Lyg ir mirtina aklavietė, lyg ir ne visai, joje visgi vyksta kažkokia slinktis. Bent jau viena iš pusių žūtbūt atsisako tą aklavietę pripažinti. Mat toks pripažinimas reikštų mirtiną pavojų jai pačiai ir egzistencinės vilties bei išeities spindulį antrajai pusei.
O kol tokio vidinio lūžio nėra, šioje lyg ir aklavietėje toliau kaupiasi tokia įtampa, kuri ir gali tapti vienintele „išeitimi“ – sprogimu, sugriaunančiu ir pačią aklavietę, ir daug ką už jos ribų.
Taip galima apibrėžti strateginę ir geopolitinę bei istorinę situaciją, kurioje jau 12 metų yra Rusija ir jos užpulta Ukraina.
Rusijos esminis tikslas nuo pat Krymo okupacijos, visada buvęs akivaizdus, tačiau tapęs visiškai demonstratyvus sulig prieš ketverius metus prasidėjusia plataus masto invazija, – Ukrainos, kaip nepriklausomos valstybės, visuomenės ir šalies su ukrainietiška tapatybe sunaikinimas.
Ukrainos esminis tikslas – tokia valstybe, visuomene ir šalimi išlikti, net ir netekus dalies savo teisėtos bei suverenios teritorijos.
Taigi, šis karas pradės slopti tik tuomet, kai tam atsiras kelios tam būtinos priežastys – arba visos kartu, arba kuri nors iš jų atskirai.
Viena priežastis – Rusija-Kremlius įsitikina, įsisąmonina ir pripažįsta, kad jis negali pasiekti savo esminio tikslo – fizine, karine jėga palaužti Ukrainos pasipriešinimo ir okupuoti didžiosios dalies jos teritorijos su sostine Kyjivu, arba pasiekti, kad, neatlaikiusi naikinimo karo, valstybė ir šalis subyra iš vidaus ir tampa pilkąja, jokio aiškaus tarptautinio statuso neturinčia zona.
Šioje lyg ir aklavietėje toliau kaupiasi tokia įtampa, kuri ir gali tapti vienintele „išeitimi“ – sprogimu, sugriaunančiu ir pačią aklavietę, ir daug ką už jos ribų.
Jei Rusija-Kremlius pripažįsta tai ir atsisako šio savo siekio – net jį ir „atidėdamas“ – tai reiškia didžiausią jų pralaimėjimą nuo Sovietų sąjungos žlugimo. Iš esmės tai reikštų, jog šis pralaimėjimas – dar vienas lemtingas to paties istorinio proceso etapas, tęsiantis Rusijos išoriniam-geopolitiniam nuosmukiui bei vidinei erozijai ir byrėjimui. Vadinasi, grįžimas į totalitarizmą šių procesų ne tik nesugebėjo sustabdyti ir net atidėti, o galbūt juos tik paspartino.
Taigi tokiu atveju atsiveria kelias ir galimybė šios „naujosios“ diktatūros žlugimui, kartu atsirandant vilčiai, jog Ukraina gali pasiekti galutinę, pilnutinę pergalę – atgauti visą savo suverenią teritoriją su 1991 m. sienomis.
Rusijos sustojimas, pripažįstant, kad ji nebeturi jėgų ir galimybių visiškai užimti-sugriauti Ukrainos įmanomas tik esant mažiausiai vienai iš dviejų sąlygų arba jų abiejų kombinacijai. Ukraina sugeba pagaliau sustabdyti Rusijos pajėgas visame fronte taip, kad jos nebesugeba nė trupučio šliaužti į priekį jokia kaina arba / ir Rusijos ekonominis, karinis ir demografinis potencialas išsenka tiek, kad nebegali palaikyti tokio agresijos tempo, kuris būtinas tam šliaužimui.
Tai kuria kryptimi pasuks šie procesai ar, tiksliau, jau greičiausiai yra pasukę, tik mes to dar aiškiai nematome ar nesuvokiame?
Šis klausimas ir toliau lieka atviras.
Abi šalys – tarsi du mobilieji telefonai su gerokai išsekusiomis baterijomis, tačiau jų ekranuose negalima matyti, nei kiek procentų kiekvienai liko, nei kokiu greičiu tie procentai senka.
Kovojančiosios Ukrainos visuomenės dauguma ir, pirmiausia, šalies politinė bei karinė vadovybė teigia, jog jau seniai aišku, kad Rusija savo esminio egzistencinio tikslo nebegali pasiekti ir nebegalės to padaryti nebe tik artimiausioje istorinėje perspektyvoje.
