Svajojo apie Islandiją, o pasišaukė Ignalinos rajono miškai ir ežerai. Eglė Šilininkaitė jau šešerius metus Asalnų ežero pakrantėje puoselėja stovyklavietę miške. „Kaip čia atsidūriau? Net nežinau, gal pati vieta pasišaukė“, – sako Eglė.
Kažkur giliai Ignalinos miškuose, kur užklysta tik tie, kurie žino kelią, jau keletą metų veikia Asalnų stovyklavietė.
„Čia svarbi vidinė tyla. Žmonės iš miesto čia atvyksta su begaliniu triukšmu. Aš matau, kad jie čia atvažiavę vaikšto greičiau, viską daro greičiau, bet čia pabuvę sulėtėja ir pradeda atsipalaiduoti“, – sako ant ežero kranto įsikūrusiai stovyklavietei jau šešerius metus vadovaujanti Eglė Šilininkaitė.
Žmonės iš miesto čia atvyksta su begaliniu triukšmu. Aš matau, kad jie čia atvažiavę vaikšto greičiau, viską daro greičiau, bet čia pabuvę sulėtėja ir pradeda atsipalaiduoti.
Vos susitikę su ja sėdame ant suoliuko su vaizdu į ežerą ir nejučia pradedame kalbėti kiek neįprasta tema. Eglė užsimena, kad nuo čia, kur esame, vandens takais galima nuplaukti iki Baltijos jūros. Faktas intriguojantis. Esame toli toli į rytus nuo pajūrio, o ežerais ir upeliukais galima pasiekti sūrų vandenį.
Per visą Lietuvą iki pat Baltijos jūros irklente yra nusigavusi ir pati Eglė.
„Irklentėmis plaukėme nuo Palūšėje esančio Lūšių ežero. Iš viso apie 540 kilometrų. (...) Idėja kilo natūraliai. Viena kolegė iš Palūšės pasiūlė, kad reikėtų sulieti mūsų krantą su Nida. Kodėl su Nida? Palūšė vadinama Mažąja Nida, čia irgi turime daug kopų, esame kurortas“, – pasakoja Eglė.
Kelionė iš viso truko dešimt dienų, o per dieną kartais tekdavo irkluoti ir po 70 kilometrų.
„Mums sakė, kad to nepadarysim, bus didelės bangos. Bet ėmėm ir padarėm, nei tų bangų buvo, nei ką“, – pažymi Eglė.
Pandemija atvedė į naują pradžią
Savo rankomis įkurtoje Asalnų stovyklavietėje Eglė dirba jau šešerius metus, čia ji lankydavosi dar vaikystėje.
„Puziniškiuose yra mano protėvių žemės. Būdama maža aš čia ateidavau maudytis ir žaisti, nuo tarzankės šokinėdavau į ežerą. O kaip čia atsidūriau? Net nežinau, gal pati vieta pasišaukė“, – sako Eglė.
Ji pasakoja prieš pandemiją dirbusi Vilniuje, turizmo agentūroje. Organizuodavo keliones į Islandiją ir planavo ten vieną dieną pradėti vesti ekskursijas. Tačiau žmogus planuoja, o Dievas juokiasi. Atėjus pandemijai turizmas sustojo, o Eglė neteko darbo.
„Tikrai nerimavau, galvojau, ką darysiu, nes labai norėjau būti gide Islandijoje. Tačiau visų šių nuogąstavimų fone gavau žinią – patvirtino mano rašytą projektą. Gavau paramą vienai darbo vietai kaimo gyvenvietėje įkurti“, – pasakoja mergina.
Taip prasidėjo pirmieji žingsniai Asalnų stovyklavietėje.
„Įgyvendindama projektą pradėjau nuomoti irklentes, kubilą, tipius, valtis. Visam tam reikėjo kokios nors bazės. Tėtis nuomojosi šitą vietą, tad man pasiūlė ją persinuomoti. Tą ir padariau“, – pasakoja Eglė.
Iš pradžių visa tai atrodė kaip hobis, tačiau šiandien stovyklavietėje dirba jau keturių žmonių komanda. Tarp jų ir prancūzas.
„Į mūsų stovyklavietę pailsėti jis atvyko praėjusiais metais. Suprato, kad norėtų čia atvykti dar kartą. Jis pasaulio žmogus, keliauja po pasaulį, kur nors stabteli: Kanada, Meksika, Lietuva. Pabus ir vėl išvyks kitur“, – pažymi Eglė.
Sunkus ir juodas darbas
Nors šiandien ant Asalnų ežero kranto esanti stovyklavietė atrodo kruopščiai išpuoselėta, iš pradžių čia beveik nieko nebuvo. Viską teko įrengti savo rankomis.
„Man atrodo, kad aš gimiau po laiminga žvaigžde. (...) Pavyzdžiui, stovyklavietei reikėjo virtuvėlės, pinigų jai įsirengti neturėjau, bet visiškai dėl to nesijaudinau. Žinojau, kad ji kažkaip atsiras. Ir atsirado.
