„Žmona mėgsta juokauti, kad pavirstu į žmogų tada, kai nereikia eiti į mokyklą“, – sako mokytojas Algis Bitautas. Jis atskleidžia tamsiąją ir dažnai nepastebimą pedagogų darbo realybę. Anot jo, mokytojus kasdien lydi įvairūs iššūkiai: ribas peržengiantys mokinių tėvai, „ant trijų raidžių“ mokytoją siunčiantys moksleiviai, nepagarba ir žeminantis administracijos elgesys, o A. Bitauto atveju – ir nemalonių staigmenų su žarnynu iškrečiantis susirgimas.
Kiekviena profesija turėtų būti prestižinė
Apie mokytojų darbą kalbama daug, tačiau jų patiriami iššūkiai lieka šešėlyje. Šią dažnai nutylimą pedagogų kasdienybės dalį savo knygoje atskleidžia mokytojas A. Bitautas.
„Būtent tai savo knyga ir norėjau parodyti – kitokią mokytojo gyvenimo pusę. Knygą rengėme kartu su žmona, siekėme atskleisti, kad mokytojas nėra tik kažkokios profesijos atstovas, bet, kaip ir kiekvienas statistinis pilietis, gyvena, susiduria su sunkumais. Mokytojas irgi yra žmogus“, – LRT RADIJO laidoje „Gyvenimo citrinos“ sako A. Bitautas.
Pasak jo, mokytojo profesija, būdama prestižinė, visuomenėje pernelyg idealizuojama.
„Aš galvoju, kad kiekviena profesija, kokia ji bebūtų, žmogui, kuris ją turi, turėtų visomis prasmėmis būti prestižinė ir net neturėtų dėl to kilti klausimų. Bet mes nusprendėme kažką išskirti. Gal tas mokytojo profesijos išskyrimas netgi priešingai suveikė“, – svarsto pašnekovas.
„Pavirstu į žmogų tada, kai nereikia eiti į mokyklą“
Mokytojas dalijasi ir savo asmenine patirtimi. Sirgdamas žarnyno liga – opiniu kolitu – su iššūkiais darbe jis susiduria kasdien.
„2018 metais asmeniniame gyvenime turėjau daug įvykių. Buvo sėkmingi metai, nes tuo metu ir su žmona susituokėm, ir vaikelio susilaukėm, ir būstą įsigijom. Aš pats pelniau šiokių tokių apdovanojimų. Kaip vyras, norintis išlaikyti šeimą, pasiėmiau daugiau pamokų, tad turėjau daugiau krūvio. Ir taip atsitiko, kad organizmas mane truputį nuvylė. O mokytojas sirgti negali. Tai yra nerašyta taisyklė. Jeigu tave pamokoje prispiria koks gamtinis reikaliukas, negali išsiduoti. Gali skaudėti ir raižyti pilvą, bet aš negaliu palikti 30 septintokų klasėje“, – pasakoja A. Bitautas.
Jo teigimu, sveikatos problemoms įtakos turi ir intensyvus darbo tempas.
„Žmona mėgsta juokauti, kad pavirstu į žmogų tada, kai nereikia eiti į mokyklą, nes vis tiek darbe jauti įtampą, kai turi būti pasiruošęs bet kokiam gyvenimo atvejui. O mokytojo darbe nuolat būna stresinių situacijų. Man skrandis pradeda eižėti, kai artėja mokslo metai“, – atvirauja pedagogas.
„Čia toks darbas, kad tu realiai visą dieną negali nueiti į tualetą, nes per pamokas reikia tiesiogiai dirbti su mokiniais, per pertraukas budėti, paskui vėl lėkti į pamoką, o po pamokų vyksta koks nors posėdis. Tai ant savo išsvajoto unitazo atsisėdi tik kokią 16 valandą, kai grįžti namo“, – priduria A. Bitautas.
Į mokytoją nežiūrima kaip į žmogų
Pasak pašnekovo, mokytojo psichologinė savijauta darbovietėje neretai lieka nuošalyje, o mokyklos administracija ne visada pasižymi žmogiškumu ir empatija darbuotojų atžvilgiu.
„Darbe dažnai būna taip, kad, tarkime, jeigu organizuojama mokytojų valanda, administracija nenori išleisti pas gydytoją. Pavyzdžiui, jei per 3 mėnesius kokią vieną dieną turiu vizitą pas gydytoją, ar aš rinksiuosi mokytojų valandą, ar eisiu pas gydytoją? Aišku, kad eisiu pas gydytoją“, – sako A. Bitautas.
Pasak jo, administracijos elgesys kartais sudaro įspūdį, kad į mokytoją nežiūrima kaip į žmogų.
„Kai mano kolegai buvo labai bloga ir jis nenorėjo prie mokinių susmukti, paskambinęs 112 jis išsikvietė greitąją ir kažkuriam iš mokinių pasakė, kad jam bloga ir išvažiuoja. Jį išvežė, jis jau guli lovoje su lašeline ir rašo pavaduotoja: „o tai tu rytoj būsi darbe, man reikia daryti pakeitimus ar ne?“ – skaudžiomis mokytojų patirtimis dalijasi pašnekovas.
Tokias istorijas pedagogas vadina tragikomiškomis ir stebisi, kad rūpinamasi ne žmogaus sveikata ir gerove, o tik tuo, kas pavaduos jį darbe.
„Jeigu žmogus ligos patale, tai klausiama ne kaip laikaisi ir ar tu šiaip gyvas, bet ar rytoj kažkas pavaduos. Kartais tikrai galvoji, ar tas administracijos žmogus tikrai yra žmogus, nes atrodo, jog esi reikalingas tik tam, kad užpildytum pamoką. Juk jei manęs neliks, pakeis kažkas kitas. Nė vienas nėra nepakeičiamas. Tačiau sudaroma iliuzija, kad mokykla sugrius, jei kažkas nepraves pamokų“, – pažymi A. Bitautas.
