„Labai juodai dirbau, net kai trenerė išeidavo iš salės. Kiti sakydavo, kad bandau trenerei įsiteikti, bet jau tada supratau, kad visa tai darau ne treneriui, o sau. Tas davė vaisių“, – kalbėdama LRT RADIJO laidoje „Čempionų pietūs“ sakė daugkartinė Lietuvos fechtavimo čempionė Paulina Bajorūnaitė-Stauskė.
Fechtavimo sportą puoselėjanti moteris šioje sporto šakoje jau yra 26 metus. Per dešimtmečius trunkančią karjerą P. Bajorūnaitė-Stauskė ne kartą tapo Lietuvos čempione ir pasipuošė medaliais Europos pirmenybėse.
„Lankiau tinklinį, šokius, dailę, buvau labai aktyvi, bet tėtis prisiminė, kad jo klasiokai lankė fechtavimą. Būdama septynerių klausiau, kas tas fechtavimas, nes nebuvo kompiuterio ar televizoriaus, – apie pradžią fechtavimosi sporte pasakojo sportininkė. – Jis tada rado, kad Kaune yra trenerė Rasa Žukienė, vis dar su ja dirbu, jau 26-erius metus. Man tai yra antra mama.
[...] Fiziškai buvau silpnesnė, bet visada sunkiai dirbdavau, tėtis irgi labai palaikė. Jis pats yra ledo ritulininkas, jam patinka tenisas ir kitos sporto šakos, bet sakė, kad fechtavimas yra gražiausia sporto šaka. Dabar mano dukterėčia pradėjo lankyti ir manau, kad mano dukra galbūt irgi lankys. Tai labai įvairiapusė sporto šaka.“
Savo pirmąjį iškovotą trofėjų prisiminusi P. Bajorūnaitė-Stauskė dalijosi, jog fechtavimo sportas yra išskirtinis, jungiantis galvą su kūnu, o ištvermė ir geri rezultatai ateina sunkiai dirbant treniruotėse.
„Labai gerai prisimenu pirmą medalį. Lankiau jau 3–4 metus, buvo vaikų čempionatas. Laimėjau vieną kovą ir trenerė priėjusi pasakė, kad gausiu medalį. Mano akys padidėjo ir dėl finalo net nebekovojau, nes labai džiaugiausi bronzos medaliu (juokiasi).
Visada labai daug dirbau, talento turėjau nedaug. Būna kiti tokie talentingi, jaučia distanciją ir momentą, bet jeigu talentas nedirba, tai galų gale darbas atsiperka. [...] Fechtavime yra veteranų kategorija 70+ , tai sakau, kad kai joje dalyvausiu, tada bus galima baigti karjerą“, – šypsodamasi kalbėjo daugkartinė Lietuvos čempionė.
P. Bajorūnaitė-Stauskė taip pat pasakojo, kuo unikalus yra fechtavimo sportas, kiek jis kainuoja ir kokia ateitis jo laukia Lietuvoje.
– Koks sportas yra fechtavimas?
– Sportinis fechtavimas atsirado prieš 300 metų. Anksčiau tai buvo ne sportas, o žudymo menas. Po to pastebėta, kad tai yra labai geras sportas, nes jungia galvą su kūnu. Beprotiškai sunkus fiziškai sportas, bet reikalingas geras psichologinis pasiruošimas. Vyksta dvikova, labai dažnai būna, kad nebūtinai stipriausias ir greičiausias taps čempionu. Kitas gal mažiau pasiruošęs, bet labiau pasitiki savimi, tiki, kad gali laimėti. Tas dažnai atneša pergalę.
Lietuvoje turime tik špagą, nors fechtavimą sudaro trys ginklai: rapyra, kardas, špaga. Špaga yra paprasčiausias ginklas, nes arba įdūrei, arba neįdūrei. Su kitais ginklais yra daugiau taisyklių, aš jų iki galo neišmanau. Su špaga veiksmas šiek tiek lėtesnis, daugiau taktinių dalykų, gali prieš stipresnį kovodamas laiką patempti, kad priešininkas suklystų. Labai daug ištvermės reikalaujantis sportas.