Abi šalys – tarsi du mobilieji telefonai su gerokai išsekusiomis baterijomis, tačiau jų ekranuose negalima matyti, nei kiek procentų kiekvienai liko, nei kokiu greičiu tie procentai senka.
Taigi, pasak jų, dabar tik laiko klausimas, kai visus savo resursus vis sparčiau naikinantis ir Ukrainos vis skausmingiau sekinamas priešas arba bus priverstas pripažinti šią tikrovę ir pralaimėjimą, arba ta tikrovė jį privers tai pripažinti.
Kartu teigiama, kad tokia padėtis susiklostė ir Ukraina atsilaikė nepaisydama pagrindinės buvusios sąjungininkės – JAV – išdavystės.
Juk prezidentas Donaldas Trumpas ir jo kariauna ne tik nutraukė Amerikos karinę paramą Ukrainai, bet ir iš esmės perėjo į Rusijos pusę, įteisinusios režimą ir jo genocidinę agresiją bei leisdamos ją tęsti „derybomis“. Negana to, tos „derybos“ – JAV spaudimas Ukrainos vadovybei priimti maksimalų kiekį kapituliantiškų Rusijos sąlygų.
Tiesą sakant, mažiausiai viena iš tokių sąlygų dėl JAV spaudimo jau priimta – Ukrainos sutikimas besąlygiškai nutraukti ugnį palei faktinę fronto liniją. Tai – iš esmės faktinis teritorijų okupacijos pripažinimas, nes užpulta valstybė ir jos valdžia šiaip jau iš principo negali sutikti nustoti šaudyti į priešą tol, kol jis yra jos suverenioje teritorijoje.
Kita vertus, Rusijos režimo atsakomybės už visus padarytus genocidinius nusikaltimus JAV dėka taip pat nustumta į kažkelintą planą.
Jau vien tai – absoliuti tarptautinės teisės ir tvarkos destrukcija, kurios esami ir būsimi padariniai kol kas neapaskaičiuojami.
Kita vertus, Rusijos režimo atsakomybės už visus padarytus genocidinius nusikaltimus JAV dėka taip pat nustumta į kažkelintą planą.
Dabartinė JAV administracija, pati blokavusi karinę paramą Ukrainai, ciniškai teigia, jog tai – tiesiog „realybės pripažinimas“. Esą Ukraina, viena vertus, bet kokiomis sąlygomis ir aplinkybėmis jokiu būdu nebegali jėga atsikovoti ne tik visos savo teritorijos, bet net ir žymios jos dalies.
Kita vertus, pasak MAGAmerikiečių, Ukraina iš esmės nepajėgi net ir sustabdyti Rusijos kariuomenės, taigi, „delsdama“, ji tik blogina savo padėtį, nes Rusija kuo toliau – pasiims vis daugiau.
Tai – pažodinis pagrindinio Rusijos režimo ir jo propagandos argumentų pakartojimas.
Ne tik pagrindinio, bet ir vienintelio, kurį režimas kartoja ne tik ir ne tiek pasauliui bei savo pavaldiniams, bet ir pačiam sau. Pirmiausia pačiam sau.
Tačiau Ukraina teigia, jog Rusijos šliaužimas į priekį, viena vertus, ne tik yra visiškai minimalus bei visiškai neadekvačiai nuostolingas, bet ir vis lėtėja link visiško sustojimo ir kainuoja vis daugiau.
Tai, pasak ukrainiečių, jiems pavyko nepaisant ne tik Amerikos išdavystės, bet ir to, jog Europa taip ir nesugebėjo kompensuoti amerikiečių paramos netekimo.
Esą Ukrainos pajėgos fronto linijoje pastaraisiais mėnesiais pagaliau į savo pusę perlaužė esminę aritmetiką – ant fronto linijos per mėnesį sunaikino kone dešimčia tūkstančių daugiau priešo pėstininkų, nei šis per tą patį laikotarpį sugebėjo ten įmesti, kompensuodamas šturmo mėsos nuostolius.
Ukrainiečiai teisingai skaičiuoja, jog tuo atveju, jei jie padidins šį kasmėnesinį derlių nuo dabartinių maždaug 30 tūkst. iki mažiausiai 50 tūkst. ir sugebės tai išlaikyti bent pusę metų, rusų puolimas savaime užsprings ir sustos. Nes, kaip bebūtų, teritoriją užima ir kontroliuoja vis dar pėstininkai, žmonės, o ne dronai ir kitos naujosios technologijos, kad ir kaip sparčiai jos besivystytų.
