Ar Rusija, jei ne šiais, tai kitais metais ryšis peršokti NATO penktojo straipsnio slenkstį? Jei taip, tai kur ir kokiu būdu? Ir kas bus po to, kai jau nebebus jokio kelio atgal? Štai pagrindiniai klausimai, kuriuos mums čia, Europoje, reikia svarstyti suvedant metų sandūros sąskaitas, minint dar vieną Sovietų Sąjungos likvidavimo Belovežo girioje sukaktį ir perskaičius šiomis dienomis dienos šviesą išvydusią naują Jungtinių Valstijų nacionalinio saugumo strategiją.
Juk pastaroji – dar vienas tokio Rusijos šuolio pranašas bei katalizatorius. Iš esmės – oficialus pakvietimas jam.
Pats šis dokumentas – veikiau ne strategija, o ekstremaliausio MAGA („Padarykime Ameriką vėl didžia“) sparno prezidento Donaldo Trumpo aplinkoje pasaulėvaizdžio ir pasaulėžiūros manifestas. Taigi, nieko esmingai naujo, kas nebūtų daugmaž aišku jau ne vienerius metus, mes nesužinojome.
Didžiausia šio popieriaus nauda – jame galutinai aiškiai sudėti kai kurie taškai ant „i“, pagaliau užbraukiant visas rožines viltis, kurias daug kas vis dar puoselėjo. Pirmiausia, tas, kurios vis dar buvo dedamos į tai, kad vis dėlto „Amerika yra Amerika“ – suprask, jos viršūnės „dienos pabaigoje“ yra solidūs bei rimti dėdės, matantys pasaulį tokį, koks jis yra, nors ir nebūtinai įsivaizduojantys savo vaidmenį jame taip, kaip „mums norisi“. Nes, na, juk negali pagrindinė pasaulio valstybė, į kurią visas tas pasaulis iš esmės orientuojasi, mąstyti ir elgtis kaip nedrausmingas mokinys. Juk to tiesiog negali būti!
Taigi, „strategijoje“ juodu ant balto parašyta, kad gali.
Štai tik keli, tačiau esminiai – nes iš konceptualiųjų prielaidų lygmens – pavyzdžiai. Įvade pabrėžiama, kad autorių požiūris į pasaulį – maksimaliai deideologizuotas ir depolitizuotas, suprask, „realistinis“, „pragmatiškas“, „arčiausiai žemės“. Tai tarsi demonstruoja viso teksto navigacine ašimi esantis naratyvas apie „prekybą“, jos santykius, potencialą, proporcijas bei ekonominių išteklių bei tiekimo grandinių konkurenciją bei balansą. Karinė galia ir potencialas čia yra tos pačios „ekonominės“ plotmės integrali dalis.
Suprask, kaip ir marksizme, viską lemia ši „ekonominė bazė“, o visa kita yra tik išvestinis ir iš esmės nebūtinas „antstatas“.
Regis, ir mokyklinukui – ne tik vadinamųjų posovietinių šalių – aišku, kad tai – kraštutinė, nes pasaulį primityviai ir radikaliai redukuojanti ideologija, kuri, kaip ir kiekvienas primityvus radikalizmas, yra tiesiog neteisinga.
Tačiau būtent tuo paremtas vadinamasis MAGA, kaip ir jos giminaičių Europoje, pasaulėvaizdis – pasaulyje viską lemia tik jėga, pirmiausia, ekonominė bei karinė, tad viskas sukasi tik apie regimus bei neregimus jos centrus bei lyderius. Kiekvienas, kuris drįsta tokiai pasaulio tvarkai ne tik nepaklusti, bet ir mesti jai iššūkį, – pavojingas išsišokėlis, kurį reikia nedelsiant sunaikinti.
