„Dažnai galvojame apie jaunimą: jie jauni, jiems viskas prieš akis, jie viską gali. Iš tikrųjų jaunimas yra ta grupė, kuriai reikia palaikymo“, – sako psichologė doc. dr. Inga Truskauskaitė, tyrusi Lietuvos gyventojų emocinę sveikatą ir savijautą. Ji ragina vienišumą, kaip problemą, pripažinti politiniu lygiu. Psichologė sako, kad žmogus neturi jaustis, jog yra paliekamas vienui vienas su savo išgyvenimais.
STRAIPSNIS TRUMPAI
- Atliktas tyrimas parodė, kad Lietuvoje vienišiausias jaučiasi 18–24 metų jaunimas.
- Psichologė teigia, kad rezultatai nestebina, nes būtent tokiame amžiuje vyksta aktyvus tapatybės formavimasis.
- Prie vienišumo jausmo prisideda ir socialiniai tinklai, kurie skatina nuolatinį lyginimąsi su bendraamžiais.
- Kai kurios Europos ir pasaulio šalys vienišumą, kaip problemą, pripažįsta politiniu lygiu. Taip žmonėms parodoma, kad jie nėra palikti vieni.
Nors neretai manoma, kad dažniausiai vienišumo jausmą patiria vyresni žmonės, kurių socialinis gyvenimas nebe toks aktyvus, Vilniaus universiteto tyrėjų atliktas tyrimas atskleidžia, jog vienišiausi gali jaustis tie, kurie iš pažiūros socialinių kontaktų nestokoja. Tai 18–24 metų amžiaus jaunimas.
Bendras Vilniaus universiteto ir „Tele2“ atliktas reprezentatyvus Lietuvos gyventojų emocinio atsparumo tyrimas parodė, jog Lietuvoje vienišiausi – patys jauniausi. 18–24 metų amžiaus grupėje kas trečias respondentas nurodė patiriantis stiprų vienišumą.
LRT.lt portalas kalbėjosi su tyrimo bendraautore, psichologe, Vilniaus universiteto doc. dr. Inga Truskauskaite.
„Dažnai galvojame apie jaunimą: jie jauni, jiems viskas prieš akis, jie viską gali. Iš tikrųjų jaunimas yra ta grupė, kuriai reikia palaikymo, resursų. Jie susiduria su daug iššūkių. Reikia nepamiršti, kad tai yra grupė, kuriai reikia mūsų pagalbos. Kuo daugiau valstybė ir vyresni žmonės investuos į jaunimo gerovę, kuo labiau padės jiems būti psichologiškai atspariems, tuo vėliau mes turėsime dar atsparesnę kartą“, – tyrimo rezultatus apibendrina doc. dr. I. Truskauskaitė.

Psichologės teigimu, rezultatai labai nenustebino, nes nuo pilnametystės iki trisdešimtmečio žmogus išgyvena „tapsmo suaugusiuoju“ etapą ir daugybė įprastų dalykų jo gyvenime keičiasi.
Anot specialistės, per šį laikotarpį žmogus klojasi gyvenimo pamatus, taigi natūralu, kad susiduria su iššūkiais.
„Tyrimai rodo, kad apie 50 proc. 18–35 metų amžiaus europiečių jaučia vidutinį arba stiprų vienišumą.“
„Duomenys ateina iš reprezentatyvios imties, kurioje buvo apklausti 18–74 metų amžiaus žmonės. Mes nustatėme, kad apie 13 proc. žmonių visoje suaugusiųjų imtyje jaučia stiprų vienišumą. Duomenis suskaidžius į atskiras grupes, paaiškėjo, kad jaunesnių žmonių (18–24 metų amžiaus) grupėje šiek tiek virš 30 proc. žmonių jaučia stiprų vienišumą. Taigi, beveik trigubai daugiau.
Rezultatai labai nestebina, nes laikotarpį tarp 18 ir 24 metų, netgi tarp 18 ir 29 metų, mes, psichologai, vadiname tapsmo suaugusiaisiais laikotarpiu, kai iš tiesų labai daug dalykų gyvenime keičiasi.
Tai yra etapas, kai reikia susikurti santykius, karjerą, draugystes. Dažnu atveju šiame amžiaus tarpsnyje įvyksta ir daug fizinių pokyčių: persikraustymas į kitą miestą, studijų pradžia. Kitaip sakant, tai yra laikotarpis, kai senos schemos, seni santykiai šiek tiek nutolsta ir reikia atrasti naujus draugus, partnerystes. Kad šis amžiaus tarpsnis yra iššūkių ir streso laikotarpis, nieko nestebina. Tą rodo tyrimai ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Europos šalyse. Šiame amžiuje matomas ir didesnis depresiškumas, nerimas. Depresiškumas ir nerimas labai stipriai siejasi ir su vienišumu, tad šie dalykai sueina vieni su kitais.
Svarbu tai, kad jaunimo vienišumo reiškinys nėra būdingas tik Lietuvai. Tyrimai rodo, kad apie 50 proc. 18–35 metų amžiaus europiečių jaučia vidutinį arba stiprų vienišumą“, – sako psichologė doc. dr. I. Truskauskaitė.

