Štai ir atsidūrėme toje kryžkelėje, į kurią jau seniai buvome vedami plačiai užmerktomis akimis. Ir dabar teks rinktis – suverenitetas ir subjektiškumas arba konfrontacija ne tik su priešais, bet ir buvusiu pagrindiniu sąjungininku.
Taip galima apibrėžti Lietuvos situaciją, parafrazuojant Ukrainos prezidentą Volodymyrą Zelenskį, neseniai sakiusį, jog Ukrainai gali tekti rinktis tarp „orumo“ ir sąjungos su „pagrindiniu partneriu“.
Taigi, ką pasirinksime mes?
Štai toks klausimas kyla, galutinai išaiškėjus seniai prognozuotam dalykui – JAV, siekiančios visiškai legitimuoti Baltarusijos diktatūrą ir grąžinti ją į politinių bei ekonominių savo santykių orbitą, nori, jog Lietuva padarytų tą patį.
Ne mažiau svarbus yra ir klausimas, koks šių procesų santykis su Rusijos ir Baltarusijos režimų atviros agresijos grėsme Lietuvai, ar kuriai nors kitai Baltijos šaliai, ar visoms kartu.
Iš vidaus ir nuo viršaus aižėjame vis labiau
Galimo atsakymo į klausimą, ką rinksis Lietuva, pirmiausia reikia ieškoti plačiau pažvelgus į tai, kas šiuo metu vyksta šalies užsienio bei gynybos politikoje.
Vertinant padėtį čia, galima tiesiog pakartoti tai, ką buvo galima pranašauti dar prieš paskutinius Seimo rinkimus ir šios valdančiosios koalicijos susiformavimą – iš pačios valdančiosios koalicijos vidaus vyksta ir vis stiprėja nuoseklus puolimas prieš pamatinius šalies užsienio ir gynybos politikos principus bei prioritetus, siekiant šią politiką, jei ne pakeisti į visiškai priešingą, tai bent maksimaliai sukompromituoti bei suardyti.
Pagrindinis šios atakos šaltinis ir vykdytojas – vadinamoji „Nemuno aušra“ su savo vadu Remigijumi Žemaitaičiu. Koalicijai persiformavus – dar ir dalis vadinamųjų valstiečių ir žaliųjų vadovaujamos frakcijos Seime su apie prezidento postą, kaip ir R. Žemaitaitis, svajojančiu Ignu Vėgėle.
Akivaizdu, kad pagrindinis šių jėgų tikslas – stumti Lietuvą link paramos Ukrainai nutraukimo, sankcijų Baltarusijai bei Rusijai atšaukimo ir šių diktatūrų legitimavimo aukščiausiu politiniu lygmeniu. Taip pat – priešinimasis šalies gynybinių pajėgumų stiprinimui, šio stiprinimo kompromitavimas. Jei šių tikslų nepavyksta pasiekti visu mastu, tai mėginama kuo labiau išsiūbuoti arba išvis iš postų išversti politikus, pasisakančius už abiejų diktatūrų maksimalų izoliavimą bei paramą Ukrainai, apskritai sukurti kuo daugiau vidaus chaoso bei įtampų šalies užsienio bei gynybos politikoje.
Akivaizdu, kad pagrindinis šių jėgų tikslas – stumti Lietuvą link paramos Ukrainai nutraukimo, sankcijų Baltarusijai bei Rusijai atšaukimo ir šių diktatūrų legitimavimo aukščiausiu politiniu lygmeniu.
Svarbi šioms pastangoms akompanuojanti ir jas „legitimuojanti“ propagandinė dedamoji, kurios esminė kryptis – pastangos sukompromituoti Lietuvos santykius su tradiciniais pagrindiniais Vakarų partneriais, taip pat Lietuvos viešojoje erdvėje ir politikos viršūnėse įtvirtinti antivakarietiškus, antiukrainietiškus, prorusiškus naratyvus.
Esminė aplinkybė – tokioms pastangoms, jei ne aktyviai pritaria, tai bent tylomis palankiai jas vertina ir dalis pagrindinės valdančiosios jėgos – socialdemokratų – vadovybės ir eilinių Seime bei partijos skyriuose. Taip pat ir dalis šios partijos elektorato masių. Natūralu – tai lemia šios partijos idėjinė bei pasaulėžiūrinė genetika, siekianti LDDP susiformavimo ir valdymo laikus, visada sąlygojusi ir tebesąlygojanti faktą, jog „vakarietiškosios socialdemokratijos“ tapatybė didele dalimi tėra tik deklaratyvus bei fasadinis šios partijos išorinio įvaizdžio elementas.
