Naujienų srautas

Nuomonės2026.09.01 12:00

Algis Bitautas. Šakalai, žirafos ir invaziniai šliužai: kuo pavertėme Lietuvos mokyklą?

00:00
|
00:00
00:00

Artėjant Rugsėjo 1-ajai, Lietuvos švietimas vėl tampa viena svarbiausių viešosios erdvės temų. Ir vėl girdime beveik tą patį, ką girdėjome pernai, užpernai ir dar prieš penkerius metus: trūksta mokytojų, diskutuojame apie jų atlyginimus ir darbo krūvius, perpildytas arba neužpildytas klases, nepasiruošimą įtraukiajam ugdymui, vadovėlių trūkumą, egzaminų kartelės nuleidimą, mokinių pasiekimus ir emocinę savijautą. Keičiasi ministrai, programos ir reformų pavadinimai, bet rugsėjį pasitinkančių problemų sąrašas stebėtinai panašus.

Tuo metu mokytojai po vasaros atostogų pamažu grįžta į mokyklas. Ir, žinoma, mokosi. Šiemet ir man teko šešias valandas klausytis apie „šakalus“ ir „žirafas“. Ne zoologijos sode, o kvalifikacijos tobulinimo mokymuose, paremtuose Marshallo Rosenbergo nesmurtinės komunikacijos filosofija. Kas yra dalyvavęs įvairiuose švietimo mokymuose, tikriausiai žino šią alegoriją: šakalas urzgia, kaltina, vertina ir puola, o žirafa, priešingai, kalba empatijos kalba – išklausykime, supraskime, įvardykime jausmus, pažiūrėkime, kas slypi už elgesio. Ir, žinoma, mus moko būti žirafomis.

Pati mintis apie pagarbų bendravimą tikrai nėra bloga. Bet klausydamasis apie visus tuos šakalus ir žirafas kartais pagalvoju: jeigu jau Lietuvos švietimą aiškiname per gyvūnus, gal eikime iki galo? Nes mūsų sistemoje jų prisiveisė tiek, kad jau galima atidaryti visą Lietuvos švietimo zoologijos sodą.

Tik prieš eidami prie narvų ir aptvarų užduokime vieną daug svarbesnį klausimą – kam visa tai? Ko mes iš tikrųjų norime iš mokyklos?

Jeigu švietimo tikslas pirmiausia pasirūpinti, kad niekas nepatirtų per daug streso, nusivylimo ar nesėkmės, tuomet auginkime mielus tinginius. Ne mūsų vaikai tapo tingūs – tingėjimą jiems vis dažniau leidžiame paversti patogia norma. Nuleidžiame kartelę, nesėkmę kuo greičiau kompensuojame papildomais balais, o kiekvieną didesnį iššūkį pasitinkame šūkiu: „Dalis vaikų tiesiog būtų gatvėje.“ Iki kokių švietimo absurdų priėjome, jeigu jau 25 taškus iš 100 rimtu veidu vadiname „per aukšta kartele“?

Tinginiai – visai simpatiški padarėliai. Jie niekur neskuba, be reikalo nesinervina, taupo energiją ir puikiai prisitaiko prie aplinkos. Kam lipti aukščiau, jeigu galima patogiai kabėti ant tos pačios šakos?

Jeigu švietimo tikslas pirmiausia pasirūpinti, kad niekas nepatirtų per daug streso, nusivylimo ar nesėkmės, tuomet auginkime mielus tinginius.

Tik neužmirškime, kad mokykla nėra pramogų parkas. Ji turi padėti vaikui augti. O augimas kartais yra sunkus. Šiandienos pasauliui reikia ir gepardų – greitų, konkurencingų, siekiančių aukščiausių rezultatų, pasirengusių varžytis dėl geriausių universitetų, darbo vietų, idėjų ir galimybių. Ir čia atsiranda vienas šiandien vis nepatogesnis žodis – reikalavimai.

