Paulius Gritėnas tekste apie demografinę krizę pasiūlo iš pirmo žvilgsnio patrauklią mintį, kad gimstamumo klausimas nėra vien ekonomikos, būsto, išmokų ar darželių problema. Su tuo galima sutikti. Vaiko gimimas mąstančiam žmogui tikrai nėra mechaninė reakcija į valstybės paramą. Taip pat sutinku su autoriaus perspėjimu, kad žmogus neturi būti mąstomas kaip triušis, šeima – kaip ferma, o moteris – kaip valstybės demografinio plano priemonė. Palyginimai priklauso P. Gritėnui, bet pati intuicija svarbi ir verta rimto pokalbio.
Tačiau būtent čia prasideda problema. Vaisinga intuicija P. Gritėno tekste virsta silpnai pagrįsta filosofine konstrukcija, kurioje aštrios metaforos ir akademinės sąvokos dažnai atstoja argumentą.
Mano ginčas su P. Gritėnu nėra dėl to, ar demografinė krizė turi filosofinį matmenį. Žinoma, turi. Ginčas dėl to, kur tas matmuo iš tikrųjų slypi. Man atrodo, kad jis slypi ne abstrakčiame „ontologiniame pasirinkime“ gimdyti ar negimdyti, o klausime, kas šiandien atsitiko žmogaus gebėjimui būti su kitu žmogumi – kurti ryšį, pasitikėti, įsipareigoti ir išbūti santykyje pakankamai ilgai, kad vaiko klausimas apskritai taptų realus.
Todėl demografinė krizė šiandien nėra tik klausimas, kodėl žmogus nenori vaikų. Ji vis labiau tampa klausimu, kodėl šiuolaikinė visuomenė nebesukuria sąlygų gyvam, patikimam ir ilgalaikiam ryšiui, kuriame vaiko klausimas galėtų atsirasti.
Būtent čia prasideda tikrai rimta filosofija. Ne ten, kur materialios gyvenimo sąlygos paskelbiamos „šieno paklojimu“, o ten, kur klausiama, kokiomis sąlygomis žmogaus laisvė apskritai gali tapti realiu pasirinkimu.
Autorius teigia, kad politinės partijos, kalbėdamos apie ekonominę ir socialinę šeimos būklę, „užstringa ties marksistine logika“. Tai vienas silpniausių jo teksto sakinių.
Jeigu kas nors sakytų, kad žmogaus sprendimas turėti vaikų yra tik ekonominės bazės padarinys, tuomet būtų galima kalbėti apie materialistinį redukcionizmą. Bet teiginys, kad šeimai reikia būsto, stabilaus darbo, vaikų priežiūros, sveikatos apsaugos ir socialinio saugumo, nėra marksizmas. Taip kalba ir krikščioniškoji demokratija, ir socialinė rinkos ekonomika, ir socialinis liberalizmas, ir konservatyvi šeimos politika ar tiesiog sveikas protas. Pavadinti visa tai „marksistine logika“ reiškia ne analizuoti, o priklijuoti etiketę. Labai nevykusią etiketę.
Dar didesnė bėda – dirbtinė priešprieša tarp filosofijos ir sociologijos ar ekonomikos. P. Gritėnas rašo taip, tarsi politikai, ekonomistai ir sociologai būtų akli prasmei, santykiui, laisvei ir žmogaus vidiniam apsisprendimui. Taip nėra. Kokybiška sociologija jau seniai kalba apie santykių trapumą, lyčių vaidmenis, moterų karjeros kainą, vyrų dalyvavimą rūpyboje, pasitikėjimą institucijomis, ateities baimę, vienišumą ir gyvenimo trajektorijas. Tai nėra filosofijos priešingybė. Tai jos sąjungininkė, jeigu filosofija nenori virsti gražiai skambančiu rūku.
Tiek politika, tiek ekonomika modernesniu pavidalu gimė dar Antikoje ir buvo plėtojamos kaip filosofinio lauko dedamosios. Galime paminėti Aristotelį, Tomą Akvinietį, Adamą Smithą ar Karlą Marksą. Kai per amžius filosofų puoselėta politinė ekonomija Lietuvoje redukuojama į finansų valdymą ir gilesnio socialinio turinio stokojančias daugelio bankų pozicijas komentuojančių ekonomistų ištarmes, prarandama tiek politikos, tiek ekonomikos gelmė. Nes, patinka tai P. Gritėnui ar ne, abi šios mąstymo ir veikimo erdvės yra moralės filosofijos laukas.