Daugelis, nors ir matydami visą šį vaizdą ar bent daugumą jo detalių, vis dėlto tvirtina, kad visa tai – labai trapu ir sąlygiška, todėl ir ne itin pavojinga mažiausiai dėl kelių priežasčių. Pirma, esą visos šios jėgos ir veikėjai iš esmės apsiriboja tik triukšmingomis kalbomis, o ne vykdo konkrečius destruktyvius veiksmus. Mat jie esą bijo peržengti tas raudonas linijas, už kurių atsidūrus, socialdemokratų vadovybei bei Prezidentūrai beliktų tik mesti juos iš valdžios, o buvimas valdžioje – visų šių oportunistinių populistų egzistencijos alfa ir omega.
Antra, esą jie visus destruktyvius naratyvus vartoja tik chaotiškai ir pagal situaciją, tik „politikuoja“ mėgindami pozuoti prieš tam tikrą šalies rinkėjų dalį, kuri šiaip nėra didelė, neturi lemiamos jėgos. Kaip, esą, ir patys prieš ją pozuojantieji, nepaisant fakto, jog yra valdančiojoje koalicijoje.
Trečia, visa ši publika esą yra iš principo pasmerkta žlugti, kadangi jos lyderiai ir jų vedamos „partijos“ – organizuotos grupuotės yra pernelyg nevykusios, nepajėgūs ir neorganizuoti, juos žlugdo tarpusavio konkurencija bei politinis kanibalizmas, savidestrukcija.
Nemaža apimtimi su šiais teiginiais galima sutikti, tačiau faktas lieka faktu – visos šios jėgos valstybės valdžios epicentre išliks greičiausiai dar mažiausiai dvejus metus, o jas galinčių sulaikyti faktorių lieka vis mažiau.
Be to, argumentas „jie tik kalba“ – keistas. Kalbos ir „veiksmai“ politikoje yra neatskiriami ir iš esmės lygiaverčiai dalykai. Tad, pavyzdžiui, destruktyvus „raudonųjų linijų“ peržengimas ir vis naujų to, kas galima, o kas ne stūmimas į priekį politinių naratyvų erdvėje – labai svarbus bendros, visiškai realios ir jau seniai vykstančios užsienio ir gynybos politikos destrukcijos elementas.
Juk antisemitinė retorika aukščiausiu mūsų valstybės lygmeniu iš esmės jau seniai legitimuota, kaip ir atvirai prorusiška propaganda, ėmusi visiškai laisvai čia kursuoti per prezidento rinkimus. Paskutinę kovo 11-ają pamėginta patestuoti, kiek atvirai politikos viršūnėse galima pradėti naudoti vieną iš esminių rusiškos propagandos matricų bei šablonų – jog Sovietų Sąjungos žlugimas ir jos kolonijų nepriklausomybių atgavimas buvo toks pat amerikiečių ir vakariečių finansuotas „perversmas“, kaip ir visos po to vykusios „spalvotosios revoliucijos“, įskaitant Maidaną.
Šie tokių dalykų legitimavimo mėginimai buvo sėkmingi būtent dėl to, kad kiti pagrindiniai valstybės galios centrai – pirmiausia, socialdemokratų viršūnės, su tuo sutiko.
Tad nieko keista, kad pereita ir prie konkrečių veiksmų – pirmiausia, balsavimo prieš Kapčiamiesčio poligono įsteigimą.
Paskutinę kovo 11-ają pamėginta patestuoti, kiek atvirai politikos viršūnėse galima pradėti naudoti vieną iš esminių rusiškos propagandos matricų bei šablonų – jog Sovietų Sąjungos žlugimas ir jos kolonijų nepriklausomybių atgavimas buvo toks pat amerikiečių ir vakariečių finansuotas „perversmas“, kaip ir visos po to vykusios „spalvotosios revoliucijos“, įskaitant Maidaną.
Kadangi socialdemokratų vadovybė ir Prezidentūra atrodo pasiruošusios nuryti tai, kaip nurijo ir visa kita, akivaizdu, kad bus žengiama toliau, tvirčiau ir plačiau. O kodėl nežengti, jei galima?