Rusija, be abejo, nedelsdama reaguoja tiek į šiuos ukrainiečių planus bei kalbas, tiek ir iš tiesų prastėjančią savo situaciją su fronto mėsa – vėl ne tik atgijo kalbos apie galimą, jei jau iki to prieis, visuotinę mobilizaciją, taip pat naujas „paslėptos mobilizacijos“ bangas.
Nes, kaip bebūtų, teritoriją užima ir kontroliuoja vis dar pėstininkai, žmonės, o ne dronai ir kitos naujosios technologijos, kad ir kaip sparčiai jos besivystytų.
Tuo Rusija kartoja, kad jos neįmanoma sustabdyti – ji visada turės neribotą mėsos ir geležies rezervą.
Kiek pagrįsta teorija, jog Rusijos režimas itin bijo visuotinės mobilizacijos ir jos nesiims „jokiu būdu“? Tai – atviras klausimas.
Viena vertus, jei Kremlius vis dėlto paskelbtų visuotinę mobilizaciją, žlugtų jo propagandinis „kontraktas“ su konformistiškai paklusnia visuomenės dauguma, jog karas – už gerus pinigus kovojančių kontraktininkų reikalas, kone niekaip negresiantis amebiškosioms plačiosioms masėms. Dar pavojingiau, kad galutinai žlugtų „specialiosios operacijos“, kaip ne karo, naratyvas, būtų apnuoginta valdžios desperacija, jai griebiantis tokios kraštutinės priemonės.
Kita vertus, abejotina, kad tai sukeltų tokias masines emigracijos, nepasitenkinimo, pilietinio nepaklusnumo bangas, kurios kone lemtų pavojų paties režimo stabilumui, griūvant jo galios autoritetui.
Taip, tokių bangų būtų, tačiau tai, jog režimas vis dėlto suvaldytų situaciją, menkai abejotina.
Pagrindinė bėda režimui būtų tai, kad dar smarkiau kristų į frontą metamų žmonių kvalifikacijos ir parengtumo lygis. Tačiau kiekis ir dydis juk vis viena turi reikšmę.
Tai, ar Rusijos režimas griebsis šio ir kitų panašių ginklų, priklausys nuo artimiausių kelių mėnesių dinamikos fronte ir abipus jo.
Viena vertus, jei Kremlius vis dėlto paskelbtų visuotinę mobilizaciją, žlugtų jo propagandinis „kontraktas“ su konformistiškai paklusnia visuomenės dauguma, jog karas – už gerus pinigus kovojančių kontraktininkų reikalas, kone niekaip negresiantis amebiškosioms plačiosioms masėms.
Baigiantis žiemai ir žvelgiant į pačią artimiausią taktinę perspektyvą, galima konstatuoti, kad Rusijos žiemos kampanija baigėsi panašiai, kaip ir praėjusios vasaros ar rudens – jei ne žlugimu, tai, švelniai tariant, geroku atsilikimu nuo didesnių ir aiškesnių rezultatų.
Planas genocidiniu energetikos sistemos naikinimu sukelti tokią humanitarinę katastrofą didžiuosiuose miestuose, kuri virstų masiniais pabėgėlių srautais, neramumais, chaosu kol kas nepavyko. Ir, atrodo, jau nebepavyks, nes ir tie miestai, ir visa Ukraina atlaikė šalčiausią nuo atviros invazijos pradžios žiemą.
Žinoma, gyvenimas tuose miestuose ir visoje šalyje buvo gerokai užšaldytas tiesiogine to žodžio prasme, nelaimės ir žmonių kančios mastai – milžiniški, dalis žmonių išties pabėgo į šalies gilumą ir užsienį. Apskritai energetikos sistema, kuri naikinama toliau, suniokota taip, kad padarinių šalies gyvybiniams pajėgumams kol kas net ir neįmanoma apskaičiuoti.
Visuomenėje susikaupė ir nepasitenkinimas, virtęs ir protestų protrūkiais – tačiau iš esmės pirmiausia prieš vietos valdžią, kuri esą pernelyg aplaidžiai ir lėtai rūpinosi atnaujinti energijos tiekimą.
Neįvyko ir vietos, nacionalinės valdžios sistemos kolapsas – priešingai, į pagalbą, steigiant maisto, šilumos, energijos palapinių miestelius bei organizuojant kitokią veiklą, atskubėjo ir savanorių judėjimas, ir net dalis kariuomenės, laikančios frontą.