Atsirado stogas, kažkas padovanojo medienos, draugai padėjo statyti. Taip viskas po truputį kuriasi. Aš nebijau rizikuoti. Kai žengi pirmą žingsnį, vartai atsiveria ir viskas stoja į savo vietas“, – sako Eglė.
Aš nebijau rizikuoti. Kai žengi pirmą žingsnį, vartai atsiveria ir viskas stoja į savo vietas.
Nepaisant aplinkinių pagalbos, dalį darbų Eglei stovyklavietėje tenka daryti pačiai. „Bet darbo aš tikrai nebijau, o daug dalykų išmokau pasidaryti pati. Tarkim, reikėjo pastatyti tualetą, bet žmogus, kuris turėjo tai padaryti, tiesiog užgėrė. Aš žinojau, kad jei pati nepadarysiu darbų, niekas už mane jų nepadarys. Ėmiau ir padariau. Mokaisi procese, – pasakoja Eglė. – Aišku, turiu tėtį, jis man labai padeda. Padeda ir draugai.“
Nors padėjo draugai ir tėtis, pirmuosius stovyklavietės kūrimo metus Eglė prisimena kaip nesibaigiančio darbo laikotarpį.
Kai kūriau šią stovyklavietę aš dvejus metus nemačiau, kad egzistuoja gyvenimas.
„Kai kūriau šią stovyklavietę aš dvejus metus nemačiau, kad egzistuoja gyvenimas. Stovyklavietėje dirbdavau nuo 7 val. ryto iki 23 val., o kai grįždavau namo, dar dvi valandas atsakinėdavau į užklausas“, – sunkią pradžią prisimena ji.
Priklausomi nuo orų
Asalnų stovyklavietė veikia nuo balandžio iki rugpjūčio, Eglės teigimu, iš pradžių ji bandė dirbti ir žiemą, tačiau kildavo nemažai bėdų.
„Žiemą dirbti labai sunku. Pavyzdžiui, žmogus užsisako kubilą. Tai turiu iškirsti eketę, į kubilą prileisti vandens. Kai žmonės baigia maudynes, iš kubilo vandenį išleidžiu, ten prilimpa visokių spyglių. Kitą dieną, kai plaunu, vėl viską turiu atšildyti. Tai darant yra rizika, kad užkurta įšalusi krosnelė sprogs. Jų susprogdinusi esu jau šešias, daugiau nebenoriu.
Kitą dieną, kai plaunu, vėl viską turiu atšildyti. Tai darant yra rizika, kad užkurta įšalusi krosnelė sprogs. Jų susprogdinusi esu jau šešias, daugiau nebenoriu.
Vasarą kupolą sutvarkome per valandą. Žiemą du kupolus aš tvarkydavau visą dieną: turi nukasti sniegą, po juo ledas, jį reikia tirpinti ir t. t.“, – sako Eglė.
Vasarą stovyklautojų netrūksta, o savaitgaliais čia gali būti ir iki 80 žmonių. Tiesa, svečių srautai labai priklauso nuo oro. „Orai labai lemia vietos gyvybingumą, čia gamta, ne viešbutis. Šiuolaikiniam žmogui reikia komforto, šilumos, stogo. Ne visi gali išbūti gamtos sąlygomis.“
Orai labai lemia vietos gyvybingumą, čia gamta, ne viešbutis. Šiuolaikiniam žmogui reikia komforto, šilumos, stogo. Ne visi gali išbūti gamtos sąlygomis.
Vis dėlto yra ir tokių, kuriems oras nesvarbus. Stovyklavietės šeimininkė rodo į kompaniją, kuri kiek tolėliau mėto į krepšį.
„Į šitą vietą jie atvyksta jau dešimt metų iš eilės. Čia važiavo, kol manęs dar nebuvo. Tai jiems visiškai nesvarbu, koks oras. Bet juk tokių žmonių nėra daug, vienetai“, – sako Eglė.
Svečių atvyksta net iš Indijos
Stovyklavietę miško apsuptyje yra pamėgę ne tik lietuviai, bet ir užsienio svečiai.
„Didžioji dalis klientų atvyksta iš Vokietijos, Olandijos, Lenkijos, Latvijos. Tačiau esame turėję svečių ir iš Indijos, Kazachstano, Irano“, – sako Eglė.
Stovyklavietėje netrūksta ir nuotykių. Kartą teko raminti iraniečius, kurie išsigando į gyvatę panašaus driežo: „Kartą pas mus buvo apsistoję iraniečiai, o ten juk yra nuodingų gyvačių. Moteris nuėjo į tualetą ir pradėjo rėkti: „Gyvatė, gyvatė!“ Mūsų prancūzas nuėjo gyvatės ieškoti, bet vietoje jos radome tik bekojį driežą – gluodeną.“
Kartais tenka spręsti ir žmonių asmenines problemas.
