Naujienų srautas

Nuomonės2026.09.15 20:08

Algis Bitautas. Nepatogus šiuolaikinio meno veidrodis: tarp meno ir provokacijos

00:00
|
00:00
00:00

Kai tik Lietuvoje pasirodo nauja skulptūra ar paminklas, visuomenę kone neišvengiamai užgriūva pasipiktinimo škvalas. Gal todėl, kad viešojoje erdvėje mes vis dar tikimės labai konkretaus, atpažįstamo ir, svarbiausia, „patogaus“ meno – tokio, kuris būtų gražus, suprantamas ir nekeltų nepatogių klausimų? Vos tik menininkas nuo šio lūkesčio nutolsta, pasipila klausimai: kas čia per menas, kodėl tam išleisti pinigai ir kas apskritai leido tai pastatyti?

Vienas naujausių pavyzdžių – rugsėjo 10 d. atidengta skulptoriaus Gedimino Piekuro ir architektės Aušros Gvildienės skulptūrinė kompozicija „Žygimantas ir Barbora“ Vilniaus Vrublevskių bibliotekos kieme, įamžinanti vieną garsiausių sostinės istorinių legendų. Vietoje įprastai vaizduojamų didingų valdovų figūrų – dvi auksinės kaukolės ant pagalvės. Žygimantas Augustas ir Barbora Radvilaitė čia neidealizuojami, neaprengiami istoriniais kostiumais ir neužkeliami ant tradicinio postamento. Meilė, didybė, valdžia ir neišvengiama žmogaus gyvenimo pabaiga sutelpa į vieną gana nejaukų vaizdinį. Dvi auksinės kaukolės tampa žmogaus laikinumo ženklu – priminimu, kad net karališka meilė galiausiai atsiremia į tai, kas neišvengiama kiekvienam – mirtį. Ir štai vėl kyla tas pats klausimas: ar viešojoje erdvėje norime meno, kuris interpretuoja istoriją, ar tik tokio, kuris ją mums pažįstamai iliustruoja?

Reakcijos ilgai laukti nereikėjo. Socialiniuose tinkluose pasipylė vertinimai: „dar vienas vamzdis, tik iš kitos pusės“, „kaukolės išmestos ant šiukšlių konteinerio“, o vienas komentatorius apibendrino dar kategoriškiau: „Leftizmas ir idiotizmas Vilniuje muša dugnus!“ Viename komentarų sraute – kone visas lietuviškų ginčų dėl šiuolaikinio meno repertuaras.

Ir tas „vamzdis“ čia atsiranda neatsitiktinai. Skulptoriaus Vlado Urbanavičiaus „Krantinės arka“, 2009 m. atsiradusi Vilniaus Neries krantinėje, visuomenėje greitai tapo tiesiog „vamzdžiu“. Metai bėgo, kritika nenutilo, tačiau kūrinys liko ir paradoksaliai tapo vienu atpažįstamiausių Vilniaus šiuolaikinio meno ženklų.

Tokie vertinimai parodo, kad ginčas vyksta jau ne vien dėl konkretaus kūrinio. „Gražu–negražu“ akimirksniu virsta „teisinga–neteisinga“, o estetinis vertinimas – ideologine etikete. Kaukolės jau nebe tiesiog nepatinka – jos tampa „leftizmu“, „idiotizmu“ ar net miesto nuosmukio įrodymu.

Kartais atrodo, kad šiuolaikinio meno akivaizdoje susitinka dvi Lietuvos. Viena nori aiškaus, atpažįstamo ir „gražaus“ meno: jei valdovas – tai būtinai didingas kunigaikštis, geriausia ant žirgo. Kita iš meno tikisi ne herojiškos iliustracijos, o interpretacijos – teisės deformuoti, ironizuoti ar net sąmoningai provokuoti žiūrovą.

Bene ryškiausiai šis konfliktas atsiskleidė ginčuose dėl Lukiškių aikštės memorialo. Vienoje pusėje – monumentalus Vytis, aiškus, atpažįstamas ir beveik nereikalaujantis paaiškinimo. Kitoje – Andriaus Labašausko pasiūlyta partizanų kovas įamžinanti memorialinė kalvelė, mėginusi apie laisvės kovas kalbėti šiuolaikinio meno kalba. Ginčas dėl jos persikėlė net į teismą. Čia ir prasideda tikroji problema: „man negražu“ pernelyg lengvai virsta „to neturi būti“.