Akivaizdu, kad lygiai toks pat yra vergiškuoju bei konformistiniu mentalitetu paremtas „rusiškojo pasaulio“ pasaulėvaizdis. Tuo ir paremta giluminė dvasinė Amerikos „raudonkaklių“ ir Rusijos „vatnikų“ bendrystė.
Ant šios ideologijos pagrindo sukonstruotas dabartinių JAV „strategijos“ dokumentas rėžia akį ir kitais prieštaravimais – tiek vidiniais, tiek su realių JAV politikos veiksmų kontekstu ir tiesiog pačia realybe.
Pats JAV atsisakymas mąstyti „ideologiškai“ – taigi, pirmiausia, per savęs, kaip pagrindinės demokratijos, taigi ir pagrindinio visų diktatūrų priešo suvokimą – yra ir naivus, ir mirtinai pavojingas pačiai Amerikai su visa dabar ją valdančia MAGA publika.
Mat taip „ideologiškai“ mąsto būtent tos diktatūros, kurioms Amerika bet kokiu atveju išliks pagrindiniu priešu, kurį žūtbūt reikia arba maksimaliai susilpninti, arba tiesiog sunaikint. Taigi, „strategijos“ autorių įsivaizdavimas, kad pasaulyje įmanomas ilgalaikis ir tvarus demokratijų bei diktatūrų kaip tarpusavyje balansuojančių „galios centrų“ sugyvenimas ir koegzistavimas yra tiesiog naivi iliuzija. Kuri tuo labiau savižudiška, kuo labiau toji Amerika izoliuojasi nuo visų demokratinių sąjungų ir partnerysčių.
Kokios kitos, mažesnės šio teksto skylės?
Kalbant apie Kinijos komunistinę diktatūrą, kritikuojama ligšiolinių JAV ir visų Vakarų valdžių politika, bandant ją „įtraukti“ ir taip tarsi neutralizuoti per ekonominę partnerystę ir ryšius, iš esmės teisingai konstatuojant, jog toji diktatūra tik tuo pasinaudojo savo sustiprėjimui. Lygiai tokia pati kritika Vakarams visiškai pagrįstai ne kartą įvairiais laikotarpiais yra skambėjusi dėl tokių santykių ir su Rusijos diktatūra, taip išmaitinant ir šią gyvatę.
O ką tas pats MAGA Vašingtonas ir jo diplomatiją vykdantys nekilnojamojo turto milijardieriai dabar bando padaryti su ta pačia Rusija? Žinoma, įtraukti ją į draugų sąrašą per įvairius sandėrius, siūlant jai bendrus „projektus“, tiltus, tunelius ir kitus aukso kalnus. Taigi, vienu atveju, ant popieriaus tarsi pripažįstama, kad su diktatūra susisaistyti verslu ir pinigais pavojinga ir klaidinga, tikrovėje – tai daroma.
Bet to, Kinija, kuri ir pačių dabartinių JAV valdančiųjų, ir įvairiausių stebėtojų bei ekspertų buvo seniai paskelbta pagrindiniu ir tikruoju JAV priešu, besąlygiškai kovai su kuriuo nuo šiol bus skiriamos visos JAV pastangos ir dėmesys, „strategijoje“ veikiau atrodo ne tik ir ne tiek kaip kovos dėl įtakos Azijos regione bei visame pasaulyje konkurentas, bet kaip tos įtakos zonų dalybų partneris.
Štai kodėl šioji „strategija“ – raudona lemputė bei vienas iš paskutinių perspėjimo skambučių ir Taivanui, ir tradiciniams JAV partneriams regione – Pietų Korėjai, Japonijai, Australijai.
Tačiau žiūrint iš mūsų pasviečio bei varpinės, „strategijos“ balti siūlai visu grožiu sužiba toje dalyje, kur kalbama apie Europą.
