Dalis žmonių pasižymi inertiniu mąstymu ir sunkiai priima besikeičiančias aplinkybes. Būna, užsidaro žmogelis savo įsitikinimų kiaute ir atkakliai ignoruoja realybę tol, kol ši jam netvoja į kaktą. Kartais – perkeltine prasme, kartais – ir tiesiogine. Tačiau net ir tada ne visi pripažįsta klydę – neretai į faktą, kad tikras pasaulis yra ne toks, kokį įsivaizdavo, dalis svajoklių reaguoja… pykčiu. Užuot skubiai keitę savo mąstymą ir prisitaikę, jie siunta ant aplinkos. Tuo tarpu gyvenimas juda savo ritmu, ir jam nė motais sudaužytos naivuolių iliuzijos.
Štai ir dabar geopolitinė realybė keičiasi greičiau nei daugelis nori pripažinti. Dar visai neseniai atrodė, kad Vakarų vienybė – tarsi matematinė konstanta: nekintanti, patikima, savaime suprantama. Tačiau šiandien vis daugiau signalų rodo priešingai – tai buvo tik laikinas istorinis etapas, kuris, panašu, jau pasiekė savo baigiamąją fazę.
Karas Artimuosiuose Rytuose, auganti įtampa tarp sąjungininkų ir vis atviresni nesutarimai NATO viduje verčia kelti klausimą, kuris dar prieš kelerius metus būtų skambėjęs radikaliai: ar Aljanso vienybė vis dar egzistuoja?
NATO ilgą laiką buvo laikoma kertiniu Europos saugumo akmeniu. Tačiau šiandien vis aiškiau matyti, kad be Jungtinių Amerikos Valstijų ši struktūra neturi realaus svorio. Europos valstybės, nepaisant politinių deklaracijų, neturi pakankamų karinių pajėgumų savarankiškai užtikrinti kontinento saugumo, jau nekalbant apie galimybę projektuoti karinę galią už žemyno ribų.
Tiesą sakant, Vakarų Europa sparčiai netenka ir politinės įtakos. Pastarojo meto pasaulyje vykstantys konfliktai tai puikiai iliustruoja – Europa nepajėgi nei užkardyti, nei sutaikyti, nei kaip nors reikšmingiau paveikti procesų. JAV kovoja dėl dominavimo, kyla Kinijos galia, stiprėja „globaliųjų Pietų“ šalys, o senutė Europa traukiasi į pasaulinės politikos pakraščius. Ji tampa turtinga pensininke, kurios žodis niekam neįdomus, nebent reikia išpešti pinigų. Tą vis dažniau pripažįsta ir patys Vakarų analitikai.
O Vašingtono politikoje stiprėja tendencijos atsiriboti nuo globalių įsipareigojimų. Jas ypač sustiprino JAV vadovų nusivylimas europiečių pozicija dėl karo Irane. Iš ilgamečių savo sąjungininkų galingiausia NATO valstybė nesulaukė jokios paramos – nei karinės, nei politinės. Todėl iš JAV prezidento lūpų jau skamba atviras kvietimas transformuoti NATO, išvesti amerikiečių karius iš dalies Europos valstybių.
Ignoruoti tokius perspėjimus gali tik kvailys, nes Donaldo Trumpo retorika ir sprendimai tik išryškina kryptį, kuri, panašu, turi platesnį palaikymą nei vieno politiko ambicijos. JAV vis dažniau pirmiausia žiūri į savo interesus – ir tik tada į sąjungininkus.
Tai reiškia viena: Europa nebegali būti tikra, kad kritiniu momentu visada sulauks automatinės pagalbos.
Šiame kontekste Lietuva atsiduria ypač jautrioje padėtyje. Mūsų istorija nepalieka vietos tuščioms fantazijoms – ji yra gyva patirtis. Kruvina ir skaudi. Mes žinome, ką reiškia likti vieniems, kai didžiosios galios dalinasi įtakos zonomis. Todėl šiandien svarbiausia ne emocijos, o šaltas politinis ir diplomatinis mąstymas.
Jeigu NATO vienybė silpnėja, o JAV gali rinktis selektyvų įsitraukimą, Lietuvai lieka vienintelė racionali kryptis – stiprinti tiesioginę partnerystę su Vašingtonu. Ne deklaratyviai, o praktiškai: per dvišalius susitarimus, per nuolatinį JAV karių buvimą regione, per realią, o ne simbolinę karinę integraciją. Tai nėra pasirinkimas tarp Europos ir Amerikos. Tai yra pasirinkimas tarp saugumo ir iliuzijų.
Būtent todėl verta atkreipti dėmesį į pastarųjų mėnesių Lietuvos politikų veiksmus. Nepaisant sudėtingos tarptautinės situacijos (esame ES šalis, o didelę įtaką mūsų užsienio politikai daro europinis kontekstas), matome nuoseklias pastangas palaikyti ir stiprinti santykius su JAV, ieškoti dialogo, neprarasti ryšio net tada, kai pats Vašingtonas siunčia dviprasmiškus signalus.
Užsienio reikalų ministras Kęstutis Budrys akcentuoja būtinybę stiprinti saugumą per glaudų bendradarbiavimą su JAV, ragina mažiau kritikuoti amerikiečius ir labiau rūpintis savo gynyba. Jis pabrėžia, kad amerikiečių karių buvimas Lietuvoje yra esminis atgrasymo veiksnys, ir išreiškia pasirengimą priimti daugiau JAV karių.
Lietuvos kariuomenės vadas Raimundas Vaikšnoras dar pradinėje karinės kampanijos Artimuosiuose Rytuose stadijoje užsiminė, kad Lietuva galėtų suteikti JAV savo teritoriją su Iranu susijusioms reikmėms. Krašto apsaugos ministras Robertas Kaunas lankėsi Jungtinėse Valstijose, kur bendravo su gynybos, karinės pramonės ir technologijų flagmanais, o jau minėtas K. Budrys viešnagės Amerikoje metu susitiko su JAV valstybės sekretoriumi Marco Rubio. Visa tai – gyvybiškai reikalingos ir savalaikės iniciatyvos.
Mažos valstybės neišgyvena skambiomis deklaracijomis. Jos išgyvena gebėjimu prisitaikyti, numatyti rizikas ir veikti strategiškai. Lietuva savo istorijoje ne kartą sumokėjo baisią kainą už tai, kad pasaulis keitėsi greičiau, nei ji spėdavo sureaguoti.
Šiandien turime progą elgtis kitaip. Galbūt NATO neišnyks. Galbūt JAV ir toliau išliks aktyvi Europos saugumo garantė. Tačiau statyti viską ant vienos prielaidos – kad „viskas bus kaip buvę“ – būtų pavojinga klaida. O klaidų mes sau leisti negalime.
Todėl Lietuvai reikia ne tik tikėti sąjungomis, bet ir aktyviai jas stiprinti ten, kur jos iš tiesų veikia. Ir šiuo metu viena iš jų yra aiškesnė nei visos kitos.
Šis tekstas – asmeninė jo autoriaus (-ės) nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės. Publikavimo taisykles galite rasti čia.
