„Kanų kino festivalyje jau daug metų mažai reprezentuojamas kinas iš mūsų regiono. Trūksta įtakingesnių kino bendruomenės žmonių įtraukimo, kad būtų išgirstos mūsų problemos“, – LRT KLASIKOS laidoje „Be kaukių“ sako kino kuratorė, kinotyrininkė, kino kritikė Mantė Valiūnaitė. Pašnekovę kalbina Gerūta Griniūtė.
– Visi kalba apie Kanų kino festivalį. Kokios nuotaikos ir temperatūros jautėsi Kanuose šiais metais? Kokias temas labiausiai reflektavo kūrėjai?
– Laimėjo Cristiano Mungiu „Fjordas“ – filmas apie skirtingų ideologijų susikirtimą ir susiskaldymą, kas mums irgi labai aktualu. Dabar visur aktualu tai, kad žmonės nebegali susikalbėti: viena ar kita grupė pradeda diskriminuoti arba daro tam tikrus sprendimus remdamiesi savo vertybinėmis pozicijomis, jas laiko teisingomis.
Norėčiau pabrėžti, kad dar niekada, bent jau konkursinėje programoje, nebuvo tiek neheteronormatyvios meilės ir santykių: tarp vyrų ir tarp moterų, iš labai skirtingų perspektyvų, istorinių filmų, šiuolaikinės meilės. Mane tai labai džiugino, nes formos prasme Kanai yra gana konservatyvus festivalis – naratyvinis kinas dažniausiai pasakojamas tradicine forma. Bet laisvė buvo juntama per temas.
Turbūt opiausias ir sudėtingiausias buvo rusų režisieriaus Andrejaus Zviagincevo (kuris gyvena Prancūzijoje) filmas. Man, tiesą sakant, sunku vertinti, ar filmas geras, ar blogas. Bet pats apdovanojimas, tai yra Didysis žiuri prizas, kuris yra antras pagal svarbumą, sukėlė klausimų ir jo kalba atrodė nepakankama. Mandagus kreipimasis „pone prezidente“, nepasakyti labai svarbūs dalykai – tokia perspektyva iš A. Zviagincevo, kuris anksčiau savo filmuose nuosekliai kritikavo Rusijos režimą ir atrodydavo išmintingas kūrėjas, pasirodė tikrai nuvilianti. Bet, man atrodo, šitoje vietoje net išmintingiausi rusai nesugeba peržengti kažkokios ribos ir pripažinti tam tikros atsakomybės.
– Tokias tendencijas matome ir sporte, ir kultūroje. Ką tai rodo?
– Man atrodo, labai didelė kultūros bendruomenės dalis tiesiog nejaučia ir „nepagauna“ mūsų regiono konteksto. Net nekalbant apie tai, kad iki galo neatjaučia, kaip baisu yra Ukrainai ir kiek ilgai tęsiasi karas, nesupranta, kad dabar esamos kritikos Rusijai nepakanka. Daugeliui turbūt patogu: „Taigi va, čia kritikuojama Rusija, čia – aktualu“. Bet jie nesupranta, kad vis tiek remi tą kultūrą: duodi dėmesio, eterį ir kultūros lauke netaikai griežtesnių, šiuo metu būtinų sankcijų.
Tai labai susiję ir su tuo, kad Kanų kino festivalyje daug metų mažai reprezentuojamas kinas iš mūsų regiono. Yra ta latvių sėkmė „Ypatingo žvilgsnio“ konkurse ir su animaciniu filmu „Flow“, o šiais metais buvo puikus filmas „Ulja“ apie krepšininkę Uljaną Semionovą. Bet pagrindiniame konkurse nėra. Kalbu ne tik apie Lietuvą, Latviją ar Estiją, bet plačiau – Rytų Centrinę Europą. Trūksta įtakingesnių mūsų regiono kino bendruomenės žmonių įtraukimo, kad būtų išgirsta, kur čia problemos.
– Vilniaus universitete baigei filosofijos bakalaurą ir tada nusprendei tyrinėti ekranus. Kaip nutiko, kad po filosofijos studijų tave paviliojo kinas?
– Labai aistringai domėjausi kinu. Iš tiesų, man labai patiko filosofijos studijos. Vertinu visa tai, ką ten gavau. Vienas iš dėstytojų buvo filosofas Nerijus Milerius. Lankiau pas jį kelis su kinu susijusius kursus, vienas jų buvo kino filosofija. Tada pradėjau jausti, kad filosofijoje esu per daug susivaržiusi, kad tai – ne man. Galvojau, gal filosofijos žinios, gebėjimas mąstyti apie skirtingiausius konceptus leistų daryti geras kino programas.
Man atrodo, jau tikrai reikia braukti pasakymą „kaip lietuviškas – geras“, kuris kėlė siaubą ir mus visus kankino.
Nelabai įsivaizdavau, kas čia per specialybė – apgraibomis išvykau studijuoti į Londoną magistro kino studijų ir supratau: taip, apie tai noriu labiausiai galvoti. Per kiną galima prisiliesti prie skirtingiausių temų. Kartu tai yra menas, vadinasi, galiu galvoti ir apie formalius dalykus, jis jungia muziką ir literatūrą – visa tai, kas mane domino.
– Kartais žiūrint filmus erzina kompozitoriaus brukama nuotaika ir atmosfera. Kiek tavo ausis aštri šiuo klausimu? Gal kartais kine per mažai vertiname garsą?
– Esu labai jautri, man nepatinka, kai yra iliustratyvu, kai diktuoja ir brėžia emocijas. Bet yra puikių pavyzdžių, kai kompozitorius su režisieriumi randa būdą emociją akcentuoti neversdami tavęs jaustis vienaip ar kitaip arba kartais scenai panaudoja kontrastingą garso takelį. Domiuosi šiuo klausimu. Dėstydama kino teoriją Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje garsui ir muzikai skirdavau dėmesio.
Yra kompozitorių, gebančių sukurti garso takelius, kurie labai gražiai susijungia su garso režisieriaus darbu, tada net nebeskirstai, ar tai yra muzika, ar garsas. Tokie susiliejimai labiausiai patinka. Yra režisieriaus strategija ir visai nenaudoti muzikos. Tai irgi įdomus dalykas, nes tada galvojama, kaip panaudoti tylą. Tyla tampa tarsi muzika, paryškina tam tikras vietas. Kai nėra muzikos, bet yra tam tikri garsai, tyla pasidaro labai svarbi.
– Kaip mes šiandien kvėpuojame lietuviškame kine?
– Kvėpuojame veržliai, energingai. Mane labai džiugina tai, kas paskutiniu metu vyksta trumpo metro formatu, kuris gal mažiau pasiekia žiūrovus. Matosi, kad tikrai yra jaunų įdomių balsų, kurie galbūt greitai kurs ilgametražius filmus, bet tikiuosi nepames ir trumpo metro. Filmai, kurie keliauja po festivalius ir veža namo prizus, yra ir skirtingi, ir jaučiantys pulsą to, koks dabar yra kinas. Tai džiugina. Man atrodo, jau tikrai reikia braukti pasakymą „kaip lietuviškas – geras“, kuris kėlė siaubą ir mus visus kankino.
Viso pokalbio klausykitės LRT KLASIKOS laidoje „Be kaukių“.
Parengė Monika Augustaitytė-Mickūnienė.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