Padėti vaikui nereiškia iš jo nieko nereikalauti. Mokymosi džiaugsmas nereiškia, kad mokytis visada turi būti lengva ir smagu. Ne kiekvienas stresas yra žalingas ir ne kiekviena nesėkmė – trauma. Kartais reikia perskaityti sudėtingą tekstą, išspręsti uždavinį, kuris nepavyksta iš pirmo karto, išmokti tai, ko visai nesinori mokytis, ir kitą rytą pabandyti dar kartą. Jeigu vaikas neįveikia minimalaus reikalavimo, pirmasis klausimas turėtų būti ne kaip nuleisti reikalavimą, o kodėl jis jo neįveikia ir kaip jam padėti.

Tačiau mums nereikia nei tinginių draustinio, nei gepardų veislyno. Vaikai yra skirtingi. Sena karikatūra, kurioje paukščiui, beždžionei, pingvinui, drambliui, žuviai, ruoniui ir šuniui siekiant „teisingumo“ duodama ta pati užduotis – įlipti į medį, taikliai primena: vienodos sąlygos dar nereiškia lygių galimybių.

Skirtingiems vaikams gali reikėti skirtingų kelių, tempo ir pagalbos, tačiau kiekvienas turi judėti pirmyn. Todėl lygybė švietime nereiškia, kad visi turi finišuoti tuo pačiu metu ar net toje pačioje rungtyje. Ji reiškia, kad kiekvienam turi būti sudarytos sąlygos įveikti savo distanciją ir pasiekti geriausią rezultatą, kurį jis gali pasiekti. Ir tai normalu.

Ant kitos šakos mūsų zoologijos sode tupi papūga. Ji moka keletą labai gražių žodžių: Suomija! Singapūras! Estija! Kartais dar išmoksta kokį naują anglišką pedagoginį terminą ir keletą metų jį kartoja visose konferencijose.

Perskaitome vieną filosofą, nusižiūrime metodą ar užsienio valstybės pavyzdį, atrandame naują madingą sąvoką ir netrukus bandome ja spręsti kone visas mokyklos problemas. Vienu metu išsigelbėjimu tampa skaitmenizacija, vėliau – kompetencijomis grįstas ugdymas, tada socialinio ir emocinio ugdymo programos, gyvenimo įgūdžiai, emocinė gerovė, įtrauktis, personalizavimas ir dar daugybė vis naujų metodikų bei iniciatyvų. Rytoj, neabejoju, atrasime dar ką nors. Kaskart tikimės pagaliau suradę stebuklingą raktą.

Perskaitome vieną filosofą, nusižiūrime metodą ar užsienio valstybės pavyzdį, atrandame naują madingą sąvoką ir netrukus bandome ja spręsti kone visas mokyklos problemas.

Mokytis iš geriausių pasaulio švietimo sistemų būtina. Kvaila būtų manyti, kad viską turime išrasti patys. Tačiau mokytis nėra tas pats, kas aklai kopijuoti. Suomijos, Singapūro ar Estijos mokyklos veikia savo kultūrinėje, socialinėje ir ekonominėje aplinkoje. Negalime iš ten išsikirpti vieno gražiai atrodančio elemento ir tikėtis, kad įklijavę jį Lietuvoje gausime tokį pat rezultatą. Papūga gali nepriekaištingai pakartoti svetimą sakinį. Bet tai dar nereiškia, kad ji jį suprato. Mokykimės iš kitų, bet nustokime importuoti švietimo madas be naudojimo instrukcijos.

O kas turės visas šias gražias idėjas įgyvendinti? Žinoma, mokytojas. Tik paprasto Homo sapiens Lietuvos mokyklai, regis, jau nebepakanka. Reikalingas aštuonkojis.

Viena ranka jis moko. Antra – diferencijuoja. Trečia – individualizuoja. Ketvirta – dirba su specialiųjų ugdymosi poreikių turinčiais vaikais. Penkta – bendrauja su tėvais. Šešta – vertina ir pildo dokumentus. Septinta – dalyvauja mokymuose. Aštunta – reflektuoja, kodėl pirmosios septynios nespėjo padaryti visko, kas buvo suplanuota. Ir, žinoma, pats turi neperdegti.

