Prieš keletą dienų teko viešai suabejoti Christopherio Nolano „Odisėjos“ sėkme. Velnias žino, kas mane traukė už liežuvio, bet po pirmųjų filmo rodymo dienų tenka lygiai taip pat viešai pripažinti: apsijuokiau lygioje vietoje. Galima paminėti kiek nori išlygų, tačiau akivaizdu, kad naujausio režisieriaus filmo, net ir labai norint, nepavyktų pavadinti komerciškai nesėkmingu.
Na, ir ačiū Dievui. Kad ir ką galvočiau apie patį filmą ar jo režisierių, akivaizdus „Odisėjos“ populiarumas yra neabejotinai naudingas bent jau tuo, kad primena, jog net ir tobuliausios namų sąlygos niekada neprilygs kino žiūrėjimui kino teatruose. O ir tai, kad masinį žiūrovą patraukia filmas, kuriame sąmoningai netaikomi beveik jokie įprasti šiuolaikinių blokbasterių kūrimo principai, taip pat turėtų nuteikti viltingai.
Už tai pačiame filme daug vilties tikrai nerasite. Atvirkščiai, jau pirmoji filmo scena pasitinka žiūrovą kone apokaliptine nuotaika. Itakė jau dvidešimt metų kaip likusi be savo karaliaus Odisėjo, iškeliavusio kariauti į Troją, bet kol kas taip ir nesugebėjusio grįžti. Jo namuose jau kelerius metus nuolat puotauja būrys jaunikių, pretenduojančių į žmonos Penelopės ranką.
Sostą turėtų paveldėti jo jau suaugęs sūnus Telemachas, tačiau jaunikiai akivaizdžiai nenusiteikę to leisti ir vis ieško progos jį nužudyti. Tarsi to būtų negana, po visą Graikiją sklinda kalbos apie paslaptingąsias barbariškas jūrų tautas. Jos grasina karu ir sunaikinimu visai Mikėnų civilizacijai.
Slegianti, nerimą kelianti atmosfera persmelkia visą filmo pasaulį. Pavyzdžiui, viename iš epizodų Telemachas keliauja į Spartą, kad pamėgintų sužinoti naujienų apie dingusį tėvą iš jo buvusio bendražygio Menelajo. Atvykęs į polį, Telemachas randa karalių švenčiantį – išteka jo dukra. Tačiau lygiai taip pat tai galėjo būti ir šermenys arba paskutinė puota prieš pražūtingą karo žygį. Bent jau aš nesugebėjau kadre įžvelgti nė vieno laimingo žmogaus – visų veidai persmelkti begalinio rūpesčio. Visus kažkas slegia: kaltė, baimė, nežinia.
Visa tai, žinoma, grynų gryniausias nolanizmas. Režisierius, dar kurdamas savo Betmeno trilogiją, atrado, kad norint suteikti komiksams rimto kino aurą, reikia pašalinti iš jų bet kokius paaugliams skirtos literatūros bruožus: lengvabūdiškumą, kvailiojimą, humorą. Kad niekam nekiltų jokių abejonių, kad čia ne kokia trumpalaikė programa, bet psichologinis kinas suaugusiems, keliantis gilias egzistencines problemas.
Bent jau aš nesugebėjau kadre įžvelgti nė vieno laimingo žmogaus – visų veidai persmelkti begalinio rūpesčio.
Teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad Tamsos Riterio atveju šios intonacijos pirmapraeivis buvo ne C. Nolanas, bet komiksų autorius Frankas Milleris. O spalvų sutirštinimą motyvavo ir pateisino akivaizdus personažo pasaulio artimumas film noir estetikai, iš jos teliko pašalinti eufemizmus ir padidinti smurto kiekį. Tačiau būtent C. Nolanas pavertė šitą estetiką tokią atpažįstamą, būtent jo lengva ranka ji tapo dominuojanti visos industrijos estetine paradigma.
Tai, aišku, daugiau pasako apie šiuolaikinį žiūrovą nei apie patį C. Nolaną. Tikrai nesiimčiau teigti, kad režisierius kažkaip tyčia mus mulkina ir pateikia paviršutiniškus kūrinius kaip filosofinius apreiškimus. Visa tai yra jo autentiškos autorinės vizijos dalis, jis ilgai link jos ėjo, nuosekliai vysto ir šiuo metu išgrynino iki tobuliausios formos.
Kur kas įdomiau būtų paklausti, kodėl ši intonacija imponuoja tokiam dideliam skaičiui žmonių? Kodėl registrų ambivalencija (dvejopumas – LRT) vis sunkiau siejama su aukštuoju menu? Ar tikrai rimtos mintys geriau įsisavinamos, kai pateikiamos gedulingu veidu? Neabejoju, kad šis neartikuliuotas, bet akivaizdus įsitikinimas kažkuo esmiškai giminingas viešojoje erdvėje vis pasireiškiantiems mėginimams aiškiai sykį ir visiems laikams nubrėžti humoro ribas ir reguliuoti jo praktikas.