„Atrodo, kad jau gali keliauti namo, bet paskambina žmogus ir sako: pamečiau automobilio raktelius ežere. Ir ką, važiuoji padėti žmonėms“, – pažymi Eglė.
Į stovyklavietę užsuka ne tik pavienių poilsiautojų, čia vyksta ir vestuvės, festivaliai, mergvakariai, švenčiami gimtadieniai.
Pirtis be alaus
Kiti čia atvažiuoja net tik miško apsuptyje pabūti prie ežero, bet ir dalyvauti pirties vakaruose. Eglė save gali vadinti profesionalia pirtininke – tai ir jos naujoji aistra.
„Vieną dieną sėdėjau po medžiu ir galvojau, ką dar norėčiau veikti, kas aš esu be šios stovyklavietės. (...) Norėjau turėti kokį nors amatą. Pamačiau vieną dieną į stovyklavietę atvežamas mobilias pirtis. Supratau, kad čia yra tas momentas. Pradėjau kaip viešnia važinėti į pirtis, mokytis“, – pasakoja Eglė.
Baigusi Perkūnijos pirties mokyklą Eglė ir pati ėmė vesti pirties užsiėmimus. Tiesa, iš pradžių teko susidurti su tam tikrais išankstiniais nusistatymais: „Esu jauna, tai kai pirtyje vedi užsiėmimus vyresnio amžiaus vyrams, tai jie vos ne „ką tu čia mus pamokysi, mes jau viską žinome“, tokių momentų būna.“
Vesdama pirties užsiėmimus Eglė stengiasi saugoti tiek save, tiek pirties mėgėjus, nes jie kartais gali nejausti, ką sako jų organizmas.
„Kartais pasistengi ir nesaugai savęs, juk dirbi tam tikra prasme ekstremaliomis sąlygomis. Temperatūra aukšta, kartais esi viena, o žmonių yra keturiolika. Tai svarbu neperspausti savęs. Kai pirtyje 2025 m. mirė buvęs dėstytojas, Perkūnijos pirties mokyklos įkūrėjas, tai buvo sukrėtimas. Jis dūminėje pirtyje vedė užsiėmimus, buvo sveikas žmogus. Po šio įvykio pradėjau save dar labiau stebėti.
Prisimenu ir vieną atvejį, kada Vilniuje vedžiau užsiėmimą pirtyje. Išvanojau moterį, o ji sako, kad šalta. Pavanojo ją dar mano kolegė – šalta. Sakau, kad turime sustoti, nes tai nėra normalu. Išsiaiškinome, kad moteriai buvo atlikta širdies operacija. Jos organizmo veikla yra sutrikusi, ji nejaučia karščio. Tad prieš užsiėmimus visada išsiaiškiname, ar žmogus neturi kokių ligų“, – pasakoja Eglė.
Jos teiraujuosi, ar pirtyje galima vartoti alų, juk daliai žmonių tai yra neatsiejama tradicija. „Kalbant apie alų – mano vertybė pirtyje būti be jo. Tačiau po pirties žmonės gali daryti ką nori“, – sako ji.
Kalbant apie alų – mano vertybė pirtyje būti be jo.
Vilniaus nepasiilgsta
Eglė Asalnų stovyklavietę vadina didžiausia gyvenimo mokykla.
„Aš čia nuolatos mokausi. Kai atvykau į šitą vietą, buvau tikrai kitokia. Augau kartu su šia vieta tiek fiziškai, tiek dvasiškai. Keičiuosi ne tik aš, bet ir žmonės, kurie čia atvyksta“, – sako stovyklos įkūrėja.
Aš čia nuolatos mokausi. Kai atvykau į šitą vietą, buvau tikrai kitokia. Augau kartu su šia vieta tiek fiziškai, tiek dvasiškai. Keičiuosi ne tik aš, bet ir žmonės, kurie čia atvyksta.
Tiesa, jei manote, kad bet kas panorėjęs gali įkurti stovyklavietę, Eglė siūlo gerai pagalvoti. Tam reikės skirti visą laisvą laiką, gyventi gamtos ritmu, sako ji: „Ne kiekvienas gali kurti stovyklavietę, ne kiekvienas ją gali valdyti ar dirbti gamtoje. Tai yra pasišventimas. Nesvarbu, ar saulė, ar lietus, turi eiti ir dirbti.“
Eglės teiraujuosi, ar būdama gamtos apsuptyje ji nepasiilgsta miesto, ar nenorėtų ten grįžti.
„Šiandien – ne. Šią žiemą gyvenau Vilniuje, grįžau pavargusi. Nežinau, nuo ko: ar nuo žiemos, ar nuo miesto, ar nuo savęs. Bet miesto nepasiilgstu“, – pokalbį baigia Eglė ir kimba į darbus.