Padėtis ten, galima sakyti, nors ir žymiai sunkesnė, tačiau analogiška.
Rusijos pajėgos kol kas taip ir lieka neįvykdžiusios net „programos minimum“ – užgrobti visą Donbaso – Luhansko ir Donecko sričių – teritoriją.
Būtent svarbiausioje ir karščiausioje šiuo požiūriu vietoje – Donecko srityje – kovos vis dar verda Pokrovske ir Myrnohrade, kuriuos Ukraina faktiškai prarado, tačiau vis dar neleidžia priešui ten galutinai įsitvirtinti.
Kitame kritiniame taške – šalia esančios Charkivo srities Kupjanske – „veidrodinė“ situacija. Ten Ukrainos pajėgos vis dar galutinai neišvalė miesto, nes priešas vis sugeba siųsti į mėsmalę šiek tiek pastiprinimo per vieną iš senų dujotiekių.
Apskritai energetikos sistema, kuri naikinama toliau, suniokota taip, kad padarinių šalies gyvybiniams pajėgumams kol kas net ir neįmanoma apskaičiuoti.
Tačiau svarbiausia – nors Rusijos pajėgos priartėjo prie svarbiausių likusių citadelių – Kramatorsko ir Slovjansko – joms ir kitoms gynybinėms linijoms įveikti okupantams reikės dar daug laiko ir kraujo.
Vis dėlto bene kritiškiausia Ukrainai padėtis tebėra Zaporižios fronte, kur Rusijos pajėgos neseniai buvo priartėjusios prie tikslo, kurį yra numačiusios ir kitiems didiesiems miestams – Dniprui, Charkivui, Odesai. Priešas siekia priartėti tiek, kad galėtų visą miesto teritoriją pasiekti ne tik artilerija, bet ir atakomis dronais bei taip paversti jį tokiu pat vaiduoklių miestu kaip Chersoną.
Ukrainos pajėgos ir šalies vadovybė skelbia, kad tame fronto ruože jau sėkmingai kontratakuoja ir net išlaisvino keletą šimtų kvadratinių kilometrų.
Tačiau kokio pobūdžio ir tvarumo ši sėkmė, kol kas lieka ne itin aišku.
Apskritai, karas auga ir vystosi toliau visomis, net ir, atrodytų, diametraliai priešingomis kryptimis. Viena vertus, dronų karas su visomis aukštosiomis technologijomis vystosi beprotišku greičiu ir jau kartais atrodo, kad ten atėjo jau nebe 21-as, o 22-as amžius.
Kita vertus, Rusijos kariuomenė faktiškai ėmėsi atgaivinti kavaleriją, specialiai rengdama pėstininkus puolimui ant žirgų. Mat šie keturkojai imami vis plačiau naudoti ne dėl to, kad rusų kariuomenė nebeturi motorinio transporto ukrainiečių pozicijoms pulti, bet dėl to, kad jie labiau tinka norint nepastebėtiems prasiskverbti tarp ukrainiečių pozicijų, nes tokia dabar yra pagrindinė rusų taktika.
Kita vertus, Rusijos kariuomenė faktiškai ėmėsi atgaivinti kavaleriją, specialiai rengdama pėstininkus puolimui ant žirgų.
O, pavyzdžiui, Charkivo srityje, pasak pranešimų iš fronto, Rusijos pajėgos ėmėsi kasti požeminius tunelius ukrainiečių pozicijų ir paties miesto kryptimi. Tokius, kurie tinka net geležinkelio vėžėms įrengti ir kitai transporto infrastruktūrai, niekuo nenusileidžiant, pavyzdžiui, „Hamas“ tuneliams Gazoje.
Taigi, matome, kad kai kuriais aspektais šis karas ritasi atgal ne tik link Pirmojo pasaulinio, bet ir dar toliau.
Tai kuri gi pusė pagaliau jį šiuo metu laimi? Šiuo metu – nereiškia, kad tai būtinai rodo ir galimą galutinį rezultatą.
Akivaizdu, kad persvara vis dėlto yra Rusijos pusėje – ne tik fizinės, karinės ir kitokios jėgos požiūriu, bet ir dėl to, kad Ukraina kenčia ir kraujuoja labiau, jos jėgos ir ištekliai, kurie ir taip mažesni, senka labiau.
Šalis sužalota ir sužeista, galbūt jau mirtinai.
Žinoma, galima sakyti, kad svarstyklės greitai nusvirs į kitą pusę, gal net jau nusviro, tik to iš išorės dar nematyti – esą Rusijos ekonomika ir kiti pajėgumai jau įžengė į neatšaukiamos mirties zoną ir joje ims byrėti bei ristis žemyn vis sparčiau.
