Lietuvoje gyvenimo kokybė vis dar labai priklauso nuo to, kur gyveni. Sostinėje, kur koncentruojasi informacinių technologijų, finansų sektoriai, paslaugų centrai, ir regionuose, kur stokojama investicijų ir aukštos pridėtinės vertės sektorių, yra skirtinga darbuotojų paklausa bei darbo užmokesčiai. Mažose savivaldybėse darbo užmokesčiai yra žemesni ir net jų metinis augimas yra ne toks spartus kaip sostinėje.
Todėl žmonių, gyvenančių mažose savivaldybėse, mažesnius atlyginimus atspindi ir senatvės pensijos. Paprastai regionuose vidutinė senatvės pensija yra mažesnė nei šalies sostinėje.
Gyventojų pasiskirstymas pagal amžių taip pat yra asimetriškas lyginant Vilnių ir regionus. Vilnius išsiskiria 15–39 amžiaus grupėje, o regionai – 60 m. ir didesnio amžiaus. Akivaizdu, kad didesnė dalis vyresnių gyventojų su mažesnėmis pensijomis lemia ir didesnio skurdo bei socialinių paslaugų poreikio tikimybę.
Deja, bet socialinių paslaugų tinklas ten, kur jo reikia labiausiai, yra prasčiau išvystytas: mažose savivaldybėse socialinių paslaugų tinklas fragmentuotas ar kai kurių paslaugų trūksta. Senjorams trūksta globos ir pagalbos į namus paslaugų, o neįgaliesiems – bendruomeninių paslaugų. Šios problemos yra ne kartą įvardintos viešojoje erdvėje.
Darbo vietų pasiūla taip pat ribota mažose savivaldybėse. Akivaizdu, kad dėl ekonomikos struktūros aukštos kvalifikacijos darbo vietų trūksta ir karjeros galimybės yra labai ribotos. Neretai darbo vietos apsiriboja prekyba, statyba ar keliomis veikiančiomis verslo įmonėmis. Todėl tokia darbo rinka tampa nepatraukli jaunimui, kurie, pavyzdžiui, studijuoja Vilniuje ir neturi labai didelio pasirinkimo sugrįžti dirbti į mažą savivaldybę.
Ir tai vėl lemia gyventojų amžiaus struktūros pokyčius tiek mažose savivaldybėse, tiek didesnėse, ypač sostinėje.
Viešojo transporto patogumas iš dalies padėtų subalansuoti darbo rinkos pasiūlą ir paklausą, būsto bei darželių prieinamumą. Tačiau viešojo transporto trūkumas taip pat yra seniai įvardijama problema. Kaimo vietovėse, nutolusiose nuo pagrindinių maršrutų, autobusai važiuoja retai arba visai nevažiuoja. Vežėjams neapsimoka organizuoti maršrutų, o žmonės tampa priklausomi nuo automobilių. Socialinių paslaugų ir darbo vietų prieinamumas dėl šios priežasties vėl nutolsta nuo netekusių darbo, senjorų ar žmonių su negalia.
Tokios problemos nesunkiai virsta nusivylimu valstybės galimybėmis spręsti problemas ir atveria kelią netikriems pažadams. O šiandien nesprendžiami socioekonominiai regioniniai skirtumai ateityje tik didės. Sprendimai turi būti neatidėliojami ir nenugulti popieriniuose planuose. Galima būtų pakeisti bent jau idėjų kryptį iš šalies didžiųjų miestų į mažuosius, pavyzdžiui, nukreipiant tarpdisciplininius mokslinius tyrimus, kurie generuotų inovacijas, sprendžiant minėtas problemas ir įgyvendinant postūmį ten, kur valstybės priemonės neveikia.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