Ar Roberto Pattinsono vaidinamas Antinojas neišvengiamai turi kažkuo priminti Heatho Ledgerio Džokerį ir kalbėti pabrėžtinai ištęsdamas priebalsius, lyg koks driežas? Ar filmas būtų negrįžtamai sugadintas, jei jame būtų kiek daugiau šiltų atspalvių ir apskritai spalvų? Dabar Graikija dažnu atveju atrodo it kokia Skandinavija, tarytum vargšai achajai bastosi ne po Viduržemio jūrą ir jos kaimynystes, bet aplink Gotlandą.
Kaip bebūtų, šie vizualiniai, intonaciniai sprendimai nėra tik estetiniai. Jie atspindi ir atkakliai (at)kartoja giluminį visą „Odisėjos“ tikrovę ištikusį lūžį. Pasaulinę tvarką sugriovusio įvykio pagrindinis simptomas jaučiamas ir nurodomas jau pačioje filmo pradžioje: nustojo universaliai galioti fundamentalus svetingumo ritualus apibrėžiantis įstatymas, dar žinomas Dzeuso įstatymo vardu.
C. Nolanas po šia samprata sujungė kelis sinonimiškai skambančius antikinius ir modernesnius moralės principus, tačiau, kiek pats galiu spręsti, erezijos nepaskleidė. Jos esmė paprasta: svečio teisėmis į namus atvykęs žmogus turi būti gerbiamas ir saugomas, o pats taip pat turi gerbti šeimininkus ir nesikėsinti į jų gerovę.
Visiems, skaičiusiems Homero epą, šie nuotykiai yra puikiai žinomi, ir C. Nolanas, atgaivindamas juos kino ekrane, tikrai neatima iš jų nė kruopelytės žavesio.
Ilgus amžius šis įstatymas buvo nekvestionuojamas ir nelaužomas. Tačiau staiga viskas pasikeitė. Itakės rūmus užėmę jaunikiai akivaizdžiai piktnaudžiauja Penelopės svetingumu ir, ieškodami dingsties užpulti Telemachą, mėgina apsukti Dzeuso įstatymą prieš jį. Odisėjas tikisi besąlygiško svetingumo iš kiklopo Polifemo, tačiau yra užpuolamas, o paskui ir pats apakina šeimininką.
Nuklydę pas Kirkę, kariai viso labo paprašo leisti pasipildyti maisto atsargas, bet yra klasta nuginkluojami ir užburiami. Pas Homerą, aišku, dar buvo, pavyzdžiui, dosnūs fakajai, padėję Odisėjui pasiekti namus, tačiau čia jų nebelieka jokiu pavidalu, ir šis sprendimas paklūsta tai pačiai logikai.
Visiems, skaičiusiems Homero epą, šie nuotykiai yra puikiai žinomi, ir C. Nolanas, atgaivindamas juos kino ekrane, tikrai neatima iš jų nė kruopelytės žavesio. Visos šios ikoniškos scenos yra vizualiai, ritmiškai, techniškai stipriausios, emociškai paveikiausios filmo vietos.
Kamera užfiksuoti, o ne studijoje po filmavimo nupiešti specialieji efektai kiekvieną magišką „Odisėjos“ elementą padaro šimtąkart įtikinamesnį. Šiuo atveju prieš kūrybinės komandos išmonę ir atsidavimą tikrai galima ramia širdimi nulenkti galvą: anksčiau visa tai galima buvo tik įsivaizduoti – dabar galima tiesiog pamatyti.
Šiuose epizoduose, žinoma, labiausiai sužiba ir itin aukštos raiškos, didelio negatyvo ploto juostas naudojančios IMAX kameros, kuriomis nufilmuota visa „Odisėja“. Masinės veiksmo scenos, kraštovaizdžiai, šarvuoti milžinai, didingos struktūros – kaip ir kadaise studijos „20th Century Fox“ inauguruotas „CinemaScope“ formatas, ši technologija geriausiai tinka kuo didesnio masto vaizdams.
Tuo metu, regis, kamerinės scenos nuo jos kaip tik nukenčia. Ypač pirmojo veiksmo metu juntama, kad vos trijų minučių trukmės ritėmis apribotas filmavimo procesas lemia kur kas trumpesnius dublius ir greitą montažą net ir ten, kur be jo laisvai galima būtų apsieiti.