Manifesto autoriai ne tik konceptualiojoje preambulėje, bet ir visame tekste kartoja, jog, jų įsivaizdavimu, tikroji ir vienintelė objektyviai įmanoma pasaulio tvarka yra pagrįsta nacionalinėmis, „tautinėmis“ – ir tokios politinės, ne etnolingvistinės nacijos prasme – valstybėmis. Taigi, bet kokie tarpnacionaliniai junginiai bei dariniai yra blogis bei pavojus valstybėms ir jų „tautoms“ savaime ir iššūkis visai natūraliai pasaulio tvarkai. Tad šias valstybes reikia saugoti ir ginti ne tik nuo tokių viršvalstybinių darinių, bet ir nuo migracijos, kuri, žinoma, skelbiama kitu pagrindiniu pasaulio blogiu ir pavojumi.
Gerai, kartu su dokumento autoriais apsiginkluokime būtent tokiais akiniais, žvelgdami ir į visą pasaulį, ir į mūsų senutę Europą. Taip, išties galime matyti kolektyvinio Briuselio bėdas bei silpnybes, įvairių kitų tarptautinių organizacijų biurokratinį parazitavimą bei kitas grožybes.
Akivaizdus vengimas bent pradėti valdyti ir masinės migracijos sukeliamas problemas bei iššūkius, jų tušavimas – taip pat ir to kolektyvinio Briuselio rankomis. Šioji „aklos vištos“ politika išties jau turi ilgalaikių padarinių visos Europos visuomenėms ir šie padariniai tik aštrės.
Tačiau juk pagrindinis dalykas, kurį turėtume matyti per šiuos akinius, – žūtbūtinė vienos nacionalinės valstybės kova, siekiant apginti ne tik savo suverenumą, bet ir pačią egzistenciją nuo genocidinės diktatūros, sudariusios viršvalstybinį aljansą su tokiomis partnerėmis kaip Iranas, Šiaurės Korėja, Kinija bei Kuba.
Beje, dėl pastarosios režimo „rėmimo“ MAGA ideologai kitomis progomis nuolatos kala prie kryžiaus Europos Sąjungą (ES) ir pagrindines jos šalis.
Tačiau apie šį, didžiausią karą Europoje nuo Antrojo pasaulinio pabaigos, „strategijoje“ kalbama tik tokiu kampu – Europos politikams reikia kuo greičiau susitaikyti su Rusija, atkurti kažkokį „strateginį stabilumą“, o ne toliau kvailai ir beprasmiškai remti nacionalinio išsivadavimo bei nepriklausomybės karą kariaujančią šalį, taip, esą, stojant skersai kelio „taikos“ jau seniai trokštančioms Europos visuomenėms.
Rašinėlio autoriai prisiekinėja, jog tikrai, priešingai, nei visur buvo ir tebėra skelbiama, nenori palikti Europos likimo valiai ir nuo jos nusisukti, visiškai pasitraukiant į tą pasaulio dalį, kuri skelbiama svarbiausia dabartinėms JAV – Vakarų pusrutulį, Pietų ir Centrinę Amerikas.
Tik kelias į tą Europą, kurios nenori palikti ir savo „strategijoje“ žada aktyviai siekti MAGAmerika – visų „alternatyvų“ pergalė pirmiausia tokiose pagrindinėse valstybėse kaip Vokietija, Prancūzija, Didžioji Britanija bei ES išmontavimas šių jėgų, vadinamų „sveikomis“, pagalba.
Tai, kad Europa – ne tik ES, bet ir NATO – yra kone pagrindinis tikrasis JAV priešininkas, „strategijos“ pasirodymo proga skelbė ir aukščiausi Valstybės departamento pareigūnai. Jų teiginiai buvo ne mažiau vaikiškai atviri ir paprasti nei „strategijos“ mintys – pagrindinė problema ir bėda, matote, yra visos Europos valstybės, kurios yra ir ES, ir NATO, kurių valdžias reikia pakeisti „sveikomis“ jėgomis.