Nes jeigu norime gero švietimo, gera mokykla pirmiausia prasideda nuo gero mokytojo. Galime parašyti pačias moderniausias programas, pripildyti jas kompetencijų, personalizuoto ugdymo ir gražiausių metodinių sąvokų, tačiau klasės durims užsidarius visa tai galiausiai atsiduria vieno žmogaus rankose. Tiksliau – visose aštuoniose.

Gal prieš užkraudami mokytojui devintą funkciją prisiminkime, kam jis pirmiausia atėjo į mokyklą – mokyti. Jam reikia laiko pasirengti pamokai, gilintis į savo dalyką, analizuoti mokinių darbus ir individualiai kalbėtis su mokiniu. O jeigu mokytojo profesiją vadiname prestižine, tai turi matytis ne pranešimuose spaudai, o darbo sąlygose, profesinėje autonomijoje ar atlyginime.

Tačiau net aštuonkojis turi tik aštuonias rankas. Kai klasėje sėdi 30 vaikų, keli turi specialiųjų ugdymosi poreikių, keliems reikia papildomos pagalbos dėl kalbos, vieni turi didžiulių mokymosi spragų, keli apskritai nemotyvuoti, o kitam jau nuobodu, nes jis programą seniai peraugęs. Ir visiems jiems vienas mokytojas per 45 minutes turi „personalizuoti“, „individualizuoti“, „diferencijuoti“, suteikti grįžtamąjį ryšį ir dar pasiekti programoje numatytus rezultatus. Tam jau neužtenka net mūsų mokytojo aštuonkojo.

Kai mokykla dieną užveria duris, vakarop iš savo kolonijų išskrenda šikšnosparniai – korepetitoriai ir jų platformos. Korepetitorių gausa nėra vien sėkmingo privataus verslo istorija. Tai ir mūsų švietimo sistemos diagnostika. Kol sistema dar tik kalba apie personalizuotą ugdymą, bebras vakare atsisėda su vienu mokiniu ir kantriai užkamšo tas žinių spragas, kurios liko po dienos mokykloje. Ir čia atsiskleidžia vienas didžiausių masinio švietimo paradoksų. Klasėje vienas mokytojas vienu metu turi mokyti 25 ar 30 labai skirtingų vaikų, tačiau programa juda pirmyn beveik vienodu tempu. Vieni dar nespėjo suprasti vakarykštės temos, o kiti jau nuobodžiauja laukdami, kol klasė juos pasivys. Švietimo konvejeris visus veža tuo pačiu greičiu, nors keleiviai – labai skirtingi. O korepetitorius gali sustoti. Grįžti tris žingsnius atgal. Prie vienos temos praleisti valandą, kitą peršokti per 10 minučių. Vienam mokiniui penkis kartus kitaip paaiškinti tą patį uždavinį, o kitam duoti gerokai sudėtingesnį. Kitaip tariant, padaryti tai, ką vadiname personalizuotu ugdymu, tik ne strategijoje ar konferencijos skaidrėje, o praktiškai.

Korepetitorių gausa nėra vien sėkmingo privataus verslo istorija. Tai ir mūsų švietimo sistemos diagnostika.

Ir kaip pati sistema reaguoja į visas šias problemas? Čia į mūsų zoologijos sodą tyliai atslenka dar viena rūšis – invaziniai šliužai. Jie ypač mėgsta ES projektus, kvalifikacijos tobulinimo programas ir konferencijų sales. Dauginasi neįtikėtinu greičiu: viena intervizija pagimdo superviziją, ši – kūrybiškumo akademiją, po jos prireikia refleksijos, o galiausiai galima surengti konferenciją apie tai, ką patyrėme reflektuodami.