Tyrime taip pat išryškėjo, kad jauni žmonės vienišumą patiria dėl ryšio su savimi, o ne su aplinkiniais nebuvimo. Psichologė sako, kad taip yra todėl, kad jaunas žmogus dar tik kuria ryšį su savimi.
„Iš tiesų įtvirtintas tapatumo ir savasties formavimas, kai galima pasakyti, kas aš esu, prasideda paauglystėje, bet piką pasiekia ankstyvojoje suaugystėje, kai žmonės užduoda prasmės ir savo vietos gyvenime klausimus. Nestabilumo tapatumo formavimosi procese yra labai daug. Ryšys su savimi, kai mes gana gerai jaučiamės tokie, kokie esame, kai mažai ką norime keisti, įsitvirtina žymiai vėliau – apie 35-us metus“, – paaiškina pašnekovė.
Kaip galime mažinti šį vienišumo jausmą?
Psichologė sako, kad vienišumo jausmas stipriai siejasi su emocine sveikata. Tam, kad jį sumažintume, turime turėti tam tikrų resursų.
„Užuot sėdėjus ir galvojus, kokie visi geresni, o aš esu blogas, pagalvoti, ką aš galiu padaryti, kad geriau jausčiausi, kad labiau pasitikėčiau savo jėgomis.“
„Mūsų tyrimas atskleidė, kad vienišumas siejasi su daugybe kitų faktorių. Tai nėra pavienis dalykas. Tai tiek psichikos sveikatos sunkumų rizikos faktorius, tiek žemesnio psichologinio atsparumo pasekmė. Jis ir prognozuoja prastesnę savijautą, o prastesnė savijauta prognozuoja didesnį vienišumą.
Kitaip sakant, apie tai reikia galvoti kompleksiškai. Kiek žmonės turi resursų susidoroti su iššūkį keliančiomis situacijomis? Kai mes resursų turime mažai, tada mums norisi atsitraukti, galbūt kartais negalime problemų spręsti, tada geriau paskroliname telefone, kad net nebegalvotume.
Kas tie resursai? Kiek žmogus turi prieigos prie išteklių, pavyzdžiui, žmonių, kurie palaiko, kiek turi įgūdžių užkalbinti, bendrauti, paprašyti pagalbos, jeigu reikia, kiek pasitiki savo jėgomis. Geriausia ilgalaikė strategija, kuri gali padėti mažinti tiek vienišumo jausmą, tiek kitus sunkumus, yra investuoti į resursų įgijimą.
Užuot žiūrėjus, kaip draugas gyvena internete, parašyti žinutę ar paskambinti. Užuot sėdėjus ir galvojus, kokie visi geresni, o aš esu blogas, pagalvoti, ką aš galiu padaryti, kad geriau jausčiausi, kad labiau pasitikėčiau savo jėgomis. Man norisi skatinti jaunus žmones gyventi tikrą gyvenimą, užuot stebėjus kitų gyvenimą ir lyginus save su kitais“, – pateikia pavyzdžių psichologė.

Kai kuriose valstybėse vienišumo klausimas – nacionalinė problema
Kalbėdama apie tai, kaip gali visuomenė prisidėti prie vienišumo mažinimo, psichologė pamini ir problemos pripažinimo politiniu lygiu svarbą. Doc. dr. I. Truskauskaitės teigimu, valstybė turi perduoti žinutę žmogui, kad jis nėra paliktas vienas. Beje, ne viena Europos ir pasaulio šalis į nacionalinę strategiją yra įtraukusi vienišumo mažinimo siekį.
„Pagal 2026 m. „Health Policy“ žurnale paskelbtą 194 PSO šalių apžvalgą, politiką, tiesiogiai apimančią vienišumo, socialinės izoliacijos ar socialinio ryšio problemas, turėjo aštuonios Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) narės: Danija, JK (Anglija, Škotija, Velsas), Suomija, Vokietija, Nyderlandai, Švedija, Japonija ir JAV.
Ispanija neturi atskiros strategijos, bet PSO komisija ją nurodo kaip pavyzdį, kur socialinis ryšys įtrauktas į psichikos sveikatos politiką. Toje pačioje apžvalgoje teigiama, kad nė viena nacionalinė politika iki šiol nebuvo nuodugniai įvertinta pagal veiksmingumą“, – nurodo psichologė.
Jos teigimu, toks vienišumo, kaip problemos, pripažinimas politiniu lygiu galėtų padėti spręsti šį klausimą.
„Svarbu, kad įnešame į politinį lygį žinutę, jog vienišumas nėra tik paties žmogaus problema, kad tai yra visuomenės sveikatos iššūkis. Kaip sistema yra organizuojama, vienišumas yra labiau tikėtinas, negu buvo anksčiau. <...> Taip, kaip mes gyvename, iš kiekvieno yra tikimasi, kad jis pats vienas nuvers kalnus, padarys karjerą, užaugins po tris vaikus. Jeigu tu jautiesi blogai, tai yra tavo asmeninė problema.