Tačiau režisieriaus meistriškai kuriamas reginys nėra savitikslis. Odisėjas, žinia, įveikia kiekvieną iššūkį dėl savo neeilinio proto, tačiau jam velniškai nesiseka ir, kaip kryptingai mėgina parodyti C. Nolanas, nesiseka dėsningai. Jį ištinkančių nelaimių pavidalai įspūdingi ir nuolat kinta, bet jų esmė visada lieka ta pati: anksčiau herojų ir bendražygius būtų apsaugoję Dievų dovanoti principai, o dabar už kiekvieną stotelę tenka mokėti įgulos narių gyvybėmis.
Tikroji šių nelaimių priežastis neatskleidžiama iki pat filmo pabaigos, tačiau būtent ji tampa pagrindiniu C. Nolano indėliu į ilgą „Odisėjos“ interpretacijų istoriją. Prisiekiu, net ir žinodami, filmo peržiūros nesusigadinsite, štai ji: pirmasis Dzeuso įstatymą sulaužė pats Odisėjas. Tai jis, dešimt metų tuščiai praleidęs po Trojos sienomis, sugalvojo patekti į neįveikiamą miestą tūnodamas medinio arklio viduje. Trojėnai, laikę arklio skulptūrą dovana Dievams, jos nesudegino, bet buvo apgauti ir žuvo karo liepsnose.
Vaistas virto nuodu, gudrybė – pragaištinga kvailyste. Tose pačiose liepsnose kartu su Troja žuvo ir visa ligtolinė Graikija. Štai kodėl Odisėjas niekaip negali pasiekti namų: ne tik dėl to, kad kankinasi dėl jo rankomis įgalinto smurto (jis patyręs karys ir tikrai matęs visko), bet ir dėl to, kad namų – tų namų, kuriuos jis paliko, – jau apskritai nebeliko. Štai kodėl jo sąžinės priekaištus įkūnija būtent Atėnė – teisingojo karo deivė.
Nereikia didelių pastangų, kad suprastum, jog tokia autorinė vizija visų pirma nukreipta į dabartį.
Gana įprasta teigti, kad „Odisėja“ – tai pasakojimas, kuriame gimsta, o sykiu tam tikra apimtimi yra įteisinamas modernus individas. C. Nolanas jo gimimą (norisi pridurti – nuspėjamai) nudažo tragedijos spalvomis. Pasaulyje, kuriame tikslai gali pateisinti priemones, keičiasi giluminiai civilizacijos pamatai.
Tiesą ir pasitikėjimą keičia melas ir įtarumas, trapų kosmosą – visa apimantis chaosas. Šiuo požiūriu aršiausiai Penelopės rankos siekiantis Antinojas nėra tiesiog paprastas Odisėjo konkurentas. Jis ir yra Odisėjas – atsargus, išradingas, iškalbingas, gudrus strategas. Tai Naujojo pasaulio Odisėjas – kitokio, geresnio, kilnesnio čia būti negali.
Nereikia didelių pastangų, kad suprastum, jog tokia autorinė vizija visų pirma nukreipta į dabartį. C. Nolanui mažai terūpi Senovės Graikija, todėl jis be sąžinės graužaties leidžia sau nebūti nepriekaištingu Homero skaitytoju. Leidžia sau nenuoseklumus ir nutylėjimus, iliustratyvius pagražinimus, patogius supaprastinimus. Elgiasi su tekstu kaip su žaliava, o pats mąsto apie dabartinės Vakarų civilizacijos pamatus, apie jos ateitį.
Galbūt Dzeuso, Atėnės, Poseidono, kitų amžinuosius įstatymus globojančių Olimpo gyventojų niekada ir nebuvo? Galbūt svarbiau buvo, kad ilgą laiką žmonės tiesiog elgėsi taip, tarytum Dievai egzistuotų? Kas, jei tas pats galioja dabartiniams aljansams, teisėms, pačiai demokratijai?
Daugelio neįtikina C. Nolano „Odisėjos“ atomazga. Manau, taip yra todėl, kad jis nepasiūlo, negali pasiūlyti jokio realaus sprendimo suformuluotai problemai. Kelio atgal nebėra – kad ir kaip suktumeisi, vien tik nugalėjęs įžūliuosius jaunikius, žalos neištaisysi. Anksčiau ar vėliau vis tiek ateis nauji. Šia prasme niūri filmo intonacija nestebina: tokiomis aplinkybėmis tikrai nelieka vietos šypsenoms ar pokštams.
Belieka kliautis laiku ir tikėtis. Tikėtis, jog ilgainiui žmonės tiesiog pamirš, kad įstatymų galima nesilaikyti. Kad galbūt į ištuštėjusias padanges grįš pasislėpę Dievai. Kad didelės sėkmės atveju pagaliau pradėsime vėl mėgti kitokį, įvairesnį, spalvingesnį kiną.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