Problema klasėje? Surenkime mokymus. Mokytojas pervargęs? Mokymus apie perdegimo prevenciją. Sunku individualizuoti 30 vaikų ugdymą? Mokymus apie individualizavimą. Nepavyksta įtraukusis ugdymas? Dar vienus mokymus apie įtraukųjį ugdymą.

Kad nekiltų nesusipratimų – mokytojai privalo mokytis. Mokytojas, kuris 20 metų pats nebesimoko, vargu ar gali mokyti kitus. Bet čia ir slypi dar vienas mūsų švietimo paradoksas: mokytojus, kaip reikia mokyti, regis, gali mokyti beveik visi. Konsultantai, lektoriai, ekspertai, koučeriai, įvairiausių akademijų ir projektų kūrėjai. Patarimų, kaip valdyti klasę, individualizuoti, diferencijuoti, motyvuoti ir įtraukti kiekvieną vaiką, netrūksta. Tik kai paprašai visa tai pademonstruoti realioje klasėje su 30 labai skirtingų vaikų, norinčiųjų atsistoti prie lentos staiga gerokai sumažėja.

O viena mūsų zoologijos sodo rūšis baigia visai išnykti. Ją jau būtų galima įrašyti į Lietuvos švietimo raudonąją knygą – kurmį matematiką. Tai retas padarėlis, kuris išgirdęs apie naują reformą, projektą ar mokymų programą nepuola ploti, o išsitraukia skaičiuotuvą ir paklausia dviejų nemalonių dalykų: kiek tai kainuos ir kaip pamatuosime, ar suveikė? Pavyzdžiui, kiek valstybei kainuoja vieno vaiko ugdymas Paluknyje, kur jungtinėje pradinėje klasėje mokosi vos aštuoni vaikai, ir kiek – perpildytoje Vilniaus gimnazijoje, kur vienoje klasėje jų gali būti per 30? Ne tam, kad rytoj uždarytume mažą mokyklą. Bet gal bent žinokime, kiek už skirtingus švietimo modelius mokame ir kokį rezultatą gauname.

Pavyzdžiui, kiek valstybei kainuoja vieno vaiko ugdymas Paluknyje, kur jungtinėje pradinėje klasėje mokosi vos aštuoni vaikai, ir kiek – perpildytoje Vilniaus gimnazijoje, kur vienoje klasėje jų gali būti per 30?

Galėtų kurmis pasikapstyti ir po didžiąsias reformas. Kiek kainavo naujų programų rengimas ir diegimas, mokytojų mokymai, vadovėlių keitimas, skaitmeninimas? Tas pats kurmis galėtų užsukti ir į kvalifikacijos tobulinimo renginius: kiek kainavo vieni ar kiti mokymai? Ir svarbiausia – ar po metų kas nors grįžo į mokyklą patikrinti, ar dėl tų mokymų mokytojas pradėjo geriau mokyti, o mokinys – geriau mokytis?

Apėję visą šį zoologijos sodą grįžtame prie klausimo, nuo kurio turėjome pradėti – koks yra mokyklos tikslas? Man jis gana paprastas – padėti užaugti žmogui, kuris geba mąstyti savo galva, mokytis, pasirinkti ir prisiimti atsakomybę už savo pasirinkimus. Žmogui, kuris žino savo teises, bet supranta ir pareigas. Kuris nebijo sunkumo ir nesėkmės, tačiau geba iš jų mokytis. Kuris moka naudotis technologijomis ir dirbtiniu intelektu, bet neatiduoda jiems savo galvos.

Nes kai nežinome, kur norime nueiti, nepadės nei nauja reforma, nei dar viena strategija, nei šakalas, nei žirafa. O kai pagaliau susitarsime dėl tikslo, gal paaiškės ir daug paprastesnis dalykas – kuriuos gyvūnus šiame zoologijos sode verta maitinti, o kurių jau seniai prisiveisė per daug.

LRT yra žiniasklaidos priemonė, sertifikuota pagal tarptautinę Žurnalistikos patikimumo iniciatyvos programą