Norisi priminti autoriui, kuris yra Vilniaus universiteto rektoriaus padėjėjas, kad Vilniaus universitetas 18 a. pabaigoje–19 a. pradžioje buvo vienas ankstyvųjų politinės ekonomijos institucionalizavimo centrų Vidurio ir Rytų Europoje. Politinė ekonomija čia nebuvo redukuojama į ūkio administravimą ar abstrakčią ekonomikos teoriją. Ji jungė prigimtinę teisę, moralės, teisės ir politikos filosofiją su visuomenės bei ūkio gyvenimo analize. Todėl ir fiziokratų teorija, ir merkantilizmo kritika Vilniuje buvo svarstomos kaip skirtingos visuomenės ir valstybės sampratos. Tai, kad ši Vakaruose labai gyva tradicija Lietuvoje šiandien nutrūkusi, nėra nuopelnas – veikiau intelektinės ambicijos stoka.
Silpniausias P. Gritėno teksto filosofinis pamatas yra žodis „ontologinis“. Autorius sako, kad sprendimas turėti vaikų yra „pamatinis ontologinis žmogaus pasirinkimas“. Skamba giliai. Bet kas tiksliai čia yra ontologinio?
Ar žmogaus būtis iš esmės atsiveria per biologinį giminės pratęsimą? Ar žmogus be vaikų yra mažiau įgyvendinęs savo būtį? O nevaisingas žmogus? Vienuolis? Žmogus, slaugantis senus tėvus? Mokytojas, užauginantis šimtus svetimų vaikų? Globėjas? Kūrėjas? Pilietis?
Krikščioniškoje tradicijoje vaisingumas niekada nebuvo vien biologinis. Joje egzistuoja ir dvasinė tėvystė, ir tarnystė, ir pašaukimas, ir celibatas, ir rūpestis silpnaisiais. Todėl vien pasakyti, kad vaiko gimimas yra ontologinis pasirinkimas, nepakanka. Filosofijoje skambus žodis dar nereiškia gilios minties.
Iš tikrųjų P. Gritėno retorikoje „ontologinis“ dažniausiai reiškia tiesiog „labai svarbus“, „gilus“, „ne vien materialus“. Bet tai nėra tiksli filosofinė sąvoka. Filosofija prasideda ne tada, kai klausimą nukeliame į debesis, o tada, kai atskiriame lygmenis – biologinį, etinį, egzistencinį, socialinį ir politinį.
Vaiko turėjimas tikrai gali būti egzistencinis pasirinkimas. Jis gali būti meilės, atsakomybės, tęstinumo ir pasiaukojimo veiksmas. Bet jis taip pat gali būti biologinė rizika, darbo pertrauka, nemigos metai, finansinė našta, santykio išbandymas ir dažnai nevienodai moteriai bei vyrui paskirstyta rūpybos kaina. Jeigu šiuos lygmenis suverčiame į vieną „ontologiją“, filosofija tampa rūku.
Čia verta grįžti prie klausimo, kurį P. Gritėnas apeina pernelyg greitai. Ar žmogus, kuris nori vaikų, gali juos auginti neatsisakydamas profesijos, sveikatos, santykių, saugumo – plačiau tariant, žmogiško orumo? Šis klausimas nėra technokratinis. Jis yra giliai filosofinis, nes kalba apie įkūnytą laisvę.
Laisva valia nėra įstrigusi vakuume. Ji gyvena nuomojamame bute, darbo apimtyje ir grafikuose, darželio eilėse, nuvargusiame kūne, vyro ar partnerio atsakomybėje, algos lapelyje, gydytojo kabinete, senelių slaugoje. Kas geba nematyti šių sąlygų, tas kalba ne apie laisvę, o apie abstraktų moralinį judesį, stokojantį gilesnio filosofinio turinio.
P. Gritėnas siūlo mintyse apsvarstyti situaciją: ar tada, kai pora jaunų žmonių turi būstą, mokesčių lengvatas ir pagalbą auginant vaikus, tai garantuos pasirinkimą susilaukti vaikelio? Žinoma, negarantuos. Bet toks „eksperimentas“ iš esmės nieko neįrodo. Niekas rimtai ir neteigia, kad valstybė gali tiesiog nusipirkti būsimą vaikų kartą.