Man atrodo, tos šalys, kurios politiniu lygiu pripažįsta, kad vienišumas nėra asmens problema, o tai yra visuomenės sveikatos problema, ir kad valstybė yra suinteresuota spręsti šitą problemą, skleidžia labai svarbią žinutę“, – sako pašnekovė.
Tiesa, ji pripažįsta, kad pasitaiko atvejų, kai pareiškimai apie vienišumo mažinimą ir lieka pareiškimais be ryžtingų veiksmų ieškant problemos sprendimo.
Socialiniai tinklai, vienišumas ir „naršymo pagirios“
Doc. dr. I. Truskauskaitė sako, kad mūsų kasdienis įprotis laiką leisti socialiniuose tinkluose taip pat stipriai veikia emocinę sveikatą. Tyrimais įrodyta, kad socialinė medija smarkiai prisideda prie lyginimosi tarpusavyje ir prie prastesnės nuomonės apie save formavimo. Tai gali lemti, kodėl imame jaustis vieniši ar neturime ryšio su savimi.
„Kai mes žiūrime turinį telefone, gali atrodyti, kad nieko nevyksta, bet iš tiesų mūsų smegenys kiekvieną sekundę priima mikrosprendimą: ar čia man įdomu, ar neįdomu, ar tai susiję su manimi, ar man verta pasižiūrėti, ar ne.“

„Kaip socialiniai tinklai keičia jaunuolių santykius, kol kas pasakyti yra sunku. Mes iš mokslinių tyrimų žinome, kad socialiniai tinklai labai stipriai prisidėjo prie lyginimosi tarpusavyje, didesnės konkurencijos, prastesnės savijautos ir žemesnės savivertės bendraujant su kitais žmonėmis. Socialiniai tinklai veikia vienareikšmiškai kaip katalizatorius, mažinantis savivertę.
Kai mes jaučiamės prasčiau su savimi, tada mes, aišku, sunkiau bendraujame ir su kitais. Tada atstumas didėja ir gali išryškėti tikro ryšio trūkumas. Gali būti, kad socialiniai tinklai irgi prisideda prie to, jog jaunimas jaučiasi vienišas. Matydami, kad visi gyvena gerai, pradedame jaustis nenormalūs, jog turime sunkumų“, – paaiškina psichologė, kaip socialiniai tinklai prisideda prie vienišumo jausmo.
Pokalbio pabaigoje su psichologe aptariame ir „naršymo pagirias“ – kodėl, panorėję pailsėti naršydami telefone, dar labiau pavargstame.
„Naršymo pagirios“ yra ne oficialus mokslinis terminas, o taikli metafora. Grįžtame iš darbų, iš mokslų, sugalvojame pailsėti ir įsijungiame telefoną. Atrodo, kad mes ilsimės, bet iš tiesų mūsų smegenys labai labai intensyviai veikia. Kai mes žiūrime turinį telefone, gali atrodyti, kad nieko nevyksta, bet iš tiesų mūsų smegenys kiekvieną sekundę priima mikrosprendimą: ar čia man įdomu, ar neįdomu, ar tai susiję su manimi, ar man verta pasižiūrėti, ar ne. Visa tai kainuoja.
Jei į tai įsijungia dar kiti procesai, pavyzdžiui, lyginimosi su kitais, tai gali tik dar labiau varginti, o ne leisti pailsėti“, – sako specialistė.
Ji paaiškina, kad kartais mes klaidingai įsivaizduojame dopamino išsiskyrimą. Jos teigimu, dopaminas išsiskiria tada, kai nesitikime patirti malonumo, bet visgi pavyksta jį patirti.
„Man norėtųsi pabrėžti, kad šiame procese dopamino išsiskyrimas dalyvauja šiek tiek sudėtingiau, nei mums kartais atrodo. Dopaminas išsiskiria ne tada, kai mes jaučiame malonumą, o tada, kai mes mažos sėkmės tikimybės situacijoje vis dėlto tą sėkmę patiriame. Aš skrolinu, nieko įdomaus, ir tada vieną momentą yra kažkas labai įdomaus – tada gaunu dopamino pliūpsnelį. Šitas minimalus patyrimas gali išlaikyti prie telefono net valandomis. Kuo rečiau ir kuo mažiau prognozuojama, kada tas dopamino pliūpsnelis bus, tuo didesnė tikimybė vis daugiau leisti laiko čia“, – sako pašnekovė.
Kodėl toks naršymas, kai norime pailsėti, gali būti prilyginamas pagirioms? Psichologė atsako: „Po vakarėlio dažnai galvojame: „O ne, ką aš sau padariau?“ Atrodo, iš pradžių linksma, o paskui supratai, kad tik nusiskriaudei. Labai panašus jausmas būna ir po skrolinimo. Išlendi tik dar labiau pavargęs, dar labiau susiraukęs ir supranti, kad iššvaistei dvi valandas, o naudos nebuvo“.