Deja, pastarųjų metų pavyzdžiai rodo, kad susidūrę su nepatogiu menu vis dar neretai renkamės ne dialogą, o atmetimą. Martyno Gaubo „Lietuvaitė“ Lietuvos miesteliuose sulaukė net reikalavimų ją paslėpti nuo visuomenės akių. Menininkas žiūrovui nepasiūlė idealizuoto moters kūno – priešingai, pasirinko hiperbolizuotą, putlų ir provokuojantį nuogumą, primenantį Fernando Botero išgarsintą kūno formų monumentalumą.

Deja, pastarųjų metų pavyzdžiai rodo, kad susidūrę su nepatogiu menu vis dar neretai renkamės ne dialogą, o atmetimą.

Jei šiandien surengtume konkursą „Lietuvaitės“ paminklui, masinė vaizduotė greičiausiai norėtų preciziškai nugludinto, socialiniuose tinkluose nufiltruoto grožio idealo, kuriame kūnas tampa projektu. Gaubo „Lietuvaitė“ yra visiška šio idealo priešingybė. Ji atsisako būti graži taip, kaip šiandien esame išmokyti suprasti grožį. Vietoje „idealaus“ gauname nepatogų kūną – ir būtent todėl jis taip erzina.

Dar toliau žengė Mykolas Sauka su „Liudytoja“ Zarasuose. Čia nėra nei jaunystės, nei nugludinto kūno, nei herojiškos pozos. Prieš žiūrovą – nuoga sena moteris, tremtinė, kurios kūnas paženklintas amžiaus, pažeidžiamumo ir gyvenimo patirties. Tai kūnas, kurio viešojoje erdvėje beveik nenorime matyti: neidealizuotas, neslepiantis senatvės ir nykimo. Tačiau būtent toks jis tampa istorijos liudytoju – ne abstrakčiu paminklu tremčiai, o konkretaus žmogaus kūnu, per kurį praėjo laikas ir istorija. Sauka atsisako įprasto kančios heroizavimo: tremtinė čia nėra iškilminga figūra ant postamento – ji sena, nuoga ir nepatogi.

Ir būtent šis nepatogumas sukėlė ne vien pasipiktinimą. „Liudytoja“ buvo du kartus fiziškai apgadinta. Čia ginčas dėl skonio peržengia esminę ribą. Galima sakyti, kad kūrinys negražus, galima jo nesuprasti, iš jo juoktis ar piktai kritikuoti. Tačiau kai „man nepatinka“ virsta „to neturi būti“, kalbame jau nebe apie estetinį skonį, o apie mūsų gebėjimą gyventi šalia to, kas neatitinka mūsų pačių grožio ir meno sampratos.

Ir čia išryškėja dar vienas paradoksas. Kol dėl dviejų auksinių kaukolių Vilniuje kyla kone kultūrinis karas, Kaune pastaraisiais metais paminklai viešosiose erdvėse pradėjo dygti kaip grybai po lietaus. Tauras, paminklas policininkams, Vilniuje taip ir vietos neradęs „Laisvės karys“, Aleksandras Jogailaitis, Petras Vileišis ir kiti. Vyrauja monumentalumas, bronza, didingos pozos, žirgai – viskas aišku ir atpažįstama iš pirmo žvilgsnio. Kartais net pernelyg aišku: žvelgdamas į monumentalią Petro Vileišio figūrą gali akimirką suabejoti – čia modernios Lietuvos kūrėjas ar iš sovietinio monumentalizmo atklydęs Leninas?!

Bene geriausiai šią tendenciją simbolizuoja milžiniškas Tauras, pasitinkantis atvykstančiuosius į Kauną. Kauno herbe – tauras, vadinasi, statome taurą. Ir ne bet kokį – kuo didesnį, tuo geriau. Metaforai ar interpretacijai vietos beveik nelieka: miesto simbolis tiesiogine prasme paverčiamas milžiniška skulptūra. Galima ginčytis, ar tai kičas, ar vykęs miesto ženklas, tačiau jis puikiai atskleidžia mūsų polinkį į pažodinį monumentalumą – norą, kad viešasis menas ne klaustų, o kuo aiškiau pasakytų, ką turime matyti.

Kartais net pernelyg aišku: žvelgdamas į monumentalią Petro Vileišio figūrą gali akimirką suabejoti – čia modernios Lietuvos kūrėjas ar iš sovietinio monumentalizmo atklydęs Leninas?!

Tačiau būtų pernelyg paprasta viską suvesti į priešpriešą: čia – drąsus šiuolaikinis menas, ten – primityvus monumentalumas. Lietuvoje turime ir puikių viešosios skulptūros pavyzdžių, kurie yra suprantami, tačiau anaiptol ne primityvūs. Išskirčiau tris.