Klausimas kitas. Ar valstybė, darbo rinka, miestai, būsto politika, sveikatos sistema ir kasdienio gyvenimo tvarka padeda žmonėms išlikti santykyje, nebijoti ateities ir turėti erdvės kitam žmogui? Jeigu nepadeda, tuomet vaiko klausimas dažnai net nepasiekia „ontologinio“ lygmens. Jis užstringa gerokai anksčiau – vienatvėje, būsto nuomos sutartyje, nestabiliame darbe, neišsimiegojime, partnerio nebuvime ar baimėje, kad gyvenimas tiesiog neatlaikys dar vienos atsakomybės.
Prieš keletą dienų įtakingas pasaulio dienraštis „Financial Times“, analizuodamas gimstamumo mažėjimą visame pasaulyje, akcentavo, kad gimstamumas dažnai menksta ne todėl, kad žmonės nebenori vaikų, o nepaisant to, kad jų nori (Why birth rates are falling everywhere...). Dauguma jaunų vyrų ir moterų vis dar sako norintys poros vaikų, net labai žemo gimstamumo visuomenėse. Vadinasi, klausimas tikrai nėra, kodėl žmogus ontologiškai nebesirenka gyvybės.
Daug tikslesnis klausimas būtų: kodėl žmonių deklaruojami gyvenimo tikslai nebevirsta biografiniais faktais? Kodėl noras turėti šeimą įstringa tarp būsto, partnerystės, vienatvės, skaitmeninių įpročių, lūkesčių infliacijos ir socialinio nerimo?
Dar svarbiau: naujasis demografinis lūžis vis dažniau susijęs ne su tuo, kad poros sąmoningai nusprendžia turėti mažiau vaikų, o su tuo, kad vis mažiau žmonių apskritai sukuria poras. Ankstesniais dešimtmečiais gimstamumas mažėjo todėl, kad poros turėdavo mažiau vaikų; dabar daug kur pagrindinis veiksnys yra mažesnis porų skaičius. Tai iš esmės keičia klausimo filosofiją.
Problema nebėra vien tai, ar žmogus renkasi turėti vaikų. Problema yra platesnė – ar žmogus apskritai patenka į tokias gyvo bendravimo, pasitikėjimo ir įsipareigojimo aplinkybes, kuriose vaiko klausimas realiai gali atsirasti?
Autorius teisus perspėdamas, kad valstybė neturi moters paversti demografiniu instrumentu. Tačiau jo paties konstrukcija iki galo šio pavojaus ne tik neišriša, bet iš dalies ir gilina.
Kai sakoma, kad vaikas turėtų būti patiriamas kaip reikšminga žmogaus būties sąlyga, neišvengiamai kyla klausimas, kieno būties? Kas realiai neša gimdymo, kūno pokyčių, karjeros pauzės, žindymo, naktų, ligų ir socialinių lūkesčių naštą? Jeigu motinystę keliame į metafizinį aukštį, bet nepakankamai kalbame apie vyrų pareigą dalytis rūpyba, tuomet „ontologija“ labai greitai tampa senos nelygybės dekoracija.
Dar viena autoriaus akloji zona – demografijos susiaurinimas iki gimdymo. Demografinė krizė yra ne vien klausimas, ar moteris pagimdys dar vieną vaiką. Tai migracijos, regionų tuštėjimo, senėjimo, mirtingumo, sveiko gyvenimo trukmės, būsto politikos, vienišumo, darbo rinkos, pasitikėjimo valstybe, šeimos formų kaitos klausimas. Kai visa ši sudėtinga struktūra sutraukiama į žmogaus „egzistencinį pasirinkimą“, filosofija žvilgsnį į tikrovę ne praplečia, o priešingai – susiaurina.
Labiausiai žeidžianti teksto metafora – apie „triušių ar karvių ūkio“ lygio sprendimus. Ji retoriškai veiksminga, bet intelektualiai neteisinga. Būstas, darželiai, pagalbinis apvaisinimas, vaiko priežiūros atostogos, lankstus darbas, padori alga nėra „šienas“. Tai žmogaus orumo infrastruktūra. Keista ginti žmogaus orumą ir tuo pat metu menkinti sąlygas, be kurių tas orumas kasdien griūva.
Jau minėta FT analizė kaip tik rodo dvejopą vaizdą, kad vien ekonominės paskatos gimstamumo krizės neišsprendžia, tačiau saugus ir tinkamas būstas jaunoms poroms realiai didina tikimybę, kad jos kurs šeimą. Kitaip tariant, būstas nėra gyvulių gardo pagerinimas. Būstas yra ilgalaikio įsipareigojimo infrastruktūra. Be vietos gyventi sunkiau atsiranda ir vieta kitam žmogui, vaikui, šeimos laikui, ateities vaizduotei.