Čia atsiveria viena iš didžiausių tiek šio dokumento, tiek visos MAGA ideologijos skylių. Viena vertus, „antideologinės“ ir „antipolitinės“ politikos prioritetu skelbiamas „režimo pakeitimo“, „demokratijos plėtros ir nešimo“, demokratijos bei žmogaus teisių pirmumo atsisakymas, „pripažįstant“ bei „gerbiant“ kiekvienos valstybės „savitumą“ bei „tradicijas“ – taigi, tegul ir žmogėdriškiausią diktatūrą.
Kita vertus, „liberalusis ES elitas“ paskelbiamas tokiu „civilizacijos“ priešu ir naikintoju, kad vienu iš pagrindinių JAV nacionalinės strategijos tikslų skelbiamas „režimo pakeitimas“ ir pagrindinėse Europos valstybėse, ir visame žemyne. Tai darant ne tik kartu su visomis tų valstybių „alternatyvomis“, bet ir su tų „alternatyvų“ kita pagrindine rėmėja – Rusija.
Čia dokumento autoriai padeda riebų tašką ant dar vienos „i“ ir sudaužo kitą pusiau rožinę iliuziją. Šioji teigė, jog dabartinės Vašingtono valdžios traukimasis iš ir nuo Europos, nusisukimas nuo jos ir net konfrontacija su ja – tarsi natūralus gamtos reiškinys, seniai prasidėjęs ir vykstantis procesas, sena kaip šimtmečiai JAV užsienio politikos tendencija bei doktrina, kuri neprasidėjo su šia administracija, ja ir nesibaigs.
Daugiausia su tuo sutinkant verta pridėti, kad tai dar būtų pusė bėdos – ir netgi, kaip choru nuolatos ošia visų tautų „trumpistai“ ir kiti „alternatyvininkai“, užtarnautas spyris senajai Europai į vieną vietą.
Tačiau, kaip matome, yra priešingai – dabartinė Europa skelbiama tokiu priešininku, kokiu nėra net Rusija ar Kinija ir kokį reikia ne palikti likimo valiai, o sunaikinti. Taigi, „izoliacionistinė“ JAV pažadėjo aktyvų įsitraukimą į europinius reikalus.
Iškalbinga ir tai, kad skyrius, skirtas Europai, „strategijoje“ vadinasi „Skatinant Europos didybę“ – juk tai tiesioginė nuoroda į jau ne kartą skambėjusį šūkį „Padarykime Europą vėl didžią“, kuriuo svaidosi pagrindiniai visų europinių „alternatyvų“ sąjungos su MAGA judėjimu autoriai bei vystytojai.
Reakcijos į šį manifestą ir Lietuvoje, ir visoje Europoje ir vėl, deja, buvo įprastos. Vieni ramino, jog visa ši JAV valdžia, kaip ir pats D. Trumpas, yra prikalbėjusi ir prirašiusi bala žino ko, tačiau tie agresyvūs blėniai taip ir neišsipildė, susidūrę su tokiu paprastu dalyku kaip tikras gyvenimas.
Kiti ramino, kad net jei dabartinė JAV valdžia dar turi pakankamai laiko prastumti kai ką iš savo pažadų ir lozungų – ką ir daro – tai Amerika vis dėlto yra Amerika. Juk niekuomet taip nebuvo, kad ten nebūtų demokratijos, kuri greitai viską pakeičia antraip ir grąžina į savo vėžes. Esą tie politikai, kurie ir respublikonų gretose dabar vis garsiau piktinasi tuo, kas vyksta, po eilinių rinkimų ateis į valdžią ir transatlantinis ryšys bus vėl didis.
Nurodoma ne tik į besipiktinančių kongresmenų žodžius, bet ir į žygius – štai Kongresas ką tik sutarė patvirtinti naują per 800 mln. siekiantį paramos paketą Ukrainai, vis dar prie žemo starto laiko superžiauriųjų sankcijų paketus ne tik Rusijai, bet ir visiems, kas tik su ja bendrauja.