Prie to dar pridėkime ir vis akivaizdesnį aižėjimą ten, kur ir turėtų būti pagrindinis užsienio ir gynybos politikos vairas bei gynybos linija – Prezidentūros ir Vyriausybės viršūnėse.
Jau vieša ir akivaizdi konfrontacija tarp premjerės Ingos Ruginienės ir prezidento Gitano Nausėdos pirmiausia būtent dėl įtakos užsienio politikoje tik gilės ir stiprės – ne tik dėl kiekvieno iš jų būdo, bet pirmiausia dėl dalies socialdemokratų vadovybės, stovinčios už premjerės nugaros ir ją kurstančios.
Tų socialdemokratų, iš kurių bene ryškiausia figūra šiame kontekste, pavyzdžiui, yra Vytenis Andriukaitis, pagrindinis tikslas kaip tik ir yra atsisakyti „konservatorių užsienio politikos“, taigi, silpninti Lietuvos konfrontaciją su visomis rytinėmis diktatūromis, įskaitant Kiniją.
Viena iš greičiausių šios konfrontacijos ir aižėjimo aukų greičiausiai gali būti užsienio reikalų ministras Kęstutis Budrys, mėginantis laviruoti tarp valdžios polių ir prie jų visų prisitaikyti.
Viena iš greičiausių šios konfrontacijos ir aižėjimo aukų greičiausiai gali būti užsienio reikalų ministras Kęstutis Budrys, mėginantis laviruoti tarp valdžios polių ir prie jų visų prisitaikyti.
Akivaizdu, kad premjerė ir bent dalis socialdemokratų vadovybės jau puoselėja planus atsikratyti šio Prezidentūros protežė ir į jo vietą pasodinti jiems lojalesnį asmenį.
Tačiau tai – tik vienas iš žingsnių pakeliui į pagrindinį tikslą. Tas tikslas – perimti kuo daugiau įtakos šalies užsienio ir gynybos politikoje bei sukti ją ta kryptimi, į kurią nori sukti ir mažesni, tačiau atviresni ir agresyvesni koalicijos partneriai.
Į Kryžiaus žygį prieš ES – ir su Minsku, ir su Maskva?
Štai į tokią areną įžengė dabartinė JAV administracija, aiškiai pademonstruodama ypatingą dėmesį ir prielankumą būtent tiems Lietuvos politikos veikėjams ir jėgoms, kurios siekia tradicinės lietuviškosios provakarietiškos, proeuropietiškos politikos destrukcijos, jos pakeitimo tokia, kokią vykdo Vengrija, Slovakija ir už kurią pasisako visos jiems giminingos „alternatyvos“ visoje Europoje.
Tai ko gi iš tiesų gali siekti taip į mūsų ir kitų šalių vidaus politiką įsikišantis Vašingtonas, kartu mėgindamas grąžinti Baltarusijos diktatūrą į tarptautinės politikos ir savo orbitą?
Vyraujantis atsakymas į šį klausimą tiek tarp dabartinės JAV administracijos šalininkų, tiek tarp kritikų – Vašingtonas grįžo prie senos idėjos, ilgai gyvavusios ir oficialiojo Vilniaus viršūnėse, jog Minską galima atitraukti bei nuvilioti nuo Maskvos ir netgi kažkiek bei kažkaip panaudoti prieš Maskvą.
Tai, kad esą toks ir yra pagrindinis MAGAmerikiečių motyvas, šiomis dienomis leido suprasti ir pats prezidentas Gitanas Nausėda.
Jis pagaliau paneigė nuolatos lyg užkeikimus kartotus mūsų aukščiausių pareigūnų patikinimus, jog JAV niekaip ir niekada neragino Lietuvos pakeisti savo kursą Baltarusijos atžvilgiu.
Pasak Lietuvos prezidento, pats J. Coale'as jo „teiravosi“, ar Lietuva nepradėtų „politinio dialogo“ su Minsko režimu. Tačiau jis, prezidentas, esą į tokį klausimą atsakė ryžtingai neigiamai.
Taigi, G. Nausėda pasakojo patį JAV prezidento Donaldo Trumpo specialųjį pasiuntinį Johną Coale‘ą mokęs, jog ši idėja galutinai save sukompromitavo, ji yra visiškai nereali, nes Baltarusijos ir Rusijos režimai yra mirtinai susiję, tad pirmąjį atitraukti nuo antrojo yra fiziškai neįmanoma.