– Kiek šiame sporte yra taktikos ir fizinio pasirengimo? Ar kuri nors sritis labiau dominuoja?
– Taktiniai dalykai yra labai svarbūs elitiniame lygyje, bet fizinių duomenų labai reikia. Anksčiau buvo tokia nuomonė, kad negalima ilgų distancijų bėgioti, nes fechtavimo takelyje labai lėtėji, bet aš pati pernai Vilniaus pusmaratonyje bėgau ir manau, kad esu viena iš ištvermingiausių Lietuvos fechtuotojų. Gal tas greitis yra šiek tiek mažesnis nei kitų fechtuotojų, kurie tiek nebėgioja, bet aš galiu labai ilgai palaikyti aukštą tempą, nes turiu ištvermės ir nedūstu po kauke.
– Kaip atrodo treniruočių procesas?
– Savo noru bėgioju, man tai labai padeda galvai ir lavinti ištvermę. Vyksta jėgos treniruotės, individualios pamokėlės su treneriu, labai daug kartų kartojame tam tikrą veiksmą. Treneris vienaip ranką paduoda gynybai, o varžovas gali visai kitaip paduoti. Be to, du kartus per savaitę po dvi valandas fechtuojamės. Keičiamės varžovus ir bandome visokius veiksmus. Jei esi geriausias salėje, tai nereiškia, kad būsi geriausias per varžybas.
– Kuo fechtavimas jus taip sužavėjo, kad šiame sporte esate jau 26-erius metus?
– Kiekvienas sezonas labai skirtingas. Jeigu man pasiseka varžybos – skambinu tėčiui, jeigu nepasiseka – skambinu tėčiui. Jis daug sportuoja ir visada turi ką pasakyti. Mamai svarbu, kad būčiau pavalgiusi ir laiminga, o tėtis supranta mano sportinius interesus. Būna, kad ateini ir tiesiog nesiseka. Atrodo, kad nemoki tiesaus dūrio padaryti ir pusę sezono bandai išmušti tą klaidą. Esu turėjusi tokių sezonų, kur nelaimėjau nė vieno medalio, net Lietuvos varžybose. Tada supranti, kad ne apie pergales yra sportas, o apie procesą. Tos varžybos atrodo labai svarbios, bet kai suprantu, kiek daug dirbau visą sezoną, tai turiu pasimėgauti ir parodyti ką galiu. Jeigu ir nepasiseks –vis tiek esu verta būti Europos čempionate.
Šiame sporte labai keičiasi varžovai. Daug važinėjame po pasaulį. Vis kas nors naujo, vis ką nors išmoksti, atrandi naujų veiksmų, nors atrodo, kad per tiek metų jau viską turėtum mokėti. Labai smagus santykis su trenere. Anksčiau būdavo, kad trenerė pasakydavo ir turi daryti, o dabar sakau, kad man nelabai, gal galime pakeisti. Tokia diskusija atsiranda. Kai tapau mama, dar ligoninėje pagalvojau, kad norėčiau pafechtuoti, nes visą nėštumą negalėjau to daryti. Po dviejų mėnesių dalyvavau Lietuvos čempionate ir užėmiau penktą vietą. Fechtavime yra 70+ veteranų kategorija, tai sakau, kad kai joje dalyvausiu, tada bus galima baigti karjerą.
– Nuo kelerių metų galima lankyti fechtavimą? Ar tai nėra pavojinga sporto šaka?
– Gana saugus sportas. Aišku, pasitaiko, kad įvyksta nelaimingų susidūrimų. Mėlynių nelaikau traumomis, bet būna kryptelėjimų ar kojos pirštų lūžių.
