Leidyklos „Briedis“ knygų seriją apie iškiliausius pasaulio dailininkus papildė naujas albumas „Rubensas. Gyvenimas ir kūryba 500 iliustracijų“. Šis leidinys kviečia susipažinti su Peteriu Pauliumi Rubensu (1577–1640) – vienu produktyviausių ir įtakingiausių baroko meistrų.
Šiandien Rubenso vardą žino net ir tie, kurie retai lankosi muziejuose – būtent dėl jo drobėse meistriškai įamžintų putlių moterų formų meno istorijoje atsirado iki šiol vartojamas terminas „rubensiškas“. Tačiau šis albumas atskleidžia, kad Rubensas buvo kur kas daugiau nei tik šio savito stiliaus tapytojas.
Pirmoje albumo dalyje supažindinama su dailininko biografija: nuo pameistrystės metų Antverpene iki studijų Italijoje. Aprašomas jo kelias į tarptautinį pripažinimą, pelnęs jam „dailininkų princo ir princų dailininko“ vardą. Rubensas tapo tikra savo laikmečio žvaigžde, dar būdamas gyvas, sulaukė visuotinės šlovės, o amžininkai jį pagrįstai vadino „šiuolaikiniu Apeliu“. Dailininkas palaikė itin artimus ryšius su įtakingiausiais Europos monarchais, o tarp didžiausių jo talento gerbėjų ir užsakovų buvo pats Anglijos karalius Karolis I.
Antroje albumo dalyje pateikiama 300 svarbiausių Rubenso kūrinių galerija. Joje atskleidžiamas neprilygstamas menininko universalumas: Rubensas buvo ne tik genialus tapytojas, bet ir diplomatas, mokslininkas, kolekcininkas bei mokytojas. Į leidinį įtraukti visi žymiausi šedevrai, tokie kaip „Kryžiaus pakėlimas“, „Prikaustytas Prometėjas“ ir „Meilės sodas“.
Knyga, iliustruota 500 reprodukcijų, pateikia išsamią vieno didžiausių pasaulio menininkų kūrybos apžvalgą. Rubenso energija, išradingumas ir išskirtinis talentas įtvirtino jo vardą meno istorijoje.
Leidykla „Briedis“ serijoje apie garsius dailininkus yra išleidusi albumus, skirtus L. da Vinčio, Mikelandželo, Rembranto, P. Gogeno, V. van Gogo, F. Gojos, E. Manė, P. Sezano gyvenimui ir kūrybai.
Knygą iš anglų kalbos vertė Rima Čeliauskaitė.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką.
PRINCŲ DAILININKAS
Nors 1609-aisiais Rubensas priėmė pasiūlymą tapti Alberto ir Izabelės dvaro dailininku, keista, kad jie užsakė tik kelis portretus. Taip nutiko tikrai ne dėl to, kad jiems nepatiko Rubenso kūryba. Kaip ir kiti Europos valdovai, jie itin vertino dailininką.
Dėl ypatingų savo – dailininko ir diplomato – pareigų Rubensas sulaukė daugybės karališkųjų asmenų ir aukštų valstybės veikėjų užsakymų. 1621-aisiais, mirus vyrui Albertui ir broliui Pilypui III, Izabelė Rubensui pateikė kol kas sudėtingiausią užsakymą – sukurti Basųjų didikių vienuolyno gobelenus. Tuo metu jis jau buvo patikimiausias jos patarėjas, savo įžvalgomis dalydavęsis arba asmeniškai, arba ilguose laiškuose iš diplomatinių išvykų.
Dėl tokio uolaus atsidavimo tetai Pilypas IV 1624-aisiais jam įteikė raštą, suteikiantį didiko statusą. Palaikydamas Rubensą, Segovijos vyskupas Injigas de Brisuela y Arteaga (Iñigo de Brizuela y Arteaga; 1599–1629) Pilypui parašė: „Daugelis valdovų jį bandė įtikinti palikti Antverpeną, žadėdami didelę garbę ir nemažus pinigus. Jis <...> pasižymi retu dailininko talentu, literatūriniais gabumais, istorijos ir kalbų žiniomis; jis visada gyveno stilingai ir turi lėšų savo statusui palaikyti.“ 1627 metais Izabelė jį paaukštino dar labiau, suteikdama Jos Šviesybės dvaro bajoro titulą.
Dėl Rubenso diskretiškumo, gabumų kalboms, džentelmeniško elgesio, įžvalgų ir žavesio net didingiausi Europos karališkųjų šeimų nariai jo akivaizdoje jautėsi jaukiai. Jie atvykdavo į jo namus pozuoti, pasigrožėti meno kolekcija, apžiūrėti dirbtuvių ir nusipirkti paveikslų. Didelis sodas už namo taip pat puikiai tiko kalbėtis privačiai ir aptarinėti keblius politinius reikalus, o dėl artimo ryšio su Habsburgais dailininkas buvo daug kam naudingas.
KARALIŲ PORTRETAI
Paryžiuje kurdamas Mediči ciklą, Rubensas taip pat tapė ir Prancūzijos karališkosios šeimos portretus. Liudvikas XIII karaliauti pradėjo būdamas devynerių, o įtakinga jo motina tapo regente. Net būdamas jau pilnametis, jis sulaukdavo ministrų patyčių ir niekada neišmoko tinkamai valdyti savo karalystės. Tačiau jaunojo Prancūzijos karaliaus portretuose Rubensas vaizdavo stiprybę ir drąsą.
Iki Rubenso diplomatinio vizito Madride 1628–1629 metais tik Velaskesui, Pilypo IV dvaro dailininkui, buvo leista tapyti Ispanijos valdovą. Tačiau Rubensui Pilypas pateikė užsakymą nutapyti penkis jo portretus.
Laiške Peireskui Rubensas užsiminė apie pačius svarbiausius: „Jau nutapiau raito Jo Didenybės portretą, kuriuo jis buvo labai patenkintas. Paveikslas jį išties pradžiugino. <...> Aš jį jau pažįstu asmeniškai, mat turiu kambarius jo rūmuose, ir jis kone kasdien ateina su manimi pasimatyti. Taip pat nutapiau visos karališkosios šeimos portretus.“ Karaliaus atvaizdas buvo pakabintas prestižiniame Karališkajame alkazare, kur tikriausiai pražuvo per 1734 metų gaisrą. Šiandien mes šį paveikslą žinome iš Chuano Batistos Martineso del Maso (Juan Martinez del Mazo; apie 1612–1667) ir turbūt Velaskeso kopijos. Jame vaizduojamas karalius ant piestu stovinčio žirgo, atliekantis klasikinį išjodinėjimo triuką, o kelios religinės figūros simbolizuoja tikrojo tikėjimo gynėjo vaidmenį.
