Neskaitau nei manodienyno.lt, nei tamo.lt, nes nenoriu, kad mano vaikus reitinguotų ir nekenčiu reklamos (cituojant mūsų humoro klasiką Praną Rupšplaukį, įtaigiai įkūnytą Rolando Kazlo). Iš tiesų, šių elektroninių komunikacijos priemonių įgalintame reklaminių šiukšlių sraute nebeįmanoma rasti svarbios informacijos.
Svarbiausia mokymo procese – teisingas vertinimas ir tėvų bendravimas su mokytoju. Tam visai užtenka pažymių knygelės ir kelių susitikimų su mokytojais. Todėl siūlau grąžinti pažymių knygelę. Tam galima rasti daug argumentų.
Pirma, nepriklausomi tyrimai rodo, kad „EdTech“ burbulas sukuria labai mažą vertę ugdymui, arba nekuria jokios. EdTech – švietimo technologijos, t. y. skaitmeniniai sprendimai, platformos ir įrankiai, skirti mokymuisi, mokymui ir švietimo procesų valdymui. Siūlau paskaityti „The Economist“ straipsnį „Ed Tech is profitable. It is also mostly useless“ (liet. – „EdTech“ yra pelninga. Bet taip pat dažniausiai nenaudinga, 2026 m. sausio 22 d.). Dar daugiau: daugeliu atvejų „EdTech“ diegimas apskritai yra žalingas, kadangi reikalauja naudotis ekranais ir skatina prieraišumą prie telefonų.
Kita vertus, „EdTech“ iš tiesų gali būti pelninga sritis, ypač kai atsiremiama į kartelines ar lobistines schemas. Praėjusių metų pabaigoje paskelbta, kad į „Tamo“ dienyno plėtrą bus investuojama 3 mln. eurų. Po kelių dienų jau skaitėme žinią apie tai, kad „Konkurencijos taryba skyrė 3,6 mln. eurų baudų už kartelį elektroninio dienyno ir mokymosi platformų paslaugas švietimo įstaigoms teikiančioms įmonėms“. Kas nežino, istorijos esmė trumpai: „Tamo“ ir „Eduka“ pasidalino „rinką“ į dienyno ir edukacinių platformų zonas.
Tačiau ir pažymių knygelė, tik daug pigesniu būdu, išspręstų kibernetinio saugumo problemą.
Nevertinsiu šių faktų ir jų nekomentuosiu. Tačiau noriu atkreipti dėmesį, kad pasaulyje vyksta judėjimas priešinga kryptimi: daugelio pasaulio šalių politikai ir rinkėjai sutaria, kad vaikai turėtų daug mažiau laiko praleisti prie telefonų ir iki 16 metų jiems turi būti draudžiama naudotis socialiniais tinklais (Australija buvo pirmoji, įvedusi tokius reikalavimus). „The Economist“ (2026 vasario 14 d.), beje, nesutinka su šio judėjimo draudimo keliu kryptimi. Aš nesutinku su žurnalo pozicija, remdamasis savo tėviška patirtimi.
Tačiau, jeigu rinkėjai ir politikai galiausiai nutaria riboti telefonus ir socialinius tinklus, leiskite paklausti: kaip „EdTech“ plėtra galėtų būti suderinama su tokiu ribojamu naudojimusi telefonais ir ekranais? Žinau, kad šis straipsnis patiks ne visiems. Bet juk čia verslas pelnosi iš mūsų vaikų! Bent jau neplokime bukaprotiškai katučių, kai tik kas nors pasako, kad diegia naujas technologijas.
Kaip skaitmeninės technologijos įsuka mus į ydingą ratą, puikia atskleidžia filmas „Super Džonis smogia“ (2018) su Rowanu Atkinsonu. „Analoginis agentas“ išgelbėja Jungtinę Karalystę nuo suverenumo praradimo per skaitmenines „paslaugas“. Filmas verčia susimąstyti.
Į ką bus investuojami tie trys „Tamo“ milijonai? Į kibernetinį saugumą. Tačiau ir pažymių knygelė, tik daug pigesniu būdu, išspręstų kibernetinio saugumo problemą. Sugaudyti šimtų tūkstančių vartotojų sąskaitų duomenis pakanka vieno kibernetinio įsilaužėlio. O sugaudyti šimtus tūkstančių pažymių knygelių reikėtų jau visos priešų armijos.
Ar tai būtų technologinė atžanga? O ar ugdymo srityje svarbiausia yra ne moralinė pažanga? Kas išmatuos moralinę pažangą?
