Kauno rajone, Garliavoje, gyvenantis Vilmantas Petrauskas sako, kad nieko ypatingo nenuveikė: tiesiog visą gyvenimą mėgo motociklus, nuolat juos taisydavo, perdarinėdavo, važinėdavo – ir taip natūraliai susiklostė, kad iš atskirų detalių susirinko įspūdingą motociklą, datuojamą 1971 m., o tada sėdo ant jo – ir pasiekė Paryžių. Nors ir kuklindamasis, Vilmantas LRT.lt papasakojo apie savo nuotykius, kurių galėtų pavydėti ir tie, kuriems iki pensijos dar toli.
Dar vaikystėje, būdamas gal penkerių ar šešerių, Vilmantas su šeima motociklu vykdavo poilsiauti prie Rygos įlankos. Berniukas su sese sėdėdavo motociklo priekaboje. Tam, kad tų laikų tempais įveiktų 300 km, prireikdavo kone visos dienos (ypač negalingos transporto priemonės greitis sulėtėdavo, kai tekdavo važiuoti prieš priešpriešinį vėją), bet šios kelionės paliko neišdildomą įspūdį.
Didžiąją gyvenimo dalį pašnekovas dirbo techniku, aptarnaujančiu benzino kolonėles, na, o laisvalaikiu nenusėdėdavo vietoje – praktikavo motokrosą ir vis krapštydavosi su motociklais. Jų paprastai turi bent porą važiuojančių ir dar porą – remontuojamų, perdarinėjamų (dėl to jį stebina šiuolaikiniai jaunuoliai, nežinantys, kur yra jo transporto priemonės stūmoklis ar kiek joje cilindrų).
Dabar oficialiai Vilmantas jau yra pensininkas, tačiau garaže jis nuolat remontuoja motociklus – ir savus, ir svetimus, juk į jį, kaip į rimtą specialistą, kreipiasi ir užkietėję baikeriai. Taip pat dvi dienas per savaitę jis vairuoja tarpmiestinius autobusus „Kautros“ įmonėje. Autobuso vairavimo teises išsilaikė per pandemiją, šis darbas jį įtraukė. „Pasirišu kaklaraištį ir einu socializuotis, pabendrauju su žmonėmis ir man tai patinka“, – sakė pašnekovas.
Motociklu jis jau nebelaksto kiekvieną laisvesnį vakarą, kaip seniau, bet į trumpesnes ar ilgesnes keliones išsiruošia nuolatos. Turi ir bičiulių senjorų, su kuriais dalyvauja įvairiuose renginiuose. Kartą su senoviniu motociklu dalyvavo lenktynėse La Šatro mieste (Prancūzija), tiesa, lenktynės, pasak pašnekovo, labiau priminė paradą. Taip pat jis su draugu Marcu ne kartą dalyvavo Enduro klubo rengiamuose motociklų žygiuose aplink Lietuvą (APL), ten važiavo atskiromis transporto priemonėmis.
Projektas „Kaunas–Paryžius“
Ir, kaip sako garliaviškis, jis nuolat dirba prie kažkokio projekto – tarkim, meistrauja, perdarinėja iš detalių naują motociklą, su kuriuo leisis į kokį nors žygį. Iki šių metų jis beveik trejus metus neskubėdamas konstravo ir perdarinėjo motociklą BMW F75 su lopšiu: jau turėjo variklį, seną rėmą įsigijo Prancūzijoje (nuo jo gamybos datos ir dokumentuose nurodyta transporto priemonės pagaminimo data – 1971 m.), ratus atidavė pažįstami. Planavo naudoti vieną priekabą, vėliau pasirinko kitą, kuri buvo atgabenta iš Vengrijos, priekinėje dalyje net panaudojo lėktuvo dalelę – pasak meistro, rinkosi tik tas detales, kurios „turi dūšią“, o darbuotis paprastai eidavo tada, kai „aplankydavo mūza“.
Ant motociklo lopšio vyras pavaizdavo (tiksliau, pasigamino pagal užsakymą) grupės „Pink Floyd“ albumo „The Dark Side Of The Moon“ viršelio piešinį, prizmę su vaivorykšte. „Man patinka muzika, poezija, su „Pink Floyd“ aš užaugau, ir kaip tik buvo šio albumo 50-metis. Tik piešinyje vaizduojama vaivorykštė, taigi juokavau, kad motociklas gali užkliūti kokiems nors LGBT+ priešininkams, kurie jį apgadins, bet taip nenutiko“, – pasakojo keliauninkas.
Užsisakyti reikėjo ir dažymo paslaugas – profesionalų nudažytas motociklas blizga kaip naujas, ir galutinis rezultatas tikrai puikus – vėliau, kai jau keliavo per Europą, važiuodami per miestus nuolat sulaukdavo į viršų pakeltų nykščių ir kitokių pozityvių praeivių reakcijų.
Lyrinis nukrypimas. Kai Vilmantas buvo mažas, nuolat leisdavo laiką Kalvių kaime (Prienų rajone) prie Nemuno. Tose gražiose vietose filmuotas ir filmas „Gyvenimas po klevu“, o su ten gyvenusiais seneliais jis labai gražiai sutarė ir jautė artimą ryšį. Tų žmonių jau seniai nebėra, sodyba dabar stovi tuščia, tik Vilmantas rūpinasi ten likusiomis bitėmis. O kai ko nors gyvenime pasiekia, ten nuvyksta ir mintyse papasakoja seneliams apie tai. Taigi vos baigęs remontuoti motociklą, juo nuvažiavo į širdžiai mielą vietą ir „parodė“ seneliams savo darbų rezultatą.
