Prieš ketvirtį tūkstantmečio 56 vyrai pasipriešino tuometei galingiausiai pasaulio valstybei, pasirašydami dokumentą, aiškinantį, kodėl jaučiasi įpareigoti siekti 13 Amerikos kolonijų nepriklausomybės nuo britų karaliaus tironijos. Šis dokumentas įkūnijo Europos Apšvietos idealus, jame naujosios epochos racionalistų, laisvamanių ir monarchijos priešininkų svajonės tapo tikrove. Jis pastatė būsimosios valstybės pamatus sistemai, valdomai per atstovavimą, religijos ir žodžio laisvę bei žmonių lygybės pagrindus.
Taip 1776 m. liepos 4-ąją gimė Jungtinės Amerikos Valstijos. Jų nacionaliniu šūkiu tapo lotyniška frazė „E pluribus unum“, reiškianti „iš daugelio – vienas“. 13 raidžių ilgio šūkis, simbolizuojantis 13 valstijų, susijungusių į vieną vieningą tautą.
Tačiau šiandien, JAV švenčiant savo 250-ąjį gimtadienį, šalies paveldas atrodo apvirtęs aukštyn galva. Valstybė, kurios vienas pagrindinių įkūrimo principų buvo tikėjimo laisvė nuo valstybinės religijos, sukaktį mini visos dienos krikščioniškomis pamaldomis, kuriomis siekiama „iš naujo pašventinti“ JAV kaip „vieną tautą po Dievu“. Tuo tarpu šventes organizuojantis prezidentas taip glaudžiai susiejo save ir savo asmeninį prekių ženklą su renginiais, kad bent devynios valstijos pasitraukė iš jo organizuojamų minėjimų, o dalis šalies piliečių planuoja „No Kings“ („Jokių karalių“) protestus, remdamiesi ta pačia Nepriklausomybės deklaracijos logika – jog tauta turi teisę priešintis valdžiai, kuri, jų nuomone, išdavė savo pamatus.
Tokiam kontekste, sublukus JAV vienybės idealui, o tautai vis labiau besiskaldant į dvi dalis, regis, tinkamesnis nacionalinis šūkis būtų „E pluribus duo“: „Iš daugelio – du“.
Straipsnis trumpai
- 2026 m. liepos 4-ąją švenčiamas JAV 250-metis – ketvirtadalis tūkstantmečio po JAV nepriklausomybės deklaracijos pasirašymo.
- Praėjusios sukaktys (1826, 1876, 1926, 1976 m.) atspindėjo savo laikmetį – nuo pirmosios šalies pasaulinės parodos iki „didžiausio Amerikos fiasko“.
- Šių metų Nepriklausomybės dienos šventes organizuoja dvi nesiderinančios organizacijos: Kongresui atskaitinga „America250“ ir D. Trumpo papildomai įkurta „Freedom 250“, kuriai netaikoma jokia priežiūra, o tai kelia klausimų dėl skaidrumo ir interesų konfliktų.
- „Freedom 250“ organizuojami renginiai kupini D. Trumpo atvaizdų ir atributikos, revizionistinių istorijos adaptacijų.
- Dėl sąsajų su D. Trumpu dalis atlikėjų ir kai kurios valstijos atsisakė dalyvauti „Freedom 250“ renginiuose.
Praėję gimtadieniai
Didieji Amerikos jubiliejai visada atspindėjo savo laikmetį.
Pirmasis visos šalies mastu švęstas jubiliejus įvyko praėjus pusei amžiaus nuo JAV nepriklausomybės paskelbimo. Tuo metu iš deklaraciją pasirašiusių asmenų buvo gyvi likę tik trys, o du iš jų, Johnas Adamsas ir Thomas Jeffersonas, mirė kaip tik tą pačią sukakties dieną – 1826 m. liepos 4-ąją. Vis dėlto vadinamasis „Nepriklausomybės jubiliejus“ tebuvo vietinio pobūdžio šventė, be jokio Baltųjų rūmų organizuoto minėjimo. Kaip pasakoja istorikas Andrew Bursteinas, auganti naujoji karta tiesiog norėjo be jokio politinio susiskaldymo pagerbti savo tėvus ir įkūrėjų kartos bei JAV revoliucijos veteranus.