Jeigu šiame klausime tikrai ieškome filosofijos, ji greičiau slypi ne abstrakčiame „ontologiniame pasirinkime“, o šiuolaikinio žmogaus vienatvėje.
FT pristatomoje analizėje daug dėmesio skiriama išmaniųjų telefonų ir socialinių tinklų poveikiui, jie mažina gyvą bendravimą, keičia partnerio paieškos lauką, formuoja dirbtinius lūkesčius, stiprina nerimą ir gali gilinti jaunų vyrų bei moterų ideologinį, emocinį ir socialinį atsiskyrimą. Tai jau tikrai filosofinis klausimas — bet ne todėl, kad žmogus kažkur sielos gelmėje „atsisako gyvybės“. Greičiau todėl, kad skaitmeninė aplinka perkuria žmogaus buvimą su kitu žmogumi.
Čia ir atsiveria daug stipresnė filosofinė tema. Ne prastos politikos ir paviršutiniškų vertinimų nuolat eskaluojamas klausimas, kodėl žmogus nebenori pratęsti giminės, o tikrai rimtas klausimas, kas įvyko mūsų gebėjimui būti su kitu žmogumi?
Jeigu didelė gyvenimo dalis persikelia į ekraną, jei kūnišką bendravimą pakeičia nuolatinis lyginimasis, jei realų žmogų pakeičia algoritmų pagaminti lūkesčiai, jei jauni vyrai ir moterys vis labiau gyvena skirtingose informacinėse tikrovėse, tuomet demografija tampa ne tik ekonomikos ir ne vien moralės, bet ir santykių ekologijos klausimu.
P. Gritėno tekstas pataiko į tikrą nervą, bet neišlaiko filosofinio tikslumo. Demografinė krizė turi prasmės, santykio, laisvės ir žmogaus savivokos matmenį, tačiau ji negali būti išsprendžiama vien kvietimu „kalbėti apie esmę“, tą esmę sutraukiant į klampią filosofinę sąvoką. Esmė nėra priešingybė būstui, darželiui, socialinei apsaugai ar skaitmeninių įpročių analizei. Esmė juose ir atsiveria.
Filosofija čia labai reikalinga. Bet filosofija nėra leidimas kalbėti iš aukšto apie tai, ką kitos disciplinos esą supranta per sekliai. Filosofija reikalauja tikslumo, kuklumo ir gebėjimo matyti tikrovę visais jos sluoksniais, ko P. Gritėno tekste labai stinga.
Autorius gal ir išmano filosofinės publicistikos kalbą, bet neįrodo, kad yra susipažinęs su demografijos tyrimais. P. Gritėnas nori išgelbėti demografijos klausimą nuo technokratijos. Tai garbingas siekis. Bet vietoj stiprios filosofinės analizės jis pasiūlo gražiai skambančią, tačiau nepakankamai apgalvotą metafiziką.
Tikslesnė formuluotė būtų gerokai kuklesnė – demografinė krizė turi ne tik ekonominį, bet ir antropologinį bei egzistencinį matmenį. Šis matmuo negali būti atskirtas nuo materialių, technologinių ir santykinių sąlygų, nes žmogaus laisvė visada yra įkūnyta. Ji nėra gryna idėja. Ji pasirodo kaip nuvargusi moteris; atstūmimo bijantis vyras; vadinamoji lanksti darbo rinka, kur darbas be deramos socialinės saugos yra itin nestabilus; palyginti su realiomis pajamomis pernelyg brangus būstas; senstantys tėvai; vienatvė; vaiko liga; darželio eilė ir kaina; telefonas rankoje.
Ir svarbiausias šioje grandinėje klausimas – ar visuomenė padeda gyventi, ar tik moralizuoja?
Todėl tikroji filosofinė demografijos problema šiandien, regis, yra ne tai, kad žmogus nebenori gyvybės. Daug skaudžiau yra tai, kad šiuolaikinė socialinė, ekonominė ir skaitmeninė aplinka vis dažniau nebesukuria sąlygų gyvam, patikimam, ilgalaikiam ryšiui. O be tokio ryšio vaiko klausimas dažnai net nespėja tapti nei ontologinis, nei egzistencinis. Jis paprasčiausiai neiškyla.
Šis tekstas – asmeninė jo autoriaus (-ės) nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės. Publikavimo taisykles galite rasti čia.