Mes priimame nuo šešerių, bet labiau septynerių metų, nes vaikas turi suprasti, kaip viskas vyksta. Nėra, kad reikia tik nubėgti ar pašokinėti. Labai smagu, kai ateina vaikai septynerių ir turi pasiruošimo bazę iš plaukimo, gimnastikos ar karatė. Iš karatė vaikai ateina labai stipriai pasiruošę, jaučia balansą ir kūną. Ateina ir tokių, kuriems tai yra pirmas sportas. Esame pastebėję, kad vaikų ir mokymosi rezultatai pagerėja, nes fechtavimas vyksta 4–5 dienas per savaitę.
– Kaip keičiasi fechtavimo populiarumas Lietuvoje?
– Dabar Kaune turime nuostabias sąlygas treniruotis, turime naują ir gražią salę su takeliais bei didele erdve. Treniruojamės kartu su penkiakovininkais, žmonių būna labai daug. Vaikų daugėja kasmet, vis jaunesni vaikai žino, kas yra fechtavimas. Esame dėkingai spaudai, kurie dalinasi straipsniais, ir penkiakovei, kuri turi olimpiečių. Daug kas iš jų pamato ir ateina pas mus. Būna, kad suaugusiųjų čempionatuose dalyvauja po 50 moterų ir vyrų, o etapuose dar daugiau, nes atvyksta ir užsieniečiai. Palyginimui, Švedijos čempionate dalyvavo tik 17 moterų, kai pas mus 50. Manau, kad einame gera linkme. Dabar reikia palaukti, kol užaugs nauja talentinga karta. Dabartinė karta labai pasitiki savimi. Mano laikais būdavo požiūris ir nusiteikimas, kad prieš šitą šalį nelaimėsi, o prieš šitą gali laimėti. Dabar vaikai atsistoja ir kovoja, smagu tai stebėti. Turime ir tarptautinių gerų rezultatų, viskas tik gerės, smagu tai matyti.
– Fechtavimas yra olimpinėse sporto šaka, dalis ir penkiakovės. Ar tai papildoma motyvacija vaikams?
– Manau, kad taip, nes fechtavimas buvo viena iš penkių sporto šakų, kurios buvo visose olimpinėse žaidynėse. Tikimės ten ir likti, bet pasaulio fechtavimo federacija yra labai glaudžiai susijusi su Rusija. Mes to labai nepalaikome, bet negalime uždrausti sportininkams kovoti prieš neutralius, bet jau nuo pasaulio čempionato po savo vėliava būsiančius sportininkus, nes profesionalų Lietuvoje neturime. Visi rinktinės nariai gauna finansavimą iš federacijos, bet labai daug investuoja savo lėšų ir laiko. Mes leidžiame sportininkams patiems rinktis ir palaikome sprendimus.
– Ar tai yra brangi sporto šaka?
– Man jau labai nedaug reikia investuoti, nes turiu paramą iš klubo. Dirbu su klubo ryšiais su visuomene, edukacija. Federacijoje taip pat esu ryšių su visuomene atstovė. Federacija apmoka mano treniruotes. Paprastiems sportininkams dažniausiai nereikia visko susipirkti, nes šiaip kainuoja daug. Varžybinės špagos vien geležtė kainuoja 200 eurų, o būna, kad jos lūžta. Apranga gali kainuoti apie tūkstantį eurų ir ji nėra vieneriems metams. Mes labai stengiamės padėti vaikams, tikrai nereikia visko turėti savo. Jei vaikas lanko metus ar dvejus, tai iš klubo pinigų nuperkame aprangos viršų, o jis kelnes. Manau, kad ne brangiau už krepšinį, bet gerokai įdomiau.
– Kokią fechtavimo ateitį matote Lietuvoje?
– Tikiuosi, kad turėsime vis daugiau sportininkų, kils lygis, treneriai dirbs kartu, o ne vienas prieš kitą. Visos intrigos kenkia sportui, gadina santykius ir trukdo pasiruošti. Perdėliojome reitingų sistemas, bet po to supranti, kad jeigu esi geras, tai nesvarbu, kokia bus sistema.
Visas pokalbis – LRT RADIJO LAIDOJE „Čempionų pietūs“