Treti konstatavo, jog šis atviras dabartinės Amerikos valdžios manifestas – paskutinis skambutis Europai pagaliau rimtai pradėti auginti ne tik savo karinius raumenis, bet ir geopolitinį subjektiškumą apskritai, rovėsi paskutinius plaukus dėl to, jog NATO, kaip transatlantinio aljanso, iš esmės nebėra.
Buvo ir tokių – taip pat ir ES bei NATO viršūnėse – kurie ir vėl spinduliavo džiugią nuotaiką, tvirtindami, jog tai, kas nuskambėjo iš Vašingtono viršūnių – puikios žinios apie neišardomą JAV ir Europos draugystę, kuri niekada nesibaigia.
Kone kiekviena iš šių minčių turi po skirtingo dydžio racijos grūdą, tačiau šiuo metu tai visiškai nesvarbu esminio klausimo akivaizdoje. O tas esminis klausimas skamba taip: ar Rusija nenuspręs nedelsdama pasinaudoti šia situacija ir peržengti NATO 5 straipsnio slenkstį?
Kokie pagrindiniai būdai Rusijai tai padaryti?
Vienas – ne tik karinių dronų, bet ir raketų, aviacinių bombų smūgiai NATO šalies ar šalių teritorijai. Arba – NATO šalių karo laivams, aviacijai.
Kitas, kuris gali lydėti pirmąjį, – antžeminė invazija, užgrobiant tiek NATO teritorijos, kiek gali tęstis puolimas, ją visiškai sunaikinant ir joje įsitvirtinant.
Ir, žinoma, taktinis branduolinis smūgis NATO teritorijai.
Kokie argumentai už tai, kad Rusija pačiu artimiausiu metu gali griebtis arba vieno iš tų būdų, ar visų iškart arba paeiliui? Kokie prieš?
Pirmiausia apsvarstykime pastaruosius, nes jų tiesiog daugiau ir jie populiaresni.
Rusija yra taip išsekusi ir įklimpusi Ukrainoje, kad ji tiesiog neturi fizinių pajėgumų bei galimybių to padaryti ir šitaip rizikuoti. Tam, kad ji galėtų pradėti tokią naują agresiją, įgydama jai jėgų, jai reikia mažiausiai kelerių metų – žinoma, prieš tai neišvengiamai arba sustabdžius agresiją Ukrainoje, arba laimėjus karą ir sunaikinus Ukrainą.
Tačiau net ir po tų kelerių metų ir net tuo atveju, jei Rusija sugeba sunaikinti Ukrainą, ji nebūtinai turės jėgų pradėti karą su NATO.
Kariniai pajėgumai čia tiesiogiai priklauso nuo ekonominių išteklių, pačios ekonomikos būklės. Ji, švelniai tariant, nėra gera, jos padėtis tik blogės, taigi, režimas neišvengiamai turės mažinti visas apsukas, nes tiesiog neturės iš ko išlaikyti tą patį tempą – ką jau bekalbėti apie naujo fronto su NATO atidarymą.
Istorinio proceso požiūriu, visiškai neatmestina, kad Rusijos degradacijos ir netgi galimo žlugimo – pirmiausia, ekonominio – inercija jau per didelė, tos trajektorijos nebeįmanoma apgręžti, o Ukrainos sunaikinimas, nors ir turėtų didžiulių destruktyvių padarinių visai Europai, vis dėlto netaptų „gyvybės vandeniu“ režimui.
Kita vertus, Rusijai bent jau kelerių artimiausių metų perspektyvoje visiškai nebūtina griebtis atviros karinės agresijos tam, kad pakirstų NATO ir ES pamatus. Iš esmės užtenka kartu su JAV, pagal šios „strategiją“, stengtis iš vidaus sugriauti pagrindines abiejų blokų europines valstybes ir „rusiškasis pasaulis“ nusidrieks nuo Vladivostoko iki Lisabonos be jokio naujo karo.