Į skundus dėl mobingo reaguojama atsainiai
Jis pabrėžia, kad mokytojai darbovietėje neretai susiduria su mobingu, tačiau šiuos atvejus įrodyti sudėtinga, o į bet kokius skundus dažnai numojama ranka.
„Kiek teko ir su Vilniaus miesto savivaldybe bendrauti, tarsi akivaizdžius įrodymus pateiki, bet vis tiek matai, kad tie žmonės gyvena iškreiptų veidrodžių karalystėje ir į skundus nereaguoja. Tada nuleidi sparnelius. Labai nemalonu, kad kartais nepavyksta pasiekti teisybės“, – nusivylimo neslepia pedagogas.
Anot pašnekovo, mokytojai dažniausiai vengia dalintis šiomis patirtimis.
„Kiek aš matau ir kiek man kolegos išsipasakoja, mokytojai paprasčiausiai bijo tuos dalykus išsakyti, nes mato, kad vis tiek niekas nesikeis. Tas vadovas greičiausiai tik gaus papeikimą. Po visų tų istorijų vidinis virsmas turėtų įvykti, bet neįvyksta. Dabar mes matom, kad politikai priėmė [potvarkį], jog vadovams kompetencijos bus iki gyvos galvos – kaip Sovietų Sąjungoje. Nereiks nei tobulėti toliau, nei keistis“, – sako A. Bitautas.
„Dabar jau stengiuosi mažiau konfliktuoti ir mažiau apskritai kalbėti. Jeigu nepamatai pavaduotojos ar direktorės, tai dar geresnė diena būna“, – priduria jis.
„Visiškai nepavyksta susikalbėti su šiuolaikinėmis mamaitėmis“
Anot A. Bitauto, galios poziciją prieš pedagogus linkę demonstruoti ir tėvai, todėl bendrauti su jais tampa sudėtinga.
„Dalis tėvų įsitikinę, kad sprendžiant kokį nors klausimą ar problemą reikia būtinai įtraukti administraciją. Pavyzdžiui, nusirašinėja mergaitė per kontrolinį ir aš apie tai informuoju mamą TAMO dienyno pastabų skiltyje. Iš karto buvo į susirašinėjimą įtraukta direktorė, administracija ir aš galvoju, ar direktorei reikia žinoti, kad kažkokia Onutė, viena iš 1 200 mokinių, tą ir tą dieną nusirašinėjo“, – teigia mokytojas.
Pasak jo, tokiais atvejais administracija dažniausiai nebūna mokytojo pusėje.
„Mano akimis, kartais tos problemos būna tiek išpūstos ir iš elementariausių, mažiausių dalykų tampa vos ne nacionalinio masto problema. Turėtume į visus dalykus reaguoti daug paprasčiau, žinoti savo pareigas ir atsakomybes“, – pabrėžia A. Bitautas.
Pedagogas pasakoja, kad mokytojai iš tėvų neretai sulaukia pretenzijų, pavyzdžiui, dėl išvykų, užklasinių veiklų ir ekskursijų organizavimo. Tai sukelia mokytojams daug iššūkių ir galvos skausmo.
„Nebenoriu būti klasės vadovu, nes visiškai nepavyksta susikalbėti su tomis šiuolaikinėmis mamaitėmis“, – sako jis.
Kartais mokiniai pasiunčia „ant trijų raidžių“: „tai priimu kaip pagalbos šauksmą“
A. Bitautas prisimena atvejį, kai sulaukė priekaištų iš savo auklėtinio mamos dėl per pertrauką sudaužyto telefono.
„Tai buvo mano auklėtinis, bet nei prieš tai, nei po to nevyko pamoka su jų klase. Aš buvau savo kabinete, ruošiausi pamokai, o mokiniai turėjo pertrauką ir žaidė kieme. Mamai atrodė, kad aš turiu lakstyti ir aiškintis, kas ten atsitiko. Kitą dieną ta mamaitė atėjo pas direktorę ir pareiškė: „Kodėl mokytojas Bitautas nedalyvauja šitame posėdyje?“ Direktorė pasakė, kad aš dabar turiu pamoką su septintokais. Atrodo, kad turiu palikti pamoką ir eiti aiškintis dėl to jos telefono“, – pasakoja pedagogas.
Jo teigimu, mokytojui taip pat dažnai tenka atlikti tarpininko ir šeimos krizių sprendėjo vaidmenį bendraujant su mokiniais ir jų tėvais.
„Tėvų skyrybos smarkiai smogia vaikams. Man netgi nereikia žinoti situacijos – kartais vaiko elgesyje matau tam tikrus užkoduotus dalykus. Jis savo elgesiu signalizuoja apie problemą. Matai, kad kažkas negerai šeimoje, galbūt tėvai išsiskyrė arba yra netoli skyrybų. Aišku, yra ir kitų problemų“, – sako A. Bitautas.
Mokytojas prisipažįsta, kad būna ir tokių atvejų, kai mokiniai keikiasi, kai pasiunčia pedagogus „ant trijų raidžių“. Tačiau, pasak pašnekovo, tai yra skausmo ir blogų patirčių šeimoje išraiška.
„Stengiuosi tokių dalykų nesureikšminti. Tas pasiuntimas nėra skirtas man tiesiogiai. Mokinys taip šaukiasi pagalbos“, – teigia mokytojas.
Plačiau – LRT RADIJO laidos „Gyvenimo citrinos“ įraše.