Sulaukusi 100 metų, Amerika pasaulyje jau garsėjo kaip pramoninė galia ir kultūros lyderė, todėl šią sukaktį pažymėjo surengdama pirmąją pasaulinę parodą šalyje. Užėmusi maždaug 250 paviljonų teritoriją – tarp jų ir 8 hektarų ploto salę, tuo metu buvusią didžiausiu pastatu pasaulyje, – paroda pritraukė beveik 10 milijonų lankytojų į Filadelfiją, kur ir buvo pasirašyta Nepriklausomybės deklaracija. Ten lankytojai pirmą kartą išvydo rašomąją mašinėlę ir telefoną, ragavo naujoviškų amerikietiškų skanėstų, įskaitant mineralinį vandenį ir spragėsius, bei žavėjosi pirmąja oficialia nacionaline amerikietiško meno paroda.
150 metų sukaktuvių organizatoriai 1926 m. siekė atkartoti pirmosios JAV pasaulinės parodos sėkmę, tačiau vietoj to surengė „didžiausią Amerikos fiasko“, kaip tuo metu jį pavadino žurnalas „Variety“. Šalis, dar nespėjusi visiškai atsigauti po Pirmojo pasaulinio karo, parodą vėl rengė Filadelfijoje, kurią tuo metu valdė bene labiausiai šalyje korumpuoti politikai, labiau suinteresuoti pelnu ir savo rinkimų kampanijų sėkme nei pačia paroda. Dėl siaubingo oro ir itin prasto organizavimo paroda vietoj tikėtųsi 10 milijonų lankytojų pritraukė vos 6,4 milijonus, o pats miestas liko su milžinišku finansiniu deficitu.
Dviejų šimtų metų jubiliejus vyko ne mažiau audringu laikotarpiu – po JAV Pilietinių teisių judėjimo, Vietnamo karo ir Votergeito skandalo. Tačiau tuometis prezidentas Geraldas Fordas, kalbėdamas tautai praėjus vos dvejiems metams po to, kai jo pirmtakas Richardas Nixonas, vengdamas apkaltos, atsistatydino dėl Votergeito skandalo, skambėjo optimistiškai: „Šios progos žavesys tas, kad jie [Deklaracijos principai – LRT] vis dar veikia.“
Iš esmės 1976-aisiais JAV šventė ne tik du savo gyvavimo šimtmečius, bet ir didžiavosi konstitucine sistema, sėkmingai patraukusia prezidentą atsakomybėn ir privertusia jį palikti valdžią.
Po pusės amžiaus dabartinis viceprezidentas J. D. Vance`as R. Nixoną vadina „gilios valstybės“ (angl. „Deep state“) auka. „Jei Votergeitas nutiktų rytoj, tai būtų vos 12 valandų trunkanti naujiena“, – praėjusią savaitę sakė J. D. Vance`as.
Iš tiesų, šiandieniame politiniame kontekste Votergeitas greičiausiai greitai nuskęstų tarp daugybės konkuruojančių skandalų. Kritikai mano, kad Donaldas Trumpas valdžioje daro panašių ar net rimtesnių pažeidimų. Vienas pavyzdys – prezidento pamėgti reguliacinių lengvatų mainai į dovanas: asmenims, aukojusiems D. Trumpo kampanijoms, buvo atleistos bausmės už tokius nusikaltimus, kaip pinigų plovimas, lėšų grobstymas ir turto pervedimas sankcionuotiems režimams, įskaitant Iraną.
Votergeito atveju R. Nixonas prarado savo rinkėjų ir partijos palaimą už pastangas nuslėpti tai, jog jo padėjėjai įsilaužė į politinių oponentų būstinę, siekdami sužinoti priešininkų kampanijos planus. Tuo tarpu dabartinė administracija net nesivargina slėpti savo pažeidimų.
Vienas gimtadienis, du organizatoriai
Didžioji dalis nesutarimų dėl JAV 250-mečio kyla jau vien iš to, kaip jis organizuojamas – šventę rengia dvi atskiros, tarpusavyje veiksmų nesuderinančios organizacijos.
