Visiškai neseniai įvykę Vengrijos parlamento rinkimai suteikė teigiamų emocijų visai Europai. Tuo pačiu, patvirtino dar vieną tiesą: kokybiški pokyčiai šalies politikoje įmanomi, kada tauta susitelkia ir gausiai balsuoja rinkimuose. Beveik 80 procentų rinkėjų rekordiškai aktyviai atėjo į rinkimus ir pakeitė savo valstybės kryptį.
Lietuvoje, tokio rinkėjų aktyvumo neprisimename nuo Sąjūdžio ir Nepriklausomybės atkūrimo epochos. Pastaraisiais metais nusistovėjo maždaug 50 procentų rinkėjų aktyvumas. Savivaldybių ir Europos Parlamento rinkimai sulaukia dar mažiau rinkėjų dėmesio. Ir panašu, kad jokių optimistinių tendencijų čia įžvelgti negalima.
Kodėl taip yra? Priežasčių čia galima būtų vardinti įvairių, nuo žmonių nusivylimo iki politikų nesugebėjimo pasiūlyti rinkėjams naujų, įdomių idėjų. Tačiau, vienas iš svarbių rinkėjų pasyvumo per rinkimus paaiškinimų yra vis labiau suvaržytos, iki smulkmenų reglamentuotos, nuobodžios ir atstumiančios rinkimų kampanijos.
Nors esantys valdžioje politikai labai mėgsta kalbėti, kad reikia Lietuvos gyventojus skatinti eiti balsuoti, tačiau jau ilgą laiką viską daro priešingai, kad to neatsitiktų.
Žingsnis po žingsnio, vis labiau yra griežtinamos ir ribojamos rinkimų agitacijos sąlygos. Politikai nebegali pasiūlyti jokių patrauklesnių agitacijos formų. Dalomoji rinkiminė medžiaga iki smulkmenų reglamentuota. Net pieštukas, rašiklis ar pripūstas oro balionas yra laikomas rinkėjų papirkinėjimu. Jau nekalbant apie nemokamus koncertus ar kitus renginius. Nejaugi griežtų įstatymų šalininkai taip nepasitiki ir nužemina Lietuvos rinkėją, jog galvoja, kad įteikus jam kažkokį niekutį, taip lengvai galima jį patraukti į savo pusę.
Tokioje pilkoje atmosferoje politikai atrodo lyg savo šešėliai. Į eilę išrikiuotos nuobodžios galvos televizijoje, kaip kokiuose grožio konkursuose, per minutę turi išpeikti kitus ir pristatyti save. Ir dar paminėti savo numerį. Iš politikos yra atimtas gyvybiškumas. Nužudytas spontaniškumas ir improvizacija. Eliminuotas bet koks šou elementas. Viskas yra tapę sterilu ir be galo nuobodu. Dažnas net ir nepastebi, kad rinkimai vyksta.
Rinkimai Lietuvoje tai yra tapę visiškai techniniu, automatizuotu procesu, kuris turbūt įdomus tik patiems politikams ir siaurai politologų bei apžvalgininkų grupei. Jeigu pasaulyje reikėtų rinkti nuobodžiausių rinkimų kampanijų valstybę, Lietuva būtų rimtas pretendentas.
Seimas ruošiasi žengti dar vieną žingsnį, labiau suvaržant rinkimų procesą. Tiesą sakant, kyla klausimas, ar tai jau nesikerta su Konstitucijos įtvirtintais demokratijos principais. Štai Teisės ir teisėtvarkos komitetas visiškai neseniai pritarė Rinkimų kodekso pakeitimams, pagal kuriuos VRK yra suteikiama teisė prižiūrėti ir vertinti kandidatų rinkimų programas. Nustačius, kad jos yra klaidinančios, neatitinka tiesos, VRK galės tokią programą atmesti ir atsisakyti išplatinti.
Šokiruoja, kad Lietuvos Parlamente atsiranda tokios pataisos, kurios yra taikomos autoritarinėse valstybėse. Kaip VRK nustatinės ir vertins kandidatų programas? Kokią kompetenciją jie turi? Ar tai nėra tiesioginė cenzūra?
Jeigu, pavyzdžiui, kandidatas savo rinkimų programoje teigia, kad valdžia dirba blogai, o VRK nariams atrodys priešingai? Ar tai bus pakankamas pagrindas uždrausti kandidatui skelbti programines nuostatas visuomenei?
Kokie bus vertinimo kriterijai? Ar tai nėra tiesioginis kelias į autokratiją, kada savo programos turinį privalėsite suderinti su valdžios paskirtais prievaizdais?
Labai viliuosi, kad mūsų Parlamentui užteks sveikos nuovokos ir tokios redakcijos Rinkimų kodekso pataisoms nebus pritarta. Nebent naiviai galvojama, kad į Seimą dabartiniai parlamentarai pateko amžiams. Ir jiems nereikia nei naujų konkurentų, nei daugiau rinkėjų prie balsavimo urnų.
Šis tekstas – asmeninė jo autoriaus (-ės) nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės. Publikavimo taisykles galite rasti čia.
