„Patyčios tapo kasdienybės skauduliu“, – tikina aktorė Kamilė Petruškevičiūtė. Užgauliojimai, apkalbos ir patyčios ją lydėjo nuo mažumės, tačiau didysis lūžis įvyko, kai mergina iš Varėnos pateko į Oskaro Koršunovo aktorių kursą. Šiandien patyčių tema ji kalba atvirai, drąsiai ir plačiai – važinėdama po Lietuvos miestus ir miestelius.
Viso pokalbio klausykite čia:
K. Petruškevičiūtė scenoje tvirta ir drąsi, tačiau gyvenime šias savybes, kaip teigia ji, teko išsiugdyti per skausmą ir atstūmimą, kurį ji patyrė dar ankstyvoje vaikystėje.
„Nežinau, ką duoda „Savaitė be patyčių“, nežinau, ar ji ką nors keičia – turbūt nekeičia. Aš su patyčiomis gyvenau nuo darželio, tai yra žiaurus dalykas. Į darželį aš labai norėjau eiti, norėjau žaisti su vaikais, mokytis. Tačiau pradėjusi lankyti darželį laukiau mokyklos, nes galvojau, kad ten bus geriau nei darželyje.

Iš manęs tyčiojosi ir berniukai, ir mergaitės. Režisieriaus Pauliaus Tamolės spektaklyje „#beskambučio“ nemelavau, tai buvo mano monologas“, – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Stilius“ pasakoja K. Petruškevičiūtė.
Už šį vaidmenį K. Petruškevičiūtė buvo apdovanota prestižiniu „Auksiniu scenos kryžiumi“. Lietuvos mokyklose rodytame dokumentiniame spektaklyje ji pasakojo savo pačios istorijas.
„Sėdėdavau prie stalo kartu su kitais vaikais, jie piešdavo žmones su dideliais pilvais ir parašydavo virš jų mano vardą. Pereidavau į kitą mokyklą, tikėdavausi kitos aplinkos, bet niekas nepasikeisdavo.
Aišku, turėjau draugų, bendraklasių, su kuriais iki šiol pabendraujame, bet patyčios vykdavo visur, iš manęs tyčiojosi ir vyresni, net dvyliktokai“, – sako ji.
Aktorė įsitikinusi, kad tokie spektakliai, kaip Lietuvos nacionalinio dramos teatro dokumentinis spektaklis-projektas, skatina suaugusiuosius suklusti, nes patyčias patiriančiam vaikui gyventi su kasdieniu skausmu yra nepakeliama.

„Prasideda brendimo laikotarpis, veikia hormonai, dar kiekvieną dieną susiduri su patyčiomis. Pradedi jausti simpatijas, tačiau ir tau simpatiją jaučiantis žmogus negali to pripažinti, nes banda aplink sako: „Pasižiūrėk į ją.“
Aš emocijų nerodžiau, nes ir aplinka nežinojo, kaip su tuo tvarkytis, nežinojo ir mokytojai, ir tėvai. Tėvai visuomet sakydavo, kad jie mane myli tokią, kokia esu. Mokytojai prašydavo nekreipti dėmesio, tačiau viduje tos emocijos likdavo.
Kartais grįžusi iš mokyklos užsidarydavau tamsoje ir verkdavau, kartais užsidarydavau ir duše. Tos mintys kartais pakiša ir baisesnių dalykų, pradedi manyti, kad esi nenormalus ir tavęs šiame pasaulyje nereikia“, – pasakoja K. Petruškevičiūtė.
Aktorė atvira, kad ir šiandien nežinanti teisingiausio būdo, kuris galėtų išgelbėti nuo patyčių. Kaip teigia ji, jaunystėje buvo virtusi veidrodžiu, atspindinčiu realybę.
„Aš perėjau iš „nekreipk dėmesio“ stadijos į stadiją „velniop, aš atsakysiu“. Pradėjau sakyti tą patį, ką jie. Jie užsičiaupdavo, bet aš viduje jausdavausi labai nemaloniai, tačiau kitaip nežinojau, kaip turėjau išgyventi“, – priduria ji.

Varėnoje augusi Kamilė mokėsi muzikos ir dailės, tačiau vieną dieną viską pakeitė teatralizuotas mokyklos renginys. Aktorės teigimu, suveikė scenos magija.
„Pradėjau vaidinti ir taip pat – labai gerai jaustis. Neatsimenu, koks spektaklis mane įkvėpė [...], tik žinau, kad norėjau būti scenoje [...]. Stodama į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją tikrai jaučiausi kaip atvykusi iš mažo miestelio, tikrai galvojau, kad net nepraeisiu pirmojo turo“, – sako K. Petruškevičiūtė.
Sėkmingai įstojusi aktorė pradėjo dvejoti, ar atitinka aktoriaus visuomenės ir kartais režisierių nustatytus standartus. Tačiau ji buvo priimta į režisieriaus Oskaro Koršunovo kursą.
„Aš bijojau žmonių, nepasitikėjau jais, man iki šiol sunku nepažįstamiesiems atverti savo širdį [...]. Aš prie savo bendrakursių bijau net valgyti, ką jau kalbėti apie tai, kad bijojau su jais kalbėti. Tačiau ilgainiui tapau kurso seniūne ir susiradau puikių draugų“, – pasakoja K. Petruškevičiūtė.
Psichologinė pagalba
Svetainėje pateikiama informacija yra trumpa, atsižvelgiant į konkrečius kiekvienos tikslinės grupės poreikius
Nemokamos savitarpio pagalbos grupės įvairiuose miestuose
Mūsų savanoriai psichologai, psichoterapeutai šešias dienas per savaitę budėjimų metu teikia skubią psichologinę pagalbą sudėtingas gyvenimo situacijas išgyvenantiems žmonėms
Prireikus pagalbos, jaučiant poreikį būti išklausytam, ar tiesiog norint susirasti bendramintį nuolatiniam bendravimui telefonu, nedvejodami skambinkite nemokamu telefonu
Nemokama ir konfidenciali pagalba teikiama telefonu arba internetu darbo dienomis nuo 13:00 val. iki 17:00 val.