Suprask, pasidalijo autentiška „pafrontės valstybės“ patirtimi ir ekspertize, įspėjo ir pamokė pagrindinius partnerius – nors ir didžius, bet, galbūt, pernelyg naivius bei nepatyrusius.
Samprotavimai, kad amerikiečiai gali puoselėti planą pamėginti bent susilpninti pagrindinį Europos pakraščių diktatūrų tandemą, skambėjo ir tarptautinėje spaudoje. Joje pasirodė net informacijos „nuotėkių“ apie tai, esą pačios Rusijos specialiosios tarnybos pastaruoju metu buvo labai sunerimusios, kad „kažkas“ rezga tamsius planus išsiūbuoti neišardomą dviejų slavų tautų brolystę.
Kaip čia neprisiminsi globalesnių teorijų, jog MAGAmerikos draugystė su Rusija yra didelis ir gudrus planas išardyti Rusijos ir Kinijos diktatūrų tandemą, Rusiją atitraukiant nuo Kinijos.
Tačiau kas, jei viskas yra kur kas paprasčiau, ciniškiau ir kartu pavojingiau?
Juk išties kur kas labiau tikėtina, kad Vašingtonas siekia „didžiojo sandorio“ su Baltarusijos režimu kaip priedo prie tokio paties sandorio su Rusijos diktatūra ir savotiškos preliudijos į tai.
Be to, sankcijų Baltarusijai atšaukimas, kurį jau vykdo JAV – kone tiesioginė parama ir Rusijos režimui.
Juk išties kur kas labiau tikėtina, kad Vašingtonas siekia „didžiojo sandorio“ su Baltarusijos režimu kaip priedo prie tokio paties sandorio su Rusijos diktatūra ir savotiškos preliudijos į tai.
O paktą su Minsku Vašingtonas ketina sudaryti greičiau ir anksčiau nei su Maskva tiesiog dėl to, kad kelyje į visaapimančią ir atvirą santuoką su Maskva vis dar stovi Ukraina.
Ukraina jau visiškai akivaizdžiai spaudžiama baigti trukdyti ir pasiduoti pagal Rusijos sąlygas – pirmiausia, atiduoti likusią Donbaso teritoriją.
Ukrainai nepasiduodant, Amerika ne tik demonstratyviai nutraukinėja net ir tą karinę paramą, kuri iš jos perkama už pinigus, bet ir grasina išvis palikti „derybas“ ir Ukrainą Rusijos malonei. Vis dėlto, labiausiai tikėtina, kad Vašingtono įsipareigojimas žūtbūt prispausti Ukrainą – viena iš esminių planuojamo pakto su Maskva sąlygų, tad grasinimai palikti „derybas“ yra tik viena iš Ukrainos spaudimo ir gąsdinimo priemonių.
Taigi baltarusiškoji Amerikos pakto su Rusija preliudija bei priedas iš esmės turėtų taip pat būti suderintas su ta pačia Rusijos diktatūra.
Kaip ten bebūtų, net ir tuo atveju, jei Vašingtonas išties mėgina nuvilioti Minską nuo Maskvos, Lietuvos vadovas gana aiškiai pareiškė, kad Lietuva nedalyvaus šioje avantiūroje.
Tačiau iš kito galios centro – Vyriausybės ir socialdemokratų viršūnių išgirdome kitokius signalus po to, kai J. Coale'as jau viešai, per interviu LRT paragino Lietuvą atšaukti ir leisti baltarusiškų trąšų tranzitą per Lietuvą į JAV, ir apskritai pradėti bendrauti su režimu.
Seimo pirmininkas ir vienas iš socialdemokratų lyderių Juozas Olekas bei premjerė I. Ruginienė pareiškė, kad bendravimas ne tik „techniniu“, bet ir bent jau užsienio reikalų viceministrų lygmeniu tikrai yra įmanomas.
Tačiau, esą, Lietuva tikrai negali ir neketina atšaukti sankcijų baltarusiškoms trąšoms, nes tai – visos Europos Sąjungos (ES) sankcijos. Tad tas bendravimas iš esmės būtų tik apie tai, kad Baltarusija pagaliau visiškai ir garantuotai nustotų siųsti oro balionus ir neteisėtus migrantus, o įkaitais paimtus vilkikus grąžintų be jokių papildomų finansinių ir kitokių reikalavimų.