Vienas gražiausių pavyzdžių – skulptoriaus Nerijaus Ermino paminklas pasaulio moterų krepšinio pradininke vadinamai Sendai Berenson Abbott jos gimtuosiuose Butrimonyse. Čia nėra poreikio ant milžiniško postamento užkelti didingą istorinę asmenybę. Prieš mus – maža mergaitė su kamuoliu, primenanti Sendą tuo metu, kai ji dar vaikystėje išvyko iš Lietuvos. Šalia – senovinis krepšinio krepšys. Žiūrovas gali pats įsitraukti į kūrinį ir mesti kamuolį į krepšį. Paminklas ne tik pasakoja istoriją – jis leidžia akimirkai pačiam tapti jos dalimi.

Panašų principą, tik visai kitu mastu, panaudojo Tadas Gutauskas „Laisvės kelyje“ Vilniuje. Baltijos kelią primenanti žmonių grandinė buvo kuriama kaip kolektyvinis kūrinys: žmonės galėjo įsigyti vardines plytas, iš kurių buvo mūrijama skulptūra. Taigi žmogus čia nėra vien pasyvus paminklo stebėtojas – jis tiesiogine prasme įmūrijamas į pasakojimą apie Lietuvos laisvę.

Trečiasis – Romualdo Kvinto „Vandens nešėjas“ Vilniaus senamiestyje, įkvėptas žydų poeto Mošės Kulbako kūrybos. Natūralaus mastelio žmogus ne stūkso ant monumentalaus postamento, o tiesiog apsigyvena miesto gatvėje ir primena kadaise čia gyvenusio žydiškojo Vilniaus kasdienybę. Ironiška, kad šiam subtiliam santykiui su miestu tenka atlaikyti ir labai žemiškus išbandymus – 2026 m. liepą į „Vandens nešėją“ įvažiavo neblaivus vairuotojas.

Galų gale visuomenės kultūrinę brandą parodo ne tai, kiek joje yra mums patinkančio meno, o tai, kiek erdvės sugebame palikti menui, kuris mums nepatinka.

Šie pavyzdžiai rodo, kad pasirinkimas nėra tarp „gražaus“ ir „negražaus“, tradicinio ir šiuolaikinio meno. Klausimas kur kas paprastesnis ir kartu sudėtingesnis – ar kūrinys sugeba užmegzti prasmingą santykį su vieta, istorija ir žmogumi.

Gal problema slypi ir mūsų santykyje su pačiu menu. Viešojoje erdvėje vis dar gajus supratimas, kad paminklas turi būti aiškus: didvyris turi atrodyti didvyriškai, tremtinys – kentėti oriai, moteris – būti graži, o istorinė asmenybė – stovėti ant postamento. Toks menas nereikalauja interpretacijos – jį galima „perskaityti“ per kelias sekundes. Šiuolaikinis menas šią patogią sutartį su žiūrovu sulaužo. Jis ne visada paaiškina, ką turime pamatyti, ir palieka erdvės nejaukumui, abejonėms ar net pasipiktinimui.

Ir galbūt tokios reakcijos daug daugiau pasako ne apie pačius kūrinius, o apie mus pačius – mūsų kompleksus, baimes ir gana siauras ribas, kuriose leidžiame egzistuoti grožiui. Mus trikdo senas kūnas, putlus kūnas, nuogas kūnas, kaukolė ar abstrakti metalo konstrukcija. Žinoma, galime ginčytis dėl kiekvieno šių kūrinių meninės vertės. Tačiau verta savęs paklausti, kiek mūsų atmetimą lemia pats kūrinys, o kiek – tai, kad jis neatitinka vaizdinių, prie kurių esame pripratę. Šiuolaikinis menas čia tampa savotišku veidrodžiu: kuo labiau norime nuo jo nusisukti, tuo daugiau jis kartais pasako apie mus pačius.

Gal todėl nepatogus menas ir yra toks reikalingas. Patogus menas mūsų neerzina, neprovokuoja ir dažniausiai nieko iš mūsų nereikalauja. Nepatogus – priverčia sustoti, ginčytis, klausti ir kartais pamatyti tai, ko mieliau nematytume. Ne tik kūrinyje, bet ir savyje. Galų gale visuomenės kultūrinę brandą parodo ne tai, kiek joje yra mums patinkančio meno, o tai, kiek erdvės sugebame palikti menui, kuris mums nepatinka.

LRT yra žiniasklaidos priemonė, sertifikuota pagal tarptautinę Žurnalistikos patikimumo iniciatyvos programą