Jeigu lietuvių tauta būtų nestojusi į kovą už savo laisvę 1990 m. kovo 11-ąją, dabar, 2026 m. kovo 11-ąją, ji jau būtų buvusi nepajėgi tai padaryti. Gyventume „Sakartvelo svajonėje“. 1989–1992 m. Lietuva pasiekė savo populiacijos istorinį piką – apie 3,7 mln. gyventojų.
Dabar mūsų Lietuvoje milijonu mažiau. 1990 m. Lietuvoje amžiaus mediana buvo 35 metai. 2025 m. ši mediana jau apie 45 metus. Palyginkime du skirtingo amžiaus žmones: 35 ir 45 metų. Vienas dar mato savo gyvenimą prieš akis. Kitas – jau pasiekęs vidutinio amžiaus krizės ribą. Iš tiesų kiekvienas, sulaukęs 45 metų, pagalvojęs apie save nesunkiai atsakytų į klausimą, kuo skiriasi 35 ir 45 metų vidutinio žmogaus Lietuva.
Kai kurių demografų nuomone, senstantis pasaulis turėtų būti taikingas. Seni žmonės yra patyrę ir atsargūs. Jie nebeturi tiek daug gyvybinės energijos, kuri išsilietų geismu ar pykčiu. Jie tikisi ramios gyvenimo pabaigos ir jau įpusėjus gyvenimui nelinkę daryti didelių pokyčių.
Pagyvenę žmonės per gyvenimą sukaupę ir materialinių gėrybių, kurių dėl karo suirutės nenorėtų prarasti. Pagyvenusios moterys rūpinasi anūkais ir linkusios jais džiaugtis, o ne dėl jų kovoti. Jaunesnės motinos, priešingai, yra labiau linkusios ne tik palikti vaikus seneliams, bet ir už juos niršiai kovoti. Laikui bėgant šis aršumas nusilpsta. Tiek moterų, tiek vyrų. Dėl sunkiai suvokiamų priežasčių šią taikingos senatvės taisyklę pastaraisiais metais griauna gerokai senstelėję autarchai, svajojantys gyventi ir valdyti vos ne visą amžinybę. Tačiau Izraelis atitinka taisyklę – dabar Izraelyje amžiaus mediana 29 metai.
Istorija liudija, kad sukelti karus ir lieti kraują labiausiai yra linkę jauni ir karšti vyrai. Tai neišvengiamai nutikdavo, kai tokių vyrų visuomenėse būdavo per daug. Vyresnieji broliai likdavo prižiūrėti namus po tėvų mirties. Jaunesnieji negalėjo tikėtis ko nors paveldėti iš tėvų, todėl jiems belikdavo tik karo arba kunigystės (vienuolystės) gyvenimo kelias. Pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje visą laiką galiojęs vyriausiojo paveldėtojo paprotys, manoma, turėjo įtakos anglų kolonizatorių sėkmei. O tokį pat paprotį atšaukusi ir įvedusi lygaus palikimo padalijimo visiems vaikams principą Didžioji prancūzų revoliucija, ko gero, nulėmė prancūzų kolonizacijos nesėkmę.
Laimė, Lietuva ne tik išsikovojo nepriklausomybę, bet ir išsikovojo ją laiku. 1990 m. Lietuvos visuomenė buvo dar gana jauna ir karšta, trokštanti išsiveržti iš geležinio narvo.
Yra ir pozityvi karingumo pusė. Ekonomistai apie kai kurias šalis sako: jos ėmė senti taip ir nespėjusios praturtėti. Tai galima pasakyti apie Iraną, Tailandą ir daugelį kitų šalių. Panašiai apie kai kurias tautas galima sakyti: jos ėmė senti taip ir neišsikovojusios laisvės. Tai tinka škotams, katalonams, kurdams ir daugeliui kitų tautų.
Laimė, Lietuva ne tik išsikovojo nepriklausomybę, bet ir išsikovojo ją laiku. 1990 m. Lietuvos visuomenė buvo dar gana jauna ir karšta, trokštanti išsiveržti iš geležinio narvo. Po kelių dešimčių metų lietuvių amžiaus mediana (t. y. vidutinio žmogaus amžius) jau bus apie 50 metų. Tokio amžiaus žmogus retai geba ir retai kada rūpinasi iš pagrindų keisti gyvenimą. Todėl iš tokių žmonių (vidutiniškai) sudaryta tauta vargu ar pajėgtų kilti į revoliucingą išsilaisvinimo kovą. Taip pat neaišku, kaip ji galės būti pajėgi atsikirsti agresoriui. Lietuvos gynybą turime planuoti ne tik dabar, bet ir tam, kas lauks po kelių dešimčių metų. Rusija niekur nedings.
Džiaugiamės savo atgimimu. Džiaugiamės savo drąsa kovoje už laisvę. Džiaugiamės galiausiai išsikovoję laisvę. Džiaugiamės išsikovoję laisvę laiku. Tačiau ar mums užteks drąsos – ne pašalpų – (at)gimdyti tautą ir išsaugoti laisvę?