Iš esmės tą patį po to jau pakartojo ir prezidentas G. Nausėda, nors ir stengėsi išlaikyti griežtą toną bei kurti įspūdį, kad vis dėlto jokių politinių kontaktų su Minsko režimu nebus.
Kaip ten bebūtų, akivaizdu, kad pats dialogo faktas jau vien kažkokiu „techniniu“ – ką jau bekalbėti viceministrų – lygmeniu būtų pasidavimas Minsko šantažui ir Vašingtono „raginimui“.
Kaip ten bebūtų, akivaizdu, kad pats dialogo faktas jau vien kažkokiu „techniniu“ – ką jau bekalbėti viceministrų – lygmeniu būtų pasidavimas Minsko šantažui ir Vašingtono „raginimui“.
Be to, pati formuluotė – „galime pradėti kalbėtis, jei jie nustos mus pulti ir grąžins, ką pagrobę“ – yra sunkiai suprantama. Ar nusikalstamą režimą galima pradėti legitimuoti vien dėl to, kad jis nustojo tave šantažuoti smurtu? Juk nuo jo izoliacijos ir sankcionavimo momento niekas iš esmės nepasikeitė – nei režimo prigimtis, nei veiksmai.
Padėtis tapo tik blogesnė – režimas, kaip teisingai pastebėjo ir prezidentas, tapo tik dar represyvesnis ir agresyvesnis, bei dar labiau įsitraukė į Rusijos agresiją prieš Ukrainą.
Keli rankas – ne apsisaugosi, o žūsi
Taigi, kaip besuksi, esame „arba-arba“ situacijoje. Ir įtikti JAV, ir išlikti suvereniems bei nuosekliems, mėginant išlaviruoti kažkokiais kažkokio lygmens „kontaktais“ neišeis.
Jei tik su tais „kontaktais“ sutiksime ir juos pradėsime, abu „partneriai“, pačiupę už šio mažojo pirštelio, greitai įtrauks su visa galva ir pabruks po savimi.
Deja, kol kas padėtis mūsų valdžios viršūnėse ir visame rūme leidžia prognozuoti, kad bus mėginama eiti kaip tik šiuo keliu.
Greičiausiai bus naiviai ir veidmainiškai argumentuojama, jog prarasti „šiek tiek“ orumo ir suvereniteto bet kokiu atveju yra geriau, nei prarasti svarbiausią sąjungininką. Tarsi jis jau nebėra prarastas po to, kai privertė atsisakyti „šiek tiek“ orumo ir suvereniteto.
O tą „šiek tiek“ Minskas su Maskva iš vienos pusės, Vašingtonas su naujaisiais draugais Lietuvoje – iš kitos žūtbūt pasistengs paversti ne tik visiška pačios Lietuvos kapituliacija, bet ir maksimaliu jos konfliktu su ES.
Spaudimas vienašališkai atšaukti visos ES sankcijas juk yra ne nuogų verslo interesų, o bendros strateginės JAV ir abiejų diktatūrų geopolitinės vizijos dalis – iš vidaus kur tik galima ir kiek išeina maksimaliai išsiūbuoti ir griauti ES. Vengrijoje, Slovakijoje, Lietuvoje. Žinoma, vietos draugų padedamiems.
Čia galima iškelti dar vieną klausimą – argumentą už tai, jog vis dėlto reikia „susitaikyti su realybe“ ir bent „šiek tiek“ pasiduoti. Jis gali skambėti taip – ar ne geriau taip „laviruoti“ vien dėl to, kad kitu atveju mes galutinai ir garantuotai prarasime bet kokį JAV dėmesį ir paramą bei visiškai atrišime rankas rytiniams kaimynams iš naujo mus pulti ir šantažuoti – galbūt, net atviros karinės ar teroristinės agresijos keliu.
Gal taip mąstyti galima ir apie JAV paktą su Baltarusija ir Rusija? Juk, viena vertus, norėdamos jį sudaryti, abi diktatūros lyg ir turėtų susilaikyti nuo bet kokių agresyvių veiksmų pirmiausia kaimynų atžvilgiu, kita vertus, tame pakte turėtų būti įrašytos jas nuo tokių veiksmų sulaikančios sąlygos ir saugikliai.