Prieš dešimtmetį, dar iki pirmosios D. Trumpo prezidentavimo kadencijos, Kongresas įsteigė „America250“ – komisiją, atsakingą už sukakties planavimą. Nepatenkintas šia tvarka ir pažadėjęs „surengti Amerikai pačią įspūdingiausią gimtadienio šventę, kokią pasaulis kada nors matė“, D. Trumpas, vos prasidėjus antrajai jo kadencijai, įkūrė konkuruojančią grupę „Freedom 250“.
Abi organizacijos yra ne pelno siekiančios ir abi save vadina nepartinėmis. Tačiau, skirtingai nei „America250“, kuri kasmet privalo Kongresui atsiskaityti už savo finansavimą ir išlaidas, „Freedom 250“ tokio reikalavimo neturi – tai suteikia administracijai kur kas daugiau laisvės veikti, kaip ji nori. Dėl to demokratai kelia susirūpinimą dėl mokesčių mokėtojų pinigų maišymo su privačiomis, o galbūt ir užsienio, lėšomis bei galimų interesų konfliktų tarp korporacinių „Freedom 250“ rėmėjų, turinčių reikalų su administracija.
„Freedom 250“ renginiai – nuo UFC kovų Baltųjų rūmų vejoje iki keliaujančio „Laisvės sunkvežimio“ (angl. Freedom Truck), pristatančio revizionistines istorines ekspozicijas – persmelkti D. Trumpo prekių ženklo atributikos, įskaitant šventės garbei parduodamas ryškiai raudonas kepures.
O painiava dėl dviejų organizacijų jau padarė žalos suplanuotiems renginiams: septyni iš devynių atlikėjų atsisakė dalyvauti D. Trumpo „Freedom 250“ mugėje „Great American State Fair“. Dalis iš jų vėliau teigė, kad organizatoriai juos suklaidino, tvirtindami, jog renginys yra nepartinis ir neturi jokių sąsajų su Baltaisiais rūmais. Pamatęs, kad atlikėjai traukiasi, D. Trumpas pareiškė norintis vietoj planuoto koncerto surengti mitingą.
„Turėtume surengti didžiulį PADRYKIME AMERIKĄ VĖL DIDŽIĄ mitingą 250-mečio proga, o ne kviestis pervertintus dainininkus, kurių ir taip niekas nenori klausytis, kurių muzika nuobodi ir kurie nieko nemoka išskyrus skųstis“, – socialinėse medijose rašė jis.
Net pačią liepos 4-ąją, 2026 m. „America250“ ir „Freedom 250“ rengia atskirus renginius: pirmoji – Los Andžele, kur Queen Latifah ves koncertą su Chrisu Stapletonu, „The Smashing Pumpkins“ ir kitais atlikėjais; antroji – Nacionalinėje alėjoje Vašingtone (liūdnai pastaruoju metu pagarsėjusioje dėl niekaip neskaidrėjančio vandens dekoratyviniame Lincolno memorialo baseine), kur pagrindinis dėmesys teks pačiam prezidentui.
Susiskaldžiusi net žiniasklaida – dešiniųjų pažiūrų, D. Trumpą palaikanti „Fox News“ planuoja transliacijas iš Šiaurės Dakotos, pristatydama „Freedom 250“ renginį, o kairiųjų pažiūrų, JAV prezidentą kritikuojanti CNN – rutulio nuleidimą Niujorko „Times Square“, „America250“ renginį. Abi pusės nerodo jokio noro derintis tarpusavyje, todėl šis JAV gimtadienis, regis, taps ne tiek vieningu šalies istorijos pagerbimu, kiek dar viena poliarizacijos apraiška.
Nors ir paskutinis didysis Amerikos gimtadienis – 1976 m. dviejų šimtų metų minėjimas – taip pat buvo iš dalies organizuojamas tuometinio prezidento, kontrastas su dabartine švente ryškus. Kaip naujienų portalui „The Hill“ sakė Leonardas Steinhornas, Amerikos universiteto komunikacijos ir istorijos profesorius, prezidentas G. Fordas tą sukaktį panaudojo kaip progą švęsti „Ameriką, jos paveldą ir tradicijas“, o D. Trumpas „viską pavertė apie save“.
„1976-aisiais tai buvo apie mus, o 2026-aisiais – apie Donaldą Trumpą, ir manau, kad tai esminis skirtumas, dėl kurio šioje šventėje rinkėjai bus labai susiskaldę“, – sakė L. Steinhornas.
