Mados namų dizainerė Eglė Čekanavičiūtė dalijasi įžvalgomis apie mados industriją, jos ateities perspektyvas ir lietuvių galimybes pasaulinėje mados industrijoje.
Viso pokalbio klausykite čia:
– Kaip atrodo jūsų kūrybinės dirbtuvės?
– Visos idėjos gimsta mano studijoje, kurioje jau netelpa daiktai ir drabužiai.
– Kaip jūs tapote dizainere?
– Esu ketvirtos kartos drabužių kūrėja savo šeimoje, mano prosenelis buvo knygnešys, tačiau taip pat siuvėjas. Jis uždraustą lietuvišką spaudą gabendavo iš Tilžės ir tuo pačiu, eidamas per kaimus, apsiūdavo žmones.
Noriu tęsti šeimos tradiciją, nors atrodo, kad mados pasaulis yra ganėtinai paviršutiniška sfera, bet taip iš tiesų nėra. Mano mama yra dizainerė, nuo vaikystės mokiausi iš jos mados paslapčių, iki šiol bendradarbiaujame.
– Ar tiesa, kad nuo vaiskytės žinojote, jog priklausote mados pasaulyje?
– Viskas įvyko natūraliai. Visuomet buvau linkusi į piešimą, menus, galvojau, ką pasirinkti, grafinį dizainą ar architektūrą, tačiau kadangi mėgau eksperimentuoti su drabužiais, sugalvojau, kad man būtų įdomu į sritį nerti giliau.
Nors atrodo, kad mados pasaulis yra ganėtinai paviršutiniška sfera, bet taip iš tiesų nėra.
Mėgstu sakyti, kad mada ir stilius yra visiškai ne teorinis reikalas, tai yra labai praktinis momentas, su juo reikia susigyventi, jį reikia patirti.
– Kartais stebint podiumo madas galėtų pasirodyti, jog tie drabužiai negalėtų būti nešiojami kasdien. Koks yra jūsų požiūris?
– Aš visada sakiau, kad yra praktinė ir meninė rūbo dėvėjimo dalis. Priklauso, kaip su rūbu žaidi, kokias detales naudoji. Drabužiai yra pirminis bendravimo su visuomene būdas, mūsų nepažįstantys žmonės mus vertina per aprangą, todėl man svarbus drabužio komfortas, tačiau neužmirštu žaidimo dalies.
Manau, kad iš dalies turime mokėti nustebinti save ir aplinkinius, aišku, viskas priklauso ir nuo nuotaikos tą dieną.
– Kaip jums pavyko įsitvirtinti Paryžiaus mados industrijoje?
– Mano kelias buvo nulemtas kelių dalykų. Dvejus metus mokiausi Dailės akademijoje, vėliau studijas tęsiau Londone. Ten man pavyko įstoti į Šv. Martino meno ir dizaino koledžą – tai viena garsiausių vietų mados pasaulyje, tačiau ten įstojusi to nežinojau, supratau tik vėliau.
Mokykla industrijoje turi vardą, baigus studijas, man buvo ganėtinai lengva rasti praktiką. Aišku, turi turėti ne tik gerą gyvenimo aprašymą, bet ir mokėti dirbti, tačiau viskas susidėliojo – vieni mados namai vijo kitus. Taip ir išsivystė mano karjera.
Gerą darbuotoją rasti nėra taip paprasta. Turi suprasti, kur link juda visuomenė, ko jai reikia, kas bus aktualu rytoj, turi domėtis menu, mėginti savo gebėjimus pritaikyti kasdienybėje.
– Ką galite papasakoti apie „Chanel“ mados namus ir darbą juose?
– Į „Chanel“ atėjau dirbti kartu su naujuoju meno direktoriumi, mados namai turėjo pereinamąjį laikotarpį, „Chanel“ ieškojo stiprios vizijos meistro. Man ši patirtis yra ypač įdomi, nes Gabrielle Coco Chanel buvo viena pirmųjų moterų, išsilaisvinusių iš socialinių standartų. Jos idėjos yra aktualios iki šiol – tai yra labai reta.
Gabrielle Coco Chanel buvo viena pirmųjų moterų, išsilaisvinusių iš socialinių standartų. Jos idėjos yra aktualios iki šiol – tai yra labai reta.
Judėjimas tęsiasi šimtą metų, nežinau kitų mados namų, kurie tiek laiko išliktų aktualūs, ypač savo išsilaisvinimu, modernumu. Man, kaip dizainerei, labai įdomu prisiliesti prie „Chanel“ mados namų archyvų ir istorijos, kuri yra įspūdinga.
– Kaip pavadintumėte šį karjeros etapą?
– Manau, kad tai yra mano karjeros aukštuma. Be darbo „Chanel“, galiu užsiimti savo veikla, dėstyti, visos mano veiklos yra labai persipynusios. Žmonės dažnai klausia, kaip aš viską suspėju – galbūt ne viską spėju, bet leidžiu idėjoms persipinti, mezgu jas kasdien.