Maždaug tokie: „Ok, galite toliau naikinti Ukrainą, kuri jūsų, tačiau viso, kas toliau į Vakarus, jau nebeliečiate“.
Tačiau kodėl MAGAmerikai tai turėtų būti būtina? Vien dėl to, kad ji negalėtų netrukdomai varyti biznio su abiem diktatūromis, jei jos įsiveltų į karą su visa Europa ar bent visa jos rytine dalimi? Bet ar biznio darymas čia iš tiesų yra pagrindinis Vašingtono orientyras ir motyvas?
Bet kokiu atveju, tai žymiai svarbiau būtent Maskvai ir jos vasalams, taigi, ji žūtbūt priešintųsi bet kokioms JAV pastangoms įrašyti tokias sąlygas.
Taigi, labiau tikėtina, kad sutarimo esmė ir būtų ta, jog JAV neįsikiša į atvirą Rusijos ir jos partnerių karinę konfrontaciją su NATO, palikdama pačiai Rusijai ir jos vasalams bei partneriams spręsti, ar tą konfrontaciją pradėti, jei taip, tai kada ir kur.
Atvira karinė eskalacija prieš NATO – labiausiai tikėtina, Baltijos šalis – Rusijos diktatūrai yra būtina, norint pabandyti greičiau pralaužti tą strateginę aklavietę, kurioje ji yra Ukrainoje ir dėl Ukrainos.
O net jei dabartinė JAV valdžia ir pasistengtų užsitikrinti „garantijas“, kad rytinio ES ir NATO pakraščio diktatūrų internacionalas nelies ginklu, tų „garantijų“ vertė, aišku, nesiekia nei iranietiško rialo.
Atvira karinė eskalacija prieš NATO – labiausiai tikėtina, Baltijos šalis – Rusijos diktatūrai yra būtina, norint pabandyti greičiau pralaužti tą strateginę aklavietę, kurioje ji yra Ukrainoje ir dėl Ukrainos.
Tokios eskalacijos tikimybę taip pat skatina ir JAV kolaboravimas, ir už tokį kolaboravimą pasisakančių jėgų stiprėjimas Europos valstybių viduje – taip pat ir tų, kurios taptų pirmaisiais tokios agresijos taikiniais.
Šios jėgos juk būtų garsiausiais balsais, agresijos atveju šaukiančiais, jog gyvybiškai būtina gelbėtis „dialogu“ ir „deeskalacija“, o ne ginklu.
Žinoma, galima sakyti, jog Rusijai ir jos vasalams bei partneriams užtenka tik pasistengti dėl to, kad tokios jėgos ateitų į valdžią didžiosiose ES valstybėse ir tuomet jai nereikės karinės agresijos savo tikslams pasiekti.
Tačiau Rusijos diktatūrai, viena vertus, reikia judėti kuo greičiau, antra vertus, atviras bent dalelės NATO teritorijos užgrobimas, jos išlaikymas, grasinant atominiu smūgiu ir privertimas „deeskaluoti“ bei „derėtis“ ir yra pats reikalingiausias Kremliui veiksmas.
Taigi, vien destrukcija iš oro, kurios pavojų eilinį kartą priminė virš visų Baltijos šalių šiomis dienomis skraidę dronai – nors, galbūt, ir ukrainietiški – nebūtų vienintelė ir pagrindinė tokios agresijos ir eskalacijos forma.
Labiausiai nuo to sulaikantis faktorius yra ta pati Ukraina, kuri labiausiai ir riboja Rusijos karinius pajėgumus, reikalingus tokiai operacijai.
Tik ar mėsos bei geležies trūkumas tikrai toks didelis ir niekaip neišsprendžiamas trukdys, kaip tikina daugelis pačių Baltijos šalių specialiųjų tarnybų, karinių bei politinių pareigūnų?
Bet kokiu atveju, Lietuvai šioje situacijoje pavojingiausia yra taip pat laisvai kristi toliau, teisingiau, toliau sutikti, kad iniciatyvą ir elgesį jai primeta kiti.
Juk kaip parodė ir tos pačios Ukrainos pavyzdys, lemtingais istoriniais momentais tikrasis pasirinkimas iš tiesų yra tik vienas – laikytis ir priešintis, arba žlugti.
