Japonija). Kur žemas gimstamumas ir kylanti ekonominė gerovė, negali tikėtis etinio vientisumo (Vokietija), Kur kyla ekonominė gerovė ir drauge auga etinis vientisumas, būtinai reikia tikėtis aukšto gimstamumo (Izraelis).
Šiuo metu Lietuva eina Vokietijos keliu. Ingridos Šimonytės Vyriausybės pradėta gyventojų stabilizacijos politika per darbo migracijos iš trečiųjų šalių skatinimą atgaivino Lietuvos ekonomiką, tačiau tuo pačiu paskatino multikultūrinės Lietuvos projektą. Seimo priimta rezoliucija liudija, jog einama tuo pačiu keliu.
Klausimas, ar iš tikrųjų to norime? O gal tiksliau būtų pasakyti, jog net nežinome, ko norime?
Diskusija apie demografiją turėtų apimti ne tik migraciją, bet ir šeimos politiką, gimstamumo skatinimą, regionų stiprinimą bei ilgalaikę valstybės tapatybės viziją.
Šis tekstas – asmeninė jo autoriaus (-ės) nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės. Publikavimo taisykles galite rasti čia.