Apskritai, paskubėjęs šaudyti gali net sugadinti šį puikų biznį – juk tuomet gerokai gal net maksimaliai apsunkinsi tų pačių artimiausių savo draugų – JAV ir „alternatyvų“ padėtį. Kaip reaguoti Vašingtonui, jei Rusija ima ir užpuola šalį, kurioje, pavyzdžiui, dar yra JAV karių.
Taigi, Rusijai pirmiausia reikia bent sulaukti, kol JAV arba maksimaliai sumažins, arba visiškai išves savo karius iš Europos, o tai gali užtrukti bent jau kelerius metus.
Dar vienas, bene galutinis, argumentas – net jei Rusija žengtų šį žingsnį, tai vis dėlto būtų visiškai desperatiškas ir netgi savižudiškas veiksmas. Esą Europa, net ir be JAV pagalbos, būtų pajėgi atsakyti ir atsakytų taip, kad Rusijai maža nepasirodytų. Taigi, nauja avantiūra virstų mirtinu visomis prasmėmis smūgiu režimui, kuris ir taip springsta Ukrainos kąsniu.
O kokie argumentai už tai, kad tai vis dėlto gali įvykti?
Pirmas ir iš esmės svarbiausias – priminimas, kad konceptualiniai rėmai „bet juk Rusijai tai nenaudinga, rizikinga ir per sunku“ iš esmės netinka bandymams suvokti vidinę šios – taip pat ir kitų – diktatūrų logiką bei dinamiką.
Tokie rėmai netiko vertinant viso masto Rusijos invazijos į Ukrainą tikimybę, jie netinka ir dabar, vertinant atviros Rusijos agresijos prieš NATO šansus.
Tai, kas mums atrodo rizikinga ir nenaudinga, taip neatrodo diktatūrai, be to, ji dažniausiai negali to nedaryti, net jei ir suvokia bei mato, kad tai gali būti nenaudinga ir rizikinga.
Ypač dabar, šioje karo prieš Ukrainą ir Vakarus fazėje, režimas, iki kaklo įklimpęs į milijonų aukų kraujo pelkę, tiesiog neturi kitos išeities, kaip tik nuolatos kelti statymus, eskalacijos lygį bei didinti tempus. Juk jam mirtinai pavojinga ne tik baigti ar tiesiog sustoti, bet ir tiesiog sumažinti apsukas. Tai jam pačiam reikštų, kad jis iki galo nepasiekia galutinio tikslo – vadinasi, pralaimėjo.
Iš esmės jis nebeturi kitos išeities ne tik Ukrainoje, bet ir už jos ribų – juk Kremlius jau pradėjo lieti šį karą per sienas NATO kryptimi ir agresija prieš ne tik kaimynines NATO šalis jau vyksta.
Motyvai ir tikslai – aiškūs. Viena vertus, režimui svarbu parodyti, kad jis geba nubausti visus, kurie drįso kartu su Ukraina jam pasipriešinti, jiems kuo labiau atkeršyti. Kita vertus, tokia agresija siekiama išgąsdinti tuos, kurie vis dar remia Ukrainą bei ragina priešintis bei paremti tuos, kurie ragina kuo greičiau „taikytis“.
Ši kol kas dar vadinama „hibridine“, tačiau šis terminas vis labiau neatitinka tikrovės – tai visiškai atvira teroristinė, kinetinė agresija, kuri jau dabar reikalauja atitinkamo atsakymo.
O jo nėra. Teisingiau, nėra aiškaus sutarimo tiek puolamų valstybių viduje, tiek tarp jų dėl bendro atsakomosios eskalacijos algoritmo – ne tik reaktyvaus, bet ir proaktyvaus. Kaip duodam atgal, kuo ir kaip stipriai? Kokiu atveju? Šie klausimai, kuriuos bene jau kiekviena proga kol kas kelia tik aukščiausi kariškiai, vis dar kybo strateginiame vakuume, diskusijoms dėl to tik prasidedant embrioninėje stadijoje.