Akivaizdu, kad persvara vis dėlto yra Rusijos pusėje – ne tik fizinės, karinės ir kitokios jėgos požiūriu, bet ir dėl to, kad Ukraina kenčia ir kraujuoja labiau, jos jėgos ir ištekliai, kurie ir taip mažesni, senka labiau.
Išties, galbūt to dar tiesiog nematyti. Tačiau nematyti ir kitų esminių dalykų. Viena – aiškesnių Ukrainos galimybių kuo greičiau sustabdyti bent Rusijos šliaužimą fronte į priekį, antra – Europos – ar bent jos pagrindinių valstybių – strategijos Amerikai stojus Rusijos pusėje ne tik prieš Ukrainą, bet ir prieš Europą.
Bandymas „prisigerinti“ prie MAGAmerikos ir kaip nors išlaukti, kol Rusija pagaliau sustos ir „konfliktas“ bus pagaliau galutinai „lokalizuotas“ – ne strategija, o garantuotas kelias į vis gilesnę politinę ir geopolitinę degradaciją.
Vienintelė išeitis iš šio kelio – visų pajėgų metimas į pagalbą Ukrainai, padedant uždengti jos dangų ir pagaliau sustabdant frontą.
Kartu turi būti metamos visos pastangos maksimaliai izoliuoti ir prispausti Rusijos režimą visomis įmanomomis sankcijomis ir priemonėmis.
Galutinis ir esminis tikslas, kuris turėtų būti deklaruojamas ir viešai – režimo išsekinimas ir dezintegracija, nepaisant dabartinės JAV administracijos ir kitų Rusijos sąjungininkų teiginių, jog tai „neįmanoma“, bei sabotažo.
Kol nėra nei vieno, nei antro, nei trečio, Rusija, kuriai JAV valdžia eilinį kartą pratęsė terminą tęsti Ukrainos naikinimą iki vasaros ir neva JAV parlamento rinkimų kampanijos pradžios, imsis „pavasario–vasaros kampanijos“.
Vienintelė išeitis iš šio kelio – visų pajėgų metimas į pagalbą Ukrainai, padedant uždengti jos dangų ir pagaliau sustabdant frontą.
Tačiau ir režimo viduje, ir visuomenėje akivaizdžiai po truputį kaupiasi įtampa, kurią galima suformuluoti kol kas kaip garsiai neišsakoma klausimą, adresuotą pačioms režimo viršūnėms ir asmeniškai diktatoriui – „taip, suprantame, kad „specialioji operacija“ tebevyksta pagal planą ir mes jau arti pergalės, tačiau ar tikrai?“.
Šiai įtampai toliau kaupiantis ir klausimui vis garsėjant, režimas turės du kelius į tai reaguoti. Vienas – bent minimali deeskalacija, bandant lėtinti savidestrukcijos suktuką. Kitas – nauja, dar didesnė eskalacija, siekiant išsiveržti iš klampynės bei aklavietės, viską susprogdinant.
Matant, kad nuo pat karo pradžios Maidane Kremlius visada rinkdavosi būtent antrąjį kelią, klausimas, ką jis gali rinktis ateityje, retorinis.
Kitas klausimas – ar jis didins eskalaciją Ukrainos viduje, ar nusitaikys ir NATO, ir Europos Sąjungos kaimynes?
Geriausiai ir tai, ir tai. Juolab kad ir tarptautinė padėtis bus palanki tokiam „viskas įskaičiuota“ – pirmiausia dėl to, kad JAV paskęs savo vidaus kare dėl parlamento rinkimų. Teisingiau, dėl to, kad MAGA valdžia jų nepripažins, jei jie jai bus nepalankūs ir nepriimtini. Kaip, pavyzdžiui, Aukščiausiojo Teismo sprendimas dėl tarifų. Arba tiesiog tuos rinkimus atšauks.
Be to, JAV gali paskęsti ir kitame, išorės kare – su Iranu arba su kuo nors iš „savo pusrutulio“.
Taigi tiesioginės Rusijos agresijos prieš NATO šalį ar šalis mūsų regione ir atviro karinio Rusijos bei Vakarų susidūrimo tikimybė, prasidėjus penktiesiems atviro karo su Ukraina metams, iš tikimybės toliau virsta istorine neišvengiamybe.
Klausimas „kas po to?“ tampa svarbiausias, lyg Damoklo kardas virš visų kitų kybančių klausimų.