Amžius dar ne kritinis
Artėdamas prie darbų pabaigos, Vilmantas jau buvo sutaręs su savo draugu, taip pat užkietėjusiu motociklininku 77-erių Marcu, kad leisis į tolimesnę kelionę – apvažiuoti aplink Lietuvą šįkart jiems nebūtų užtekę. Marcas kilęs iš Prancūzijos, turi ten draugų, tai ir sutarė, kad važiuos būtent ten.
Taip birželio 4 d. vyrai leidosi į kelią. Kaune dar simboliškai nusifotografavo prie žirgo statulos ir nusiteikė taip pat nusifotografuoti Paryžiuje prie Eifelio bokšto. Važiavo pernelyg neskubėdami, paprastai – 50–70 kilometrų per valandą greičiu, vengdami automagistralių, rinkdamiesi ramesnius ir atokesnius keliukus – juk palei magistrales, pasak pašnekovo, nėra beveik jokių gražių vaizdų, be to, greitai lėkdamas nelabai ką ir pamatytum. Kadangi Vilmantas aukštesnis, daugiau vairavo jis, o draugas sėdėjo priekaboje.
Link tikslo pajudėjo iš Kauno per Lenkiją, kirto ir Ukrainos pakraštį, kol pasiekė Slovakiją, toliau per Austriją, Šveicariją, Lichtenšteiną privažiavo Prancūziją. Į jos sostinę iškart dar neskubėjo, o patraukė link Marselio aplankyti draugų. Atgal jau vyko kiek kitu keliu ir greičiau, mažiau sustodami pakeliui – važiavo per Prancūziją, Belgiją, Vokietiją ir Lenkiją.
Nors motociklo pagaminimo data, kaip jau minėta, laikomi 1971 m., meistro buvo padirbėta kaip reikiant – visos kelionės metu nepasitaikė nė menkiausio gedimo. Bet Vilmantas nesako, kad kelias buvo rožėmis klotas. „Aš manau, kad tokios ekstremalesnės kelionės yra kančia, kurios žmogus pats trokšta. Juk sėdėti ant motociklo kasdien po 12–14 valandų tikrai nėra paprasta, mūsų su Marcu amžius dar ne kritinis, bet ištvermės visgi reikėjo. Būdavo ir momentų, kai pagalvoji, kur tu čia įsivėlei, na, bet kai viskas baigiasi, būna labai smagu, kad tai patyrei“, – sakė nutrūktgalvis.
Vaizdingose vietovėse užkrimsdavo lašinukų
Vyrai per porą savaičių nuvažiavo 5000 km į abi puses (važiavo ne tiesiausiu keliu, o įdomesniu maršrutu, be to, išsukdavo iš kelio, kad aplankytų Marco draugus). Tomis naktimis, kai nenakvodavo pas draugus, rinkdavosi viešbučius. Vakarop navigacijoje pasižiūrėdavo, kokios nakvynės vietos bus pakeliui, pasiskambinę paklausdavo, ar yra laisvų kambarių – ir jei ne vienoje, tai kitoje jų visuomet atsirasdavo.
Viešbutyje ir pavakarieniaudavo, ir papusryčiaudavo, na, o dieną keliaudami apie maistą primiršdavo. „Nors vežiausi lietuviškų lašinukų – būdavo, sustojame kokioje vaizdingoje vietoje prie kalnų ežero ir jų užkandame. Juokaudavau, kad tie lietuviški lašinukai tokie geri, kad net alkanas prancūzas jiems neatsispirs“, – nusišypsojo Vilmantas.
Būtent tokie sustojimai ramiose, gražiose vietovėse buvo labai smagūs kelionės momentai, taip pat buvo labai smagu kilti į kalnus serpentinais, važiuoti per nedidelius kalnų miestelius, kur gyvenimo tempas sulėtėjęs. Pasidairyti tikrai buvo kur, juk teko važiuoti ir per Slovakijos Tatrus, ir per Austrijos bei Šveicarijos Alpes. Kelionės simbolinis finalas buvo Eifelio bokštas – juk tai vienas ryškiausių Paryžiaus simbolių.
Kas kelionėje buvo sunkiausia? „Kažkokių incidentų nebuvo, bet būdavo labai nemalonu, kai neišsisukdavome ir kurį laiką tekdavo važiuoti magistrale. Nieko tokio, motociklas be problemų pasiekia ir 90 km / val. greitį, bet judėti tarp vilkikų nėra malonu“, – sakė keliauninkas.
O kas buvo smagiausia? „Mane ypač palietė tai, kad tuo pačiu motociklu, kuriuo vos prieš porą savaičių važiavau į man tokį mielą senelių kaimą, vėliau važiavau pro Luvrą, Triumfo arką, Eifelio bokštą, kitas Paryžiaus įžymybes – tai buvo labai įdomus jausmas“, – sakė motociklininkas.
Dabar jis nusiteikęs kurį laiką ramiai pagyventi, vairuoti autobusą ir taisyti motociklus. Yra gavęs lėktuvo priekio dalį (juk jo širdžiai mieliausias kaimas – prie Pociūnų aerodromo) ir ketina šį perdaryti į motociklo lopšį. Nenurimstantis senjoras nė neabejoja, kad netrukus vėl imsis kažkokio „projekto“: „Dar nežinau, kas tai bus, bet esu 100 procentų įsitikinęs, kad tikrai bus.“