Tad kam šioje situacijoje Rusijai toliau tempti laiką ir laukti? O jei šios diskusijos ims virsti ir kokiais nors realesniais veiksmais? Kas, jei viltys, kad ES ims galutinai byrėti, vis dėlto neišsipildys – bent per artimiausius kelerius metus?
Kas, jei begalinės šnekos apie esminį ES gynybos bei karinių pajėgumų sustiprinimą ir naują proveržį, remiant Ukrainą, vis dėlto ims virsti kūnu? Kam laukti iki mažiausiai 2030-ųjų, kurie braižomi pagrindinių ES šalių gynybos planuose? Kam taikytis prie Vakaruose puoselėjamos logikos – „pirma Rusijai neišvengiamai reikia pergalingai baigti karą Ukrainoje, o visa kita – jau tik po to“?
Be to, visa geopolitinė situacija šiuo metu ir artimiausioje apžvelgiamoje perspektyvoje yra itin palanki. Ypač – jei suderinti tai su pagrindine sąjungininke Kinija, kad šioji, pavyzdžiui, smogtų Taivanui. Padedama ne tik Rusijos, bet ir, pavyzdžiui, Šiaurės Korėjos.
Taigi, Europai pats metas bent jau pradėti diskusijas ne tik dėl to, kaip reaguoti į jau dabar vykstančią „hibridinę“ agresiją, bet ir ką daryti tuo atveju, jei ji staigiai pereis į atviro antpuolio fazę.
Kaip ir kuo atsakyti į, pavyzdžiui, raketų smūgius Lenkijai arba Baltijos šalims? Arba visoms kartu? Kaip atsakyti į tai, jei, taip pat atsakius smūgiais, seks stipresni arba net taktinis branduolinis smūgis?
Kaip pasitikti antžeminę invaziją tomis pačiomis kryptimis? Juk karo logika reikalauja smogti pirmiems artėjančiam priešui kuo giliau jo teritorijoje, neleidžiant jam net prisiartinti prie sienų.
Dar kartą – tai klausimai ne apie turimus karinius pajėgumus, kurie vadinamojo „atgrasymo“ patys savaime negarantuoja. Kad ir kokie būtų dideli. Tai klausimai apie strategiją ir bendrą politinę valią bei sutarimą juos panaudoti.
Jei tos valios, sutarimo ir supratimo nėra, nėra ir nebus jokio „atgrasymo“, net nepaisant to, kiek ir kieno brigadų čia būtų ir kuo jos būtų ginkluotos.
Istorinių pavyzdžių šiai taisyklei patvirtinti toli ieškoti nereikia – užtenka prisiminti, pavyzdžiui, kad ir Antrojo pasaulinio karo išvakares.
Žinoma, istorija tik primena ir imituoja, niekuomet nesikartoja visa apimtimi. Tad apokaliptiniai nuogąstavimai, kad mes žengiame ar net jau įžengėme į „Trečiąjį pasaulinį“ – per ankstyvi. Gali būti, kad visi argumentai prieš tai, kad Rusija nepasitenkins vien tik karu Ukrainoje, ir už tai, kad ji „pragmatiškai“ pasidalins Europą kartu su Amerika pagal šios „strateginio stabilumo strategiją“, – teisingi ir išsipildys.
Vis dėlto, labiau tikėtina, kad jau galima konstatuoti, kad mes žengiame ar net jau įžengėme į naują besiplečiančio ilgamečio atviro ir viso masto karo arba, veikiau, karų laikotarpį Senajame žemyne. Ir jei Europa neturės savos strategijos, ji išties pasuks „civilizacinio išnykimo“ keliu, kurį jai žada naujausios JAV „strategijos“ autoriai.
Kartu, žinoma, su tais autoriais.
